KO REIKĖJO PERGALEI SEIMO RINKIMUOSE?

Paslėptas partijos pirmininkas, oponentus puolantis laikraštis, rožinis naujo vėjo gūsis. Kokios rinkimų technologijos šiemet vieniems padėjo laimėti, o kitus privedė prie fiasko?

Agitacijos inovacija

Jei būtų renkama išradingiausia ką tik pasibaigusių Seimo rinkimų kandidatų taktika, neabejotinai laimėtų sostinės eksmeras Artūras Zuokas. Fantazijos tikrai nestokojantis politikas šįsyk sugalvojo originalų būdą, kaip kuo artimiau bendrauti su savo rinkėjais, kurie šiaip gal neitų į susitikimą su juo, neklausytų jo kalbų televizijos debatuose, nesektų jo feisbuke. A.Zuokas įsidarbino vadybininku daugiabučių administravimo įmonėje "Šilėja", kuri daugiausia ir aptarnauja gyventojus iš Šeškinės-Šnipiškių apygardos, kurioje jis kandidatavo. Politikas nė neslėpė tokias pareigas pasirinkęs dėl galimybės artimai bendrauti su savo rinkėjais. Besiaiškindamas gyventojų nuomonę dėl renovacijos ar buitinių atliekų surinkimo tvarkos, kartu jis pristatydavęs ir savo rinkiminius pažadus.

Išradingiausios Seimo rinkimų kampanijos nominaciją neabejotinai laimėtų A.Zuokas. (K. Kavolėlio / Fotobanko nuotr.)

Politikos veterano agitacija paveikė nemažai rinkėjų, bet nepakankamai – jis liko trečias tarp trylikos varžovų. Nors aplenkė Vyriausybės vicekanclerį "valstietį" Luką Savicką ir vieną populiariausių socialdemokračių Rasą Budbergytę, bet iki rinkimų finalo jam pritrūko vos 2,2 proc. punktų.

Žinoma, vien išradingumo pergalei rinkimuose neužtenka. Tačiau tinkamas rinkimų technologijų pasirinkimas gali žymiai prisidėti prie vienos ar kitos politinės jėgos sėkmės ar fiasko. Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesoriaus Lauro Bielinio vertinimu, šiemet rinkimų kampanija technologiškai nebuvo įspūdinga, didžioji dauguma veiksmų, kuriuos darė viena ar kita politinė jėga, buvo tradiciniai. Tiesa, užmojus ribojo ir COVID-19 pandemija. Vis dėlto, į rinkimų technologijas ir politinę komunikaciją besigilinančio politologo įsitikinimu, partijų pasirinktos kovos dėl valdžios strategijos rezultatui turėjo nemažos įtakos.

Dingęs konservatorių lyderis

2020-ųjų rinkimų nugalėtojais galima tituluoti dvi partijas. Tėvynės sąjunga-Lietuvos Krikščionys demokratai (TS-LKD) po aštuonerių metų opozicijoje sugebėjo sugrįžti į valdžią ir dar su trenksmu – laimėjo net 50 mandatų. Laisvės partija, nepaisant jaunumo, pinigų stygiaus, daliai visuomenės atrodančių per radikalių siūlymų ir menkų reitingų priešrinkiminėse sociologinėse apklausose, savo debiutiniuose rinkimuose sugebėjo laimėti vienuolika mandatų ir tapti viena iš valdančiųjų.

"Konservatoriai kažkokių ypatingų priemonių nenaudojo, bet jų veikimas buvo gerai suplanuotas, sistemizuotas ir todėl, kad viskas vyko darniai bei organizuotai, pasiektas ir rezultatas", – vertina L.Bielinis.

Pasak L.Bielinio, reklamos internete buvo daug, bet ji buvo padrika, nuo jos labai greitai pavargsta akys, tad ją praleidi nė nežiūrėdamas. Chaotiškas reklamos srautas socialiniuose tinkluose nuvargina lygiai taip pat, kaip ir nuobodūs debatai. (Vytauto Petriko nuotr.)

