E. MASIULIS: VALDŽIA PATI DEGINA SAVO REITINGUS

Iš politikos itin nepalankiomis aplinkybėmis priverstas pasitraukti ir ne vienerius metus teismų duris tebevarstantis buvęs liberalų lyderis Eligijus Masiulis politikos neatsižadėjo. Jis ja aktyviai domisi ir net nevengia kritikos savo buvusiems bendražygiams, tik dabar jau – kaip rinkėjas.

Pirmųjų metų išbandymai

– Lietuvos politiką lyginate su lietuvišku futbolu, kodėl ne su krepšiniu?

– Specialiai ir pasirinkau tokį analogą, nes ir Lietuvos futbolui labai nesiseka. Taip ir Lietuvos politikai, nes vilčių ir lūkesčių buvo daugiau nei realybės. Kalba yra apie valdančiąją konservatorių ir liberalų koaliciją, kuri atėjo su pažangia nuostata ir veikia jau metus. Tačiau šiuos 2021-uosius galime įvardyti klaidų ir nesėkmių metais. Puikiai suprantu, kad laikmetis – neeilinis. Ir svarbiausios temos – pandemijos valdymas ir migrantų ataka – dalykai, kurie buvo neplanuoti, ir daug pastangų reikėjo skirti šitų dviejų problemų sprendimams. Tačiau tai labai stipriai užgožė koalicijos ketinimus bei planus. Ir mes, rinkėjai, per jos veiklos metus iš esmės nematome nė vienos rimtos pertvarkos, kuri buvo žadėta – tiek valstybės valdyme, tiek mokesčių politikoje, tiek atskiruose sektoriuose. Na, išskyrus gal tik toks šviesos spindulėlis – Socialinių reikalų ir darbo ministerija ir socialinės temos, nes ten regime tam tikras iniciatyvas, kalbant ir apie bedarbių pašalpų pertvarkymą, ir apie didesnę socialinę pagalbą vienišiems asmenims. Šitie dalykai yra sveikintini, bet, jei dar pirmą pusmetį galima buvo manyti, jog Vyriausybė neturi laiko revizuoti savo programų, nes reikia labai greitai spręsti, dabar jau daugiau nei metus tų sprendimų nėra, o šis faktas labai nuvilia rinkėjus, nes jų lūkesčiai buvo didesni.

Eligijus Masiulis: akivaizdu, jog lengvų narkotikų dekriminalizavimas, tiek ir homoseksualų teisės nėra populiarios temos Lietuvoje. Vytauto Liaudanskio nuotr.

– Dabar situacija žymiai labiau įtempta nei tada, kai dirbo "valstiečių" daugumos vyriausybė. Kaip manote, kaip jiems būtų sekęsi šiuo metu?

– Sunku politikoje kalbėti, kas būtų, jeigu būtų, bet pirmiausia, manyčiau, kad nebūtų įvykusio skilimo tarp Sauliaus Skvernelio ir Ramūno Karbauskio, nes labai akivaizdžiai matėsi, kad būtent valdžia juos sieja, ir jiems, pragmatiškai vertinant, būtų buvę nenaudinga išsivaikščioti. Antras dalykas, nuo kai kurių "valstiečių" ministrų veiksmų taip pat buvo atsiradęs nuovargis. Bet, manau, kad didelių proveržių irgi nebūtų buvę, viskas būtų tekėję sena vaga ir jokių radikalesnių permainų į gerąją pusę nebūtume sulaukę. Prisiminkime kad ir tuomečio sveikatos apsaugos ministro A.Verygos vertinimą. Dalis visuomenės irgi labai skeptiškai žiūrėjo į pono A.Verygos valdymą, o dabar, kai pandemija vis neslūgsta, sveikatos apsaugos ministro kėdė išlieka pati karščiausia. Labai sudėtinga bet kuriam būti populiariam ir kartu vadovauti sveikatos apsaugai.

Labai nesinorėtų kritikuoti buvusių savo bendražygių, suprantu, kad būnant valdžioje nėra lengva dirbti, ypač, kai tavo didieji partneriai yra konservatoriai.

Išbandymas ministro kėde

– Ir šios Vyriausybės ministrė Aušrinė Armonaitė sulaukia daugiau kritikos nei vis kiti, kaip manote, ar priekaištai jai pagrįsti?

