Rugsėjį pasitiks Bengalijoje
Psichologas, dviejų berniukų tėtis Darius Ražauskas atvirauja, kad abu su žmona nusprendė savo vyresnįjį sūnų Pijų leisti į privačią mokyklą Vakarų Bengalijoje, rytinėje Indijos valstijoje.
„Kadangi mūsų su Vilma darbai galimi per nuotolį, sugalvojome rugsėjį pasitikti svetur“, – prisipažįsta vienas garsiausių Lietuvos psichologų ir tęsia, kad su šeima prieš kurį laiką ilsėjosi Vakarų Bengalijoje ir iš ten grįžo kupini kuo geriausių įspūdžių.
Pirmoje klasėje jų sūnus Pijus turėjo namų mokymą ir galėjo keliauti su tėvais. „Pirmokų kursas dar nėra sunkus, be to, mano sūnus jau gerokai prieš jį žinojo kur kas daugiau nei jo bendraamžiai“, – negaili pagyrų sūnui tėtis, pakaitomis su žmona mokęs jį namuose.
Nuo šio rudens Pijus keliaus į antrą klasę net ne Europoje, bet Azijoje. „Jis pasimokys metus, mes padirbsime onlainu, o paskui žiūrėsime, kuo viskas baigsis“, – linksmai šeimos ateitį piešia tėtis ir priduria, kad pagal Valdorfo metodiką dirbančioje mokykloje mokiniai į klases skirstomi pagal gabumus ir vaikų interesus.
„Maniškis, būdamas pirmoje klasėje, matematikos užduotis darydavo su antrokais, o anglų kalbą – su savo bendraamžiais. Manau, kad Vakarų Bengalijoje jam patiks – maža mokykla, nedidelės klasės, mokslai anglų kalba“, – džiaugiasi pašnekovas.
Paklaustas, kiek kainuos mokslai privačioje ugdymo įstaigoje, Darius tikina, kad mokestis už mokslus čia nedidelis, palyginti su lietuviškų privačių mokyklų kainomis: „Mūsiškė per mėnesį atsieis apie 50 eurų be maitinimo.“
Kitas Ražauskų sūnus Gotardas, kuriam greitai sukaks treji, toje pačioje mokykloje lankys darželį. Dalis joje dirbančių ugdytojų yra emigrantai iš Vakarų valstybių, kiti – vietiniai pedagogai.
Vasarai skaičiuojant paskutines dienas Dariaus balsas per daug ramus, todėl bandau įnešti šiek tiek nerimo: juk nauja šalis, kalba, nauji draugai?!
„Jaudintis? – nepasiduoda Darius. – Dėl ko? Juk jei kažkas netiks ar nepatiks, visada galime šį sprendimą pakeisti. Lietuvoje vaikai irgi keičia mokyklas – kas čia ypatingo?“ – nesupranta jis.
Pašnekovas džiaugiasi, kad už simbolinį mokestį vaikai mokykloje gaus visus mokyklinius reikmenis, vadovėlius, pratybas. Tai puikus sprendimas, kad mokiniai nekonkuruotų tarpusavyje.
Kai porą mėnesių Ražauskai viešėjo Vakarų Bengalijoje rudenį ir dar tiek pat pavasarį, Pijus jau bandė eiti į minėtą mokyklą. Puikiai ten jautėsi, susirado draugų. „Kai tėvai mato, kad vaikui gerai, tai ko daugiau reikia?“ – retoriškai klausia D. Ražauskas, nors ir nežino, kas bus po vienų kitų metų.
Patirtys užaugina
Paklaustas apie savo patirtis, susijusias su mokykla, psichologas neria į prisiminimus. Sako, kad jam pradėjus eiti į pirmą klasę Lietuva jau buvo laisva, bet mokyklos vis dar laikėsi sovietinės sistemos. Aišku, buvo jose ir savo darbą mylinčių mokytojų, kuriuos prisimena su džiaugsmu.
Dabar, anot Dariaus, jau daugelyje mokyklų mokymas vyksta pasitelkus žaidimą, judesį, vaizdą, būnant gamtoje. „O mano laikais turėdavai nuo skambučio iki skambučio sėdėti suole, kelti ranką. Iš vienos pusės, man patiko mokytis, todėl gaudavau gerus pažymius, bet ramiai sėdėti būdavo tikra kančia“, – prisipažįsta jis.
