V. Adamkus gailisi tik dėl savo naivaus tikėjimo (išskirtinis interviu) | kl.lt

V. ADAMKUS GAILISI TIK DĖL SAVO NAIVAUS TIKĖJIMO (IŠSKIRTINIS INTERVIU)

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Lig šiol mylimas kaip moralinis autoritetas, telkęs visuomenę, atnešęs į Lietuvą vakarietišką politinę kultūrą prezidentas Valdas Adamkus šiandien neslepia nusivylimo, bet nepraranda optimizmo.

Jis tikėjo, kad didelėmis aukomis atgavus laisvę mūsų visuomenei užteks dešimties metų pasikeisti, tačiau nepakako ir 30-ies. Jis linki daugiau idealizmo, meilės artimui ir savo tautai.

Prezidento vardas pagal įstatymą juo buvusiam asmeniui ne veltui išlieka iki gyvos galvos. "Prezidento darbe yra pareigos, kurias turi privalomai atlikti, o pasibaigus kadencijai yra žmogiškoji pareiga savajai bendruomenei, savajai tautai", – sako lapkričio 3 d. savo 95-erių sukaktį minėsiantis 1998–2003 ir 2004–2009 m. kadencijų valstybės vadovas V.Adamkus.

"Kauno dienai" jis papasakojo apie savo darbą tuose pačiuose prezidentūros rūmuose, tik įeinant pro šoninę įeigą, ar nesigaili savo pasirinkimo dalyvauti valstybės vadovo rinkimuose, kas jam Lietuvoje kelia nusivylimą, o kas pasididžiavimą, kuo šiandieniai namai Turniškėse primena JAV, kur praleista daugiau gyvenimo metų nei Lietuvoje, ir, žinoma, apie Kauną, kuriame gimė ir kuriame amžinojo pasitraukimo tikisi pasilikti visiems laikams.

Dėmesys: kadenciją baigusio V.Adamkaus dienotvarkė – gana intensyvi, todėl jis dažnai darbuojasi ir savo kabinete prezidentūroje. Butauto Barausko nuotr.

Atsakomybė nesibaigia

– Kaip dabar atrodo eilinė jūsų diena? Daug metų paryčiais pradėdavote nuo baseino, paskui – gausybė susitikimų, pasitarimų, vizitų.

– Esu pensininkas ar bedarbis, nežinau, koks būtų tinkamiausias mano titulas. Bet parodysiu savo darbo prezidentūroje kalendorių. Kartais susidaro įspūdis, kad dabar daugiau dirbu, nei eidamas prezidento pareigas. Daugybė kvietimų važiuoti kalbėti ar dalyvauti. Jei būtų pajėgumo ir laikas leistų, turbūt dirbčiau 24 val. per parą. Baigiantis mano kadencijoms galvojau, o kas dabar bus, ką gi aš veiksiu. Šiandien su džiaugsmu galiu pasakyti, kad dar esu žmonių mintyse, gal net ir širdyse. Mano darbo diena neprivaloma, bet dirbu su dideliu malonumu – kiek tik pajėgiu, kiek tik galiu, tiek ir padarau.

Šiandien su džiaugsmu galiu pasakyti, kad dar esu žmonių mintyse, gal net ir širdyse.

– Kiek, jūsų nuomone, kadenciją baigęs prezidentas turi toliau dalyvauti politiniuose debatuose, bandyti daryti įtaką sprendimams?

– Manau, įsipareigojimo darbui prezidentu pabaiga nėra pabaiga įsipareigojimo kaip piliečio, Lietuvos žmogaus. Prezidento darbe yra pareigos, kurias turi privalomai atlikti, o pasibaigus kadencijai yra žmogiškoji pareiga savajai bendruomenei, savajai tautai. Tad, jei matau būtinybę pasakyti nuomonę vienu ar kitu klausimu, neįžvelgiu didelio skirtumo.

– Vis dėlto kokia kadenciją baigusio prezidento pagrindinė misija?

– Būti aktyviam, stebėti, kaip valstybėje tvarkomi reikalai. Matant pasiekimus – džiaugtis, o priešingu atveju – išsakyti savo nuomonę, ką siūlytum kitaip.

– Tad ar dar pagaunate save galvojant: jei dabar būčiau prezidento poste, elgčiausi kitaip?