Vis dėlto vienas šios partijos išskirtinumas krito į akis – konservatoriai prieš rinkimus buvo beveik paslėpę savo lyderį Gabrielių Landsbergį, o kai jis pasirodydavo viešumoje, akivaizdžiai tvardė savo aroganciją. Rinkimų sąrašo vedlė Ingrida Šimonytė irgi nebuvo tokia kandi, kaip dažnai būdavo.

Konservatoriai prieš rinkimus buvo beveik paslėpę savo lyderį G.Landsbergį. (I. Gelūno/Fotobanko nuotr.

L.Bielinio nestebina, kad I.Šimonytė tapo konservatorių pagrindinė komunikuotoja, nes dar gerokai likus laiko iki rinkimų jau buvo aišku, kad į rinkimus TS-LKD ves ji. Strategija atnešė siekiamų rezultatų. Konservatoriai turi nuolatinius rinkėjus, bet jų balsų per mažai surinkti didelę frakciją, tad reikėjo išplėsti rinkėjų diapazoną. Savo įvaizdžiu ir kalbėjimu I.Šimonytė parodė, kad galima pažvelgti į situaciją iš dešinės ne tik tradiciniu konservatorišku, bet ir gana liberaliu žvilgsniu, ir taip priartino kai kuriuos pasimetusius ankstesnius liberalų ir kitus rinkėjus, kurie linkę žiūrėti į dešinę, bet nelabai mėgsta konservatorių.

Esu už tai, kad būtų konstruktyvus kalbėjimas, o ne dainelės ir pasišokinėjimai.

Laurai – už norą laimėti

Bene labiausiai atpažįstama šiemetinėje rinkimų kampanijoje buvo rinkimų debiutantė Laisvės partija. Ryškiai rožinė partijos logotipo spalva, neįprastas rinkimų šūkis "Norintiems džiaugtis", būrys jaunimo, aktyviai veikiančio nevyriausybinėse organizacijose, – kaip naujo rožinio vėjo gūsis politikoje.

L.Bielinio nuomone, Laisvės partija rinkimų kampanijoje nepanaudojo kažko niekad nematyto, bet buvo akivaizdu, kad jos strateginis planavimas buvo precizinis. Ištyrę visą Lietuvos teritoriją jie sutelkė savo resursus, kurie nebuvo dideli, į miestus, kur turėjo didžiausią tikimybę pasiekti gerų rezultatų.

Laisvės partija sumaniai reklamavo naują vardą politikoje. Pavyzdžiui, rengė savo atstovų diskusijas sostinės Vilniaus pėsčiųjų gatvėje. "Sėdi žmonės lauko kavinėse prie staliukų, o iš tribūnos kalba Laisvės partijos atstovai. Gal kam nuobodu, bet vis tiek įkalamos į galvą Laisvės partijos pozicijos ir pats partijos pavadinimas", – dalijasi įspūdžiais L.Bielinis.

Bet, jo įsitikinimu, rezultatą rinkimuose lėmė svarbiausias išskirtinis Laisvės partijos bruožas – energija ir ryžtas laimėti.

Susitelkė į praeitį

Specifinę rinkiminę strategiją pasirinko šią kadenciją buvusi valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). 2016 m. jie kalbėjo gana nuosaikiai, o rinkėjai, atiduodami už juos balsą, balsavo už Naisius savo kieme. Daug metų per televiziją rodyta "Naisių vasara" kaip rinkimų technologija su kaupu atsipirko. "Serialas buvo apie utopinę visuomenę, kur visada šviečia saulė, visi gyvena draugiškai, kur agurkai didžiausi, o pomidorai raudoniausi. Tai buvo tam tikros vilties, fantazijos apie ateitį sužadinimas. Bet tam rengtasi labai ilgai, o toks pasirengimas rinkimams kainavo labai brangiai", – sako L.Bielinis.

