Arkivyskupas K. Kėvalas: popiežius tikrai nekalba apie vienos lyties asmenų santuoką | kl.lt

ARKIVYSKUPAS K. KĖVALAS: POPIEŽIUS TIKRAI NEKALBA APIE VIENOS LYTIES ASMENŲ SANTUOKĄ

Prieš kelias dienas žiniasklaidoje sumirgėjus popiežiaus Pranciškaus pasisakymui apie vienos lyties asmenų santykių įteisinimą civiline sąjunga, kalbos apie tai netyla iki šiol. Tik ar teisingai interpretuojami dvasininko žodžiai, ištarti dokumentiniame filme? Arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas ragina kol kas susilaikyti nuo drąsių išvadų.

Didelė klaida

Paprašytas pakomentuoti pastarąjį visuomenės dėmesį atkreipusį atvejį K. Kėvalas – atviras – garsiai eskaluojami šventiko sakiniai nuskambėjo kontekste, kurio dar nežinome.

„Netgi nežinome, ar jis kalba kaip popiežius, ar jis kalba kaip Argentinos arkivyskupas, nes pačio filmo mes neturime. Bet, kaip bebūtų, popiežius tikrai nekalba apie vienos lyties asmenų santuoką. Tai pasirodė spaudoje kaip didelė klaida, nes kai kurie paskelbė, kad popiežius pateisina vienalyčių santuokų įteisinimą“, – portalo kauno.diena.lt žurnalistams kalbėjo Kauno arkivyskupas.

Pašnekovo teigimu, popiežiaus Pranciškaus sakiniuose: „Homoseksualūs žmonės turi teisę būti šeimoje. Jie yra Dievo žmonės“ ir „Turime turėti civilinės sąjungos įstatymą, taigi, įstatymiškai tokios sąjungos būtų globojamos“, išsakyta mintis neturi nieko bendra su partneryste.

„Civilinė sąjunga įstatymiškai yra daug platesnė sąvoka nei partnerystė. Popiežius kalba, kad galbūt kažkokiu būdu galima rasti civilinį įteisinimą tiems žmonėms, kurie negali įteisinti santuokos ar partnerystės“, – detalizavo K. Kėvalas.

Ieškoma teisinio pagrindimo

Lietuvoje tokia pastanga taip pat nėra naujovė, sako K. Kėvalas, – ieškoma teisinio pagrindimo vienos lyties poroms, kad jie galėtų vienas kitam atstovauti.

„Kai kurie siūlymai, kaip būtų galima išspręsti šitą klausimą, Vyriausybei yra pateikti ir bažnyčios, nes tie žmonės galėtų vienas kitam atstovauti – turėti teisę išgirsti žinias apie vienas kitą ligos atveju ir panašiai. Šio atstovavimo kontekstas yra platesnis nei tik apimantis homoseksualios orientacijos žmones. Galbūt žmonės atstovauti vieni kitiems nori ne vien remdamiesi seksualiniu pagrindu, – gali būti ir kiti pagrindai. Tad ir tiems žmonėms civilinio arba legalaus atstovavimo klausimas turėtų būti sutvarkytas. Popiežius tiesiog sako, kad šitie žmonės turėtų gauti kažkokį civilinį kontekstą. Bent jau tiek galime suprasti iš dviejų sakinių“, – popiežiaus Pranciškaus dokumentiniame filme „Francesco“ pasakytus žodžius interpretavo pašnekovas.

Išvadas daryti dar anksti

Diskusijų audra užvirė svarstant ne tik apie dvasininko siūlymą civiline sąjunga įteisinti tos pačios lyties asmenų ryšį, – ne mažiau parūpęs buvo ir klausimas – jei šventikas teigiamai pasisako pastaruoju klausimu, ar tai reiškia, kad jis pripažįsta ir patį homoseksualių žmonių santykį? Juk jis Katalikų bažnyčioje įvardytas kaip nuodėmė.

Žmonės daro tokią išvadą, bet tai yra prielaida. Kol pats popiežius ar bažnyčios mokymas, ar galiausiai interpretacija tos prielaidos nepatvirtins, mes neturime teisės jos daryti, nes taip iškreipiame bažnyčios mokymą.

„Žmonės daro tokią išvadą, bet tai yra prielaida. Kol pats popiežius ar bažnyčios mokymas, ar galiausiai interpretacija tos prielaidos nepatvirtins, mes neturime teisės jos daryti, nes taip iškreipiame bažnyčios mokymą. Filme nuskambėjęs sakinys nėra bažnyčios mokymas, kol nėra pakomentuotas pačio popiežiaus ar jo atstovo“, – kalbėjo K. Kėvalas.

