– Kodėl tapote Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) savanore? Kaip apskritai kilo tokia mintis?
– Krašto apsaugos savanore tapau 2017 m. lapkričio 23 d. – Lietuvos kariuomenės dieną prisiekiau tarnauti savo šaliai. Prisijungti prie KASP mane paskatino tuometis bėgimo treneris, kuris buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys. Jis dažnai pasakodavo apie savo veiklą, patirtis ir bendruomenę, todėl vis dažniau pagalvodavau, kad tokia veikla artima ir man. Jaučiau, kad mano vertybės, charakterio savybės ir požiūris puikiai derėtų kariuomenės sistemoje.
Treneris vis paklausdavo: „Na, ar jau paskambinai į Karo prievolės ir komplektavimo tarnybą?“ Galiausiai vieną dieną paskambinau. Tą akimirką gal ir neatrodė, kad priimu svarbų sprendimą, tačiau šiandien galiu drąsiai sakyti – tai buvo vienas prasmingiausių pasirinkimų mano gyvenime.
– Kaip tampama KASP dalimi? Ar ilgas ir sunkus buvo tas kelias? Buvo sudėtingų situacijų? Daug ko teko išmokti?
– Norint tapti KASP dalimi, pirmiausia reikia pereiti medicininę patikrą ir įsitikinti, kad esi tinkamas tarnybai. Vėliau – bazinis kario savanorio kursas, trunkantis tris savaites. Taip pat į KASP galima patekti baigus jaunesniųjų karininkų vadų kursus.
Prieš aštuonerius metus pasirinkau bazinį kario savanorio kursą. Mano vertinimu, šis kelias nei pernelyg ilgas, nei neįveikiamai sudėtingas, tačiau reikalauja motyvacijos, vidinės disciplinos ir gebėjimo prisitaikyti prie visiškai kitokios aplinkos. Man nemažai padėjo tuo metu jau turėtas fizinis pasirengimas ir psichologinis atsparumas, ugdytas ilgų distancijų bėgimo treniruotėse.
Vis dėlto didžiausias iššūkis buvo ne fizinis krūvis, o perėjimas iš civilinio gyvenimo į karinę sistemą – nauja dienotvarkė, aiški subordinacija, disciplina ir gebėjimas greitai perprasti, ko iš tavęs tikimasi. Teko mokytis orientavimosi vietovėje, kovinio šaudymo, taktikos pagrindų, rikiuotės, komandinio darbo ir daugybės kitų kariškų įgūdžių. Kadangi visa tai man buvo nauja, procesą priėmiau ne kaip sunkumą, o kaip galimybę augti ir plėsti savo ribas.
– Niekada nesigailėjote tokio savo žingsnio? Jis kaip nors pakeitė Jūsų gyvenimą ar požiūrį į gyvenimą?
– Nė karto nesigailėjau šio sprendimo. Tarnybą laikau vienu geriausių pasirinkimų savo gyvenime. Ji dar labiau sustiprino mano vertybinį pagrindą, meilę Lietuvai ir pasididžiavimą, kad esu lietuvė. Karinė tarnyba išmokė dar labiau vertinti valstybę, laisvę, atsakomybę ir žmones, esančius šalia. Ji suteikė daugiau vidinės disciplinos, ramybės sudėtingose situacijose ir aiškesnį suvokimą, kad kiekvienas iš mūsų turime pareigą prisidėti prie savo šalies stiprinimo.
Tarnyba į mano gyvenimą atnešė daug prasmingų pažinčių, bendrystės jausmą ir žmonių, su kuriais sieja panašus požiūris į atsakomybę, pareigą ir vertybes.
– Ar tai, kad tapote savanore, suteikė daugiau psichologinės ramybės, pasitikėjimo savimi?
– Nemanau, kad iki tarnybos gyvenau jausdama nuolatinį nerimą, tačiau žinojimas, kad turi konkrečių žinių ir praktinių įgūdžių, natūraliai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Man svarbu suvokti, kad prireikus žinočiau, ką daryti, kur būti ir kaip padėti kitiems. Toks pasirengimas suteikia stabilumo ir saugumo jausmą. Mano nuomone, kariuomenė nėra vieta, kur reikia eiti dėl psichologinės ramybės, – tai klaidingas požiūris. Ten reikia eiti su įsitikinimu, kad tapsiu kariu ir vykdysiu visas kariui priskirtas užduotis.
