Mokėsi iš kitų klaidų

Spontaniškai į Lietuvos kultūros asamblėją susibūrusi šios srities bendruomenė pasiryžusi priešintis, kad „Nemuno aušrai“ būtų atiduota valdyti kultūra, galėjo pasiremti ir kitų šalių pamokomis. Slovakijoje jau daugiau kaip metus tęsiasi kultūrininkų mitingai ir įvairios akcijos prieš jų šalies kultūros ministrės Martinos Šimkovičovos vykdomą kultūros genocidą.

Vienas iš Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narių, kino režisierius ir scenaristas Karolis Kaupinis pasakoja, kad pirmoji asamblėja susibūrė labai spontaniškai, kai reikėjo skubiai veikti. „Tačiau kai netrukus buvome pakviesti pas ministrę pirmininkę Ingą Ruginienę, jau labai tiksliai žinojome, kad turime kalbėti ne apie konkretų asmenį, paskirtą kultūros ministru, o apie politinę jėgą, kuriai atiduota ši ministerija. Mokėmės iš slovakų klaidos protestuoti būtent prieš ministrę. Jei būtume pasakę, kad šis ministras netinka, nes neturi kokių nors gebėjimų, mums pasiūlytų kompromisinę kandidatūrą, ką dabar, manau, ir darys, o ši politinė jėga liktų ministerijoje. Slovakijoje taip ir buvo“, – lygina K. Kaupinis.

Pasak jo, Lietuvoje yra pavyzdžių, kaip būna su kompromisiniais ministrais. Štai „Nemuno aušra“ pasiūlė į žemės ūkio ministrus Igną Hofmaną, kuriuo ūkininkai pasitikėjo nuo 2019-ųjų protesto akcijos su žaliais kryžiais. Tačiau jis buvo neįgalus veikti, nes schema tokia: partija gauna ministeriją, paskiria žmogų ne iš savo narių, o iš tos srities, tačiau tada į viceministrus skiria kažką iš partijos, sulipdo kokį nors darinį ir sako, kad tai veiks. „Siūlomi kompromisiniai ministrai lyg kaliausės statomos kaip priedanga, atidedant esminius sprendimus. Tad mes sakome: užtenka. Tą patį girdime ir iš ūkininkų, ir iš žemdirbių, ir iš sportininkų. Jie taip pat atvažiuos į mūsų ketvirtąją Kultūros asamblėją kitą trečiadienį ir apie tai toliau kalbėsime“, – sako K. Kaupinis.

Jis pasakoja, kad Slovakijoje kultūros ministrę M. Šimkovičovą kultūros žmonės kritikavo, kad ji beraštė, neturi jokios kompetencijos kultūros srityje, yra tik instagramerė, nuomonės formuotoja. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad tuos kultūros ir meno žmones imta kaltinti: jūs čia puolate žmogų, leiskite dirbti.

Kritikai aprimus buvo taktinė pauzė ir, kai prasidėjo masiniai kultūros sektoriaus valymai, atleidimai iš darbų, buvo per vėlu ką nors padaryti. „Reikalavimą, kad partijos, kuri Slovakijos atveju yra „Nemuno aušros“ analogas, apskritai nebūtų kultūros lauke, buvo per vėlu iškelti, nes kultūros žmonės nebeturėjo jėgos, kurią galėjo turėti šiai politinei jėgai atiduodant Kultūros ministeriją. Momentas, kai tą jėgą gali turėti, labai svarbus. Todėl mes iš karto tiek peticijoje, tiek susitikime su premjere atsistojome ant tokios platformos, nuo kurios nesitrauksime“, – pabrėžia K. Kaupinis.

Pasimokė: pasak K. Kaupinio (kairėje), Kultūros aljanso atstovai pas prezidentą ir premjerę ėjo kalbėti ne apie kultūros ministrą, o apie politinę jėgą, kuriai atiduota ši ministerija. Tokią pamoką jie išmoko iš slovakų klaidos. / P. Peleckio / BNS nuotr.

Ardymo era

Tarp situacijos Slovėnijoje ir Lietuvoje – nemažai paralelių, ypač  pamokančių įspėjimų, kas nutinka, kai antikultūrinei partijai atiduodama valdyti kultūrą.

