RINKIMAI, KURIE ĮDOMIAUSI KANDIDATAMS, BET NE RINKĖJAMS

Net favoritai nenori į prezidentus ar ir į Seimą, o dėl europinių mandatų politikų konkurencija aštri. Rinkėjų aktyvumas šiuose trejuose rinkimuose, tikėtina, bus atvirkščiai proporcingas.

Aktyvumo antirekordas

Kokia dalis Lietuvos rinkėjų jau maždaug po 100 dienų, birželio 9-ąją, ateis rinkti Europos Parlamento (EP), prognozuoti tikrai sunku. Remiantis gruodį paskelbta „Eurobarometro“ apklausa, lietuviai yra didžiausi ES entuziastai – net 94 proc. mano, kad narystė ES mums naudinga, ir net 65 proc. pareiškė nusiteikę balsuoti renkant EP.

Tačiau 2009-aisiais, kai kol kas vienintelį kartą iš lig šiol Lietuvoje vykusių ketverių EP rinkimų jie vyko atskirai, prie balsadėžių atėjo vos 21 proc. rinkėjų. Tai visų Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo vykusių rinkimų aktyvumo antirekordas. Tris kitus kartus tą pačią dieną rinkome ir prezidentą, tai Lietuvoje žmonės daro aktyviausiai. Šiemet ir vėl EP rinksime atskirai.

Beje, prieš penkerius metus EP rinkimuose visos ES mastu užfiksuotas didžiausias aktyvumo rodiklis per pastaruosius du dešimtmečius – balsavo 50,7 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių, nors lig šiol tendencijos buvo priešingos. Tad naujausi EP rinkimai bus lakmuso popierėlis lietuviams – atitinkame europines tendencijas ar ir toliau europinius rinkimus laikome antraeiliais. Neatmestina tikimybė, kad kai kam pasirodys įkyru eiti balsuoti kas antrą savaitgalį, mat prezidento rinkimų pirmasis turas – gegužės 12-ąją, jei prireiks antrojo, jis bus po poros savaičių, gegužės 26-ąją, o dar po dviejų, birželio 9-ąją, – EP rinkimai. Deja, į Lietuvos prašymą rinkimus rengti gegužę neatsižvelgta, jie visoje ES vyks birželio 6–9 d. Šios datos nustatytos pagal ES rinkimų aktą, kuriame nurodyta, kad EP rinkimai vyksta kas penkerius metus, nuo ketvirtadienio iki sekmadienio, paprastai pirmąją birželio savaitę.

Atskirai rengiami EP rinkimai Lietuvai dar ir brangiai atsieis: kaip yra sakęs Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininko pavaduotojas Andrius Puksas, preliminariais skaičiavimais, papildomai jie kainuos apie 18 mln. eurų.

Antirekordas: 2009-aisiais, kai kol kas vienintelį kartą Lietuvoje EP rinkimai vyko atskirai nuo kitų, prie balsadėžių atėjo vos 21 proc. rinkėjų. Kaip bus šiemet. / L. Steponavičiaus nuotr.

Socialdemokratų rebusai

Kad Lietuvos rinkėjų ir politikų prioritetai visiškai priešingi, atskleidė ir kandidatų į juos kėlimo procesai. Štai į prezidentus kandidatuoti savo pirmininką įšnekino tik Darbo partija (DP). Tiesa, tokį norą dar pareiškė ir ką tik sutvertos „Nemuno aušros“ partijos pirmininkas Remigijus Žemaitaitis. Visuomenės apklausose tarp favoritų prezidento rinkimuose buvusi Socialdemokratų partijos (LSDP) lyderė Vilija Blinkevičiūtė iki paskutiniųjų priešinosi, kad nereikėtų varžytis dėl valstybės vadovo posto. Dabar ji ves savo partijos sąrašą į EP rinkimus. V. Blinkevičiūtė – EP narė jau nuo 2009-ųjų ir akivaizdu, kad labai norėtų ten likti.

Tik klausimas: maža, kad partijai ji vadovauja iš dalies nuotoliniu būdu, bet kas tuomet ves socialdemokratus į Seimo rinkimus? Kaip potencialus premjeras, tad gal ir sąrašo vedlys, – anksčiau minėtas Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius, tačiau po vadinamojo čekučių skandalo savivaldybėse jam teks stoti prieš teismą dėl piktnaudžiavimo, dokumento suklastojimo ir turto pasisavinimo.

Kandidatų į Seimą sąrašą LSDP tvirtins birželį, jau po EP rinkimų. Kad V. Blinkevičiūtė vėl iškovos europinį mandatą, neabejojama. Jei jo atsisakytų, apgautų rinkėjus. Tačiau kažin ar pridėtų pasitikėjimo ir tuo atveju, jei prioritetą skirtų būti vienai iš 720 EP narių, o ne, tikėtina, laimėjus Seimo rinkimus prisiimti atsakomybę ir užimti kurį nors Lietuvai labai svarbų postą.

