PARTIJŲ LYDERIUS KEIČIA NEPARTINIAI

Į prezidentus kandidatavo tik 28 proc. parlamentinių partijų lyderių, o buvo išrinkti tik du. Premjerais buvo tik pusė rinkimus laimėjusių partijų lyderių. Kodėl susidarė tokia situacija?

Šiemet, rinkimų maratono metais, partijoms ypač svarbu turėti gerą lyderį, nes nuo gero vedlio nemažai priklauso rinkimų rezultatai, o nuo jų – partijos pozicija ateinančių kelerių metų politiniame cikle, o kartu ir valstybės dotacijos dydis.

Tačiau prezidento rinkimuose – nė vienos visuomenės apklausose tarp trijų keturių lyderių patenkančios partijos lyderio, o joms atstovauja nepartiniai kandidatai. Seimo, Europos Parlamento (EP) rinkimuose daugėja partijų sąrašų nepartinių vedlių. Ar partijoms vadovauja nepopuliarūs ir neambicingi politikai? Gal jose stinga vidinės demokratijos, kuri leistų iškilti naujiems lyderiams?

Apie tai – „Kauno dienos“ interviu su Vytauto Didžiojo universiteto prof. dr. Mindaugu Jurkynu, ką tik su kolege Ingrida Unikaite-Jakuntavičiene išleidusiu mokslo studiją „Politinės partijos Lietuvoje: rinkimai, lyderiai ir finansavimas“.

Vidinė demokratija

– Šiuo metu oficialiai registruotos 24 partijos, jos savo lyderius renka skirtingai, o kai kurios, jūsų žodžiais tariant, tik „karūnuoja“. Ar partijos pirmininko rinkimo metodas atspindi demokratijos lygį partijos viduje?

– Politinės jėgos pasirinkta taktika dėl jos demokratiškumo lyderio rinkimuose savaime nėra nei pliusas, nei minusas – tai būdas, kaip veikia politinė organizacija, kurios tikslas – patekti į valdžią ir laimėti rinkimus. Pavyzdžiui, priešpaskutiniai Socialdemokratų partijos (LSDP) lyderio rinkimai 2021 m., kuriuose laimėjo Vilija Blinkevičiūtė, pasižymėjo dideliu atvirumu, demokratija, karštais ginčais, net vidiniais pykčiais, tiesioginiai rinkimai vyko net kelias dienas. Kitoje skalės pusėje – Tėvynės sąjunga-Krikščionys demokratai (TS-LKD), kur demokratija buvo tik menama – 2021 m. tiesiog paliktas tas pats pirmininkas.

Kartais partijos remiasi ribotu modeliu, kai pirmininkas renkamas suvažiavime, į kurį deleguojami atstovai iš partijos skyrių ir kitų partinių struktūrų, o modelis kitoje spektro pusėje – kai už lyderį gali balsuoti ne tik visi partijos nariai, bet ir kiti asmenys. Modelis parenkamas siekiant geresnio partijos įvaizdžio, o jis reikalingas geresniems rezultatams nacionaliniuose ar savivaldos rinkimuose pasiekti.

Tačiau įvaizdis nebūtinai pagerės arba suprastės nuo to, ar partija viduje demokratiška, ar ne, renkasi iš vieno kandidato ar kelių. Pavyzdžiui, ji turi vieną populiarų politiką, nutarė jį išsirinkti lyderiu, niekas jam pirštinės nemetė. Rinkėjų akyse tai nebūtinai atrodys kaip partijos silpnybė. Partija, kuri rinks vieną iš vieno, gal atrodys konsoliduota, pasižyminti tvarka, o kurioje dėl lyderio posto demokratiškai kaunasi keli kandidatai, – susiskaldžiusi.

Vertinimas gali būti skirtingas, tad pats partijos demokratiškumas nėra garantas, kad partija rinkėjų bus gerai vertinama. Tačiau jei išsirinkus pirmininką iš vieno kandidato ji prastai pasirodo rinkimuose ar blogiau atrodo visuomenės apklausose, vadinasi, toks lyderio rinkimų būdas nėra tas, kurį vertina rinkėjai, ir jis turėtų būti keičiamas.

Svarbu, ir kiek partijos „viršūnėlės“, arba vadinamoji „oligarchija“, kontroliuoja rinkimų procesą, ar kas trukdo iškilti konkurentams, o gal tie, kurie remia tik lyderį, tam mobilizuoja visus resursus.

Pusiausvyra: pasak M. Jurkyno, pastarieji keleri prezidento rinkimai rodo, kad žmonės linkę orientuotis į atsvarų mechanizmą: nepartinis prezidentas yra tarsi atsvara nepopuliarioms partijoms. / M. Morkevičiaus / ELTA nuotr.

– Kandidatų tinkamumo būti partijos pirmininku formalūs kriterijai nedideli – kai kur reikalaujama dvejų, kitur – ketverių metų narystės joje stažo, kitur nėra nė to. Štai konservatoriai 2015 m. išsirinko debiutantą partijoje Gabrielių Landsbergį, daug kas piktinosi, kad tik dėl pavardės. Tačiau partijos reitingams tai nepakenkė, o netrukus jie net ėmė kilti. Ar žmonėms tikrai visai nesvarbus partijos, už kurią jie balsuoja, vidinis demokratijos lygis?

– Nežinau, ar G. Landsbergis pakėlė konservatorių reitingus. Tiesiog jie dvi kadencijas buvo opozicijoje. LSDP ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) valdymas pastatė konservatorius į poziciją tų, kurie neatsakingi už dviejų kadencijų sprendimus, ir jie tapo natūralia valdžios alternatyva. Tad nesiečiau G. Landsbergio atėjimo į partijos lyderius su jos populiarumo pakilimu. Gal tai kažkiek ir prisidėjo, bet tikrai nemanau, kad buvo svarbiausias veiksnys.

Partijos populiarumą veikia daug dalykų. Jei ji valdžioje, įtakos turi jos veiklos rezultatai, ekonomikos kilimas arba kritimas, pažadų įgyvendinimas, vienodų standartų laikymasis, skandalai, daugybė kitų dalykų. Opozicijai reikalavimai mažesni. Žinoma, svarbu ir lyderio patrauklumas. Bet tai, kaip partija jį renka, rinkėjams nedaro didelio poveikio, tai svarbiau partijos viduje, kaip jos nariai patenkinti naryste partijoje ir jos rezultatais.

Ryškūs skirtumai

– Vis dėlto per pastaruosius kelerius metus padaugėjo lyderio rinkimų iš vieno kandidato, ką anksčiau priskirdavome sovietmečio palikimui. Taip rinko ir socialdemokratai, ir Laisvės partija, konservatoriai tą patį pirmininką tik patvirtino. Gal tikrai neverta imituoti demokratijos, jei lyderis akivaizdus?

– Pavyzdžiui, socialdemokratai perrenka partijos pirmininką kas dveji metai. Priešpaskutiniuose rinkimuose nugalėjo V. Blinkevičiūtė. Artėja Seimo, EP rinkimai, kam keisti lyderį, jei partija gerai pasirodė savivaldybių rinkimuose, gerai vertinama apklausose. Tokiomis aplinkybėmis kaip ir nekyla klausimo, kad reiktų vėl organizuoti pirmininko rinkimus, kuriuose kautųsi keli kandidatai.

Kai kurių rinkėjų akyse partija, kuri rinks vieną iš vieno, gal atrodys konsoliduota, o kurioje dėl lyderio posto demokratiškai kaunasi keli kandidatai, – susiskaldžiusi.

Tačiau būna situacijų, kai partija pralaimi rinkimus ir tada reikia keisti lyderį. Bet to seniai nebuvo. Prisiminkime TS-LKD. Kiek kartų jie, pralaimėję rinkimus, keitė lyderius? Arba Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) pirmininkas Waldemaras Tomaszevskis. Jis yra ilgiausiai, net nuo 1999 m., Lietuvoje partijai vadovaujantis asmuo, nepaisant, kad partija ir nepatekdavo į Seimą. Tokia situacija pirmiausia turėtų sukelti nepasitenkinimą pačios partijos viduje: jei lyderis neištempia partijos, turėtų būti kritikos, kad jis blogai vadovauja, atsirasti konkurencija dėl lyderio posto.

– Vis dėlto kiek lyderio populiarumas ar, atvirkščiai, nepopuliarumas daro įtakos visos partijos reitingams? Štai V. Blinkevičiūtė – viena populiariausių tarp politikų, pakėlė LSDP reitingus, o TS-LKD visuomenės apklausose ir pagal rinkimų rezultatus būdavo prie lyderių, bet jų pirmininkai, ir ne tik G. Landsbergis, dažnai atsidurdavo tarp nemėgstamiausių.

– Manau, daro įtaką. V. Blinkevičiūtė populiari, ir tai prisideda prie socialdemokratų populiarumo. Bet, mano manymu, dar svarbiau tai, kad jie nebuvo valdžioje aštuonerius metus, o tai, kad jie neatsakingi už valdžios veiksmus, gali pridėti populiarumo.

Būna, ateina populiarus lyderis ir pakelia partijos reitingus. Taip Rolandas Paksas, išėjęs iš konservatorių į Liberalų sąjungą, 2000 m. ją pakėlė. Arba Artūras Paulauskas Naująją sąjungą sukūrė 1998 m., kai per plauką pralaimėjo Valdui Adamkui prezidento rinkimuose, ir partija patyrė sėkmę. Taip Saulius Skvernelis sustiprino LVŽS ir buvo vienas iš jos sėkmės faktorių 2016 m. Seimo rinkimuose. Populiarios asmenybės turi patrauklumo aspektą, kuris tempia ir visą partiją.

– Praktiškai bet kas iš partiečių gali varžytis dėl lyderio posto, bet socialdemokratas Liutauras Gudžinskas kol kas vienintelis, kuris 2021 m. rinkimuose išsikėlė pats. Ar toks pavyzdys sektinas?

– Viskas priklauso nuo partijos statuto, ar leidžiama save kelti. Tačiau bet kuris kandidatas vis tiek turi turėti paramą. L. Gudžinskas vėliau iš rinkimų kovos pasitraukė, kaip ir Vitalijus Mitrofanovas, kuris turėjo tik Akmenės rajono socialdemokratų paramą.

– Ar renkant partijų pirmininkus galioja tai, kas daliai rinkėjų yra svarbu prezidento rinkimuose – kad kandidatas būtų aukštas ir gražus, o jo įsitikinimai mažiau svarbūs? Štai Gintautas Paluckas žadėjo grąžinti socialdemokratams tikrąsias jų vertybes, bet, nors dukart buvo išrinktas LSDP pirmininku, didelio populiarumo nei partijoje, nei visuomenėje nesusilaukė.

– Taip, G. Paluckas nė karto nelaimėjo Seimo rinkimų vienmandatėje apygardoje. Bet norint išsiaiškinti balsavimo motyvus, reiktų surengti apklausą.

Savotiška atsvara

– Ar baigėsi partinių UAB’ų – vieno asmens partijų laikas? Neliko R. Pakso „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) vadovybėje – neliko ir partijos. Darbiečių pakilimai ir nesėkmės susiję su Viktoro Uspaskicho, kurio, tikėtina, daugiau nebus, tai išėjimu iš lyderių, tai sugrįžimu.

– Tokia likusi LLRA-KŠS. Kitur lyderiai pasikeitę ir ne vieną kartą. Net ir TT pirmininku juk buvo Remigijus Žemaitaitis. Darbo partijoje V. Uspaskichas išeidavo, grįždavo, vėl išeidavo, vėl grįždavo, bet buvo ir kitų pirmininkų – ir Mazuronis vyresnysis, ir Mazuronis jaunesnysis.

– Ar amžinieji partijų vadovai karaliaus, kol patys to norės? W. Tomaszevskis LLRA-KŠS pirmininkauja nuo 1999 m., Ramūnas Karbauskis LVŽS su viena aštuonerių metų pertrauka – nuo 1997-ųjų.

– Ateitis – ne mokslo objektas, nespėliosiu.

– Vis dėlto net konkurencingi vidiniai partijos pirmininko rinkimai, kad ir LSDP, nelabai atskleidė naujų politinių lyderių. Jų neturėdamos partijos prezidento rinkimuose kelia nepartinius kandidatus, Seimo, EP rinkimuose vis dažniau partijų sąrašus veda nepartiniai kandidatai, turėjome du nepartinius premjerus iš eilės (tiesa, I. Šimonytė vėliau įstojo į TS-LKD). Mūsų politika gana smarkiai personalizuota, tačiau partijos neišsiugdo patrauklių lyderių. Kaip joms reiktų juos ugdytis?

– Partijos turi lyderius, kitas klausimas, kiek jos iškelia savo kandidatų. Jų iškėlimas gali būti susijęs su asmeninėmis priežastimis. Pavyzdžiui, Algirdas Mykolas Brazauskas būdamas prezidentu pasakė, kad jis norėtų būti premjeru. Kiti nemato perspektyvų prieš populiaresnius kandidatus, tad šiųmečiuose prezidento rinkimuose socialdemokratai kandidato nekėlė.

Tai, kaip partija renka lyderį, rinkėjams nedaro didelio poveikio, tai svarbiau partijos viduje, kaip jos nariai patenkinti naryste partijoje ir jos rezultatais.

Kaip rodo mano tyrimai, iki dabartinių rinkimų tik 28 proc. partijų, kurios yra peržengusios 5 proc. Seimo rinkimų barjerą, kėlė kandidatus į prezidento rinkimus, tik pusės rinkimus laimėjusių partijų lyderiai buvo premjerais – po 1992 m. buvo keturiolika Vyriausybių, ir tik septynioms vadovavo partijų pirmininkai. Ir tai tęsiasi nuo seniai. Pavyzdžiui, kai 1992 m. rinkimus laimėjo Demokratinė darbo partija, premjeru tapo Bronislovas Lubys, kuris nebuvo partijos pirmininkas. Tad premjerais buvo tik pusė rinkimus laimėjusios partijos pirmininkų, į prezidentus kandidatavo tik 28 proc. parlamentinių partijų lyderių, o laimėjo tik du – A. M. Brazauskas ir R. Paksas.

– Tai gal partijų lyderiai – nelabai kokie lyderiai?

Mano hipotezė, kad į prezidentus jie neina, nes, jei prisiminsime Konstituciją, prezidento pozicija nėra politiškai galinga. Sprendimas priklauso ir nuo to, ar partija yra valdančioji, ar opozicinė, nes esant pozicijoje laimėti prezidento postą dar sunkiau.

Pastarieji keleri prezidento rinkimai rodo, kad žmonės linkę orientuotis į atsvarų mechanizmą: nepartinis prezidentas yra tarsi atsvara nepopuliarioms partijoms. Šiųmečiuose rinkimuose, panašu, antrame ture gali būti ir du nepartiniai kandidatai.