2023-iųjų rudenį Slovakijos parlamento rinkimuose pergalę šventusi Roberto Fico populistų partija „Smer“ Kultūros ministeriją atidavė koalicijos partneriams – ultranacionalistinei Nacionalinei partijai. Kai ministre jie pasirinko M. Šimkovičovą, nebuvo sunku prognozuoti, kas laukia: ji jau buvo žinoma kaip homofobiškų pažiūrų, antisemitizmo, prorusiškos propagandos, dezinformacijos skleidėja. Toks buvo M. Šimkovičovos amplua įvairiuose televizijų, interneto ir socialinių tinklų projektuose.

„Žinojome apie jos rasistišką ir antisemitinį požiūrį. Ji buvo garsi internete dešiniosios politikos nuomonės formuotoja – turėjo tinklalaidę, į kurią kviesdavo svečių iš nacių scenos, iš prieš skiepijimą nusiteikusių žmonių bendruomenės, Baltosios jėgos šalininkus. Aš ir kiti įspėjome, ką reiškia tokius asmenis skirti į valdžią, įtraukti juos į valdžios koaliciją. Dabar beveik dvejus metus matome padarinius, ką reiškia toks puolimas prieš protą, švietimą, apšvietą“, – LRT Klasikos laidos „Ryto allegro“ pasakojo slovakų rašytojas Michalas Hvorecký.

Iki tapdama ministre M. Šimkovičova aukštų politinių postų neturėjo. 2016 m. buvo išrinkta į parlamentą. Pasibaigus kadencijai, po kelių nesėkmingų jai rinkimų ir paieškų, prie kurios politinės jėgos šlietis, 2023 m. ji vėl tapo parlamentare, o netrukus – ir kultūros ministre, nors neretai pavadinama ir nekultūros ministre.

Gavusi valdžią M. Šimkovičova nedelsdama ėmėsi diegti savo ankstesnę patirtį: prasidėjo kultūros žmonių represijų, kontrolės ir cenzūros, patyčių ir gąsdinimo era. Kultūros bendruomenė piktinosi, kad į tokį postą paskirta kontroversiškai vertinama veikėja, neturinti pakankamos vadovavimo kvalifikacijos, patirties kultūros srityje, kuri ėmėsi kultūros ir meno bendruomenės skaldymo, patyčių su jos požiūriu nesutinkančiųjų atžvilgiu, neapykantos kurstymo prieš mažumas. Peticiją, raginančią pašalinti M. Šimkovičovą iš posto, pasirašė beveik 190 tūkst. žmonių, daugiausia per visą 5,4 mln. gyventojų Slovakijos peticijų internetu istoriją. Tačiau ministrė į peticiją sureagavo ne atsistatydindama, o pateikdama skundą dėl peticijos – neva ji suklastota, o parašai – netikri.

2024 m. vasarį parlamente opozicija inicijavo nepasitikėjimą ministre, tačiau nuversti jos iš posto balsų pritrūko.

Tad M. Šimkovičova pasiraitojo rankoves ir ėmėsi darbų. Vienoje pirmųjų savo kalbų ministrės poste ji paskelbė, kad Slovakijos kultūra turi būti tik slovakiška ir neturėtų būti maišoma su jokia kita kultūra. Pradėtas tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo žlugdymas.

Ministrė pertvarkė nacionalinį transliuotoją į naują įmonę, ankstesnį vadovą atleido, kai kurie darbuotojai taip pat buvo priversti palikti darbą, o į tarybą paskirta daugiausia ministerijos žmonių. Kitos Slovakijos televizijos taip pat susidūrė su politiniu spaudimu, pavyzdžiui, palaipsniui ribojant politinių diskusijų laidas.

Siūlomi kompromisiniai ministrai lyg kaliausės statomos kaip priedanga, atidedant esminius sprendimus. Tad mes sakome: užtenka.

Ministrė nutraukė finansavimą kovai su dezinformacija, o pradėjusi eiti pareigas savo biuro Kultūros ministerijoje vadovu paskyrė sąmokslo teorijų šalininką Lukašą Machalą.