Vasario pradžioje tarusi galutinį „ne“ dėl kandidatavimo prezidento rinkimuose, V. Blinkevičiūtė sakė, kad sprendimą dėl Seimo rinkimų skelbti dar ne laikas, o nacionalinė politika yra europinės politikos dalis. Jei taip, tai kodėl nedirbti nacionalinėje taip pat ir dėl europinės?

Socialdemokratų sąrašo į EP pradžioje yra ir daugiau politikų, kuriems matuojami aukšti postai ir Lietuvoje, jei išsipildytų visuomenės apklausų prognozės. Dabar po V. Blinkevičiūtės – partijos pirmininkės pavaduotojas, dabartinis EP narys Juozas Olekas, trečia – Seimo narė Orinta Leiputė, ketvirtas – buvęs Europos Komisijos narys Vytenis Povilas Andriukaitis, penkta – LSDP pirmininkės pavaduotoja ir frakcijos Seime seniūnė Rasa Budbergytė, minima kaip potenciali kandidatė užimti kokį aukštą postą po Seimo rinkimų. Žinoma, net didelės sėkmės EP rinkimuose atveju iš vienuolikos Lietuvai skirtų mandatų socialdemokratai galėtų tikėtis kokių trijų (daugiausia – penkis – buvo laimėję „darbiečiai“ 2004 m. ir keturis – konservatoriai 2009 m., kai Lietuva dar turėjo dvylika mandatų). Tačiau rinkėjų reitingavimas gali pakoreguoti sąrašo seką. Pavyzdžiui, 2019 m. rinkimuose Stasys Jakeliūnas buvo aštuntas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sąraše, bet išreitinguotas į trečią vietą, o mandato atsisakius antram sąraše Šarūnui Marčiulioniui, jis tapo EP nariu.

Trūksta naujų pavardžių

Visuomet itin aštri konkurencija dėl vietos sąraše į EP vyksta ir tarp konservatorių. Pernai lapkritį po atviro reitingavimo (pirmą kartą EP rinkimuose tai galėjo daryti ir partijai nepriklausantys žmonės, kurie registravosi iš anksto) preliminariame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) kandidatų sąraše pirmas – europarlamentaras Andrius Kubilius. Po jo – taip pat EP narė Rasa Juknevičienė, trečias – Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas, po jo – europarlamentaras Liudas Mažylis, Seimo vicepirmininkė, TS-LKD frakcijos Seime seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė. Toliau sąraše – ir kiti ministrai, Seimo nariai.

Kiek toliau, keturiolikta, – Laima Liucija Andrikienė, jau dirbusi trijų kadencijų EP ir buvusi viena aktyviausių tarp Lietuvos europarlamentarų. 2020 m. ji išrinkta į Seimą, tačiau po dvejų metų mandato atsisakė, kai po užtrukusių geriausio kandidato paieškų būtent jai patikėta tapti Lietuvos atstove Europos audito rūmuose. Ar sėkmės EP rinkimuose atveju ji paliktų ir šį postą nė neįpusėjus kadencijai?

Liberalų sąjūdį (LS) į EP rinkimus ves šios partijos frakcijos Seime seniūnas Eugenijus Gentvilas. Pirmame dešimtuke, be dabartinio EP nario Petro Auštrevičiaus, daugiausia – Seimo nariai.

Laisvės partija ir kandidatu į prezidentus, ir lyderiu į EP pasirinko didžiojoje politikoje naują vardą – buvusį Konstitucinio Teismo pirmininką Dainių Žalimą. Antras – buvęs Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, toliau – būrelis Seimo narių, ministras, viceministrė.

Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ sąrašą EP rinkimuose ves eurokomisaras Virginijus Sinkevičius. Tarp kitų sąrašo pradžioje esančių pavardžių vyrauja Seimo nariai.

„Darbiečiai“ į pirmą poziciją iškėlė partijos garbės pirmininką, europarlamentarą Viktorą Uspaskichą. Tokia buvo DP pirmininko Andriaus Mazuronio sąlyga: jis sutiko kandidatuoti į prezidentus, jei V. Uspaskichas ves partijos sąrašą į EP rinkimus.

Tad parlamentinės partijos į EP kandidatų sąrašus daugiausia surašė esamus europarlamentarus ir Seimo narius, ministrus. Akivaizdu, kad naujiems vardams prasimušti į EP tikrai sunku.

AFP nuotr.