– Manau, kad pagrindo tam yra. Kalbant apie A.Armonaitę, manyčiau, kad pirmiausia ji prastai vertinama ne kaip ministrė, bet kaip politinė lyderė, nes tiek lengvų narkotikų dekriminalizavimas, tiek ir homoseksualų teisės nėra populiarios temos Lietuvoje. Tad nešantieji šitą vėliavą, patys degina savo populiarumą ir savo reitingus. Galimybių paso įvedimas, su kuriuo A.Armonaitė labiausiai tapatinasi, manau, taip pat sudavė labai didelį smūgį šiai politinei jėgai. Mano supratimu, čia buvo pasiklysta, kalbant apie liberalizmo ideologiją, nes galimybes liberalai labai mėgsta akcentuoti. Laisvės partijos pagrindiniai lyderiai siekia nuosekliai laikytis klasikinio liberalizmo ideologijos, liberalai nuolat pabrėžia, kad žmonėms reikia sudaryti naujas galimybes, o galimybių paso įvedimas juk nebuvo jokių naujų galimybių sudarymas, bet apribojimas esamų. Kitaip tariant, žmonės, kurie neturi to paso, nebeteko galimybių daryti tai, ką visą gyvenimą darė. Todėl tai kritiškai priėmė visuomenė ir netgi dalis pačių Laisvės partijos rinkėjų. Tai galbūt ir yra pagrindinės priežastys, kodėl A.Armonaitės ir jos vadovaujamos partijos reitingai yra labai žemi.

– Gal tiems reitingams galėjo turėti įtakos ir A.Armonaitės partijos kolegos, Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus tam tikri veiksmai?

– Be abejo, R.Šimašiaus kontekstas irgi yra svarbus. Vilniaus meras, ilgą laiką buvęs labai populiarus politikas, atliko tam tikrus veiksmus, kurie sukėlė rezonansą visuomenėje. Kad ir kalbant apie eismo organizavimą Vilniuje.

Nuomonė: E.Masiulio manymu, Laisvės partijos lyderės, ministrės A.Armonaitės prastiems reitingams nemažą įtaką galėjo turėti ir kai kurie jos partijos kolegos, Vilniaus mero R.Šimašiaus veiksmai. Vytauto Liaudanskio nuotr.

– Užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui irgi kliūva ne mažiau kritikos nei A.Armonaitei, tačiau ar tikrai pelnytai?

– G.Landsbergio situacija kitokia. Pirmiausia, Landsbergio pavardė dalyje visuomenės yra a priori su minuso ženklu. Sudėtinga būti populiariam, turint šią pavardę. Bet kalbant apie ministro veiklą, kas galėjo rinkėjus nuvilti, tai yra nelabai nuosekli ir apgalvota užsienio politika, pirmiausia, kalbant apie Kinijos atvejį. Demokratinių vertybių palaikymas – labai geras dalykas, bet tas tonas ir veiksmai galbūt nebuvo iki galo apgalvoti, nebuvo apmąstyti penki žingsniai į priekį. O tai kas toliau? Šiuo atveju tas tonas gal buvo per daug radikalus ir griežtas. Juk diplomatija tam ir yra, kad tikslų būtų siekiama subtiliai. Ir ką mes turime šiandien? Labai aiškiai išreiškėme paramą Taivanui, kuris siekia nepriklausomybės nuo Kinijos, ir turime labai įdomius santykius su pačia Kinija. Bet nuo to Kinija tikrai netapo demokratiškesnė, Taivanas netapo labiau savarankiškas, o Lietuvos verslo dalis, kuri dirba su Kinija, patiria sunkumų. Tai šiuo atveju Lietuvos užsienio politika nuskriaudė savo piliečius. Jokiu būdu nesmerkiu ambicingų tikslų, bet visų pirma mes savo regione turime labai rimtų iššūkių – santykiai su Baltarusija, su Rusija. Taigi čia yra prioritetų klausimas. Ar mes norime būti tokie pasaulio teisuoliai, kurie visas autoritarines valstybes imsime vertinti ir komentuoti, o gal geriau susikoncentruotume į mūsų regioną, kur problemos yra labai didelės ir visiškai neaišku, kaip čia tas gyvenimas toliau klostysis. Neaišku, kaip klostysis reikalai Ukrainoje, gal čia tik laiko klausimas, ir mūsų siena greitai bus nebe su Baltarusija, o su Rusija.