Šįsyk "valstiečiai" pasirinko kitą strategiją. "LVŽS šie rinkimai yra skirtingi nei daugeliui kitų partijų, kurios nėra valdžioje, dėl to, kad už mus šneka mūsų darbai", – aiškino LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Tad "valstiečiai" strategavo rezultatą rinkimuose remdamiesi kalbomis apie tai, ką jie padarė per šią kadenciją, taip pat apie pirmosios COVID-19 bangos gana sėkmingą suvaldymą. Tačiau, pastebi L.Bielinis, kažkur apie rugpjūčio pradžią atrodė, kad baigėsi jų parakas ar visi išėjo atostogų ir negrįžo.

Tiesa, kol kitos partijos pristatinėjo savo rinkimų programas, LVŽS susikoncentravo į puolimą prieš savo pagrindinius konkurentus. 400 tūkst. tiražu išspausdintu leidiniu "Neliečiamieji" jie tikėjosi kirsti per konservatorių reputaciją.

Tačiau, pabrėžia L.Bielinis, nors puolimas prieš oponentus yra gana įprasta priemonė rinkimų kovose visose šalyse, tačiau tai turi būti papildomas, o ne pagrindinis veiksnys: "Rinkėjas visų pirma balsuoja už ateitį ir ateities strategiją, o LVŽS net nepateikė konstruktyvios programos ateinantiems ketveriems metams. Jie tik kalbėjo, kaip gerai mes viską ketverius metus darėme ir kokie blogi konservatoriai. Taip, iš tiesų yra pasiekimų, bet rinkėjas atiduoda balsą už viltį, kas bus ateityje, o ne už tai, kas jau buvo. Rinkėjas balsuoja ne už praeitį, o už tuos, kurie deklaruoja pokyčius, demonstruoja norą laimėti – ne už pavargusius ar manančius, kad ir taip laimės."

Pavargę socialdemokratai

"Socialdemokratai tikėjosi, kad juos išneš rinkimų inercijos banga ir neišvengiamai padarys vieną iš didžiųjų frakcijų. Bet jei to nori, turi to siekti. Taip, socialdemokratai darė tradicinius rinkimų veiksmus – buvo rodoma jų reklama, jie dalyvavo debatuose, tačiau buvo matyti, kad jie akivaizdžiai pavargo ir neturi jėgų kovoti. Galimai juos erzino ir vidiniai prieštaravimai. Bet jie nedarė to, ką turi daryti per rinkimus – kovoti dėl kiekvieno rinkėjo balso", – pabrėžia L.Bielinis.

Kiekvieno balso kainą savo kailiu pajuto ir pats socialdemokratų lyderis Gintautas Paluckas, vienmandatėje apygardoje pralaimėjęs vos kelių balsų skirtumu (tiesa, socialdemokratų reikalavimu balsai bus dar kartą perskaičiuoti). Politologas sako nemanantis, kad G.Paluckas – blogas lyderis ir kažin ar daug kas pasikeistų jį pakeitus kitu: "Bet partija turi pasikeisti iš vidaus, apsvarstyti savo ateitį, susidėlioti akcentus. Turi būti vidinis pasiryžimas pergalei, politiniam veiksmui, nes jei tik sėdi sustingęs politiniame olimpe, labai greitai iš jos būni nuverstas, kas ir nutiko socialdemokratams. Jie – viena gausiausių partijų Lietuvoje, gerai struktūrizuota, tačiau jos nariai praktiškai beveik nieko nedarė, kad laimėtų."

Politologo vertinimu, ir Liberalų sąjūdžio rinkimų kampanija buvo labai blanki, nebuvo nė vieno akcento, kurį būtų galima įvardyti kaip išskirtinai šios partijos.

V.Uspaskichas ir pinigai

Darbo partija kaip visada panaudojo tai, ką naudoja visada, – Viktoro Uspaskicho magiją. Nors pats nekandidatavo į Seimą, rinkimų kovoje jo atvaizdas buvo matomas bene dažniausiai iš visų partijų lyderių.