Komiteto – nė vieno

Beje, šįsyk dėl EP mandatų konkuruos tik partijos. EP rinkimuose leidus dalyvauti ir nepartiniams komitetams, 2014 m. tokių Lietuvoje atsirado du, bet nė vienam nepavyko būti registruotiems kandidatais. Praėjusiuose rinkimuose tokių jau buvo aštuoni, rinkimų finiše liko penki, iš kurių vienas – „Aušros Maldeikienės traukinys“ – laimėjo vieną mandatą.

Šiemečiuose rinkimuose jau užregistruota penkiolika politinės kampanijos dalyvių, visi – politinės partijos. Sąrašas dar nebaigtinis, politinės kampanijos dalyvių registracija vyks iki kovo 18 d., o sprendimą registruoti kandidatų sąrašą dalyvauti rinkimuose VRK priims ne vėliau kaip gegužės 9 d.

Tačiau terminas įregistruoti politinį komitetą šiems rinkimams jau pasibaigęs. Ar komitetai nusivylė lig šiol menka sėkme rinkimuose, o gal tai europinė problema, nes visuomeninių darinių atstovai nemato savo vietos EP?

Beje, praėjusiuose rinkimuose buvo didžiausia konkurencija – rinkimų dalyviais buvo užregistruoti net 22 sąrašai, rinkimų biuletenyje įrašyti šešiolika. 2014 m. kandidatų sąrašų buvo dešimt, 2009 m. – penkiolika, 2004 m. – dvylika.

Praėjusiuose rinkimuose TS-LKD laimėjo tris, LSDP ir LVŽS – po du, LS, DP, „Valdemaro Tomaševskio blokas“ – Krikščioniškų šeimų sąjungos ir Rusų aljanso koalicijos sąrašas, komitetas „Aušros Maldeikienės traukinys“ – po vieną.

Be didelių postų

Vis dėlto kodėl toks neatitikimas – esame entuziastingiausi eurooptimistai, tačiau mūsų rinkėjai EP rinkimams abejingi, o politikų konkurencija dėl vietos EP, atvirkščiai, itin aštri.

Žinoma, kai renkame vienuolika iš 720, suprantame, kad tai nėra svarus skaičius. Be to, EP nariai dirba ne pagal nacionalinį, o pagal partinį pasiskirstymą, tad sunku iš jų tikėtis labai konkrečios įtakos priimant Lietuvai aktualius sprendimus.

Vis dėlto mūsų europarlamentarai per penkerius kadencijos metus retokai prisimena savo rinkėją, jam atsiskaito už suteiktą mandatą.

Mūsų EP nariai būtų įtakingesni, jei užimtų aukštas pareigas. Žinoma, tai priklauso ne tik nuo europarlamentaro asmenybės, bet ir kiek įtakingai politinei jėgai EP jie atstovauja. Tačiau kol kas svarbių postų daug neturėjome. Kol kas aukščiausias pareigas EP yra ėjusi V. Blinkevičiūtė – ji buvo EP Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pirmininko pavaduotoja. Atrodo, mūsų europarlamentarai EP vis dar visų pirma traktuojami kaip buvusios Sovietų Sąjungos ekspertai. Štai A. Kubilius yra delegacijos EURONEST parlamentinėje asamblėjoje, kuri rūpinasi ryšiais su Rytų partnerystės valstybėmis, pirmininkas, J. Olekas – delegacijos ryšiams su Baltarusija pirmininkas, o Waldemar Tomaszewski – pavaduotojas, Bronis Ropė – ryšių su Moldova komiteto vicepirmininkas, R. Juknevičienė – pirmininko pavaduotoja ryšiams su Armėnija, Azerbaidžanu ir Sakartvelu komitetuose, ji taip pat – Saugumo ir gynybos pakomitečio vicepirmininkė. Tik P. Auštrevičius – kitame amplua: jis – delegacijos ryšiams su Afganistanu pirmininkas.

Tendencijų neatitinkame

Kad esame dideli eurooptimistai, galima paaiškinti akivaizdžia narystės ES nauda Lietuvai tiek finansiniu, tiek ir demokratijos įtvirtinimo aspektu. Tačiau apie EP vaidmenį šiuose procesuose turbūt daugelis žino ne tiek daug – čia taip pat ir mūsų europarlamentarų darbo trūkumas.

Tačiau EP svarbą europiniuose procesuose siekiama didinti, o kartu su šiais procesais kiek keičiasi ir pačių europarlamentarų sudėtis. Anksčiau juokauta, ir ne be pagrindo, kad tai šilta politinės pensijos vieta ar tremtis skandalingiems politikams, kad jie triukšmautų Briuselyje ir Strasbūre, o ne nacionaliniuose parlamentuose.