Pastabos: ministro G.Landsbergio tam tikri užsienio politikos sprendimai galėjo būti labiau apgalvoti. Vytauto Petriko nuotr.

Tarsi kompresas ant žaizdos

– Kokios, jūsų manymu, užsienio politikos klaidos buvo padarytos?

– Manyčiau, net Baltarusijos atžvilgiu buvo padarytos šiokios tokios klaidos. Juk daug metų buvo akcentuojama, dar būnant prezidentu Valdui Adamkui, kad Lietuva regione stengiasi būti lyderė, neša demokratines vertybes tiek į Ukrainą, tiek į Sakartvelą, Moldovą, Baltarusiją, bet buvo laikytasi nuostatos, kad kaip tik su Baltarusija reikėtų atverti ekonominius santykius ir per rinkos ekonomiką, per kultūrinius ir socialinius ryšius stiprinti ten demokratines jėgas. Šiuo atveju visa sankcijų politika Baltarusiją nustūmė į izoliacionizmą. Ir Aliaksandrui Lukašenkai nieko kito nebeliko, kaip atsiduoti Vladimirui Putinui į glėbį. Ar mes dėl to laimėsime, kad V.Putinas įkels jau ir antrą savo koją į Baltarusiją? Čia didelis klausimas.  Sumenkindami A.Lukašenką, sustipriname V.Putiną. Tad pasigendu aiškesnės analizės ir dėlionės užsienio politikoje.

– Bet juk panašios politikos su Rusija ir Baltarusija Lietuva laikosi jau gal antrą dešimtmetį?

– Kiek pamenu, pirmasis Dalios Grybauskaitės susitikimas su užsienio valstybės vadovu buvo būtent su A.Lukašenka. Tada, manau, buvo nuoširdus noras pritraukti į savo pusę autoritarinį lyderį, kuris ilgainiui galbūt būtų tapęs demokratiškesnis, bet taip neatsitiko.

– Jums pačiam teko bendrauti su A.Lukašenka?

Manyčiau, net Baltarusijos atžvilgiu buvo padarytos šiokios tokios klaidos.

– Kaip tik tada buvau susisiekimo ministru ir per jo vizitą man teko jį pasitikti prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos. A.Lukašenka automobiliu tada atvyko į Lietuvą ir pagal protokolą jį turėjo pasitikti kažkas iš vyriausybės. Tuometis premjeras Andrius Kubilius pavedė man šią misiją. Kitą dieną vyko Lietuvos ir Baltarusijos verslo forumas. Tada buvo kalbama apie tam tikrą santykių atšilimą, apie vizų kainų sumažinimą, net apie bevizio režimo tam tikrame pasienio ruože įvedimą. Na, jis elgėsi, kaip kiekvienas autoritarinis lyderis, kuris valdžioje užsibuvo kelis dešimtmečius. Tada atsiranda visokių keistų manierų. Įdomi patirtis buvo, kai jį pasitikau pasienyje. Atsidarė automobilio durelės, pamačiau, kad gale sėdi trys žmonės – pats A.Lukašenka, jo jaunesnysis sūnus, tada dar vaikas, ir auklė. Prezidentas išlipo pasisveikinti, prisistačiau, kad esu susisiekimo ministras, jis paklausė apie mūsų kelių būklę. Toks buvo trumpas pokalbis.

– Kaip dabar jis jums atrodo, ar pastebite kokių nors jo asmens pokyčių po 12 metų?

– Na, taip, tas bėgiojimas su automatu rankose, kai Baltarusijoje prasidėjo protesto mitingai, jis atrodė neadekvatus. A.Lukašenkos didžioji problema, kad šiandien jis yra izoliacijoje ir bet kokia kaina nori būti pripažintas. Jis gi su niekuo nebendrauja, išskyrus Rusijos vadovą, kuris jo irgi nelaiko lygiaverčiu. A.Lukašenka neturi jokių kitų tarptautinių politinių kontaktų. Tad Angelos Merkel telefono skambutis jam buvo tarsi kompresas ant žaizdos. Ir nieko keista, nes tie autoritariniai lyderiai, kurie yra taip izoliuojami, vis labiau tampa neadekvatūs. Jų nepasiekia objektyvi informacija, juos supa tik klapčiukai, kurie juos aukština ir giria. Ir tai būdinga visiems, ar tai būtų Šiaurės Korėja, ar anksčiau Kuba, ar Baltarusija.

