Nesutaria, kaip
Skirtingo politinio spektro partijos retai pasirašo susitarimus, nes pati jų prigimtis – konkuruoti dėl valdžios. Tokia politinė priemonė pasitelkiama tik prireikus spręsti itin svarbias problemas siekiant, kad būtų užtikrintas darbų tęstinumas keičiantis valdžioms. Šįsyk tai demografinė duobė, į kurią esame įkritę, o iš jos išlipti reikia ne vienos politinės jėgos ir ne vienos kadencijos bendrų pastangų.
Partijų susitarimo dėl demografijos būtinybę šiemet gegužę iškėlė anuomet dar tik kandidatas į premjerus socialdemokratas Mindaugas Sinkevičius. Liepos pabaigoje tokio susitarimo projektą 2026–2040 m. parengė konservatoriai.
Pasak Socialdemokratų partijos (LSDP) vicepirmininkės ir šios partijos frakcijos Seime seniūnės pavaduotojos, socialinės apsaugos ir darbo eksministrės Jūratės Zailskienės, valdančiųjų nuomone, susitarimo pagrindas būtų Vyriausybės programa. Vos prasidėjus Seimo rudens sesijai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) pristatė priemonių paketą šeimoms, kurio tikslas – užtikrinti didesnį šeimų finansinį saugumą ir sudaryti geresnes sąlygas šeimai ir darbui derinti, būstui įsigyti, mokyklai pasirengti, vaikų užimtumui užtikrinti. Taip pat siūloma naujų priemonių iš emigracijos grįžtančioms šeimoms. „Paramos būstui įstatymas jau praktiškai pristatytas Vyriausybei, tuoj turėtų būti baigtas ir naujų priemonių paskatų projektas dėl reemigracijos. Vaiko priežiūros didesnių išmokų paketas Vyriausybę turėtų pasiekti spalio pabaigoje. Dėl mokinio reikmių, maitinimo trečiokams irgi vyksta derinimo procesas. Žodžiu, visos paskelbtos priemonės rengiamos, kai kurios – jau finišo tiesiojoje“, – vardija J. Zailskienė.
Nors kai kurie siūlymai, kad ir dėl visų vaikų nemokamo maitinimo, susilaukė opozicijos kritikos, tačiau, socialdemokratės įsitikinimu, šeimos politikos srityje tikrai nėra kokių nors drastiškų partijų pozicijų išsiskyrimo, matymas ir be susitarimo panašus, gal tik yra priemonių skirtumų į vieną ar į kitą pusę. „Tačiau tokią politinę priemonę kaip partijų susitarimas vertinu labai gerai. Manau, jis veiksmingas, pvz., matome, kaip susitarimai dėl gynybos užtikrina veiksmų tęstinumą“, – sako J. Zailskienė.
Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotojo analitiko Mato Baltrukevičiaus įsitikinimu, visos partijos supranta, kad demografijos klausimas dabar yra ypatingos svarbos ir jo negalima ignoruoti. „Nors, kaip rodo ir demografiniai tyrimai, vaikų nenusipirksi, tai nereiškia, kad nereikia galvoti, kuo valstybė bent kiek gali prisidėti prie to, kad būtų geresnės sąlygos tiems, kurie pasiryžta susilaukti vaikų. Tačiau kol kas nėra tiek bendro politinio sutarimo, kad būtų labai lengva suderinti nacionalinio susitarimo dėl demografijos turinį“, – mano politologas.
Seimo vicepirmininkės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko pavaduotojos Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės nuomone, pasirašyti susitarimą dėl demografijos verta, o šioje srityje gal net lengviau sutarti nei, pvz., dėl švietimo. Beje, ji 2021 m. konservatorių vardu pasirašė susitarimą dėl švietimo, buvo darbo grupės jam parengti narė.
Kodėl istorinis?
Susitarimas dėl Lietuvos švietimo politikos (2021–2030 m.) prieš penkerius metus rugsėjo 1-ąją pasirašytas po kelerius metus užsitęsusių diskusijų. 2019-ųjų pavasarį švietimo bendruomenę jungiančios organizacijos paragino partijas susitarti dėl ilgalaikės švietimo strategijos. Tai siūlė ir prezidentas Gitanas Nausėda.