Darius teigia, kad jo vaikystėje praktikuota švietimo sistema atėjusi dar iš pramonės revoliucijos laikų, kai reikėjo edukuoti dideles darbininkų mases. Klasė, lenta, suolai, skambutis, pertrauka – viso pasaulio mokslininkai jau seniai šneka, kad tai nėra efektyvu. Naujos kartos mokyklos jau renkasi kitas mokymo sistemas, eksperimentuoja, ieško būdų, kaip labiau sudominti vaikus.
Paklaustas, ar norėtų grįžti į mokyklinį suolą ir jei taip – į kelintą klasę, D. Ražauskas susimąsto. „Gal į penktą? Daug ką daryčiau kitaip. Galbūt bendraučiau su kitais vaikais, neįsivelčiau į nemalonias istorijas – praeityje visokių dalykų yra buvę. Tačiau jei visi gimtume tokie protingi, jau su gyvenimiška patirtimi, tai kam tuomet toji mūsų vaikystė būtų reikalinga?“ – gudriai šypsosi santykių ekspertas ir priduria, kad tuomet žmogus negautų gyvenimiškų patirčių, kurias įgyja klysdamas.
Žiūrint iš psichologinės pusės, anot D. Ražausko, reikia priimti visą savo praeitį, palaiminti ją, net jei vaikystė ar paauglystė buvo sunki. Atleidimas, priėmimas padeda įveikti psichologines traumas ir neprojektuoti jų į dabartį.
„Tikiu, kad tą laiką jau esu priėmęs ir atleidęs, todėl tikrai nieko nenorėčiau keisti, nes tos patirtys mane užaugino tokį, koks esu dabar. O toks, koks esu dabar, aš sau visai patinku“, – šypsosi D. Ražauskas.
Ruoštis pradeda anksti
Žurnalistė, prodiuserė, dviejų vaikų mama Gerda Morozovienė atvirauja, kad ruoštis mokyklai jų šeima pradeda jau vasaros viduryje. Ramiai ir lėtai, kad rugpjūčio pabaigoje nebūtų streso. Gerda su vyru augina vienuolikos metų dukrą Godą, kuri rudenį eis į šeštą klasę, ir penkerių sūnų Kajų.
Anot Gerdos, vasaros viduryje pats laikas pasirūpinti uniforma. „Ieškau geriausiomis kainomis reikalingų drabužių, leidžiu Godai išsirinkti kuprinę. Tai didžiausios išlaidos, tad stengiuosi jas suplanuoti gerokai iš anksto“, – dalijasi žinoma moteris.
Kanceliarines prekes prieš rudenį vaikams superka tik pačias būtiniausias – šiais laikais, sako, parduotuvės dirba kiekvieną dieną, tad tikrai nebus problemų pasipildyti krepšelį tuomet, kai prireiks kažko konkretaus.
Sunkiausias, pasak G. Morozovienės, jai yra rugsėjo chaosas, kuris priklauso nuo visko aplinkui: spūsčių dėl į miestą sugrįžusių studentų, vaikus vežiojančių tėvų, nežinios dėl pamokų ar būrelių tvarkaraščių.
„Be to, niekada nežinai, kokios emocijos vyraus klasėje, ar vaikai ras bendrą kalbą, ar nenuvils draugystės, ar viskas seksis taip, kaip norėtųsi“, – aiškina Gerda ir priduria, kad jos tikslas yra užtikrinti namuose ramybę ir pažiūrėti, kad prieš rugsėjo 1-ąją vaikai atidžiai susitvarkytų savo kambarius, susižiūrėtų daiktus, kitaip tariant, paruoštų erdves naujiems iššūkiams.
„Jau daug metų turime tradiciją rugpjūtį peržiūrėti vaikų spintas ir išaugtus drabužius išsiųsti sunkiau gyvenančioms šeimoms“, – atvirauja ji.
Tortas ir nuotrauka – būtini
Paklausta apie Mokslo ir žinių šventės tradicijas, Gerda sako, kad jų šeima šią dieną visuomet švenčia namuose ir valgo jos gamintą tortą.
„Kitomis progomis tortą perkame arba užsakome, o šiai dienai vaikams gaminu pati. Iš vaikystės turiu prisiminimą, kaip mama kepa naminį tortą rugsėjo 1-ajai, o paskui, grįžę iš šventės, visi jį valgome“, – pasakoja G. Morozovienė, šią tradiciją sėkmingai tęsianti ir savo šeimoje.
Dažnai ta proga į svečius atvyksta seneliai. Gerda turi ir mokyklinio amžiaus krikšto vaikų, tad kartais ta diena tampa smagia proga susitikti ir platesniam giminių ratui.
Itin svarbu vaikus mokyti gyventi ir išgyventi, o ne tik brukti taisykles ar apibrėžimus iš vadovėlių.
Kokias gėles dažniausiai renka mokytojai? Gerdos žodžiais tariant, gėlės visada būna tos pačios – kardeliai ir tik patys aukščiausi visame turguje! Dar vienas privalomas ritualas – kiekvienais metais nufotografuoti vaikus su gėlėmis ir žiūrėti, kas ką praaugo – gėlė ar vaikas.
Šio rugpjūčio pabaiga vasarotojams padovanojo gražių orų, todėl apie mokslus tiek mama, tiek dukra dar stengiasi negalvoti – būna gamtoje, prie jūros, bendrauja su bičiuliais.
Mokyti, o ne brukti taisykles
Paklausta apie Godos būrelius, ji mini gimnastiką ir pianino pamokas pas pianistę Ievą Dūdaitę. Šias veiklas šeštaklasė žada tęsti nuo rudens.
„Vasarą dukra išreiškė norą lankyti dar kokią nors veiklą kartu su manimi, tad, jei viskas eisis pagal planą, galbūt abi kartu eisime šokti arba žaisti padėlį. Man svarbu išlaikyti ryšį ir jo nepaleisti, tad jei Goda inicijuoja, neturiu teisės atsisakyti“, – šypsosi pašnekovė.
Netrukus veiklas lauke pakeis namų darbų užduotys. Ar lies prakaitą ir tėvai? Gerda nori, kad dukra viską darytų pati, bet jei labai reikės, ji gelbės su humanitariniais mokslais, o vyras Andrius – su tiksliaisiais.
Ar šiuolaikinė mokykla atitinka naujos kartos poreikius? Šia tema žiniasklaidos atstovė galėtų kalbėti ilgai. „Daugeliu atveju neatitinka, nes nėra skiriama dėmesio tam, kuo dabar gyvena vaikai – kibernetiniam saugumui, technologijų žalai ir naudai, finansiniam raštingumui, gyvenimo pamokoms ir psichologijai. Sistema spaudžia iškalti žinias, o ne moko, kaip mokytis. Šiuolaikinė karta nemoka mokytis, nes ir taip skęsta informacijos pertekliuje. Mokytojai turėtų būti žingsniu priekyje, deja, taip yra ne visada. Neramina ir per mažai žinių mokyklose apie priklausomybių žalą, poveikį, padarinius. Tai didžiulė šalies problema, prieš kurią užsimerkia visos institucijos“, – švietimo sistemos spragas vardija ji.
G. Morozovienė priduria, kad itin svarbu vaikus mokyti gyventi ir išgyventi, o ne tik brukti taisykles ar apibrėžimus iš vadovėlių. Baisu, sako, kai vaikai auga nemokėdami bendrauti, nepažindami savo jausmų.
Jei laiko mašina galėtų sugrįžti atgal į mokyklą, Gerda norėtų vėl pajusti valgyklos kvapą, paragauti mokyklinių bandelių, išgerti kavos su lietuvių kalbos mokytoja Raimonda Kisieliene.
„Ji buvo nuostabi mokytoja ir moteris visomis prasmėmis: įkvėpė mane mokytis, skaityti knygas, tobulėti, siekti tikslų. Nors mokytoja būti niekada nenorėjau, man ji buvo pavyzdys ir autoritetas“, – prisipažįsta Gerda.
Į Ameriką – be baimės
Jau antri metai, kai aktorės Eglės Jackaitės sūnus Elijas Malinauskas gyvena, mokosi ir žaidžia krepšinį Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vasarą sugrįžęs į Lietuvą jis treniravosi kartu su U16 Lietuvos krepšinio rinktine, atostogavo su jo išsiilgusiais namiškiais, laiką leido su draugais, o netrukus šešiolikmetis ruošiasi vėl skristi už Atlanto.
„Pirmieji metai be sūnaus man, mamai, buvo tikrai neramūs. Dabar jau viską žinau – kur jis vyksta, koks jo treneris, komanda, kokia sporto mokykla ir t. t. Pati skridau į Los Andželą Elijo aplankyti, viską mačiau savo akimis, tad šį rugsėjį pasitinku jau gerokai ramiau“, – dalijasi išsiskyrimo nuotaikomis mama ir priduria, kad ne tik didžiuojasi savo sūnumi, bet ir labai jo pasiilgsta.