Nesueinantys politikos dantračiai

– Grįžtant prie Lietuvos reikalų, ar jus nustebino buvusių kolegų liberalų siekis įvesti naujus mokesčius?

– Labai nesinorėtų kritikuoti buvusių savo bendražygių, suprantu, kad būnant valdžioje nėra lengva dirbti, ypač, kai tavo didieji partneriai konservatoriai. Tačiau iš liberalų ministrų norėtųsi liberalios darbotvarkės. O kalbant konkrečiai apie Aplinkos ministeriją, krito į akis, kad per vieną mėnesį net tris kartus ministro buvo pasisakyta apie mokesčių didinimą vis skirtingose srityse. Automobilių taršos mokestis buvo viena tema, šalia to buvo įvardyta, kad gali kilti sąvartynų mokesčiai, ir trečia – prabilta, kad reikia apmokestinti visą iškastinį kurą. Buvo labai keista, kad liberalų deleguoto ministro ryškiausios iniciatyvos yra susijusios su mokesčių didinimu, dėl to politologiniai dantračiai ir nesueina. Bet Simonas Gentvilas pasirinko klimato kaitos problemą kaip pagrindinę ir svarbiausią, tad natūralu, kad, norint sumažinti klimato kaitą, reikalingi tam tikri veiksmai ir sprendimai, bet tas mokesčių pakėlimas irgi turėtų būti socialiai teisingas. Reikėtų apmokestinti tuos, kurie konkrečiai teršia, o ne tuos, kurie tiesiog tik turi automobilį ir juo išvažiuoja gal tik kelis kartus per metus. Todėl reikėtų didinti degalų akcizą, o ne įvesti taršos mokestį, kuris iš esmės yra turto mokestis. Bet aš nenoriu kritikuoti, tik man keista, kad šitas klausimas išeina iš Aplinkos, o ne iš Susisiekimo ministerijos. Juk būtent Susisiekimo ministerija buvo ta, kuri formuoja transporto politiką.

– Juk mokesčių kėlimas yra tam tikras nuosprendis politikams prieš būsimuosius rinkimus, kiek čia tos teisybės?

Prognozuoju, kad per artimiausius metus tarpusavio pykčių bus dar daugiau.

– Mokesčių kėlimas niekada nebuvo populiarus dalykas, nebent būtų siūloma apmokestinti bankus. Liberalų rinkėjams bet koks mokesčių kėlimas labai jautrus dalykas. Tie, kurie balsuoja už liberalus, tikrai nesitiki, kad iš jų rinktų politikų kils mokesčių kėlimo iniciatyvos. Ar tai gali turėti įtakos liberalų tolesnėms politinėms perspektyvoms, manau, vienareikšmiškai taip.

– Gal aplinkos ministras patiria kažkokį spaudimą dėl tų naujų mokesčių iš šalies, juk pats prasitarėte, kad jums dirbant ministru toks spaudimas buvo?

– Kai pats buvau susisiekimo ministru, Pasaulio bankas ir tuometis premjeras A.Kubilius bei konservatoriai, tiesa, kitų rankomis, stipriai spaudė įvesti tą automobilių mokestį dar 2009 metais. Nesutikau, nes neketinau būti tuo ministru, kuris įvedė tokius mokesčius. Ar dabar tas spaudimas yra, sunku pasakyti, nesu toje virtuvėje ir nežinau, bet, kad tai gali būti politinio spaudimo dalis, neatmetu. Tačiau tai gali būti ir paties S.Gentvilo iniciatyva. Bet pliusas tas, kad po kritikos paskelbta apie automobilių registracijos mokesčio atšaukimą.

Naujos partijos perspektyvos

Įžvalgos: E.Masiulio nuomone, naujoji S.Skvernelio partija nebus vienadienė, bet ji turės labai daug skirtingų veidų ir esą visai neaišku, į ką ilgainiui išsikristalizuos. Laimučio Brundzos nuotr.

– Kokias matote šios valdančiosios Seimo koalicijos perspektyvas?

– Kai reikėjo pasirašyti koalicijos sutartį, konservatoriai pasirašė po visiškai nekonservatyviais dalykais, ir jau tada buvo akivaizdu, kad tai tam tikras gudravimas ir, kad kai ateis laikas daryti realius sprendimus, kai ateis laikas balsuoti, atsiras 10–15 konservatorių, kuriems įsitikinimai neleis to padaryti ir neužteks balsų tam įstatymui priimti. Tą dabar ir matome, kaip didžioji frakcija išsisukinėja nuo savo duotų pažadų partneriams ir bando nugesinti tas iniciatyvas, kurios jiems yra nepriimtinos. Tai yra negerai, nes kaupiasi labai didelė įtampa koalicijos viduje. Prognozuoju, kad per artimiausius metus tarpusavio pykčių bus dar daugiau. Nes mažiesiems partneriams reikia arba priimti tas konservatorių diktuojamas taisykles ir nusileisti, arba išeiti iš koalicijos, jei nė viena tavo programinė nuostata nėra vykdoma. Ką jie pasirinks, bus matyti, bet šiandien, jei jie susitaiko su jiems primestomis žaidimo taisyklėmis ir nerealizuoja savo rinkėjams duotų pažadų, jie rizikuoja kituose rinkimuose išnykti.

– Kokią matote naujosios S.Skvernelio partijos ateitį?

– Nemanau, kad tai bus vienadienė partija, bet ji turės labai daug skirtingų veidų ir visai neaišku, į ką ji išsikristalizuos. Gal jie visi bursis aplink vieną lyderį, tokiu atveju pradžioje būna euforija. Ir tai matome jau dabar, kai dalis savivaldybių merų jungiasi prie šios partijos, tikėdami ja ir jos šviesia ateitimi. Bet ateis toks laikas, kai prasidės tam tikra požiūrių takoskyra tarp atskirų jos narių. Nors šiuo metu visi jie eina paskui S.Skvernelį. Prognozuoju, kad ši partija tikrai artimiausiuose rinkimuose savo rinkėjus ras ir bus parlamentinė partija, bet paskui laukia sudėtingas etapas. Kaip R.Karbauskis teigė, reikės išsigryninti. Ir sunku prognozuoti, kuri srovė bus dominuojanti.

Pasiūlė griežtą bausmę

Buvęs Liberalų sąjūdžio pirmininkas E.Masiulis, kuriam už korupcinius nusikaltimus prokuroras prašo skirti septynerius metus kalėjimo, teigia, kad siūloma bausmė yra politinis susidorojimas.

„Aš niekaip kitaip nepavadinčiau, kaip tam tikro politinio susidorojimo ir kažkokios subjektyvios prokuroro nuostatos mano atžvilgiu, – tokios bausmės įvardijimas. Manau, kad tai yra tam tikra prasme piktnaudžiavimas įgaliojimais ir noras parodyti, koks esu galingas“, – po Vilniaus apygardos teismo posėdžio penktadienį sakė E.Masiulis.

Buvusį Seimo narį ir buvusį Liberalų sąjūdžio pirmininką E.Masiulį prokuroras Justas Laucius prašo pripažinti kaltu dėl kyšininkavimo, prekybos poveikiu ir neteisėto praturtėjimo. Be įkalinimo bausmės, jam prašoma skirti 37,6 tūkst. eurų baudą, konfiskuoti, kaip įtariama, iš buvusio „MG Baltic“ viceprezidento Raimondo Kurlianskio gautą 106,2 tūkst. eurų kyšį. Taip pat prokuroras paprašė konfiskuoti ir išieškoti iš buvusio politiko 137,7 tūkst. eurų vertės turtą, įgytą neteisėtai praturtėjus. Buvusiam Seimo nariui taip pat siūloma atimti teisę septynerius metus būti išrinktam ar paskirtam į visas valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas.

Prokuroras J.Laucius taip pat paprašė teismo R.Kurlianskį ir E.Masiulį po nuosprendžio paskelbimo suimti teismo salėje.

E.Masiulis 2008–2016 m. buvo Liberalų sąjūdžio pirmininkas, 2000–2016 m. – Seimo narys. 2008–2012 m. ėjo susisiekimo ministro pareigas.

Šaltinis: BNS