2020-ųjų sausį Sauliaus Skvernelio Vyriausybė pateikė susitarimo dėl švietimo projektą. Anuomečio premjero patarėja Unė Kaunaitė pareiškė, kad jį įmanoma pasirašyti per mėnesį. Tačiau susikirto net pačių valdančiųjų „valstiečių“ pozicijos. Paskui steigtos darbo grupės, kol galų gale pareikšta, kad, artėjant Seimo rinkimams, tokius susitarimus priimti ne laikas. Beje, S. Skvernelio Vyriausybės parengtame projekte pasiūlyta revoliucinga idėja mokyklas laikinai perduoti Vyriausybės pavaldumui ir optimizuoti tinklą.
2021-aisiais pasirašytas susitarimas dėl švietimo vadintas istoriniu jau vien dėl to, kad buvo pasirašytas. Deklaruota, kad jis taps svarbiausiu orientyru dešimtmečiui, suteiks postūmį visai švietimo sistemai. Susitarimą inicijavusi anuometė ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė pabrėžė, kad tarp devyniolikos konkrečių įsipareigojimų numatyti ir reikšmingi finansiniai įsipareigojimai šiai sričiai.
Tačiau, derinant partijų pozicijas, kai kurių ambicingų siūlymų atsisakyta, o galiausiai susitarimas buvo taip nugludintas, kad ekspertai abejojo, ar jis padarys proveržį. Sutarta dėl švietimo prieinamumo, bet ne dėl kokybės didinimo, nors, palyginti su kitomis Europos šalimis, jo prieinamumas pas mus geras, o kokybė – nelabai.
Socialdemokratai susitarimui pritarė tik su išlygomis. Pasak anuometės jų lyderės Vilijos Blinkevičiūtės, per mažai dėmesio skirta nelygybei švietimo srityje mažinti, todėl LSDP pateikė jį papildantį dokumentą, siūlantį peržiūrėti valstybinių ir nevalstybinių švietimo įstaigų reguliavimą, riboti vaikų atrankas į mokyklas.
Be kita ko, svarstymo stadijoje vadintas nacionaliniu susitarimas liko be šio statuso, nes Lietuvos švietimo taryba, jungianti švietimo organizacijas ir profsąjungas, pareiškė, kad žodis „nacionalinis“ reikalautų platesnės diskusijos su įvairiomis suinteresuotomis šalimis.
Ar vykdomas – neaišku
Vis dėlto pats susitarimo pasirašymo faktas bent jau parodė, kad visos parlamentinės partijos suvokia švietimą kaip prioritetą. Tačiau ar įsipareigojimai vykdomi?
„Kai kurios nuostatos įvykdytos. Tačiau negaliu tiksliai atsakyti į šį klausimą, nes Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nepateikia rodiklių; šią kadenciją, t. y. beveik dvejus metus, to nė karto nepadaryta. Mes vis prašome, klausiame, kada parodysite skaičius, mums vis žada – kada nors, tačiau tas kada nors neateina. Mūsų kadencijoje kasmet pateikdavome susitarimo vykdymo rezultatus“, – sako R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Beje, dėl susitarimo įsipareigojimų nevykdymo savo parašo po dokumentu dėl švietimo 2023-aisiais atsisakė LVŽS, nesulaukusi pritarimo dėl savo siūlymų švietimo finansavimo klausimais – ir Darbo partija.
Dabar pasigirdo siūlymų, kad susitarimą dėl švietimo reikėtų atnaujinti. Konservatorės nuomone, to gal ir reikia, nes pasaulis dinamiškas, o šis sektorius – labai gyvas. Politikė svarsto, gal premjero rugpjūčio 31 d. sukurta darbo grupė švietimo sistemos atnaujinimo gairėms parengti tam ir skirta. Nors ar tikrai taip, nežinia, nes klausė to valdančiųjų ir Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdyje, tačiau atsakymo nesulaukė.