Ji ėmėsi kultūros finansavimo fondų reformos. Dabar dėl lėšų kultūrai skyrimo sprendžia fondo valdyba, kurios daugumą narių skiria kultūros ministras, o ekspertų nuomonės – tik patariamosios ir neprivalomos. Institucijas, kurios jai pakluso, buvo gausiai finansiškai apdovanotos. Tačiau, pavyzdžiui, Slovakijos nacionaliniam teatrui neskirta jokio valstybės finansavimo.

Homofobiškumu garsėjanti ministrė skirstant finansavimą diskriminuoja LGBT+ asociacijų vadovaujamus projektus ir net grasino vienaip ar kitaip su LGBTI+ asmenybėmis susijusioms organizacijoms, kad jos negaus nė cento.

Ministrė atnaujino nuo karo Ukrainoje pradžios draustą bendradarbiavimą su Rusija ir Baltarusija.

Apšilusi ministrės poste ji puolė atleisti svarbių kultūros įstaigų vadovus, aiškindama, kad tai įprasta praktika po naujos Vyriausybės atėjimo ir ji viską atliko pagal įstatymus, o savo kritikus ėmė duoti į teismą už šmeižtą.

Kad valymas būtų sklandesnis, kai ką pareguliavo pagal save, pavyzdžiui, tapo neprivalomas anksčiau kai kur buvęs viešas kandidatų į vadovus svarstymas, o atleisti juos ministras dabar gali nenurodydamas priežasties.

2024 m. kovą iš posto ji išmetė Tarptautinių vaikų meno namų „Bibiana“ direktorę Zuzaną Liptakovą ir nauja vadove be viešo svarstymo paskyrė savo draugę Petrą Flachas. Paskui buvo atleisti Slovakijos nacionalinės bibliotekos, šalies Paveldo instituto, Slovakijos radijo ir televizijos, kitų kultūros įstaigų vadovai. Rugpjūtį pareigų neva dėl politinio aktyvizmo neteko Slovakijos nacionalinio teatro generalinis direktorius Matejus Drlička, tuoj pat po jo – ilgametė Slovakijos nacionalinės galerijos direktorė Alexandra Kusa, nes išreiškė palaikymą atleistam kolegai.

Palaipsniui: G. Osvathas sako, kad Vengrijoje kultūra stekenta kaip varlė lėtai verdančiame vandenyje. Įvairūs kultūros finansavimo aspektai pasikeitė ne iš karto, tad nebuvo ir tokių staigių protestų. / Asmeninio archyvo nuotr.

Protestai be rezultatų

Kilo nauja protestų banga. Dar vieną peticiją, kuria raginta atleisti M. Šimkovičovą, per savaitę pasirašė apie 180 tūkst. žmonių. Rugpjūčio 12-ąją ir 13-ąją, dvi dienas iš eilės, vyko masiniai protestai prieš ministrę ir jos reformas. Policijos duomenimis, pirmajame dalyvavo apie 9 tūkst. protestuotojų, o antrajame, organizatorių skaičiavimais, jau apie 18 tūkst.

Protestai įgavo kuo įvairiausias formas. Prieš kiekvieną Nacionalinio teatro spektaklį aktoriai ėmė skaityti pareiškimus. Lapkritį 177 Slovakijos nacionalinės galerijos darbuotojai išėjo iš darbo. Penki buvę kultūros ministrai iš skirtingo politinio spektro paskelbė pareiškimą, kad M. Šimkovičova naikina kultūros tęstinumą, žemina jos reikšmę užsienio politikoje, menkina kompetenciją, baugina asmenis, manipuliuoja ir melagingai skirsto visuomenę į normalią ir nenormalią.

Protestai tęsiasi lig šiol, tačiau ministrė M. Šimkovičova nepajudinama. Protestuojama ir prieš visą R. Fico Vyriausybę.

Slovakijoje kultūros ministrę M. Šimkovičovą kultūros žmonės kritikavo, kad ji beraštė, neturi kompetencijos. Tačiau pačius tuos kritikus imta kaltinti, kad puola žmogų, sakė: leiskite dirbti. Paskui prasidėjo masiniai kultūros sektoriaus valymai ir buvo per vėlu ką nors padaryti.

