BALTARUSIAI NEKETINA NURIMTI – NEKENČIA A. LUKAŠENKOS IR NORI RIMTŲ POKYČIŲ

„Tikiu, kad pavyks grįžti į laisvą Baltarusiją. Praėję rinkimai ir po jų kilę protestai yra visiškai kitokie nei anksčiau“, – sako Vilniuje įsikūręs IT inžinierius Pavelas Liberis.

Su šeima jis buvo priverstas pasitraukti iš gimtinės, kai sukūrė masinį rinkimų klastojimą įrodžiusią platformą. Gyvendamas Lietuvoje, P.Liberis toliau tęsia kilnią misiją. Jis padeda likimo broliams užsienyje lengviau rasti darbą ir užmegzti ryšių.

Pokalbis su P.Liberiu – apie gyvenimą pakeitusią 2020-ųjų vasarą, kaltinimus terorizmu ir viltį išvysti demokratišką Baltarusiją.

– Kartu su bendraminčiais sukūrėte platformą „Golos“ (liet. Balsas), kuri įrodė, kad 2020 m. prezidento rinkimai Baltarusijoje buvo suklastoti. Šis žingsnis – svarbus, bet labai rizikingas. Ar tada galvojote, kad gali prireikti bėgti iš Baltarusijos?

– Idėja sukurti „Golos“ platformą mums kilo iki rinkimų likus keliems mėnesiams. Buvome paprasta IT inžinierių grupė, nė vienas iš mūsų niekada nedalyvavome politikoje, nepriklausėme jokiai politinei partijai. Tiesiog nusprendėme, kad būtų šaunu turėti galimybę patikrinti rezultatų tikrumą, nes rinkimų Baltarusijoje procedūra yra visiškai neskaidri. Žmonės savo balsus įmeta į balsadėžes, o po savaitės per televiziją paskelbiami galutiniai rezultatai. Viešai neparodoma, kaip balsai skaičiuojami, trūksta nešališkų rinkimų stebėtojų.

Kiekvienais metais rinkimų skaidrumas darėsi vis mažesnis ir mažesnis. Tad mes paprašėme žmonių balsavimo kabinose nufotografuoti savo biuletenį iš abiejų pusių. Patys biuleteniai yra anonimiški, tačiau ant jų kitos pusės turi būti du autentiški rinkimų komiteto atstovų parašai. Tai buvo mūsų būdas identifikuoti rinkimų apylinkes ir sužinoti kandidatą, už kurį konkretus žmogus iš tikrųjų balsavo.

Gautus duomenis palyginome su oficialiais protokolais ir rezultatais. Pastebėjome rimtų neatitikimų. Pavyzdžiui, oficialiai tam tikroje rinkimų apygardoje už Sviatlaną Cichanouskają balsavo 100 žmonių. Tačiau mes turėjome mažiausiai 800 unikalių biuletenių nuotraukų, kuriose tos apylinkės rinkėjai atiduoda savo balsą už S.Cichanouskają.

Savo sukurtoje platformoje suteikėme žmonėms galimybę pamatyti iš įvairių apygardų gautas biuletenių nuotraukas ir jas palyginti su oficialiais rinkimų rezultatais. Taip paaiškėjo, kad 2020-ųjų rinkimai buvo smarkiai falsifikuoti. Platforma pradėjo veikti likus dviem savaitėms iki rinkimų. Iš viso sutraukėme 1,2 mln. žmonių, gavome 550 tūkst. unikalių biuletenių nuotraukų. Tai buvo išties didelė sėkmė, nes, kaip žinote, rinkimų dieną ir dvi dienas po jų šalyje buvo sutrikusi interneto veikla. Tad turėjome laukti, kol bus atkurtas interneto ryšys, kad žmonės mums galėtų atsiųsti savo biuletenių nuotraukas.

Tuo metu buvome jauni romantikai, tad nesitikėjome iš valdžios patirti spaudimo. Tačiau, dar prieš pradedant veikti platformai, sulaukiau perspėjimo, kad manimi domisi aukšti pareigūnai ir man geriau palikti šalį. Taigi 2020-ųjų liepos pabaigoje, tuo metu, kai platforma pradėjo veikti, su šeima palikome Baltarusiją.

Dabar į gimtinę grįžti negaliu, nes oficialiai esame laikomi teroristais, ekstremistais. „Golos“ toliau tęsia savo veiklą. Per šią platformą toliau kalbamės su baltarusiais, siekdami išsiaiškinti tikrąją jų nuomonę, turime ryšių su beveik 1 mln. žmonių.

– Kada supratote, kad likti Baltarusijoje pavojinga? Kaip atrodė jūsų kelionė į Vilnių?