– Atvirai tariant, būna tokių minčių. Žvelgdamas iš savo šiandienos pozicijų esu išgyvenęs daug nusivylimų, kad valstybėje tvarkomasi taip, kaip negalima daryti. Jei tai priklausytų nuo manęs, aš stengčiausi daryti viską, kad tai būtų pakeista.

Pareigos: 1998–2003 ir 2004–2009 m. V.Adamkus buvo šalies vadovas. Tomo Raginos nuotr.

Ir liūdina, ir džiugina

– Kas labiausiai jums kelia nusivylimą?

– Požiūris į kasdienį žmogaus gyvenimą, ypač kai iškyla įvairių problemų, pavyzdžiui, dabar pandemija, ar kiti svarbiausi žmonėms  klausimai. Kai perskaitau žiniasklaidoje, kad Lietuvoje trūks ir jau trūksta mokytojų, mane toks faktas sukrečia. O kur mes buvome anksčiau, kodėl apie tai nepagalvojome?

Arba dabar kalbame apie elektros kainų kilimą. Ne nuo mūsų vienų tai priklauso, bet tam tikras procesas visą laiką vyko ir reikėjo pagalvoti iš anksto, ką reikės daryti, kaip palengvinti žmonių gyvenimą. Girdžiu atsakingų asmenų nuo pat prezidento lygio, kad mums rūpi Lietuvos žmonių gerovė. Buvo pakalbėta, bet ar tikrai dėta pastangų, kad būtų pasirengta, jei kas įvyktų? Aš to nematau.

– O kokios žinios jus džiugina?

– Džiaugiuosi mūsų laimėjimais mokslo srityje, esu tiesiog nustebintas, kiek yra talentų šioje srityje, kiek jų – tarp jaunų žmonių. Taip pasaulio akyse kyla Lietuvos, kaip valstybės, prestižas.

Džiugina kitos su politika nesusijusios sritys – menas, kultūra: nestovime vietoje, kylame. Mano giliu įsitikinimu, kai kuriose srityse esame ne tik europinio, bet ir pasaulinio lygio.

Nors 50 metų buvome okupuoti, mūsų visų pastangomis šiandien užsienio politikos klausimais esame pasaulyje priimti, galime pasakyti, kad tarptautinėje politikoje, sprendžiant tarptautinius reikalus, esame lygūs tarp lygių, dalyvaujame visose tarptautinėse konferencijose.

Nuomonės neklausė

– Jūsų kabinetas – pro šoninę įeigą į prezidentūros pastatą. Ar kada nors pas jus užeina dabartinis prezidentas? Ar pasikviečia jus pasikalbėti, pasidalyti įžvalgomis?

– Prezidentas turi savo atsakomybes ir kiekvieną kviestis turbūt neturi laiko, nebent ypatingais atvejais, jei to reikia. Buvo keletas progų, kai turėjome progos pasikalbėti, išreikšti nuomonę. Iš savo pusės jokios iniciatyvos nerodau ir neinu nei patarti, nei pakritikuoti Prezidento. Jei Prezidentas ras reikalą, aš vos ne kiekvieną dieną esu Prezidento rūmuose, tad reikia tik man paskambinti ir pereisiu iš vieno prezidentūros aukšto į kitą.

– O kaip buvo Dalios Grybauskaitės dviejų kadencijų metu?

– Deja, per dešimt metų nesu nė vieno karto kuriuo nors reikalu paklaustas, kokia mano pozicija ar patirtis. To ryšio tarp mūsų nebuvo.

– Beje, ar, beveik įpusėjus Gitano Nausėdos kadencijai, jūs vis dar patenkintas savo pasirinkimu prezidento rinkimuose? Neslėpėte, už ką atiduosite balsą.

– Man atrodo, kad aš čia nesu sau nusižengęs. Visus sprendimus priimdavau jausdamas atsakomybę, tokia taisykle vadovaujuosi ir balsuodamas rinkimuose. Nė viena partija mano pasirinkimui neturėjo jokios įtakos.

– Visi nepriklausomybę atgavusios Lietuvos prezidentai buvo gana skirtingi. Kokio reikia Lietuvai – kietos rankos vado, taikytojo, o gal tik ceremonimeistro?