„Švietimo srityje išsiskiria partijų požiūriai, tai matyti iš dabartinės vadovybės, kuri šioje srityje ne tiek ambicingai žiūri į priekį, – jei kas nors nelabai gerai sekasi, tai ir tegu toliau taip būna, nejudinkime. Tačiau problemos laukia, pvz., ir dėl aukštųjų mokyklų tinklo. Esant dabartinei demografinei situacijai, studentų mažės, imigrantų niekas nenori, o dėstytojai dirba, yra struktūros, jas išlaikyti reikia. Gali būti skaudžių virsmų, apie kuriuos reikia kalbėti ir kartu, kad paskui nesibadytume pirštais, kad taip ar ne taip padarei. Labai norėtųsi, kad ypač švietimo srityje būtų sutarimas“, – pabrėžia R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Daugiausia – dėl gynybos
Opozicinės partijos siūlo atnaujinti ir 2022-aisiais pasirašytą susitarimą dėl nacionalinio saugumo ir gynybos stiprinimo, Prezidentas taip pat inicijavo diskusiją dėl ilgalaikio partijų susitarimo dėl gynybos finansavimo po 2030-ųjų. Liberalų sąjūdžio pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen nuomone, dabartinis dokumentas nebeatspindi kintančios saugumo aplinkos, pvz., 2022 m. susitarime apskritai nebuvo kalbama apie dronų karą, kuris yra šiandienos realybė. Konservatorių lyderis Laurynas Kasčiūnas siūlo sutarti ir dėl visuotinio šaukimo. Opozicija ragina įtvirtinti, kad didesnis nei 5 proc. BVP finansavimas gynybai išliks ir po 2030-ųjų, tačiau socialdemokratai aiškina, kad nėra dėl ko tartis, nes niekas nesvarsto mažinti lėšų gynybai.
Pasak M. Baltrukevičiaus, 2022 m. pasirašytas nacionalinis susitarimas dėl gynybos buvo sudarytas pagal to laiko matymą. Jei toks būtų pasirašomas dabar, sakytume, kad jis silpnas ir neambicingas. Nors kol kas diskusijos dėl jo atnaujinimo neišsivystė, bet gynybos sritimi dabar Lietuvoje tikrai rūpinamasi. Finansavimas krašto apsaugai didelis, šios srities ministrams reikia sugebėti tinkamai atspindėti visus prioritetus, o tai nelengva. Priimant gynybos biudžetą neabejotinai vėl bus diskusijų, kad oro gynyba turi būti svarbiausias prioritetas, o divizija, poligonai, sąlygos sąjungininkams – mažiau svarbu. Tačiau, politologo vertinimu, žiūrint į bendrą kryptį, kokio nors kraštutinio susipriešinimo, didelės poliarizacijos gynybos klausimais tarp partijų nėra.
Susitarimų dėl gynybos buvo pasirašyta daugiausia ir šiuo klausimu konsensusą net skirtingo politinio spektro partijoms pavyksta pasiekti sėkmingiau nei kitais opiais klausimais. Pats pirmas buvo pasirašytas dar 1993 m. spalio 5-ąją – tai buvo kreipimasis dėl integravimosi į NATO. Susitarimas dėl gynybos politikos pasirašytas ir 2001 m., paskui kas keleri metai būdavo patvirtinamas naujas.
„Taktinio lygmens diskusijų yra, ne visada plačiai politiškai sutariama dėl pirmenybės tarp skirtingų prioritetų. Tačiau dabar matome, kad iš esmės visos politinės jėgos, bent jau didžioji jų dalis, tikrai labai panašiai vertina saugumo situaciją, labai panašiai žiūri į tarptautinį saugumo dėmenį“, – sako M. Baltrukevičius.