– Išvykdami iš Baltarusijos nepatyrėme tiek daug nuotykių, kaip gali atrodyti. Rinkimai dar nebuvo prasidėję, tad situacija šalyje buvo gana stabili. Didžiuliai protestai ir žmonių suėmimai prasidėjo vėliau. Pradėjęs dirbti prie „Golos“ platformos sulaukiau perspėjimo iš vieno savo draugo, kuris turėjo ryšių jėgos struktūrose. Jis man primygtinai rekomendavo kuo greičiau palikti šalį, kitaip būsiu suimtas. Taigi sėdau į pirmą pasitaikiusį lėktuvą ir atvykau į Turkiją. Iš Stambulo keliavau į Ukrainą, o galiausiai atsidūrėme Vilniuje, kur gyvename iki šiol.

Pabėgimo metu mano žmona buvo nėščia, 2021-ųjų sausio pradžioje Vilniuje gimė mano sūnus Markas. Baltarusijoje liko tėvai, kurie nusprendė neišvykti. Laimei, kol kas nėra ženklų, kad valdžios struktūros galėtų pradėti persekioti į užsienį pasitraukusių baltarusių tėvus. Bendraujame internetu, bet nežinome, kaip viskas pasisuks artimiausioje ateityje.

– Su kokiais iššūkiais atvykę į Vilnių susidūrėte? Kaip minėjote, Lietuvoje susilaukėte sūnaus. Koks jo statusas čia?

– Baltarusijoje dirbau vienoje IT kompanijoje, tačiau po rinkimų buvau priverstas ją palikti, tad kol kas neturiu darbo. Vis dėlto esu gana užsiėmęs su savo projektais – į „Golos“ panašiomis platformomis, skirtomis padėti priverstiems pasitraukti iš gimtinės baltarusiams. Vilniuje mums išties patogu gyventi, žmonės čia labai draugiški. Norisi lietuviams padėkoti už tai. Esame labai dėkingi už pagalbą Baltarusijos žmonėms, nepaisantiems rizikos.

Šiuo metu didžiausias iššūkis – legalizuoti savo sūnų, nes Baltarusijos ambasada nesutinka išduoti jam paso. Pasą turime pasiimti Baltarusijoje, tačiau į gimtinę grįžti negalime, nes būsime iškart suimti. Norime, kad Markas turėtų Baltarusijos pilietybę, tačiau kol kas jam suteiktas tik gimimo liudijimas. Turėdami tik šį dokumentą, negalime keliauti už Lietuvos ribų. Kreipėmės į žmogaus teisių organizacijas ir tikimės, kad jos mums padės.

Tačiau, kaip minėjau, gyvenimu Vilniuje esame tikrai patenkinti, žmonės labai draugiški, palaikantys. Vilniuje kaip turistai dažnai apsilankydavome ir anksčiau. Juk šis miestas – pagrindinė baltarusių apsipirkimo kryptis. Iš Minsko traukiniu atvykti į Vilnių – labai greita ir patogu. Kadangi dažnai lankydavomės Vilniuje, atidžiai stebime teigiamus šio miesto pokyčius. Jis tampa vis gražesnis, patrauklesnis ir patogesnis gyventi ir viešėti.

– Minėjote, kad šiuo metu dirbate prie ne vieno IT projekto. Žinau, kad su bendraminčiais pradėjote kurti platformą, kuri padeda užsienyje gyvenantiems baltarusiams surasti vieniems kitus ir naudotis įvairiomis paslaugomis. Ši programėlė veikia ne vienoje šalyje?

– Sukūrę „Golos“ platformą, su kolegomis ir toliau dirbame panašia linkme. Iš pradžių tobulinome platformą „Telemedicine“, kurioje dėl savo politinių pažiūrų darbo netekę baltarusiai medikai nuotoliniu būdu konsultuoja pacientus. Paslaugos nemokamos, tačiau pacientas jam padėjusiam gydytojui gali paaukoti norimą sumą. Pati platforma neima jokių komisinių mokesčių, tad visas pelnas lieka gydytojams. Ši platforma sėkmingai veikia jau keletą mėnesių, ja naudojasi virš 10 tūkst. pacientų ir apie 100 medicinos darbuotojų. Šiuo principu sukūrėme ir kitą platformą, kuri sujungė dėl politinių pažiūrų licencijos netekusius teisininkus ir žmones, kuriems reikalinga teisinė pagalba. Vėliau pradėjome vystyti ir tobulinti žemėlapį „BY_MAPKA“. Šiuo metu labai daug baltarusių gyvena užsienyje. Vieniems jų reikalingos tam tikros paslaugos, kitiems – galimybė užsidirbti. Tad žemėlapis jungia daugiau nei 500 paslaugų teikėjų (kirpėjų, manikiūrininkų, fotografų, verslininkų, gydytojų, teisininkų) ir daugybę tokių paslaugų ieškančių žmonių. Žemėlapis veikia ne vienoje šalyje – tarp jų ir Lietuvoje, Lenkijoje, Sakartvele.