– Kiekvienas iš mūsų turime atsakomybę ir tam tikras moralines normas. Niekas neturėtų paveikti, kad atsisakytum savo nuomonės ir bandytum prisitaikyti. Man buvo išreikštas pasitikėjimas, patikėta mūsų žmonių gerovė, ir aš dirbau pagal savo sąžinę, savo moralės supratimą ir, man atrodo, per savo dešimt metų, dvi prezidento kadencijas, nepadariau per daug klaidų niekam nepataikaudamas, o vadovaudamasis moralės pagrindais.

Sirgalius: V.Adamkus, kai tik turi progą, stengiasi arenoje stebėti krepšinio varžybas – pastarąjį kartą buvo kartu su Prezidentu Gitanu Nausėda. Evaldo Šemioto nuotr.

Receptas, kaip sutaikyti

– Jūsų patyrimas šiandien praverstų siekiant sutaikyti visuomenę, susipriešinusią ir dėl skiepų, ir dėl migrantų, ir dėl partnerystės įstatymo. Kaip jums tai pavykdavo sutelkti žmones, paskatinti juos siekti kompromiso?

– Jei vadovautumės principu – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi būtų elgiamasi, jei, priimant visus sprendimus, figūruotų žmogiškasis faktorius, nereikėtų galvoti kokių nors formulių.

– Žinoma, dabar visai kitos aplinkybės, kitas istorijos laikas. Vis dėlto ar jūsų, jaunystėje patyrusio pabėgėlio dalią, manymu, Lietuva dabar teisingai elgiasi čia patekusių migrantų atžvilgiu?

– Sunkus klausimas. Pabėgėliui tikrąja to žodžio prasme – jei jis traukiasi iš savo krašto, priverstas bastytis po pasaulį be savo vietos – reikia pagelbėti. Bet šiandien pabėgėlių klausimas politizuotas, kitų sukurtas ir mums primestas. Tai du skirtingi dalykai ir manau, kad mes, kaip valstybė ir kaip tauta, neturėtume pasiduoti tokiai išprovokuotai situacijai. Mano nuomone, elgiamės teisingai tokių žmonių neįsileisdami. Išimtį reikia padaryti, kur žmogiškumo faktorius reikalauja gelbėti tuos, kurie yra pavojuje, ir tai jau esame padarę.

– Dar viena iš asmeninės patirties jums gerai žinoma šiandienos problema – iš daugybės lietuvių atimta Lietuvos pilietybė, nes jie įgijo kitos valstybės pasą. Tokia mūsų Konstitucijos raidė. Kodėl, būdamas prezidento poste, neinicijavote Konstitucijos pataisų?

– Mano asmeninis požiūris – pilietybė yra prigimtinė privilegija ir teisė. Jei dėl vienų ar kitų priežasčių – gyvenimo gerovės ar kitko – susidaro sąlygos, kad žmogus pakeičia pilietybę, jo prigimtinės pilietybės niekas neturi teisės ir neturėtų atimti.

– Bet Konstitucijoje parašyta kitaip.

– Konstituciją parašė žmonės. Jei vis dėlto atsirastų drąsos ir supratimo, šis klausimas galėtų būti persvarstytas, ir tai niekam nepakenktų.

– Ir jūsų, ir vėlesnėse kadencijose vis kyla diskusijų apie prezidento galias, šįsyk – kas turi atstovauti Lietuvai Europos Vadovų Taryboje. Jūsų nuomone, kas?

– Mano nuomone, šis klausimas labai aiškus. Neturiu jokios abejonės, kad Lietuvai tokiose tarptautinėse organizacijose turi atstovauti prezidentas. Tai jam beveik užtikrina ir Konstitucija.

Patirtis: V.Adamkui pavykdavo sutelkti žmones, paskatinti juos siekti kompromiso. Tomo Raginos nuotr.

Išskirtiniai jausmai Kaunui

– 1972 m., kaip pirmosios JAV aplinkos apsaugos delegacijos į Sovietų Sąjungą narys, aplankėte Lietuvą, pirmąkart po ilgų emigracijos metų pamatėte ir Kauną. Vėliau per savo vizitus būtinai aplankydavote gimtąjį miestą, užsukdavote ir į mūsų redakciją.

– Beje, su jokia kita žiniasklaida tais laikais neturėjau tiek tiesioginio kontakto kaip su "Kauno diena".

Ir šiandien myliu Kauną. Tai mano miestas ir visuomet sakiau, kad dvasiškai manęs iš Kauno niekas niekada nėra išstūmęs. Čia gimiau ir amžinojo pasitraukimo irgi, tikiuosi, pasiliksiu visiems laikams Kaune.

Tai mano miestas ir visuomet sakiau, kad dvasiškai manęs iš Kauno niekas niekada nėra išstūmęs. Čia gimiau ir amžinojo pasitraukimo irgi, tikiuosi, pasiliksiu visiems laikams Kaune.

– Trauktis dar anksti, jūs reikalingas Lietuvai. Bet, pasitikslinsiu, tokia būtų jūsų paskutinė valia?

– Taip. Ne nuo mūsų priklauso, kada tai įvyks. Savo darbus numatęs dar ilgiems metams, bet koks bus likimas, taip ir bus.

– Beje, ar, būdamas Kaune, prasukate Žaliakalnyje pro Gėlių Rato gatvę, kur augote?

– 1972 m. slapta atvykęs į Kauną pirmiausiai sustojau būtent ten – paprašiau pavežėti Vinco Kudirkos alėja iki Gėlių Rato gatvės. Kiekvieną kartą, jei turiu bent kiek laiko, visuomet stengiuosi bent pravažiuoti pro šias vietas. Kartą ėjau pėsčias V.Kudirkos alėja, apsukau Gėlių Ratą, paskui – pro Prisikėlimo, Šv.Antano bažnyčias, – visos tos vietos man gyvos, pažįstamos, vienaip ar kitaip artimos.

– Galėjote susigrąžinti tėvų namą, bet pasielgėte kilniai.

– Man buvo pasiūlyta susigrąžinti. Bet tomis sąlygomis, kuriomis Lietuvos žmonės gyveno, man sąžinė būtų prikaišiojusi, kad ieškau sau materialinės gerovės. Ir tada, ir šiandien taip pat galvoju: jei žmonės ten gyveno, susitvarkė, jiems visiems linkiu ir toliau laimingai ten gyventi. Man užteks to, kokį gyvenimą savo darbu ir pastangomis susikūriau.

– Kokią matote jūsų vardu pavadintos bibliotekos-muziejaus Kaune misiją?

– Pasinaudojau JAV prezidentų pavyzdžiu – ten jų gimtojoje valstijoje steigiamos panašios įstaigos. Bet ją mane paskatino steigti, kai pamačiau, kaip, Lietuvoje atgavus nepriklausomybę, po šaukščiuką ieškota, kur kas prezidento Antano Smetonos likę – dokumentų ar net kėdė, ant kurios jis sėdėjo. Pagalvojau, jei to laikotarpio prisiminimas turi tam tikrą istorinę reikšmę, galime mano gimtajame Kaune tai sukaupti, kad po 50 ar 100 metų kitiems nereikėtų ieškoti, kur atsiras koks gabalėlis praeities.

– Gal dar kokia vieta Kaune jums nuo jaunystės laikų ypatinga?

– Yra tokia vieta. Ten pradėjau ir iki šiol stengiuosi toje srityje aktyviai dalyvauti – tai mano laisvalaikio pomėgis – sportas. Valstybinis, dabar Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, stadionas – turbūt ta vieta, kurią išskirčiau. Galėčiau sakyti, ten prabėgo mano jaunystė.

– Tai jums, kaip buvusiam sportininkui, o paskui sporto sirgaliui, dvigubai skaudūs tokie menki Lietuvos rezultatai vasaros olimpinėse žaidynėse. Ką siūlytumėte daryti, kad Lietuvos sportas atsigautų?

– Tikrai gaila. Bet ar sporto organizacinė struktūra ne iki galo dirba, ar kas, nė neturiu atsakymo. Kai kurios šakos, ypač krepšinis, – beveik antroji mūsų religija, kelia didelį rūpestį, nes kartoms keičiantis ryškių talentų neiškilo. Bet, tikiuosi, išsilaikysime.

