IŠBANDŽIUSI MIESTĄ, PORA GRĮŽO Į KAIMĄ: KASDIENYBĖ ČIA – ĮDOMESNĖ

„Gyvenimas kaime žavi tuo, kad atidaręs duris, gali basomis nueiti iki daržo ir parsinešti derliaus vakarienei“, – šypsosi Živilė Kasnauskienė. Su vyru Luku prieš ketverius metus ji įsikūrė kaime Klaipėdos rajone. Čia porai gimė sūnus Vincentas, kuris šiandien džiaugiasi nerūpestinga vaikyste gamtos, avių, vištų ir bičių apsuptyje.

Gyvenimas mieste apkarto

Ž. ir L. Kasnauskų vaikystė taip pat prabėgo kaime, Klaipėdos rajone. Živilė užaugo netoli Gargždų, o Lukas – kaime prie Priekulės, kuriame pora gyvena dabar. Studijų metais pašnekovai buvo pakėlę sparnus į didmiesčius, o po mokslų baigimo pasiliko gyventi Klaipėdoje.

„Norėjome paragauti nerūpestingo gyvenimo, linksmybių mieste, turėti daug laisvo laiko po darbų. Kai esi jaunas ir gyveni su tėvais, kaimą supranti kaip kančią. Kol visi draugai, gyvenantys mieste, nerūpestingai leidžia laiką su draugais, tu turi padėti tėvams nudirbti įvairius ūkio darbus, kas atrodo tarsi bausmė, – prisimena Živilė. – Paauglystėje kaimo nevertinome, nes tada nerūpėjo, kad savame darže užaugintos daržovės yra sveikesnės, nei pirktos parduotuvėje. Atrodė – juk jas galima nusipirkti, tad kam vargti auginant, prižiūrint?“

Ugdymas: Mažasis Vincentas su gyvūnais ir gamta susipažįsta ne iš knygų, o gyvai, savame kieme. / Kasnauskų šeimos archyvo nuotr.

Vis dėlto vėliau poros požiūris pasikeitė. „Gyvenome bute be balkono ir vieną vakarą labai užsinorėjome išsikepti mėsos kepsninėje, tačiau tuo metu Klaipėdoje nebuvo tam pritaikytų viešų vietų. Turėjome vykti 20 km į kitą miestelį. Tai buvo kritinis taškas, kai supratome, kad norime turėti savo kiemą ir galimybę bet kada naudoti grilių lauke“, – atskleidžia pašnekovė.

Planuodami vestuves Živilė su Luku pagalvojo, kad kiekvieną mėnesį mokamą nuomos mokestį verčiau jau atsidėtų taupymui. Pora žinojo, kad Luko tėvai turi nenaudojamą butą sename pusantro aukšto name, kuris padalytas į keturis butus. Tad pašnekovai nusprendė jį sutvarkyti ir bent kuriam laikui čia apsigyventi.

„Reikėjo viską nuo pagrindų remontuoti. Šiltinome grindis, kadangi sienos buvo kiauros, purškėme ekovatą. Visus remonto darbus atlikome patys, padedami uošvių. Kol kas tai yra vienas geriausių mūsų priimtų sprendimų, o ir vyro tėvai džiaugiasi, kad gyvename šalia“, – šypsosi Ž. Kasnauskienė.

Kasnauskų šeimos archyvo nuotr.

Nerūpestinga vaikystė kaime

Živilė pasakoja su šeima gyvenanti buvusiame vokiškame krašte. Šiame kaime yra aštuoni namai, iš kurių vienas kadaise buvo dvaras. Beveik visi namai yra ilgi, padalyti į butus, turinčius savo kiemus, daržus ir ūkinius pastatus.