Ne tik dėl turinio
Vis dėlto ir susitarimų dėl gynybos pasirašymas neapsieidavo be politinių dramų ar manifestacijų. 2018-aisiais tuomet opoziciniai socialdemokratai atsisakė pasirašyti tokį susitarimą, nes nepritarė sparčiam gynybos išlaidų didinimui ir visuotiniam šaukimui. Anuometis partijos pirmininkas Gintautas Paluckas pareiškė, kad, užuot investavus į kariuomenę, daugiau dėmesio reikėtų skirti socialinei atskirčiai mažinti.
Tačiau 2022-aisiais Rusijos invazija į Ukrainą privertė persigalvoti ir socialdemokratus, tada ir jie pasirašė susitarimą.
Tačiau tuomet tokio susitarimo signatarais atsisakė būti Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), tačiau visai ne todėl, kad nepritartų dokumento turiniui. Jie iškėlė ultimatumą valdantiesiems – atsiimti „visuomenę skaldančius“ projektus dėl partnerystės ir lengvųjų narkotikų dekriminalizavimo.
Vis dėlto kitais metais jie prie susitarimo prisijungė. Tačiau 2024-aisiais vėl iš jo pasitraukė, kai anuometis krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas išreiškė nuogąstavimų dėl korupcijos krašto apsaugos sistemos viešuosiuose pirkimuose. Generalinei prokuratūrai ir Specialiųjų tyrimų tarnybai neradus pagrindo pradėti tyrimą, „valstiečiai“ vėl prisijungė prie susitarimo.
Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ 2023 m. pasitraukė iš šio susitarimo motyvuodama, kad nesilaikyta susitarimo punkto dėl viešąjį saugumą užtikrinančių institucijų. Anuometis partijos lyderis S. Skvernelis buvo įspėjęs apie tokį žingsnį, jei valdantieji pakeis Viešojo saugumo tarnybos statusą. Tuometis krašto apsaugos ministras A. Anušauskas piktinosi, kad, jo nuomone, tai neturi nieko bendra su susitarimo nuostatomis, greičiau sietina su artėjančiais Seimo rinkimais.
LVŽS 2022-aisiais nepasirašė susitarimo dėl gynybos, paskui prie jo prisijungė, vėliau vėl pasitraukė ir vėl grįžo. „Valstiečiai“ atšaukė parašą ir dėl susitarimo dėl švietimo.
Diskusijos be rezultatų
Lietuvos partijos pasirašė ir kelis susitarimus dėl užsienio politikos. Dažniau tokių dokumentų iniciatoriai būdavo konservatoriai, tačiau, primena M. Baltrukevičius, vienas iš didžiųjų šios politinės priemonės apologetų buvo ir ilgus metus socialdemokratas, ekspremjeras Gediminas Kirkilas, kuris vis pabrėždavo, kaip tai svarbu. Nors rinkėjai G. Kirkilą jau eliminavo iš didžiosios politikos, į jį 2023-iaisiais pagalbos siekiant išjudinti jau metus įstrigusį susitarimą dėl užsienio politikos kreipėsi anuometis Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas konservatorius Žygimantas Pavilionis. Tačiau socialdemokratai atsisakė jį pasirašyti ir diskusijos baigėsi be rezultatų.
Didelis tokių dokumentų entuziastas buvo ir dabar Europos Komisijos narys konservatorius Andrius Kubilius. 2002 m., būdamas Seimo opozicijoje, jis inicijavo susitarimą dėl ekonominės ir socialinės pažangos, kurį pasirašė dešimties didžiausių politinių partijų ir keturiolikos įvairių organizacijų atstovai. 2009 m. būdamas premjeru A. Kubilius pasiūlė pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl ekonomikos krizės valdymo, tačiau pasirašė valdančiosios partijos ir socialiniai partneriai, o opozicija – ne.
Tai ne vienintelis atvejis, kai, neradus konsensuso, susitarimus pasirašydavo tik valdančiosios partijos: pvz., 2002-aisiais anuomečio Seimo pirmininko Artūro Paulausko inicijuotas partijų susitarimas dėl kovos su nusikalstamumu ir korupcija pasirašytas be opozicijos atstovų. Tačiau, žinoma, politinių partijų susitarimų esmė visiškai kitokia, jų tikslas – kad sutartų oponuojančios politinės jėgos.
Iniciatyvų buvo ir kitais klausimais. Pvz., 2015-aisiais partijos pasirašė dokumentą dėl emigracijos mažinimo.
2022 m. Jaunųjų gydytojų asociacijos iniciatyva pradėtos diskusijos dėl nacionalinio susitarimo sveikatos politikos klausimais. Diskutuota ilgai, tačiau be rezultato.
2021-aisiais kilo iniciatyva dėl susitarimo miškų klausimu, porą metų rengti įvairūs pasitarimai, tačiau partijos jo taip ir nepasirašė.
Dėl nekonkuravimo
Vis dėlto ar tokia politinė priemonė kaip partijų susitarimas efektyvus? „Iš esmės nacionaliniai susitarimai yra prasmingi tada, jei yra tikrai gana platus politinis sutarimas dėl priemonių. Tada tai tam tikras papildomas garantas, kad iš esmės susitariama dėl ilgo laikotarpio veiksmų ir įsipareigojama, kad ir kas būtų valdžioje, to laikysis, tęs bendrą pasirinktą liniją“, – pabrėžia M. Baltrukevičius.
Tačiau, jei, kaip šiuokart švietimo klausimais, opozicijai iš valdančiųjų net nepavyksta gauti konkrečių rodiklių, ar susitarimas vykdomas? Politologas pripažįsta, kad iš esmės nacionalinis susitarimas visada yra daugiau politinė deklaracija, o ne koalicijos ar kokia kita sutartis, už kurios nevykdymą galima pritaikyti kokią sankciją.
Ši politinė priemonė svarbiais klausimai pasitelkiama ir kitose šalyse. Kelios Europos valstybės, ypač prasidėjus karui Ukrainoje, pasirašė tokius dokumentus dėl gynybos ir užsienio politikos. Susitarimai dėl šių sričių dažniausi. Tačiau jų buvo ir kitose srityse, kuriose reformoms įgyvendinti reikia ilgesnio nei viena kadencija termino, pvz., dėl švietimo, pensijų ir mokesčių sistemų, o Danijoje pernai pasirašytas partijų susitarimas dėl socialinių tinklų draudimo vaikams iki penkiolikos metų.
Tačiau, pasak M. Baltrukevičiaus, nors tokia politine priemone naudojamasi, jų aukso amžius buvo tais laikais, kai Vakarų Europoje radikalios politinės jėgos dar nebuvo tokios populiarios ir žmonės burbėdavo, kad tarp kairiųjų ir dešiniųjų nėra didelio skirtumo, bet tada ir būdavo lengviausia tuos susitarimus sudaryti, nes daugeliu klausimų būdavo ne taip sunku sutarti dėl pagrindinių dalykų.
„Partijų susitarimas nėra koks nors įprastas dalykas, kad kiekvienoje srityje jie būtų priimami. Tai turi būti koks nors svarbus klausimas, kur visos partijos sutaria, kad problema egzistuoja ir visos gana panašiai mato, kaip tai išspręsti. Nacionalinius susitarimus tam tikra prasme galima traktuoti vos ne kaip partijų nekonkuravimo sutartis, kad to klausimo jos nekels į politinių debatų lygmenį, nes jis per daug svarbus“, – pabrėžia M. Baltrukevičius.
Tad ar šįsyk atsiras signatarų susitarimui dėl demografijos? Vertėtų priminti, kad 2010 m. jau buvo pasirašytas nacionalinis susitarimas dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo, tiesa, socialdemokratai jo nepasirašė.
2023-iųjų birželį Seimo rezoliucijoje dėl šalies demografijos politikos ateities įrašytas siekis pasirašyti partijų susitarimą šiuo klausimu. Tačiau net ir dešiniųjų valdančiosios koalicijos partijų entuziazmo lygis dėl jo buvo skirtingas, o kai kurios opozicinės frakcijos pareiškė nedeleguosiančios savo atstovų į darbo grupę, nors dėl rezoliucijos, kuria įsipareigota tokį susitarimą parengti, niekas nebalsavo prieš.
Naujausi komentarai