Tačiau norėčiau pasikeitimų būtent bendroje švietimo sistemoje, kur mes darome beveik nusikaltimą, nes nematau, kad į ją aiškiai būtų įtraukta ir kūno kultūra. Tam reikia lėšų. Gal kas priekaištaus, kad kol žmonėms trūksta pinigų kiekvienos dienos poreikiams, negalime švaistyti sportui. Mano nuomonė kitokia: visapusiškam žmogaus ugdymui fizinis auklėjimas turi didelės reikšmės, o čia esame atsilikę. Mūsų švietime nematau sistemiškos programos, kuri auklėtų jauną žmogų, nebūtinai siekiant profesionalaus sporto aukštumų, bet prisidedant prie jo fizinio pajėgumo, mentaliteto ugdymo. Fizinis auklėjimas turi būti toks pat, kaip kitos ugdymo sritys nuo pat mažų dienų.

Jausmai: prieš 70 metų susituokę Adamkai yra pripažinti darniausia valstybės pora. Vilmanto Raupelio nuotr.

Linki daugiau idealizmo

– Gyvendamas JAV daug metų prisidėjote prie Lietuvos kovos už nepriklausomybę. Kai kas šiandien nusivylę, kad ne už tokią Lietuvą kovojo. O jūs?

– Žinau, kad bus daug nepatenkintų, bet mano tvirtas ir aiškus atsakymas yra toks: esu ne tik labai nepatenkintas, bet į tam tikrus Lietuvoje vykstančius įvykius man skaudu žiūrėti. Mane skaudina faktas, kad nusikaltimai vyksta net dabar išnaudojant sudėtingą naujai susidariusią padėtį. Užuot siekus bendros valstybės gerovės, stengiamasi asmeniškai kiek pasivogti ir panaudoti savo tikslams. Neišspręsta daug socialinių klausimų. Daug neteisybės net ir teisės srityje, matome nusikaltimų prieš įstatymus, kuriuos patys esame susikūrę ir pagal kuriuos turime gyventi.

Skaudu, nes už tą idealą gyventi laisvėje sumokėjome milžinišką auką. Ne tik Lietuvoje tūkstančių ar dešimčių tūkstančių žmonių auką – šimtai tūkstančių buvo išvežta į Sibirą, prarado gyvybę kalėjimuose, koncentracijos stovyklose. Šiandien visa tai užmiršti, nubraukti ir rūpintis tik savo asmenine gerove, mano įsitikinimu, sunkiai pateisinama. Norėčiau, kad ir Lietuvoje kaip nors išsilygintų atotrūkis, būtų daugiau idealizmo, meilės artimui, savo tautai, žmogaus žmogui, ir tuo būtų pagrįstas visas mūsų gyvenimas.

– Ar gailitės ko nors asmeniškai nepadaręs ar padaręs ne taip gyvenime, taip pat ir būdamas prezidento poste?

– Gailiuosi, kad buvau tiek naivus tikėdamas, jog po 50 metų Lietuvos okupacijos, naikinimo, išbraukimo iš pasaulio žemėlapio, didelėmis aukomis atgavę savo laisvę, pasiremsime visais laisvojo pasaulio ir žmogaus teisių pavyzdžiais ir susigrąžinsime Lietuvą atgal į Europos visuomenę, gal net tapsime ne tik lygiateisiais nariais, bet ir kitiems pavyzdžiu. Deja, tai buvo mano naivumas. Maniau, užteks dešimties metų pasikeisti Lietuvos visuomenei, jos pažiūroms, gyvenimo būdui. Tačiau ir po 30 metų pradedu galvoti – Dieve padėk, bet dar kokius 20 metų truks, kol išaugs ne viena nauja karta ir kurs tokią Lietuvą, už kurią dirbo ir krito šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių.

– Beje, o kada jums kilo mintis, kad galėtumėte būti Lietuvos prezidentu?

– Tokio klausimo niekada nekėliau. Nuo pat įsitraukimo į pasipriešinimo judėjimą, kurį pradėjome 1940 m. okupacijos metu, niekada nekilo minties, kad aš to norėčiau ar galėčiau ką gauti. Net ir atsikuriančios Lietuvos atgimimo laikotarpiu, spaudžiamas prisiimti šias pareigas, iš karto nepasakiau taip. Tik įvertindamas tuometę padėtį ir daugelio iškilių Lietuvos žmonių beveik prašymu sutikau. Niekada į tą postą nesiveržiau ir dėl jo nekovojau. Alma sakė, kad ir be tokių pareigų man užtenka įsipareigojimų. Bet net jos ašaros nesustabdė manęs ir mano apsisprendimo.

Širdis jauna

– JAV gyvenote 49 metus, ilgiau nei Lietuvoje. Ar tebepalaikote ryšius su draugais?

– Už Lietuvos ribų iki šios dienos esu daugiau pragyvenęs. Lietuvoje nuo gimimo išgyvenau tik aštuoniolika metų. Vokietijoje blaškomi visų karo pasekmių, praleidome taip pat nemažai laiko. JAV gyvenau nuo 1949-ųjų, kol grįžome į Lietuvą.

Taip, jau krūva metų susikrovė, bet, prisimindamas lietuvišką posakį, galiu pasakyti, kad širdis ir siela dar jauna ir pilna idėjų, tik pajėgumas priverčia pagalvoti, ar užteks jėgų.

Kiek dar belikę draugų JAV, ryšius palaikome, taip pat ir su dabartiniais lietuvių bendruomenės veikėjais. Išliko mano stiprūs ryšiai iš darbo JAV tiek su politikais, tiek ir su vyriausybių nariais. Beje, besikeičiant JAV valdžioms, federalinės valdžios aplinkos apsaugos institucijoje be pertraukos dirbau prie šešių JAV prezidentų. Juokiuosi, kad, sportiniu terminu kalbant, tai rekordas, ir abejoju, ar greitai bus pagerintas.

– Beje, ar Turniškių miškeliai ir išpuoselėti gėlynai jums kiek neprimena jūsų nuostabių namų prie Čikagos, iš kurių į Lietuvą atkeliavo ir daug jūsų daiktų.

– Viską atsivežėme. Noriu konstatuoti tą faktą, kad niekas negali mums prikišti, kad kažką išnaudojome. Iki paskutinių 5 centų – ir tuos atsivežėme iš JAV.

O dėl gamtinės aplinkos visuomet juokaujame, kad Amerikoje gyvendami turėjome savo mažą ąžuolyną, o čia turime savo pušyną.

– Rugsėjo 1-ąją judu su ponia Alma paminėjote jau 70 metų santuokos jubiliejų, apklausose esate pripažinti darniausia valstybės pora. Ar tikrai niekada nesate susipykę?

– Tam yra viena sąlyga: jei bus pagarba vienas kitam, tarpusavio supratimas, toks bus ir bendras gyvenimas. Kai trūksta pagarbos žmogaus žmogui, ir kyla nesusipratimų, kitų blogybių.

– Kaip ponios Almos sveikata?

– Po insulto dar negali visiškai atsigauti, bet po truputį, mažais žingsniukais, judame į priekį.

– O kaip dabar jūsų sveikata? Atrodote labai žvalus ir sveikas.

– Sakyčiau taip: skųstis negaliu ir esu dėkingas likimui, kad dar esu pajėgus aktyviai dalyvauti Lietuvos gyvenime.

– Prezidente, sukakties proga linkime jums sveikatos, ilgų metų darbuojantis Lietuvos labui ir gražaus neeilinio gimtadienio.

– Manau, nieko labai ypatingo nebus. Gimtadienis yra tik prisiminimų diena. Taip, jau krūva metų susikrovė, bet, prisimindamas lietuvišką posakį, galiu pasakyti, kad širdis ir siela dar jauna ir pilna idėjų, tik pajėgumas priverčia pagalvoti, ar užteks jėgų.

GALERIJA

  • V. Adamkus gailisi tik dėl savo naivaus tikėjimo <span style=color:red;>(išskirtinis interviu)</span>
  • V. Adamkus gailisi tik dėl savo naivaus tikėjimo <span style=color:red;>(išskirtinis interviu)</span>
Butauto Barausko nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (67)

>dar

radau, nepamatęs niekad nepatikėčiau

dar

kai studentavau, o tai prieš daugiau kaip 20 metų, šitas veikėjas per LRT ne kartą įrodinėjo, aiškino, kad Mažeikių naftą būtinai reikia perduoti JAV Viljemsui, negalvoju, kad jis buvo toks jau kvailas, kad nesuprato tos aferos, beje ir dabar galima surasti jo tas kalbas jutube

ŠKE \\\\\.../////

aš čia niekuo dėtas ške,kompas užlinko.Ške,Amerike geresni,nelinksta ške.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS