Laisvė neatsiejama nuo laisvo žodžio, tad ne veltui 1991-ųjų sausį sovietų kareiviai ir pakalikai, norėdami sunaikinti nepriklausomą Lietuvos valstybę, pirmiausia bandė užtildyti visuomeninį radiją ir televiziją. E. Bučelytė buvo viena tų, kuriems pagal grafiką tą vakarą teko vesti „Vakaro žinių“ laidą. Kadangi mieste jau buvo stebimas kariškių ir jedinstvininkų aktyvumas, daugelis kolegų buvo darbe iki išnaktų. Išgirdę, kad sovietų tankai juda Vilniaus gatvėmis, nutarė grįžti į savo postus ir vykdyti misiją informuoti Lietuvą.
Beje, E. Bučelytei pagal grafiką išpuolė vesti ir „Panoramą“, pernai gruodį transliuotą iš prie Seimo vykusio mitingo, į kurį daugiatūkstantinė minia susirinko ginti laisvo žodžio.
Iki paskutinės akimirkos
– Ar turi kokią nors tradiciją, kur būti vakare prieš Sausio 13-ąją? Gal po tiek metų tą vakarą tiesiog šventi savo gimtadienį? Juk esi gimusi sausio 12-ąją.
– Ne, nuo tos nakties gimtadieniui – labanakt, tądien nešvenčiu. Jei sausio 12-osios vakarą nedirbu, einu prie Seimo, prie laužų. Tokia kasmetė graži, miela, šilta tradicija. Šiemet būsiu prie laužų šalia LRT.
– Prabėgo 35 metai nuo tos nakties. Žvelgiant iš laiko distancijos, kas pirmiausia iškyla prieš akis, kas ligi šiol jautriausia, labiausiai įstrigę atmintyje?
– Man daug giliau į atmintį įsirėžė ne televizijos šturmas, ne studija, darbas tą naktį, bet aikštė prie parlamento: tyli besirenkanti minia, malda, nenusakoma ramybė. Kad ir kiek tiems žmonėms buvo sakoma, kad neikite, čia pavojinga, bus taip, kaip prie Televizijos bokšto ir prie televizijos pastatų, jie vis tiek judėjo ten, kur svarbiausia. Kad ir kiek apie tai kalbėčiau, iki šiol spaudžia gerklę, nieko jautresnio gyvenime mes neišgyvenome ir neišgyvensime.
– Kaip tik tą dieną Tau suėjo 28-eri. Nebuvo minties, kad reikia saugoti savo gyvybę, pasitraukti? Juk baimės jausmas – vienas stipriausių.
– Baimė atsirado vėliau, kai suvokiau, kas galėjo nutikti. Jau aikštėje prie Seimo, kur nuėjome, kai mus išvijo iš mūsų televizijos, būnant minioje, man buvo baisu, kad tuoj atvažiuos tankai, nes jau žinojau, ką jie daro.
Iki tol baimės nejaučiau. Kai esi jaunas, žinai, kad esi savo darbo vietoje (anuomet dirbau „Vakaro žinių“ vedėja), turi informuoti žmones, kas vyksta, apima azartas. Nueiti į studiją dirbti tiesioginiame eteryje buvo visiška mūsų savivalė. Niekas nesakė – eikite, transliuokite. Sėdėjau su kolegomis, likusiais po darbo, anuomet dar laidiniais telefonais vieni kalbėjosi su įvairiais miestais, kiti perduodavo informaciją – skambučiai netilo. Tada sužinojome, kad tankai jau juda, supratome, kad tikriausiai tuoj bus šturmas. Sujudome – viskas, bėgame į studiją. Manau, ir mūsų vadovams buvo visiškas netikėtumas pamatyti mane tiesioginiame eteryje.
Tą naktį kiekvienas darė tai, kas jam atrodė svarbiausia: kol buvo įmanoma, dirbo radijas, vieni gatvėse filmavo, kiti ėmė interviu, dar kiti bandė išsaugoti kameras ar išvežti kilnojamąsias televizijos technikos stotis, suvokdami, kad, jei jos liks vietoje, atiteks okupantams.
Studijoje buvome dviese su operatoriumi Petru Bieliausku, pranešdavau, ką sužinodavome apie įvykius mieste. Prie TV pulto dirbo režisierė Virginija Kikilaitė, jos asistentė Daiva Medalinskienė. Kolegos mus užrakino iš išorės. Galvojome, gal iki mūsų neateis, o jei ateis, apsuksime kamerą į juos ir parodysime.
Buvome kupini drąsos ir ryžto – baimės nebuvo iki tol, kol neišgirdome aplinkui sprogimų ir dundančių sienų. Iš studijos per stiklą matėme, kad desantininkai ir „Alfa“ būrys jau įsiveržė į režisierių kabinetą – jų buvo labai daug. Kai jau ne tik monitorių ekranuose stebėjome, kaip jie juda mūsų koridoriais ir užima režisierių pultą, bet pamatėme juos ir realybėje, o išjungę eterį jie ėmė kapoti studijos duris, tapo aišku, kas gali nutikti. Nežinai, ar tavo kolegos dar gyvi, ar pats liksi gyvas. Įsiveržę į studiją jie rusiškai šaukė pakelti rankas, nekalbėti, grasino nušauti – standartinės, filmuose girdėtos frazės. Kai į nugarą įrėmė automatą ir vedė mus iš studijos, pagalvojau: jei iš karto nenušovė, gal ir nenušaus. Išvyti iš mūsų televizijos, patraukėme prie parlamento.
Per mažai susimąstome
– Kasmet, minint Sausio 13-osios metines, Tave kalbina kolegos žurnalistai, esi kviečiama į įvairius renginius papasakoti apie anas dienas jaunimui. Ko jie klausia, kas juos sudomina? Ar manai, kad jiems tai svarbu?
– Jaunimui tai dažnai tėra istorija – panašiai kaip mums kadaise buvo senelių pasakojimai apie tremtį: kažkas labai tolimo ir baisaus, ką jie patyrė, bet ko pats neišgyvenai. Dabartiniams vaikams pasakojimai apie Sausio 13-ąją yra ir įdomūs, ir savotiškai bauginantys. Juos labiausiai stebina, kaip žmogus gali dirbti mirties akivaizdoje – atrodo, kad tam reikia ypatingų savybių. Bandau pasakyti, kad visai ne. Tiesiog tie žmonės, kurie troško laisvės ir nepriklausomybės ir rinkosi prie Seimo, visi išgyveno tą patį. Aš čia niekuo neypatinga – tiesiog turėjau garbę, pareigą ir likimo dovaną tuo metu ten būti.
Šiuolaikinius vaikus labiausiai domina, kaip žmogus gali dirbti mirties akivaizdoje, jiems atrodo, kad reikia turėti ypatingų savybių. Bandau pasakyti, kad visai ne.
– Daug metų Sausio 13-ąją prisimindavome kaip negrįžtamą istorinį momentą. Ar taip arti mūsų, Ukrainoje, prasidėjus karui, Tavo vertinimu, pakankamai keičiasi mūsų požiūris į Tėvynės gynybą?
– Kartais galvoju, kad keičiasi per mažai. Viena vertus, suprantame, kad Ukraina – mūsų draugė, padedame, kiek galime, suvokiame, kad ji kovoja ir už mus. Tačiau kai matai, kaip žmonės priešinasi poligonui, kaip priešinasi savo pačių ir kitų saugumui, pasidaro neramu. Manau, daugeliui sunku suprasti, kad patys galime atsidurti tokioje situacijoje kaip Ukraina. Matant, kas vyksta pasaulyje, tikrai apima nerimas. Mes per mažai susimąstome apie tai.
Žinių žmogaus principai
– Nuo tos nakties tapai laisvės, laisvo žodžio gynėjo simboliu, televizijos terminais – žvaigžde. Ar anuomet pasikeitė kolegų bendravimas su Tavimi, kiek tai turėjo įtakos Tavo profesiniam, ir ne tik, gyvenimui?
– Po tokios patirties, kokia man teko, matyt, gali visko prisigalvoti ir kiekvieną situaciją priderinti: kad kažkam aš nepatinku, nes išgarsėjau, arba kaip tik kažkam tik todėl patinku. Tačiau visą laiką stengiausi atsiriboti nuo tokių vertinimų.
Pati sau didžiausia žvaigždė jaučiausi, kai pradėjau vesti „Vakaro žinias“, dar gerokai iki tos Sausio 13-osios. „Vakaro žinios“ anuomet buvo populiariausia laida Lietuvoje. Plaukė laiškai, žmonės gatvėje mane atpažindavo. Tačiau gyvenu normalų gyvenimą, kaip ir visi žmonės, visiškai to nesureikšmindama.
Nemanau, kad mano žinomumas turėjo kam nors lemiamos įtakos. Galbūt tai daliai žmonių, su kuriais sutampa mūsų vertybės, mano žodis yra svarbus ir kartais į jį įsiklausoma, tačiau nemanau, kad galėčiau paveikti tuos, kurie mąsto kitaip ar vadovaujasi kitokiomis vertybėmis. Dažnai, taip pat ir dabartiniame kontekste, girdime sakant: „Ne už tokią Lietuvą kovojome, ne tokią Lietuvą kūrėme.“ Tikriausiai dauguma žmonių siekė laisvos Lietuvos, tačiau tai, kokia ta laisva Lietuva turėtų būti, visi matėme skirtingai ir skirtingos Lietuvos siekėme.
– Netapai ta įžymybe, kuri pasakojasi, ką mėgsta valgyti pusryčiams ar kaip bendrauja su savo antrąja puse. Tai buvo Tavo pasirinkimas ar tiesiog Tu, kaip labai rimtos istorinės dienos veidas, buvai ne itin paklausi glamūrinėms temoms?
– Atvirai pasakius, man tai neįdomu. Esu labiau informacijos žmogus, žinių veidas. Vienintelis televizijos projektas, kuriame dalyvavau, buvo „Tikri vyrai“. Man tiesiog buvo smalsu, norėjosi išbandyti save. Visur kitur stengiuosi kuo mažiau rodytis.
– Laidoje „Tikri vyrai“ buvo mokoma šalies gynybos pagrindų. Ar iki tos laidos kaip nors rengeisi ginti mūsų valstybę?
– Niekada nesirengiau, niekas to ir neskatino. Buvo pirmieji savanoriai, kurie gynė parlamentą, kūrėsi mūsų kariuomenė, bet moterų į ją nepriimdavo. Per vėlai gimiau: jei dabar būčiau dvidešimt kelerių metų, tikrai eičiau į savanores – ir ne tik patriotizmo vedama, bet todėl, kad man tai įdomu.
Man „Tikruose vyruose“ buvo labai įdomu. Nusileisti nuo penkiaaukščio pastato stogo, prisirišus virve, tapo tikru iššūkiu – beprotiškai bijau aukščio, net balkone negaliu stovėti ir žiūrėti žemyn. Tačiau įveikusi savo baimę supratau, kad gyvenime galima įveikti viską.
– Juk mėgsti adrenaliną? Slidinėji kalnuose, su parašiutu šokai.
– Tačiau su slidėmis stovi ant žemės, tai kitas reikalas. Už šuolius su parašiutu turiu padėkoti šviesaus atminimo savo vyrui Tadui, jis tai suorganizavo. Daugelis kitų dalykų, kuriuos pamačiau ir patyriau, irgi buvo jo iniciatyva. Jo dėka man artima kariuomenė ir jos veikla, apie ją galbūt žinau daugiau nei kiti, nes jos kūrimąsi mačiau tarsi iš vidaus – apie tai pasakojo žmogus, kuris šį procesą labai skatino ir mylėjo. Žaviuosi, kad Krašto apsaugos ministerija (KAM) iki šiol rengia jo vardu pavadintą fotografijos konkursą.
– Taigi šeimoje su vyru Tadu Dambrausku – buvusiu ilgamečiu KAM fotografu ir metraštininku – abu buvote susiję su mūsų valstybės istorija. Ar Jūsų sūnui tai įdomu, svarbu?
– Taip, jis tuo domisi visą gyvenimą. Su Tadu turėjome tradiciją žiūrėti kasetes, paskui ir filmus apie anų dienų įvykius. Man įstrigo Luko, dar mažo vaiko, klausimas: „Kodėl Lietuvos negynė kariuomenė?“ Tada pirmą kartą labai aiškiai suvokėme, kad auga nauja karta, ji neįsivaizduoja Lietuvos be savos kariuomenės, kurios tą sausio 13-osios naktį Lietuva dar apskritai neturėjo. Man džiugu, kad mes su sūnumi bendraminčiai, dalyvaujame mitinguose, jis moka daug praktinių dalykų, jei prireiktų gintis.
Už laisvą žodį
– Sausio13-osios naktį tapai LRT veidu ir ligi šiol juo esi. Turbūt būtų keista, jei LRT veidas dirbtų kitoje televizijoje ar dar kur. Vis dėlto 40 metų vienoje įstaigoje, didžiąją dalį – žinių vedėja, – retas pastovumas. Neklausiu, ar nenusibodo, nes juk kasdien – vis kitos naujienos. Tačiau ar toks pastovumas – Tavo būdo bruožas?
– Taip, šį sausį – jau 40 metų LRT. Pastovumas – mano šeimos bruožas, tai mūsų šeimoje vertybė. Galų gale, dėl žinių darbo grafiko pripratau vėlai gultis ir vėlai keltis, ir tai man patogu. Jei kas kviečia į kokią rytinę laidą, sakau ne, nes, jei akys ir bus pramerktos, tai galva dar nebus ant pečių.
Man įdomus mano darbas, žmonės, su kuriais dirbu, – kiekvienas iš jų profesionalas. Koks puikus jaunimas! Žaviuosi jų energija, o pastaruoju metu, prireikus ginti laisvą žodį, matau, su kokiu užsidegimu stoja į tiesos pusę, argumentuotai gina savo poziciją, savo teisę informuoti žmones.
– Pernai gruodį minios žmonių vėl išėjo ginti laisvo žodžio. Sakydama kalbą mitinge paminėjai, kad Tau teko pareiga, garbė, laimė dirbti tą Sausio 13-osios naktį, būti paskutinei tiesioginiame televizijos eteryje, kai ją bandė užgrobti jėga. Sakei, kad jeigu mūsų visuomeniniame transliuotojuje atsirastų dabartinės kaspervizijos atstovų ir jie ateitų kalbėti į jūsų studijas, tikrai susirasite kitų, iš kurių dirbsite ir kalbėsite. JAV gyvenantys Sausio 13-osios gynėjai ir Sąjūdžio dalyviai pasipiktino, paskelbė viešą kreipimąsi, kad dabartiniai politiniai ginčai ar institucijų vadovų gynimas negali būti lyginami su 1991 m. tautos kova. Kaip Tu manai?
– Visų pirma, aš nieko nelyginau. Kalbėjau apie tai, kas esu, ką dariau ir darau, kokios mano vertybės. Manęs iš Sausio 13-osios neišmesi, kad ir kaip kai kurie norėtų, jiems nepavyks.
Su Sausio 13-ąja niekada nieko nelyginsiu, tai nesulyginama, Sausio 13-oji yra išskirtinė diena mūsų istorijoje. Jei tie keli pasirašiusieji neklausė mano kalbos, tai tegu paklauso. Tačiau tą sausio naktį buvo kėsinamasi į laisvą ir teisingą žodį, pavojus laisvam žodžiui kyla ir dabar. Neginu jokios LRT vadovybės, bet kai LRT pataisoms priimti užvedamas buldozeris ir įjungiamas didžiausias greitis, kai dėl vieno asmens atleidimo renkamasi posėdžiauti naktimis, tai nebetelpa į jokius rėmus.
Ar norima, kad LRT vadovautų žmogus, panašus į tą, kuris ministru pabuvo savaitę ar viceministru – tris dienas? Ar toks asmuo ateitų į LRT ką nors kurti? Ne. Tad aš – ne už vadovus, o už LRT tokią, kokia ji yra, su savo pažanga ir daugybe gero turinio, galbūt ir su savo blogybėmis, kurias be abejo reikia taisyti.
– Tad Tau ir šiandien, kaip anuomet, darbas – pareiga, garbė ir laimė?
– Taip. Beje, ir šįsyk aš dirbau naktį iš aikštės prie parlamento, prie laužų ne specialiai – tiesiog eilinį kartą taip man išpuolė pagal grafiką. Buvo mano eilė tą vakarą dirbti, ir nuspręsta, kad „Panoramą“ transliuojame iš aikštės.
Laukiant eterio, eidama pro šalį mane atpažino viena mergaitė, dar moksleivė, pribėgo, apsikabino ir sako: „Kad jūs žinotumėte, kokia jūs kieta! Jūs tokią kalbą pasakėte! Jūs tik dirbkite, jūs tik atsilaikykite!“ Labai paveikė šis trumpas susitikimas, komplimentas ir pajautimas, kad Lietuva – puikiose rankose, auga nuostabūs jauni žmonės, dar viena Nepriklausomybės karta. Viena kitai prižadėjome, kad ji palaikys mus, o mes – juos.
– Vis dėlto yra paralelė: anuomet minios žmonių saugojo televiziją, o dabar minios atėjo ginti laisvą žodį.
– Paralelė yra. Manau, žmonės visais laikais turi teisę turėti laisvą žodį – ar sausio 13-ąją 1991-aisiais, ar dabar, po 35 metų. Kas daugiau jį apgins, jei ne tie, kurie jį nori turėti?
(be temos)
(be temos)