Žlugdė lėtai

Šiuo metu į Vilniaus trumpųjų filmų festivalį atvykęs garsus vengrų prodiuseris Gaboras Osvathas, „Kauno dienai“ pasakodamas, kaip paveikė Vengrijos kultūrą jau penkiolika metų trunkanti Viktoro Orbano era, ironiškai sako: „Galbūt mes buvome varlė lėtai verdančiame vandenyje. Įvairūs kultūros finansavimo aspektai pasikeitė ne iš karto.“

Kino industrijai pasisekė labiausiai. Holivudo prodiuseris Andrew G. Vajna Vyriausybės buvo paskirtas atsakingu už Vengrijos kino industriją ir sumaniai ją valdė, dažniausiai vengdamas politikos, nors dėl paramos antivyriausybiniams kino kūrėjams ir tam tikrų politinių jėgų buvo vis dažniau puolamas. „Mūsų industrija buvo gana saugi, palyginti, pavyzdžiui, su tuo, kaip buvo finansuojamas ar kontroliuojamas teatras, literatūra ir kitos sritys. Turėjome tarptautiniu mastu pripažintų filmų, lygiagrečiai buvo finansuojama daugiau komercinių filmų (daugiausia komedijų), kurie nebuvo tobuli, bet gana normalūs“, – prisimena G. Oswathas.

Tačiau staigi A. G. Vajnos mirtis 2019 m. užbaigė šią erą. Nuo tada, pasak vengrų kino prodiuserio, atsirado naujų krypčių – dabar jau atitinkančių V. Orbano Vyriausybę: dominuoja istoriniai filmai su niekada anksčiau nematytais biudžetais, prioritetu tampa politiniai ryšiai ir lojalumas valdžiai, o pripažinti talentai ir jaunųjų kartų puoselėjimas toli gražu nėra prioritetas.

Pavyzdžiui, kino srityje Vengrija turi tik vieną fondą – jokių regioninių ar alternatyvių, programa, kuri anksčiau kasmet užtikrindavo žalią šviesą penkiems debiutuojantiems kino kūrėjams, dabar yra pavojuje. Tačiau Vengrijos kino kūrėjai bando kurti kokybišką kiną, juos pristatyti kino festivaliuose.

Tačiau, pabrėžia G. Osvathas, pastarųjų metų trajektorija verčia nerimauti.

Ar vengrų kultūros bendruomenė protestuoja taip, kaip Slovakijoje ar dabar Lietuvoje? G. Oswathas pasakoja, kad per ilgą V. Orbano valdymą Vengrijoje buvo kilę daug protestų, kai kurie iš jų buvo susiję su pokyčiais kultūros ir žiniasklaidos srityje.

Pavyzdžiui, 2020 m. rugpjūčio 31 d. Budapešto teatro ir kino meno universiteto studentai protestuodami užėmė universitetą ir prasidėjo keturis mėnesius trukusi kova, kurią teko nutraukti tik dėl COVID-19 pandemijos apribojimų. Tai vėliau perėmė beveik visi Vengrijos universitetai. „Daugeliui iš mūsų, dirbančių kino ir teatro industrijoje, tai buvo didžiausias lūžio taškas ir neabejotinai labiausiai emociškai įkrautas“, – pasakoja G. Oswathas.

Nepasiduoda: pernai pareigų neva dėl politinio aktyvizmo netekęs Slovakijos nacionalinio teatro generalinis direktorius M. Drlička lig šiol dalyvauja tebesitęsiančiuose kultūrininkų protestuose. / M. Drličkos feisbuko nuotr.

Burs bendraminčius

Pasak K. Kaupinio, ir Sakartvelo kultūrininkai stekenti palaipsniui. Bidzina Ivanišvilis su „Gruzijos svajone“ rinkimus laimėjo 2012-aisiais ir per dvylika metų pasiekė dabartinę situaciją, kai šalis priartėjo prie pilietinio karo. „Po truputį keičiant įstatymus, po truputį varžant žiniasklaidos laisvę – viskas vyko taip po truputį, kad niekas nepastebėjo to lemiamo momento, kad tai gali įvykti“, – sako K. Kaupinis.

Kaip ir Vengrijoje, kur kultūrininkai ir meno žmonės, kai iš jų pradėjo atimti finansavimą, varžyti jų kūrybos laisvę, iš pradžių pradėjo pulti vienas kitą, susipyko: kodėl pinigai skiriami jums, o ne mums? Nebuvo jokių masinių protestų, jokio bendro kultūros žmonių judėjimo prieš politinę jėgą.

Slovakijoje tas modelis vyko gana greitai, todėl įvyko masiniai protestai. „Tačiau slovakai nespėjo pataikyti į reikalingą momentą. Politikoje labai svarbu pataikyti reikiamu laiku, kai dar turi galimybę didinti savo svarbą. Manome, kad Lietuvoje pataikėme pačiu laiku ir šiuo atžvilgiu esame pranašesni už slovakus, vengrus ar kartvelus, vertinant pagal dabartinę jų pasipriešinimo būseną, net galbūt jiems tam tikra prasme galime padėti, pasiūlyti sprendimų, kuriuos mes naudojame ir kuriuos atsinešėme iš Sąjūdžio ar Antano Mockaus, Bogotos mero, patirties“, – mano K. Kaupinis.

Pasak jo, kultūros bendruomenės pranašumas ir yra, kad ji turi itin didelį bendradarbiavimo tinklą, kurio galbūt neturi kiti sektoriai. „Todėl pas mus ir suveikė kai kurie saugikliai, nes iš kitų šalių pavyzdžių puikiai žinome, kas įvyksta, kai šis Trojos arklys prastumiamas į kurį nors sektorių. Dabar jis yra atėjęs iki mūsų, kultūros, lauko, ir mes pro tas sienas jo nebepraleisime, nes jis žalingas Mes manome, kad tas laukas iš principo sutampa su valstybės sienomis“, – pabrėžia K. Kaupinis.

Jis sako, jog, girdėdamas politologų aiškinimus, kad tai demokratiškai išrinktas darinys, procedūrine prasme neabejoja Lietuvos demokratijos veikimu ta prasme, kad rinkimai buvo skaidrūs, be didelių pažeidimų. „Tačiau pasižiūrėkite į rinkimų kampaniją, ką tas žmogus šnekėjo, kiek melo per sekundę nuskambėjo, kiek dezinformacijos, kiek neapykantos, kiek baimės, pažiūrėkime, kokiais metodais funkcionuoja ši jėga. Tada sakyti, kad su demokratija pas mus viskas gerai, man atrodo, mažų mažiausiai siauras mąstymas. Tiesą sakant, nelabai suprantu, kaip tam tikri žmonės, kurie viešai dergia Lietuvos valstybę, kalba antivalstybinius dalykus, turi pseudožiniasklaidos platformas, gali viešai veikti. Taip pat nesuprantu, kaip galima apsimesti, kad gyvename ramiu metu, o čia dabar sukilo bepročiai ir protestuoja“, – sako K. Kaupinis.

Panašus tokių jėgų veikimo modelis vis labiau plinta Europoje ir skirtingų šalių kultūros bendruomenė kelia idėjas telktis atkirčiui. „Maskva šiandien yra fašistinis internacionalas, o Vilnius gali būti antifašistinis internacionalas. Aš kalbu apie fašizmą ne taip, kaip jį dažnai supranta rusiška žiniasklaida ir rusakalbė aplinka, – kad tai visa, kai nepritariama Vladimirui Putinui, o taip, kaip fašizmą apibūdina šiuolaikiniai intelektualai, kurie kalba apie institucijų suvaržymą, visuomenės supriešinimą“, – sako K. Kaupinis.

Lapkričio viduryje Lietuvos kultūros asamblėja Vilniuje organizuoja didelę konferenciją. Joje bus svečių ir iš Sakartvelo, Slovakijos, Vengrijos, kitų valstybių, kuriose taikomas toks pat Trojos arklio modelis. Pasak K. Kaupinio, toks bendras telkimasis visų pirma reikalingas, kad galėtume išgirsti vieni kitų problemas, paanalizuoti atvejų panašumus ir skirtumus, o tai padės surasti reikiamus veikimo kelius.