Reikia dirgiklio
Žmonės pripranta ir prie saulėtų, ramių dienų, ir prie karo. Atrodo, tam tikru momentu viena ar kita situacija pasidaro įprasta, kasdienė, tarsi problemos neliečia konkretaus asmens. Tačiau ar to pakanka, kad visuomenė neužmigtų ir būtų pasiruošusi?
Savanoriai, į Ukrainą vežantys paramą, bendraujantys su įvairiais žmonėmis, pastebi: kad kiti pradėtų ką nors daryti, dažnai reikia kokio nors dirgiklio, kuris juos aktyvintų.
„2014 ar 2022 m. buvo dirgikliai, kai prasidėjo kariniai veiksmai Ukrainoje, tada suaktyvėjo stojimas į Šaulių sąjungą, tada vėl nuslūgo. Ar žmonės pavargo? Nemanau. Tiesiog jie gyvena savo gyvenimą ir įsivaizduoja, kad niekas nieko nelies ir nieko nebus. Vis dėlto istorija rodo, kad apie 60 proc. visų konfliktų vyko būtent Europoje. Nežinau, kokią miglą bandome sau įpūsti į akis“, – „Kauno dienai“ sakė viešosios įstaigos „LDK Palikuonys“ įkūrėjas Gediminas Armonavičius.
Jo nuomone, tikėjimas, kad nieko neįvyks, suteikia tam tikrą psichologinę apsaugą, tačiau žinojimas, ką daryti, nebūtinai prišaukia nelaimę, tačiau taip pat suteikia saugumą ir tam tikrą draudimą, kad žmogus gebės apsaugoti save ir savo laisvę.
„Jei mes, kaip valstybė, norime gyventi vis geriau ir geriau, jei nenorime, kad iš mūsų tai atimtų, reikia mylėti savo šalį ir jai padėti“, – pastebėjo G. Armonavičius.
Organizacijos „Blue Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas „Kauno dienai“ sakė, kad parama Ukrainai išlieka stabili, o labiau suaktyvėja per tam tikras akcijas.
„Normalu, juk žmonės pripranta. Tačiau stebina, kai kurių žmonių nesuvokimas, kad reikia ruoštis. Kai Lietuvoje praskrido dronas, visi puolė į paniką, bet kartu ir suaktyvino visuomenę. Tai buvo tarsi treniruotė, kad pasižiūrėtume, kiek realiai kiekvienas esame pasiruošęs“, – sakė visuomenininkas.
Žinutė skeptikams
Kol Rusijos pradėtas karas Ukrainoje tebesitęsia, įvairios organizacijos nuolat veža paramą fronte kariaujantiems ukrainiečiams, taip pat keliauja daiktai civiliams, ligoninėms ir pan. Kartu pasigirsta, kad pirmiau reikia pasirūpinti savais, o ne siųsti paramą į frontą.
„Yra senos geros informacinės atakos per tam tikrų žmonių skaudulius. Tačiau tiems žmonėms, kurie sako, kad pirma reikia savais pasirūpinti, užduokite klausimą, ar jie jau įkūrė paramos fondą, ar kam nors padėjo? Aš tokiems žmonėms įkeliu nuorodas į esamus paramos fondus, kur renkami pinigai vaikams, seneliams, kam reikia reabilitacijos, ir tada suteikiu puikiausią progą paremti. Galiu duoti 90 proc., kad tokie žmonės niekada neparėmė nei sergančio vaiko gydymo, nei Ukrainos. Dažniausiai jie tiesiog išlieja savo nuoskaudas.
Be to, nereikia pamiršti, kad naratyvus „pirmiau pasirūpinkite savais“ dažnai skleidžia Lietuvai priešiškos šalys ir yra žmonių, kurie sąmoningai tai daro. Žinoma, yra ir gerų žmonių, kurie tiesiog papuola į tą informacinį lauką ir tokių žmonių emocijomis pasinaudoja kiti. Mūsų savanoriai, kurie realiai dirba su žmonėmis, niekada neparašys tokios žinutės“, – įsitikinęs „LDK Palikuonys“ įkūrėjas.
Jei mes, kaip valstybė, norime gyventi vis geriau ir geriau, jei nenorime, kad iš mūsų tai atimtų, reikia mylėti savo šalį ir jai padėti.
Įvairios alternatyvos
Paprastai sakoma, kad galima padėti dviem būdais: pinigais arba laiku. Piniginė parama – gana aiški, pervedi norimą sumą ir kiti už tuos pinigus daro gerus darbus. Tačiau parama gali būti ir nemateriali, kai žmogus skiria laiką savanorystei: padeda žmogui, ruošia davinius, savo jėgomis veža į frontą.
Abu paramos būdai geri, be to, galima gauti ne tik karmos, jei tokia tikite, taškų, bet ir realių dividendų. Pvz., kiekvienas pilietis gali įsigyti valstybės gynimo obligacijų, už kurias siūloma 2,5–2,7 proc. metinių palūkanų. Gali skambėti, kad tai nedideli procentai, bet iš tiesų pinigai tikslingai panaudojami Lietuvos gynybai, o kartu ir laisvei stiprinti, o gyventojų pinigai taip nenuvertėja, kaip tiesiog gulėdami banko sąskaitoje.