„Šiuo metu gyvename tarsi bendruomenėje, nes po vienu stogu įsikūrusios net keturios kartos, kadangi trys iš keturių namo butų priklauso vyro tėvams. Labai smagu, kad mūsų vaikas turi galimybę kiekvieną dieną bendrauti su seneliais ir proseneliais, – džiaugiasi ji. – Vyro tėvai, šalia įprastų darbų, dar ir ūkininkauja – augina avis ir vištas, turi 12 ha žemės. Tad, kiek galime, ir mes prisidedame prie ūkio darbų. Lukas prieš kelerius metus pabaigė bitininkystės kursus, turi kelis avilius, tad apsirūpiname savo medumi. Šiais metais bandėme teikti paraišką ir jaunojo ūkio įkūrimui, deja, nesėkmingai. Tačiau kiekviena nesėkmė yra tik dar vienas išbandymas, o mes nebijome bandyti. Tad nenuleisime rankų ir ateityje tikrai įkursime savo ūkį.“

Ūkis: Kasnauskai padeda Luko tėvams prižiūrėti jų auginamas avis, taip pat patys apsirūpina medumi, nes L. Kasnauskas prieš kelerius metus pabaigė bitininkystės kursus. / Kasnauskų šeimos archyvo nuotr.

Šiuo metu Živilė augina Vincentą ir nedirba, todėl didžiąją dienos dalį mama su sūnumi leidžia lauke, gryname ore. „Ryte einame kartu atidaryti vištidę, šeriame paukščiukus, renkame kiaušinius, apžiūrime daržą, einame rinkti po nakties prisirpusias uogas. Gyvendami kaime, kiekvieną dieną randame ką naudingo nuveikti. Labai smagu stebėti, kaip mažylis susipažįsta su gyvūnais ir gamta ne iš knygų, o gyvai savame kieme, – pasakoja pašnekovė. – Vincentui dabar virš metų, jis atrodo toks mažas, bet gana anksti išmoko vaikščioti, tad dabar po kiemą jau net bėgioja. Turbūt nepameluosiu, kad vaikui gyventi kaime – tikras džiaugsmas. Manome, kad nėra neišplaunamų rūbų, tad leidžiame jam laisvai tyrinėti viską, ką sugalvoja: pačiam nusiskinti pomidorą ir valgyti, bėgioti per balas, liesti skirtingus paviršius.“

Živilė džiaugiasi, kad kaime augantys vaikai yra kūrybingesni. „Nors Vincentas turi žaislų, jis geriau renkasi mėtyti akmenukus, rinkti obuolius, žaisti su pagaliukais, nešioti tuščius kibirus, skinti žolę ar gėles. Jo dabar toks amžius, kai viską kopijuoja. Gražu stebėti, kaip pamatęs iš aptvaro išskridusį viščiuką, tiesia rankas ir gaudo, ima nuo žemės obuolį ir neša avims, ar nunešus vištoms lesalo, ima judinti šėryklą, kad jis subėgtų tolygiai, – gražias akimirkas prisimena pašnekovė. – Sūnui leidžiame viską, kas nėra pavojinga jo sveikatai, ir iš tolo stebime, kaip jis tyrinėja pasaulį. Tikrai nuostabu, kokia galinga mažų vaikų vaizduotė!“

Kasnauskų šeimos archyvo nuotr.

Gyvenimo kaime privalumai

Pasak Živilės, turint vaikų išties lengviau gyventi kaime, nes čia visada atrasi įdomių veiklų. Tuo tarpu mieste dienos dažniausiai leidžiamos patalpose ar parkuose, kuriuose vaikas neturi tiek daug galimybių susipažinti su gamta ir visą dieną bėgioti basomis kojomis per žolę.

„Gyvendami kaime, turime daugiau laisvės ir galimybių. Gimus sūnui, norėjome, kad jis galėtų augti apsuptas gamtos, valgytų mūsų pačių užaugintą maistą. Patys augome kaime, tad norime, kad ir jis turėtų murziną, bet laimingą vaikystę, – sako ji. – Turbūt labiausiai kaimas žavi tuo, kad, atsidarius duris, basomis gali nueiti iki daržo, parsinešti derliaus ir iš jo ruošti vakarienę. O jei panorėjai, gali išsineši stalą į kiemą ir vakarieniauti ten.“

Pašnekovės teigimu, nors šeima gyvena mažame kaimelyje, viskas, ko gali prireikti, yra išsidėstę 3 km spinduliu. Klaipėdos centrą Živilė su Luku gali pasiekti per pusvalandį.

„Juokaujame, kad mes greičiau nuvažiuojame iki miesto centro nei žmonės iš Klaipėdos miegamųjų rajonų. Vyras dirba Klaipėdos pakraštyje, tad išvengia visų rytinių kamščių, nuvažiuoti iki darbo jam užtrunka apie 20 minučių. Žinoma, jei neturėtume automobilių, būtų sudėtingiau, nes artimiausia autobusų stotelė yra už kilometro. Vis dėlto, šiais laikais dauguma žmonių vairuoja, tad manome, kad nelabai yra skirtumo, kur gyventi“, – mintimis dalijasi ji.

Živilė pasakoja, kad dabartinis šeimos būstas yra laikinas. Ateityje pora planuoja antram gyvenimui prikelti Luko močiutės sodybą, tad įdomus projektas dar laukia prieš akis. L. Kasnauskas šiuo metu taip pat eksperimentuoja su grybų auginimu, o Živilė bando prisijaukinti molį.

„Turime daug planų, tik reikia laiko ir finansų juos įgyvendinti. Su vyru mėgstame eksperimentuoti, išbandyti naujas veiklas, nors kartais jos būna ir nesėkmingos. Mūsų moto: geriau jau pabandyti, nei visą gyvenimą gailėtis, kad nepabandei. O gal būtų pasisekę?“ – atskleidžia Živilė.

Pokyčiai: įsikėlę į butą sename name, Živilė su Luku jį iš pagrindų atnaujino. / Kasnauskų šeimos archyvo nuotr.

Suvedė studentiška avantiūra

Prieš išsikraustant į kaimą, Živilei teko pagyventi Portugalijoje, Kipre. Studijų metais, „Erasmus“ mainų programos metu, ji keturis mėnesius gyveno Portugalijoje, Sejos mieste, taip pat keliavo po šią šalį.

„Labiausiai iš to laikotarpio vertinu parsivežtą suvokimą apie kitą kultūrą ir žmones. Po studijų taip pat pasirinkau atlikti „Erasmus“ praktiką Protaro mieste, Kipre, o Lukas sekė iš paskos, nenorėjo vienos manęs paleisti. Taip leidomės į kelių mėnesių nuotykį svetur. Nežinojome, bet, pasirodo, kad Kipras yra Lietuvos jaunimo vasaros darbų sostinė. Beveik kiekviename viešbutyje, kavinėje ar bare sutikdavome lietuvių darbuotojų, kurie dažnai sugrįždavo ten kiekvienais metais“,– atskleidžia Živilė.

Patys augome kaime, tad norime, kad ir jis turėtų murziną, bet laimingą vaikystę.

Ž. Kasnauskienė pasakoja su vyru Luku susipažinusi studijų metais Klaipėdoje, jai būnant antrame kurse, o būsimam mylimajam – pirmame.

„Dalyvavome studentų atstovybės organizuotoje pirmakursių stovykloje. Lukas pateko į mano vadovaujamą grupę, tad tris dienas jį prižiūrėjau. Kritau Lukui į akį, tad po stovyklos jis vis bandė mane pakviesti kavos, bet rasdavau pasiteisinimų, kad esu užsiėmusi. Kelis mėnesius nebendravau su juo, bet vieną kartą plepant su drauge, ji paminėjo, kad gal parašys Lukui ir kur nors pakvies, juk jis – visai žavus vaikinas. Tada suveikė moteriškas pavydas, prašviesėjo akyse, kad galiu prarasti savo šansą, tad parašiau jam pati – „gal kavos?“, – pažinties pradžią prisimena Živilė. – Pradėjome draugauti atsitiktinai, kai susilažinau su drauge, kad abi susirasime po vaikiną per mėnesį. Draugai Lukui pasakė, kad yra mergina, ieškanti vaikino, kuris turi su ja išbūti kelias dienas. Jis sutiko įsivelti į avantiūrą ir tada sužinojo, kad ta mergina esu aš. Kartu jau esame beveik septynerius metus, iš jų ketverius – susituokę.“

Šiandien Živilė ir Lukas mėgaujasi ramia kasdienybe kaime, o savo patirtimis dalijasi socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „Basomis per ražieną“. „Jei kada teko vaikščioti basomis per nupjautą javų lauką, žinote, kas yra tikri kaimo džiaugsmai“, – juokiasi Ž. Kasnauskienė.