"Pagrindinė "darbiečių" priemonė – V.Uspaskicho gebėjimas nekonfliktiškai kalbėti su visuomene ir taip pritraukti prie savęs rinkėjus. Susilpnėjus socialdemokratams ir rinkiminės kampanijos pabaigoje sustojus "valstiečiams", dalis jų rinkėjų perėjo prie "darbiečių", kalbančių ramiu tonu ir apie gerus dalykus", – mano L.Bielinis.

Darbo partijai sugrįžti į Seimą neabejotinai padėjo ir prieš pat rinkimus, galima sakyti, laimėtas aukso puodas: teismo sprendimu jiems buvo sugrąžinta prieš daugiau kaip dešimtmetį paskirta, bet nagrinėjant partijos juodosios buhalterijos bylą neišmokėta 1,8 mln. eurų valstybės dotacija. "Darbiečių" reklamos buvo labai daug, kas parodė, kad pinigai išleisti į apyvartą.

Darbo partija kaip visada panaudojo tai, ką naudoja visada, – V.Uspaskicho magiją. (G. Skaraitienės/Fotobanko nuotr.)

"Be atgautos dotacijos šią partiją būtume mažiau matę, mažiau apie ją galvoję ir mažiau už ją balsavę. Akivaizdu: kas neturi pinigų, net su geromis idėjomis gali kalbėtis tik su savimi. Šiandien rinkėjas balsuoja už tą, kurį mato, girdi ir kurį įsimena", – mano L.Bielinis, pastebėdamas, kad kiekvienai rinkimų kampanijai pinigų prireikia vis daugiau.

Puolimas prieš oponentus yra gana įprastas rinkimų kovose visose šalyse. Bet tai turi būti papildomas, o ne pagrindinis veiksnys.

Tad, norint patraukti rinkėjus, reikia ir idėjų, ir pinigų, nes bet kokiai idėjai gerai realizuoti reikia didžiulių sąnaudų. Tai akivaizdžiai atspindėjo mažųjų partijų rinkimų kampanija. Jos neturėjo resursų, kurie leistų joms ryškiai atrodyti. Nacionalinio susivienijimo lyderis Vytautas Radžvilas ėmė kaltinti žiniasklaidą, kad ji juos ignoruoja. Bet, pasak L.Bielinio, ši, kaip ir kitos nedidelės partijos, nesugebėjo surasti akcento, kuriuo pritrauktų ir žiniasklaidos, ir rinkėjų dėmesį.

Lenkai neįvertino pokyčių

Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS), kaip visada, stengėsi mobilizuoti lenkų tautybės rinkėjus. "Tačiau LLRA-KŠS neįvertino, kad jaunesnės kartos lenkų tautybės rinkėjai jau kitokie – jie labiau integravęsi į Lietuvos visuomenę, jiems politinės vertybės svarbesnės nei tautiškumas. Taip jiems ir pritrūko kelių dešimtųjų procentų balsų", – primena L.Bielinis.

Politologo manymu, LLRA-KŠS negalėjo vykdyti ryžtingos rinkimų kampanijos ir dėl vidinių prieštaravimų, ir dabar turėtų įvykti kažkoks lūžis: ši partija turėtų arba pasikeisti, arba suskilti, kad susiformuotų pažangi pilietiškai organizuota politinė partija.

LLRA-KŠS rezultatui padarė įtaką ir tai, kad šiuose rinkimuose kitos partijos įtraukė į sąrašų pirmąją dalį lenkų tautybės politikus ir tai akcentavo. Tai buvo signalas rinkėjui, kad rinkimų sąrašai formuojami ne tautinio, o pilietiško santykio su partijos ideologine kryptimi požiūriu.

Pavieniai nugalėtojai

Vis dėlto kaip vis pavyksta rinkimus laimėti politikams, kurių partijos patiria visišką fiasko, ar pavieniams save išsikėlusiems asmenims, net ir vertinamiems kaip kontroversiškos personos?

L.Bielinis sako stebintis Petrą Gražulį ir galintis pasakyti, kodėl jis laimi: "P.Gražulis, kurį matome viešojoje erdvėje ir kurį įvardijame kaip kontroversišką politiką, yra televizinis vaizdinys Vilniui, Seimui, žiniasklaidai dirginti. O apygardoje, kur jis nuolat kandidatuoja, jis kitoks: intensyviai dirba, vykdo mikrosocialines programas, kažkam padeda, kažką užstoja, dėl kažko rūpinasi. Ten jis – politikas, kurį galima pasiekti, su kuriuo galima pakalbėti ir kuris pats nuolat galvoja apie rinkėją. O televizinis įvaizdis ar jo intymaus gyvenimo nuotykiai jo rinkėjui tik karts nuo karto primena, kad P.Gražulis – su trūkumais, o jų turi daugelis."

Petras Gražulis (P. Paleckio/Fotobanko nuotr.)

Pavienių kandidatų pergalė – tai jų darbo su rinkėjais rezultatas. Taip rinkimus laimėjo šįsyk su Žaliųjų partija kandidatavęs buvęs socialdemokratas Algirdas Butkevičius, kurio prieš rinkimus Vilniuje nematėme – jis buvo savo apygardoje. Seimo nario mandatą pelnė ir save išsikėlęs Biržų eksmeras Valdemaras Valkiūnas, prie kurio pergalės galėjo prisidėti ne tik jo darbas su rinkėjais, bet ir turimos finansinės galimybės.

Chaotiška reklama neveikia

Vis dėlto ar teisūs tie, kuriems ši rinkimų kampanija pasirodė vangi ir nuobodi? "Jei nėra muštynių, rėkimų, daliai žmonių rinkimų kampanija atrodo vangi. Bet normalioje kultūringoje politinėje kovoje neturi būti suplėšytų marškinių ar praskeltų galvų – turi būti idėjų ir argumentų, asmenybių ir jų reputacijų kova. Tai nebuvo agresyvi kampanija, bet gana įtempta ir dramatiška, gana kultūringa, europietiško tipo, gana nuosaikaus konkuravimo", – apibendrina L.Bielinis.

Prie vadinamųjų juodųjų technologijų, pasak L.Bielinio, iš dalies galima priskirti Arūno Valinsko pasisakymą apie LLRA-KŠS. Balsų pirkimas – taip pat tradicinė juodoji technologija, bet ji nedaro esminio poveikio, nes labai daug balsų nenupirksi, o jei bandysi tai daryti – įkliūsi.

Šiemetės rinkimų kovos išskirtinumas, žinoma, be to, kad ji buvo kiek suvaržyta COVID-19 pandemijos, – rinkimų kovų persikėlimas į socialinius tinklus. "Feisbuke mane atakavo visų įmanomų politinių partijų reklamos, kvietimai, vaizdeliai, karikatūros – ko tik nebuvo toje didžiulėje naujo komunikavimo su rinkėju bangoje. Tačiau ji buvo labai padrika, nuo jos labai greitai pavargsta akys ir jos nenori skaityti, tad praleidi nežiūrėdamas", – L.Bielinis pabrėžia, kad ir šioje rinkimų kampanijos formoje reikia surasti, kas priimtina žmogaus sąmonei, nes chaotiškas reklamos srautas internete nuvargina lygiai taip pat, kaip ir nuobodūs televiziniai debatai.

"Esu už tai, kad būtų konstruktyvus kalbėjimas, o ne dainelės ir pasišokinėjimai. Tačiau, kai kandidatai debatuose turi tik po minutę išsakyti pozicijai, to nespėja, ir toje karuselėje užmirštame, kas ką kalbėjo, darosi neįdomu. Debatų tradicija neprigijusi, o kad ji taptų efektyvia, reikia permąstyti jų scenarijus", – mano L.Bielinis.

Vis dėlto daugiausia Seimo rinkimuose 2020-aisiais laimėjo tie, kas rodė norą laimėti, susikoncentravo ne į oponentų dergimą ir knaisiojimąsi praeityje, o į tai, ką jie gali nuveikti visų labui ateityje.