„Kai atsirado privalomas automobilių draudimas, visi sakė, kad čia nesąmonė ir mus nori apvogti. Dabar be draudimo neįsivaizduojame savo gyvenimo, nes jis sprendžia mūsų problemas. Atsitikus įvykiui, užpildai dokumentus, vienas kitam palinki geros dienos ir išsiskirstai. Gynybos obligacijos – naujas dalykas, tad žmonės dar įtariai žiūri, bet esu įsitikinęs, kad gyventojai vis labiau supras, kad tai nauda ir jiems, ir valstybei. Čia mūsų namai, kuriuos galime apdrausti ir dar už tokį veiksmą gauti pinigų. Manau, ateityje pirkti gynybos obligacijas bus normali šeimos praktika“, – kaip net ir paprastas veiksmas gali prisidėti prie laisvės palaikymo, sakė G. Armonavičius.
J. Ohmanas gynybos obligacijas taip pat laikė gera priemone prisidėti prie Lietuvos laisvės, bet pažymėjo, kad pirmiausia pavyzdį turi rodyti aukščiausius postus užimantys šalies vadovai. „Žmonės mato, kad pinigų valstybėje yra, bet kartu jaučiamas ir sutrikimas, ką su jais daryti, kur susidėlioti prioritetus“, – nuomonę išsakė pašnekovas.
Paskata judėti
J. Ohmanas pripažino, kad nuovargis tikrai jaučiamas, net pajuokavo, kad šiemet gal pavyks pirmą kartą per penkerius metus pabėgti kelioms savaitėms atostogų. Tačiau vis tiek neketinama sustoti, bus ir toliau remiama Ukraina, taip kartu saugant ir Lietuvos laisvę.
„Kai žinai Lietuvos regiono istoriją, yra elementaru veikti. Turime ir džiaugtis, kad gyvename geriausiais laikais per visą šalies istoriją, kad auga ekonomika, bet kartu turime po šonu turėti pistoletą“, – pastebėjo „Blue Yellow“ įkūrėjas.
„Kauno dienos“ organizuotame pilietiškumo festivalyje „Atsparūs“ jis pridūrė, kad neturime pasirinkimo neremti laisvės. „Neturime teisės pavargti, nedaryti. Atvirkščiai – dabar reikėtų daryti dar daugiau“, – sakė J. Ohmanas.
„Jau turime nacionalinio saugumo lygio įdirbį, kurį kūrė ne tik organizacijos, bet ir visi žmonės, prisidėję laiku, pinigais, savanoryste. Visi kartu jie padarė milžinišką darbą. Jei kas nežino, pagal paskutinį tyrimą 63 proc. ukrainiečių pritartų ir palaikytų pagalbą Lietuvai užpuolimo atveju, kad Ukrainos pajėgos būtų čia dislokuotos ir mums padėtų. Paprasti žmonės sukūrė beprecedentį dalyką, kai civiliniai santykiai tarp dviejų valstybių įgavo naujų prasmių ir patys sukūrė planą B“, – apie tai, kad laisvės rėmimas duoda naujų galimybių, festivalyje kalbėjo G. Armonavičius ir pridūrė, kad žmonės juk nepavargsta mylėti ar kvėpuoti, taip pat neturėtų pavargti ir remti laisvę.
Jis tikino, kad organizacijoms, kurios rūpinasi parama Ukrainai, tenka atlaikyti ant jų pilamą purvą, nes priešas visais įmanomais būdais bando jas diskredituoti, kad tik ligoninė negautų įrangos, į frontą nenukeliautų reikiama amunicija. „Nėra nė vieno nesvarbaus daikto, kurio neverta tiekti. Pvz., jei mes pristatome sriubos, ukrainiečiai gali savo resursus skirti jau ne maistui, o ginklams“, – festivalio metu surengtoje diskusijoje sakė „LDK Palikuonys“ įkūrėjas.
Pilietiškumo festivalyje „Atsparūs“ nuomonę apie laisvės rėmimą išsakė ir visuomenininkas Šarūnas Jasiukevičius, žinomas Praeities žvalgo slapyvardžiu. Pasak jo, dabar visuomenė yra tarsi susiskaldžiusi į tris dalis: viena palaiko laisvę, Ukrainą, renka paramą ir pan., kita laikosi prorusiškos linijos, o trečia dalis visuomenės laukia, į viską žiūri tarsi iš šono. Todėl bendromis pastangomis reikia tą trečdalį visuomenės palenkti į laisvę palaikančių žmonių pusę.
Kad tai verta daryti, antrino ir G. Armonavičius, sakydamas, kad kiekvienoje demokratinėje visuomenėje veikia 50+1 formulė, kai dauguma nusprendžia, kokiu keliu eiti toliau. „Aš svajoju, kad turėsime bent jau tokį skaičių žmonių, kurie myli laisvę, Lietuvą, žino, kas į ją kėsinasi, todėl siekia, kad jų vaikai žiūrėtų į plevėsuojančią trispalvę. Jei tiek žmonių turėsime, viskas bus gerai“, – dar vieną argumentą, kodėl verta nesustoti, pateikė „LDK Palikuonys“ įkūrėjas.
Diskusijos dalyviai sutarė, kad net ir maža parama gali būti reikšminga. Štai į frontą nuvežtas už kelis šimtus eurų sutvarkytas automobilis gali išgelbėti gyvybę, turniketas už keliasdešimt eurų – taip pat neatsiejamas nuo to, kad kam nors jis gali tapti išsigelbėjimu. Todėl į Ukrainą nuolat paramą vežantys visuomenininkai dar kartą paragino nesustoti ir būti tarp tų, kurie veikia, o ne tik viską stebi iš šono.