Taigi kartu su kolegomis toliau stengiamės kurti horizontalius ryšius ir padėti žmonėms, kurie dėl savo politinių pažiūrų neteko darbo ar turėjo palikti šalį. Jie dažnai drovisi prašyti paramos, labiau ieško galimybių dirbti ir užsidirbti. Mūsų kuriamos platformos šią galimybę ir suteikia. Kaip minėjau, aukos specialistams mokamos pasirinktinai, tačiau tai vis tiek geriau nei nieko.

– Nuo rinkimų Baltarusijoje jau praėjo pusantrų metų, bet situacija tik aštrėja. Atrodo, kad Baltarusija gali netgi netekti savo nepriklausomybės. Kokiomis nuotaikomis jūs gyvenate? Ar tikitės ateityje grįžti į smarkiai pasikeitusią Baltarusiją?

Tarptautinės apklausos rodo, kad baltarusiai vis dar nusiteikę kovoti, jie nekenčia A.Lukašenkos.

– Kalbant atvirai, esu nusiteikęs gana optimistiškai. Dėl šios priežasties toliau tęsiu darbą prie savo skaitmeninių projektų. Manau, kad ši situacija – laikina. Kodėl esu toks optimistas? Suklastoti rinkimai Baltarusijoje ir po jų kylantys neramumai yra vis pasikartojanti situacija.

Panašiai įvykiai klostėsi ir 2006-aisiais, 2010-aisiais, 2015-aisiais. Tačiau anksčiau viskas baigdavosi kur kas ramiau. Aliaksandras Lukašenka įkalindavo keletą politinių kalinių; jam būdavo skiriamos tam tikros sankcijos, kurios vėliau sušvelninamos. Daugeliui žmonių tokia situacija tiko, nebūdavo tiek protestų, masinio pasitraukimo į kitas šalis. Dabar situacija visiškai kitokia – nuo rinkimų jau praėjo pusantrų metų, bet žmonės neketina nurimti. Situacija vis dar nesistabilizavo, daugėja politinių kalinių, sankcijų.

Tarptautinės apklausos rodo, kad baltarusiai vis dar nusiteikę kovoti, jie nekenčia A.Lukašenkos ir nori rimtų pokyčių šalyje. Todėl šie rinkimai man neprimena buvusių iki tol. Manau, kad tik laiko klausimas, kada Baltarusija bus laisva. Labai to laukiu, o kol tai įvyks, savo darbu stengiuosi padėti į užsienį pasitraukusiems tautiečiams. Dauguma jų labai nori grįžti į gimtinę. Jie išvyko tik dėl politinio spaudimo, bet labai myli Baltarusiją ir nori dirbti jai.

– Kokios jūsų kolegų ir kitų tremtyje gyvenančių baltarusių nuotaikos? Taip pat optimistiškos?

– Taip, dauguma išties mąsto optimistiškai, nes mato, kad dabartinė situacija visiškai kitokia nei anksčiau. A.Lukašenka nebegauna tiek daug paramos iš Maskvos, ne vienas signalas rodo, kad V.Putinas nepatenkintas A.Lukašenka, kuris tapo jau visiškai toksiškas. Todėl nemanome, kad jis ilgai teiks paramą. Be paramos iš šalies, vienam, A.Lukašenkai išsilaikyti poste nėra jokių šansų.

A.Lukašenkos padėtį sunkina ir Vakarų sankcijos, o šalies žmonės vis mažiau jo bijo. Taigi tikimės gana greitai grįžti namo.

– Buvote vienas iš vasario 22–23 d. Vilniuje vykusio Baltarusijos verslo forumo „Belarus Business Harbour in Baltics“ pranešėjų. Kokią žinią jame skleidėte? Kokie jūsų netolimos ateities planai?

– Forume pasidalijau tuo, ką su kolegomis darome, bandydami sukurti užsienyje gyvenančių baltarusių ekosistemą. Šiuo metu dirbame prie didžiulio projekto „Skaitmeninė Baltarusija“.

Norėčiau pabrėžti, kad esame tik grupė savanorių, bandančių padėti Baltarusijos žmonėms, mūsų produktai – nekomerciniai. Manau, kad prie šio projekto, padėsiančio baltarusiams lengviau sulaukti paramos ir užmegzti ryšių, dirbsiu bent metus. Kartu pradėsiu ieškoti apmokamo darbo, nes, kaip minėjau, buvau priverstas pasitraukti iš įmonės, kurioje anksčiau dirbau. Kol kas gyvenu iš santaupų, tačiau jos nėra neišsenkančios. Taigi tokie mano artimiausios ateities planai.