Elijas nuo praėjusio rugpjūčio pabaigos gyvena JAV. Ontario mieste lanko sporto mokyklą ir profesionaliai žaidžia krepšinį. „Į Los Andželą išvyko praėjusio rugpjūčio pabaigoje ir devintą klasę jau pradėjo lankyti Amerikoje, privačioje sporto mokykloje“, – pasakoja garsi aktorė.
Lietuvos krepšinio rinktinė pakvietė jį vasarą praleisti Lietuvoje, tad mamai džiugu, kad sūnus vertinamas ir tėvynėje. Džiugesį temdo tik viena: ruošdamasis Europos krepšinio čempionatui su Lietuvos rinktine U16, vaikinas patyrė kojos traumą, teko porą mėnesių susilaikyti nuo sporto.
„Dėl traumos Elijas praleido galimybę žaisti kartu su komanda Europos čempionate, tačiau turėjo puikias vasaros atostogas, – džiaugiasi Eglė ir priduria: – Svarbiausia, kad Elijas gerai pailsėjo, kad yra nusiteikęs vėl daug dirbti ir kad pasitelkę šiuolaikines technologijas mes su juo turime nuolatinį kontaktą, telieka susiderinti laiką.“
Laimina ir pasitiki
Pastaruoju metu aktorė ir pati be galo užsiėmusi – nauji vaidmenys, spektakliai, gastrolės po Lietuvą ir užsienį, tad liūdėti be sūnaus nėra kada.
„Didelio pasisekimo sulaukė mono spektaklis „Šventoji“ (Oskaro Koršunovo teatras), o rugsėjį Klaipėdos dramos teatre laukia „Milenos“ premjera. Repeticijos intensyvios, todėl vos spėju suktis“, – beria greitakalbe. Jei neturėtų mylimo darbo, išsiskyrimas su sūnumi būtų kur kas skausmingesnis. „Dabar tik laiminu ir žinau, kad viskas bus gerai“, – sako ji.
Kaip žinia, Elijas talentą demonstruoja ne tik krepšinio, bet ir filmavimo aikštelėje. Jo aktorystės kraityje yra ne vienas rimtas vaidmuo.
E. Malinauskas vaidino Inesos Kurklietytės filme „Drugelio širdis“, kur atliko pagrindinį Juozapo vaidmenį ir buvo nominuotas „Sidabrinės gervės” apdovanojimuose kaip geriausias aktorius, o seriale „Šiukšlyno žmonės“ sukūrė pagrindinį trylikamečio Mato vaidmenį.
„Elijui puikiai sekasi teatre, kine, visi jį ten myli. Gaunu daug gražių žinučių dėl jo vaidybos“, – džiaugiasi aktorė.
Nors pasiūlymai byra kaip iš gausybės rago, kol kas vaikinas jų atsisako – renkasi krepšinį. „Net liūdna man apie tai kalbėti, – atsidūsta E. Jackaitė. – Bet tai yra jo gyvenimas, jo kelias, jo pasirinkimas. Sūnus nori sportuoti, tai negi prieštarausiu? Galbūt kada nors noras būti teatro scenoje ar kine vėl sugrįš. Kol kas jam tai neįdomu. Laikas parodys“, – optimistiškai į sūnaus pasirinkimą žvelgia E. Jackaitė ir priduria, kad puikus Elijaus CV niekur nedings.
Garsi mama sako negalinti atskleisti sūnaus svajonių ir planų krepšinio pasaulyje. „Jei šitiek įdeda darbo, dukart per dieną treniruojasi – aišku, kad jie patys rimčiausi. Elijas į sportą žiūri labai profesionaliai“, – užtikrina ji.
Jei pati Eglė galėtų sugrįžti į mokyklos suolą, ji rinktųsi pradines klases. „Kai paklausėte, išsyk pamačiau viziją – ir tikrai ne dvyliktą klasę, ne išleistuves. Su šiluma prisiminiau savo pirmąją mokytoją, save – su pūpsančiu kaspinu plaukuose ir kardeliu rankoje, deklamuojančią eilėraštį. Visko buvo mano vaikystėje, bet man ji vis tiek asocijuojasi su kažkuo švelniu, gražiu, tyru. Su ta mažąja Eglute“, – atsisveikina didžioji Eglė, visiems mokinukams ir jų tėvams linkėdama gerų mokslo metų ir, žinoma, Dievo palaimos pirmomis rugsėjo dienomis, kai dažnai netrūksta jaudulio ir streso.
Naujausi komentarai