Dabar EP su kiekvienais rinkimais jaunėja. 2019 m. išrinktų europarlamentarų amžiaus vidurkis buvo 49,5 metų (2014 m. – 53), jauniausia – 21 metų danė, vyriausias – 82-ejų italas. Palyginti su visais ankstesniais rinkimais, EP labiausiai atsinaujino: 61 proc. buvo nauji EP nariai. Labiau priartėta ir prie lyčių pusiausvyros: moterų – 40 proc. (2014 m. – 37).

Tačiau Lietuvos atstovai prie šių naujų tendencijų neprisidėjo. Vidutiniškai jie buvo vienuolika metų vyresni nei vidutinis standartinis EP narys. Jauniausiam mūsų europarlamentarui W. Tomaszewski buvo 54-eri ir tik trims iš vienuolikos rinkimų metais buvo mažiau nei 60. Prastesnė ir lyčių pusiausvyra (moterų – 27 proc.). Atsiliekame nuo europinių tendencijų ir pagal atsinaujinimą (naujų EP narių – 54 proc.).

Jei rinkėjai pritars, kaip partijos surikiavo sąrašus į EP rinkimus šiemet, kažin ar mūsų atstovai pajaunins ir atnaujins naujos kadencijos EP sudėtį. Lietuvoje vis dar vyrauja pasenusi aksioma, kad į EP reikia siųsti už ilgamečius nuopelnus partijai, mat alga milžiniška, atskaitomybė rinkėjams – tik po penkerių metų, per kitus rinkimus, o darbo intensyvumą praktiškai kiekvienas gali pasirinkti pagal savo supratimą. Kad EP Lietuvoje vis dar traktuojamas kaip politinė pensija, rodo ir šis skirtumas: 2020 m. išrinkto Seimo amžiaus vidurkis buvo 49,6 metų, o 2019 m. tapusių europarlamentarais – apie 60 su puse. Beje, visiems mūsų debiutantams EP rinkimų dieną jau buvo per 60.

Algos triskart didesnės

Kodėl mūsų politikai taip veržiasi į EP, galima paaiškinti ir algų europiniame ir nacionaliniame parlamentuose skirtumais. EP nario alga yra 38,5 proc. bazinio Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjo atlyginimo. Kaip skelbiama EP tinklalapyje, dabar europarlamentarai gauna 10 075,18 euro neatskaičiavus mokesčių, o į rankas – 7 853,89. Be to, kas mėnesį jie dar gauna 4 950 eurų parlamentinėms išlaidoms, pavyzdžiui, biuro nuomai, jo įrangai, telefono išlaidoms ir kt. Dar jiems skiriama 350 eurų dienpinigių už kiekvieną dieną, kai EP narys yra EP oficialiais reikalais. Jiems apmokamos ir kelionių į EP plenarinius, komitetų ir grupių posėdžius ir iš jų išlaidos, 4 940 eurų per metus skiriama kitoms darbo kelionėms. Sulaukę 63-ejų buvę EP nariai įgyja teisę į pensiją – 3,5 proc. jų algos už išdirbtus EP metus, bet ne daugiau nei 70 proc. turėto atlyginimo.

Patarėjams ir padėjėjams samdyti EP narys turi 28 696 eurus per mėnesį.

Palyginkime: Seimo nario, jei jis neina jokių vadovaujamųjų pareigų, alga yra 3 608,40 euro. Tiesa, paprastai ir toks parlamentaras gauna kiek daugiau, nes už kiekvienus tarnybos Lietuvos valstybei pridedamas 1 proc. pareiginės algos, tačiau šis priedas negali viršyti 30 proc. pareiginės algos. Taip pat Seimo nariams kas mėnesį skiriama 0,8 vidutinio mėnesio darbo užmokesčio dydžio suma parlamentinėms išlaidoms. Pavyzdžiui, per praėjusius metus kiekvienas tam galėjo panaudoti 18,5 tūkst. eurų, t. y. per 1,5 tūkst. kas mėnesį.

Taigi EP narys gauna beveik triskart (2,8 karto) didesnę algą nei eilinis Lietuvos parlamentaras, panašiai tiek pat skiriasi ir parlamentinei veiklai skirtos lėšos, jau neskaičiuojant dienpinigių. Ar atsakomybė, darbo apimtis, galų gale, ir išlaidos skiriasi triskart, priklauso nuo kiekvieno politiko, laimėjusio europinį ar nacionalinį mandatą, atsakingumo ir padorumo.

Vis dėlto mūsų europarlamentarai per penkerius kadencijos metus retokai prisimena savo rinkėją, jam atsiskaito už suteiktą mandatą. Tad negalima bus pykti ant rinkėjo, jei jam EP rinkimų dienų bus tas pat, kas kitus penkerius metus bus europarlamentaras.