Kauno arkivyskupas pridūrė, jog norint sužinoti, ką iš tiesų savo sakiniais norėjo pasakyti šventikas, reikėtų sulaukti komentaro iš Vatikano ir iki tol susilaikyti nuo drąsių interpretacijų, kuriomis į šventiko lūpas sudedami dalykai, kuriuos jis nebūtinai turėjo mintyse tardamas žodžius.

Pasisakė šalies vyskupai

Savo nuomonę akcentuodami popiežiaus sakinius, nuskambėjusius režisieriaus Jevgenijaus Afinejevskio filme „Francesco“, penktadienį išplatintame konferencijos pranešime jau išsakė ir Lietuvos Katalikų bažnyčios vyskūpai. Pasak jų, dvasininko mintys apie būtinybę neatstumti homoseksualių asmenų atspindi nuolatinį Šv. Tėvo norą padėti asmenims, atsidūrusiems sunkiose situacijose.

„Bažnyčios nariai kviečiami nepažeidžiant tikėjimo ir Bažnyčios mokymo jautriai ir neabejingai pažvelgti į tuos mūsų bendrabūvio atvejus, kurie reikalauja įsiklausymo ir supratimo“, – skelbė BNS.

Rašyti komentarą
Komentarai (73)

reik ismanyti istorija nesimetyt kaltinimais naiviais

Vienas žymiųjų inkvizicijos tyrimo ekspertų Jungtinėse Amerikos Valstijose istorijos profesorius Tomas Medenas iš St. Luiso universiteto pažymi, kad pasaulietiniai ir bažnytiniai vadovai viduramžių Europoje turėjo skirtingą požiūrį į ereziją. Civilinė teisė prilygino ereziją politinei išdavystei, nes ji buvo iššūkis iš Dievo duotai monarcho valdžiai. Eretikai kiršino žmones, skatino neramumus ir pasipriešinimą. Štai kodėl tuomečiai valdovai ir klusnūs pavaldiniai turėjo gerą priežastį išaiškinti eretikus, o juos suradus – sunaikinti, ir tai buvo daroma su entuziazmu. Tačiau kaip paprastiems žmonėms, taip ir absoliučią valdžią turėjusiems viduramžių monarchams trūko teologinių žinių suvokti, ar minios kaltintas žmogus iš tikrųjų yra eretikas.

seniai nera inkvizicijos

Taigi iš pradžių inkvizicija įnešė tam tikrą tvarką, teisingumą ir netgi užuojautą įveikiant beatodairišką pasaulietinį susidorojimą su vadinamaisiais eretikais, kurie pagal tuometinį populiarų supratimą kėlė didžiausią pavojų visuomenės gyvenimui. „Tuometinės sekuliarios valdžios požiūriu eretikai buvo Dievo ir karaliaus išdavikai, todėl nusipelnę mirties. Tačiau, žvelgiant iš Bažnyčios perspektyvos, eretikas buvo prapuolusi iš kaimenės avis, ir Popiežius bei vyskupai, kaip tikinčiųjų ganytojai, turėjo pagal Gerojo Ganytojo nurodymą dėti pastangas jai sugrąžinti atgal“, - rašo profesorius T.Medenas.

Visko matęs

Negaliu nesigėrėti dvasiškių komentarais, suka į vieną pusę, suka į kitą pusę, prirašo visokių žmonėms nesuprantamų įmantrybių, savų filosofų, teologų citatų ištraukų, apsuka visiems mirtingiesiems galvas ir, kaip visada, mano, kad jie teisūs. Geriau parašytų, kaip inkvizicija veikė, kaip mokslininkus ant laužo degino, reformatorius baudė (tiesa, šie to kai kada už savo žiaurumą bausmių buvo verti). Ligi šiol man niekas tinkamai nesugebėjo paaiškinti, ar mūsų šalies reformatoriai, tame tarpe visa Radvilų šeima buvo katalikų bažnyčios išdavikai, gal ir kartu su kitais reformatoriais neplėšę katalikų vienuolynus, negalabinę katalikų kunigus, ar juos reikia ir toliau vertinti kaip garsius Lietuvos galiūnus, patriotus, nusipelniusius mūsų tautai ir mūsų šaliai.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS