Kiek turime laiko
Kremlius gali būti pasirengęs išbandyti NATO sutarties 5-ąjį straipsnį per artimiausius dvejus ar ketverius metus, iki 2030-ųjų, rodo Vokietijos, Danijos, Suomijos, Nyderlandų, Baltijos regiono šalių žvalgybos tarnybų viešai skelbiamos prognozės. Neatmestina, kad tokiu atveju pirmu agresijos taikiniu būtų Baltijos valstybės. „Tačiau mes jau esame kare. Eina ketvirti karo metai Ukrainoje, prieš NATO valstybes Kremlius vykdo hibridines atakas. Tačiau vis dar nenorime garsiai pasakyti ir pradėti gyventi remdamiesi nuostata, kad aiški riba tarp taikos ir karo yra pasenusi. Mes jau esame situacijoje, kurios nebegalima vadinti gryna taika, jau pajutome karo padarinių persimetimą į mūsų teritorijas“, – pabrėžė Estijos kariuomenės vadas generolas leitenantas Andrus Merilo tarptautinėje konferencijoje „Defending Baltics 2025“, kurią šią savaitę Vilniuje surengė Pilietinis gynybos ir saugumo analizės centras „Locked N’ Loaded“ ir „Pilietinio atsparumo iniciatyva“.
Ko, stiprindami Baltijos šalių gynybą, galime pasimokyti iš Ukrainos, joje diskutavo aukšto rango karininkai, sprendimų priėmėjai, saugumo ekspertai, gynybos pramonės, nevyriausybinių organizacijų atstovai iš Europos šalių ir JAV.
Vis dėlto, kodėl taip lėtai mokomės iš Ukrainos gynybos karo pamokų? – retoriškai klausė už gynybą ir kosmosą atsakingas Europos Komisijos narys Andrius Kubilius: „Kodėl mums prireikė Rusijos provokacijų su dronais prieš Lenkiją, Baltijos valstybes ir Rumuniją, kad suprastume, jog nesame pasirengę aptikti Rusijos dronų ir juos sunaikinti ekonomiškai efektyviomis priemonėmis, nors visi matėme, kaip jie nuo 2023 m. yra masiškai naudojami Ukrainos fronto linijose?“
Estijos kariuomenės vadas ragina daryti viską, kad mūsų visuomenė būtų pakankamai stipri duoti atkirtį, jei prireiktų. Pasak jo, dabar ukrainiečiai ne tik kovoja už mus – jie kovoja ir miršta vietoj mūsų. Jie suteikia mums laiko pasiruošti. Judame teisinga linkme, bet patys save stabdome, gyvendami iliuzijomis, kad galbūt viskas baigsis karu Ukrainoje. Blogiausias scenarijus būtų, jei vieną dieną Rusija pasakytų: „Gyvenkime draugiškai“, mes patikėtume, o paskui rusai mums smogtų tuo metu, kai nebūsime pasirengę.
Pasak Lietuvos kariuomenės vado generolo Raimundo Vaikšnoro, turime išnaudoti šį ukrainiečių mums suteikiamą laiką pasiruošti, įsigyti, ko reikia gynybai, sustiprinti savo pajėgumus. Kartais kalbame apie NATO sutarties 5-ąjį straipsnį, bet pamirštame 3-iąjį – kad mes visi esame atsakingi už Aljanso gynybą.
Karo studijų instituto (ISW, JAV) analitikas George’as Barrosas atkreipė dėmesį, kad kasdien matome, kaip rusai ruošiasi kitam karui, pavyzdžiui, kaupia tankų atsargas, kurios nenaudojamos fronte Ukrainoje. Daugelis žvalgybos prognozių, kad rusams atkurti savo atsargas prireiks penkerių metų, tikėkimės, teisingos, vadinasi, turime laiko iki 2030-ųjų.
Tačiau, jo manymu, turime apsvarstyti ir alternatyvią hipotezę: Donbase rusai šiandien vykdo didelio masto karines operacijas pasitelkdami lengvuosius pėstininkus ir dronus. „NATO turi būti pasirengusi atgrasyti ir, jei reikės, atremti Rusijos atakas. Vis dėlto tai neatrodys kaip 2022 m. karo Ukrainoje pradžioje, tad iš tikrųjų turime daug mažiau laiko, nei daugelis mano“, – sakė ISW analitikas.
Rusija kitam karui rengia ne tik tankus: propaganda jau visu pajėgumu tam ruošia ir savo gyventojus.
Identifikuoti užpuolimą
A. Kubilius iškėlė klausimą, kam turime būti pasirengę: „Klasikiniam agresijos karui, kai tankai ir artilerija kirs mūsų sienas ir atsiras sąlygos taikyti NATO sutarties 5-ąjį straipsnį, ar vis naujoms provokacijoms prieš mus, kurios darysis vis pavojingesnės, bet vis dėlto nepasieks 5-ojo straipsnio taikymo ribos?“
Pasak buvusio Lenkijos ginkluotųjų pajėgų operacijų vado atsargos generolo Tomaszo Piotrowskio, turėtume būti pasirengę keisti požiūrį į potencialų ateities konfliktą, nes kitas karas gali prasidėti ne nuo tankų, o nuo kabelių nutraukimo, palydovų slopinimo ir kitų tinklų sutrikdymo.
Lietuvos valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotojas Giedrius Krupauskas atkreipė dėmesį, kad po Rusijos invazijos į Ukrainą viena pagrindinių Rusijos žvalgybos priemonių Europoje tapo sabotažas, kai kryptingai planuojamos operacijos, kuriomis siekiama sukelti fizinę žalą, kelti įtampą ir testuoti Europos atsparumą.
Tačiau požiūris dėl hibridinių atakų priskyrimo konkrečiam kaltininkui skiriasi. Lietuvos kariuomenės vado pavaduotojas kontradmirolas Giedrius Premeneckas, kalbėdamas apie hibridines atakas jūroje, pabrėžė, kad dauguma tyrėjų jaučia, jog tai – Rusijos organizuojamos atakos, tačiau aiškiai tai įrodyti labai sunku. Tad po povandeninės infrastruktūros hibridinių atakų NATO ir ES veiksmų iš pradžių ėmėsi lėtai ir tik laikui bėgant atsakas tapo efektyvesnis.
Norint atgrasyti pirmiausia reikia identifikuoti, kad esate puolami, akcentavo JAV analitikas G. Barrosas. Jo vertinimu, kai kurių Vakarų Europos šalių Vyriausybių ir NATO sąjungininkių atsakas į oro erdvės pažeidimus buvo tikrai nuviliantis, tik Lenkija, Rumunija, Baltijos šalys tai labai aiškiai priskyrė Rusijai. „To nepadarę sulauksime daugiau atakų, tai ryškus atgrasymo nesėkmės pavyzdys. Daiktus reikia vadinti tikraisiais vardais: jei kvaksi kaip antis, vadinasi, tai antis“, – sakė analitikas.
Ukrainiečiai išmoko aiškiai atskirti, kada V. Putinas ir jo režimas meluoja, – visada. Tad jei šiandien jis sako, kad neketina pulti Europos, ukrainiečiai labai tikisi, kad Europa padarys teisingas išvadas.
Pasak Latvijos kariuomenės vado generolo majoro Kasparo Pudano, kol kas mes tik reaguojame į jų piktavališkas veiklas prie mūsų sienų, prieš infrastruktūrą ir pan., tačiau turime rasti būdų, kaip ne tik reaguoti, bet ir numatyti, kokį kitą kabelį, kokią kitą infrastruktūrą jie rengiasi atakuoti, ir bėgti tam už akių.
T. Piotrowskio manymu, kalbant apie atsparumą ir atgrasymo elementus, mes, kaip tarptautinė bendruomenė, NATO, ES, akivaizdžiai pralaimėjome. Mums nepavyko užkirsti kelio konflikto išsiplėtimui iš Donbaso į vakarus, kad Baltijos jūros regionas, Juodoji jūra ir juos jungiantis ruožas netaptų hibridinių Rusijos atakų ir veiksmų arti karo slenksčio arena. Lenkijoje ir kitose ES šalyse matome nuolatinį kibernetinių atakų ir sabotažo aktų augimą, įvairių sienos pažeidimų formų. Vis dažniau jaučiamės nesaugūs, kenčia gyvenimo kokybė, vis didesnius finansinius išteklius turime skirti ginkluotei įsigyti.
T. Piotrowskis ragino pakoreguoti atgrasymo priemones, kad jos būtų daug veiksmingesnės. Ar mums vis dar reikia tankų atgrasymui? Taip, vis dar reikia tankų, lėktuvų, įvairių kalibrų ir nuotolių artilerijos. Taip pat mums reikia ir kibernetinių priemonių, kosmoso elementų, gerai koordinuotų ir pritaikytų žvalgybos, stebėjimo ir atpažinimo sistemų. Reikia visko, kad būtume gerai pasirengę karui ir patikimai atgrasytume savo priešininką.
Karas jau kitoks
A. Kubilius kėlė klausimą, ar mes gerai suprantame, kaip keičiasi šiuolaikinė karo doktrina. Eurokomisaras pacitavo generolą Valerijų Zalužną, dabar Ukrainos ambasadorių Jungtinėje Karalystėje: jo vertinimu, ES nesirengia ateities karams, nors Rusija dabar kariauja prieš Ukrainą. Tik britai išmoko Ukrainos pamokas: jų kariuomenės strategijoje numatyta 80 proc. taikinių numušti įvairių tipų dronais ir raketomis, klasikine ginkluote – tankais ir artilerija – tik 20 proc. Labai panašiai dabar daroma Ukrainoje. O kokia Baltijos šalių strategija?
Latvijos kariuomenės vado K. Pudans nuomone, pagal tai, ką matome Ukrainoje, vis dar galioja ir yra reikalingi tradiciniai būdai, pavyzdžiui, reikia pajėgų manevruoti, užimti ir išlaikyti teritoriją. Tačiau technologijų proveržis keičia karą, galima sakyti, baigėsi žmogiškųjų išteklių ir karinės technikos priemonių masto galios era, dabar kalbame apie technologijų, įvairių kitų sprendimų masto svarbą. Dronai ir technologijos jau yra ne kas nors papildomo, tai turėtų būti standartinė priemonė visais lygmenimis, pradedant nuo žvalgybos.
Tačiau, kaip pabrėžė K. Pudanas, tai turi būti vystoma ne kaip vienintelis sprendimas. Jis sakė, kad Rusija kovose aktyviai naudoja dronus, o mūsų tikslas – rasti priešo silpnybes ir toje srityje tobulinti savo pajėgumus. Mums reikia visų pajėgumų spektro, sinchronizuoto, visapusiško, nuoseklaus visų jų vystymo, papildyto technologijomis. Kadangi, palyginti su priešu, mūsų žmogiškieji ir kiti ištekliai mažesni, technologijos galėtų būti tai, kas suteiktų mums konkurencinį pranašumą, jei tik tinkamai jas panaudosime ir rasime būdą, kaip integruoti į bendrą sistemą.
Pasak Estijos kariuomenės vado A. Merilo, nors Ukrainos pamokos rodo, kad žmogiškųjų išteklių ir ginkluotės mastas, sustiprintas technologijomis, vis dar svarbus, mums, to masto neturinčioms mažoms tautos, didžiuliai pokyčiai, ypač oro gynybos srityje, keičia situaciją. Masinės dronų atakos nurungia senąsias oro gynybos sistemas, tad nėra prasmės šioms švaistyti milijardus eurų. Tačiau turime turėti vietinių pajėgumų gaminti tai, ko mums skubiai reikia, o ne pasikliauti ilgomis tiekimo grandinėmis.
A. Merilo atkreipė dėmesį, kad lyginant karo pradžią, kai Ukraina buvo priversta vykdyti tik artimą kovą, su tuo, kaip dabar ji vykdo efektyvias atakas Rusijos teritorijoje, akivaizdi pamoka ir mums, kad turime sukurti pajėgumų, kuriais prireikus iš karto galėtume suduoti mirtinų smūgių atgal į Rusijos teritoriją: juk vienintelis dalykas, kurį rusai supranta, tai savo kailiu juntamas skausmas.
Strategijos, gynybos ir užsienio politikos analizės platformos „War on the Rocks“ (JAV) įkūrėjas ir vadovas Ryanas Evansas atkreipė dėmesį, kad dronai keičia mažų šalių galimybes kare. Dar prieš porą metų mažos šalies galimybės generuoti karinę galią buvo gana ribotos, ypač jei to reikia greitai. Galėjome mobilizuoti žmones, bet jų, palyginti su Rusija, nedaug. Neturėjome pajėgumų masiškai gaminti priešo naikinimo ginkluotės. „Dabar galite sukurti žvalgybinių ir smogiamųjų dronų ekosistemą. Mažoms valstybėms tai nepaprasta galimybė. Tai nepakeičia artilerijos, oro gynybos ar aljansų, bet tai būdas greitai sugeneruoti daugiau reikšmingos karinės galios iš santykinai mažos ekonominės bazės. Taigi, jei esate maža valstybė, dronų ekosistema, kurią sukūrė Ukraina, nėra pasirinkimas – ji yra būtinybė“, – įsitikinęs R. Evansas.
Pasak jo, nedidelėms Baltijos valstybėms, jei būtų užpultos, svarbiausia sutelkti dėmesį į du dalykus: išvengti greito pralaimėjimo ir pakelti agresijos kainą tiek, kad priešo politinė valia palūžtų anksčiau nei mūsų arba bent jau mūsų sąjungininkai pamatytų, kad įmanoma mus apginti. Šiems tikslams itin svarbios smogiamojo tipo ir mažų žvalgybinių dronų pajėgos, kurios tampa vienomis efektyviausių priemonių šiandienos kare.
A. Kubilius pabrėžė ir tai, kad mums reikia pasimokyti iš Ukrainos ne tik kaip gaminti dronus, bet, svarbiausia, kaip sukurti tinkamas novatoriškas gynybos „ekosistemas“, kurios sujungia dronų gamybą, inovacijas ir karinį operavimą dronais į vieną unikalią dinamišką sistemą.
Gynybos ir saugumo tyrimų centro – Karališkojo jungtinių paslaugų instituto (RUSI) asocijuotasis bendradarbis dr. Thomas Withingtonas iškėlė elektromagnetinės viršenybės – gebėjimo neleisti priešui trukdyti elektroniniam spektrui – svarbą. Elektroninė apsauga, tokia kaip palydovinės navigacijos ir radiosignalų alternatyvos, leidžia tęsti dronų karą. Jei pralaimėsime spektro mūšį, galime pralaimėti ir karą, įspėjo ekspertas.
Vieningai su ukrainiečiais
Mums reikia ne tik pajėgumų, bet ir žymiai stipresnės integracijos tarp sąjungininkų. A. Kubilius priminė, kad ES sutarties 42-ajame straipsnyje yra įsipareigojimas dėl savitarpio pagalbos karinės agresijos prieš vieną valstybę narę atveju, o kai kurie ekspertai šią nuostatą laiko net stipresne nei NATO sutarties 5-asis straipsnis. Tačiau reikia koncentruotis ne į tai, kaip NATO ar ES rengiasi apginti Baltijos valstybes, o į tai, kaip Baltijos valstybės rengiasi ginti save ir kartu visą ES.
Kaip to mokomės iš Ukrainos – atskirai ar kartu kaip pasienio regionas? Pasak A. Kubiliaus, turėtume tai daryti kaip regionas, nes dienos X atveju Rytų flango šalių regioniniai pajėgumai turėtų duoti vieningą ir kolektyvinį gynybinį atsaką iki atvykstant NATO pajėgoms. Jis sakė, kad Baltijos valstybių ir Lenkijos inicijuotas projektas „Rytų flango gynyba“ yra labai svarbus visam regionui nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
Eurokomisaro įsitikinimu, šią gynybos sistemą turime kurti kartu ir įtraukdami Ukrainą, nes tai vienintelis būdas, kaip iš Ukrainos galime pasimokyti ne tik gaminti dronus, bet ir kurti visą ekosistemą: karus juk ir laimi gynybos ekosistemos, ne tik technologijos ar dronai. Lietuva turi pasinaudoti dviem Ukrainos stiprybėmis: mūšio lauke patikrintų 800 tūkst. karių patirtimi ir karo sąlygomis išgryninta, inovatyvia gynybos pramone, integruodama tai į mūsų gynybos pajėgumų plėtrą.
„Ukrainos integracija į ES, žinoma, labai reikalinga Ukrainai, bet ir Ukrainos integracija yra gyvybiškai svarbus visos ES interesas, nes tik taip iki 2030 m.
galime pasiekti tikrą Europos gynybos parengtį“, – įsitikinęs A. Kubilius. Anot jo, ateityje, kai Ukrainoje bus pasiekta taika, Lietuva galėtų priimti ir Ukrainos batalioną – šalia jau esančios Vokietijos brigados ir JAV rotuojamų pajėgų – taip dar labiau stiprindama bendrą saugumą.
Norint atgrasyti pirmiausia reikia identifikuoti, kad esate puolami. Oro erdvės pažeidimus priskyrė tik kelios šalys. Daiktus reikia vadinti tikraisiais vardais: jei kvaksi kaip antis, vadinasi, tai antis.
Taikosi į protus
Tačiau karo neįmanoma laimėti vien kariuomenei – reikia visuomenės paramos. Pasak Estijos kariuomenės vado A. Merilo, anksčiau net nebūdavo diskutuojama apie minimalų būtinųjų paslaugų lygį, kurį turime palaikyti krizės ar karo metu. Dabar iš Ukrainos galime pasimokyti, kaip žmonėms išgyventi nuolatinių Rusijos atakų, kuriomis siekiama sunaikinti infrastruktūrą, teikiančią svarbiausias paslaugas, sąlygomis.
Sektinas pavyzdys – Suomijos visuotinės saugos modelis, kurį ši šalis jau seniai plėtoja nuosekliai ir be pertrūkių. Šios šalies Saugumo komiteto generalinis sekretorius Petteris Korvala pasakojo, kad visos visuomenės atsparumo pamatas – sistema, kurioje valstybės institucijos, verslas, organizacijos ir piliečiai veikia kartu, kad būtų užtikrintos gyvybiškai svarbios visuomenės funkcijos. Tai apima institucijų koordinavimą, atsargų valdymą, kritinės infrastruktūros apsaugą, informacinį atsparumą, visuomenės parengtį.
Pasak Latvijos kariuomenės vado K. Pudano, 2014-ieji buvo taškas, kai pradėta kalbėti apie hibridines grėsmes ir imta suprasti, kad tai labiau susiję ne su mūsų kariniu pasirengimu, o su visos visuomenės, kritinės infrastruktūros, savivaldybių ir valstybės struktūrų, saugumo organizacijų atsparumu. Taip Latvijos gynybos koncepcijoje atsirado „visuotinės gynybos“ terminas – tai vienas iš pagrindinių ramsčių valstybės gynybos koncepcijoje jau šešerius ar septynerius metus.
K. Pudanas pasakojo, kad iš pradžių apie grėsmių scenarijus ir pasirengimą jiems pradėta kalbėti su valstybės saugumo, pasienio apsaugos institucijomis, policija, Vyriausybe, savivaldybėmis. Tik 2022 m. iš Ukrainos pavyzdžio kai kurios jų suprato, kad ir karo metu jos turėtų vykdyti savo pareigas, teikti paslaugas visuomenei. Daugelis žmonių susirūpino ir savo individualiu pasirengimu – koks konkrečiai būtų jo vaidmuo. Pradėta dirbti ir su verslu aiškinant, kaip jie turi didinti savo atsparumą įvairioms grėsmėms – tiek kibernetinėms, tiek fizinėms. Tačiau ir šių metų dronų incidentai atskleidė, kokia dar pažeidžiama mūsų kritinė infrastruktūra, oro uostai.
„Mes, ginkluotosios pajėgos, ginsime savo fronto liniją, savo oro erdvę, jūros sieną. Tačiau civiliams, individualiam asmeniui, manau, pirmas žingsnis yra jų pasirengimas ir atsparumas informacinėje srityje, o fizinis pasirengimas – antras. Pirmiausia reikia, kad jų protai būtų tikrai atsparūs tam, ko galime tikėtis. Kaip matome ir Ukrainoje, tai yra pagrindinis taikinys“, – pabrėžė K. Pudanas.
Pasak R. Vaikšnoro, mūsų visuomenei lengviau tai suvokti, nes praėjo tik 35 metai, kai atgavome nepriklausomybę, ir žmonės dar prisimena tuos laikus, kai buvome valdomi sovietų. Tačiau mes kartais esame linkę į mąstymą, kad niekas mūsų nepuls ar kad NATO ateis ir mus apgins. Karas Ukrainoje buvo tarsi žadintuvo skambutis mums visiems, net politikams, kad turime daugiau investuoti į atgrasymą ir suprasti, kad NATO neturi jokių kitų ginkluotųjų pajėgų, tik jos narių.
ISW analitikas G. Barrosas stebėjosi, kad, kaip rodo apklausos, vis dar nemaža dalis vakariečių suvokia Rusijos grėsmę, tačiau vis tiek linkę pritarti keistam nuolaidžiavimo jai keliui, o rinkimuose balsuoja už tai deklaruojančias partijas.
„Rusija neturi įprastinių priemonių, kad galėtų mus nugalėti sąžiningoje kovoje ar įprastinėje konkurencijoje. Todėl rusai investavo į labai veiksmingas psichologinio ir kognityvinio karo priemones, kuriomis remiantis formuojamos diskusijos šiais klausimais, formuojamas mąstymas ir priimami sprendimai“, – įspėja G. Barrosas.
Konferencijoje dalyvavęs Ukrainos vyriausiosios žvalgybos valdybos atstovas majoras Andrii Yusovas iš savo valstybės patirties patarė: „Visi turite ruoštis – visuomenė, valstybė, kariuomenė, ekonomika. Vladimiras Putinas turi suprasti, kad kitas bandymas pulti Vakarų valstybę būtų nepakeliamas. Dar viena svarbi pamoka yra ta, kad ukrainiečiai išmoko aiškiai atskirti, kada V. Putinas ir jo režimas meluoja, – visada. Tad jei šiandien V. Putinas sako, kad neketina pulti Europos, Baltijos šalių ar NATO narių, nesiruošia naujam karui, labai tikiuosi, kad Europa padarys teisingas išvadas.“