– Ką dabar Jums reiškia būti KASP savanore? Ką ir kada turite daryti?
– Tai nuolatinis įsipareigojimas savo valstybei, atsakomybė ir pasirengimas. Pratybos paprastai vyksta bent kartą per mėnesį savaitgaliais, kartais – ir dažniau. Organizuojami ir ilgesni mokymai ar pratybos, trunkantys savaitę, dvi ar net tris. Stengiuosi dalyvauti visose savaitgalio pratybose, nes būtent jose nuolat atnaujiname ir stipriname turimus įgūdžius. Ilgesnius mokymus tenka derinti su civiliniu darbu, todėl labai vertinu darbdavių supratingumą ir palaikymą. Tarnyba – nuolatinis darbas su savimi: fizinės formos palaikymas, profesinių žinių gilinimas. Kartais norėtųsi tam skirti ir daugiau laiko.
– Ar žinias ir įgūdžius, kuriuos gaunate KASP, galima pritaikyti ir kasdieniame gyvenime?
– Esu įsitikinusi, kad skirtingose gyvenimo srityse įgytos žinios ir patirtys nuolat susipina ir papildo viena kitą. Pavyzdžiui, medicininės žinios, įgytos civiliniame darbe, labai praverčia mokantis taktinės medicinos kariuomenėje. Tarnyboje įgyti orientavimosi ar išgyvenimo įgūdžiai naudingi ne tik pratybose, bet ir keliaujant ar leidžiant laiką gamtoje. Kariuomenė ugdo ne tik praktinius gebėjimus, bet ir discipliną, atsakomybę, gebėjimą greitai priimti sprendimus ir dirbti komandoje – visa tai labai praverčia kasdieniame gyvenime.
– Moterys savanorės – jau į prasta ar vis dar retenybė?
– Mano tarnybos vietoje moterys tikrai nėra retenybė. Sakyčiau, kad jos sudaro apie penktadalį ar net daugiau visų savanorių. Vis dėlto kai kuriuose padaliniuose, tikėtina, jų yra mažiau, todėl situacija gali skirtis. Tiek vyrai, tiek moterys, mano supratimu, turi aiškiai suvokti, kad pirmiausia yra kariai, kokią tarnybą pasirinko su visais iš to išplaukiančiais padariniais, ir atitikti visus kariui keliamus reikalavimus.
– Kaip sekasi suderinti tarnybą su savo tiesioginiu darbu ligoninėje? Ar abi veiklos turi sąlyčio taškų?
– Tarnybą ir darbą ligoninėje suderinti gana nesudėtinga, nes didžioji dalis pratybų vyksta savaitgaliais. Be to, iš anksto gaunamas rengimo planas leidžia planuoti laiką ir derinti profesinę veiklą, tarnybą ir asmeninį gyvenimą.
Manau, kad savanoriška tarnyba ir darbas ligoninėje turi sąlyčio taškų. Jei kyla neaiškumų treniruojant arba treniruojantis, pavyzdžiui, taktinę mediciną, pasitariu su kolegomis ligoninėje, kurie arba yra karo medikai, arba tam tikros srities profesionalai ir geba paaiškinti reikalingus niuansus. Neseniai dalyvavau Birmingame vykusioje infekcijų kontrolės ir prevencijos konferencijoje, kur pranešimą skaitė buvęs Didžiosios Britanijos specialiųjų pajėgų karys. Buvo labai įdomu stebėti, kaip kariuomenėje taikomi komandinio darbo, procedūrų rengimo ir lyderystės principai sėkmingai pritaikomi dirbant ligoninėje.
– Ką Jums asmeniškai reiškia priesaika tarnauti Lietuvai ir kaip šis įsipareigojimas keičia kasdienį gyvenimą?
– Priesaika tarnauti Lietuvai man yra labai aiškus moralinis ir vertybinis įsipareigojimas savo valstybei. Tai ne vien formalus ceremonijos momentas ar ištarti žodžiai. Tai nuolatinis suvokimas, kad valstybės saugumas, atsparumas ir ateitis priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Kasdienybėje šis įsipareigojimas atsispindi per atsakomybę už save, nuolatinį pasirengimą, discipliną ir pastangas išlaikyti reikalingus įgūdžius ir žinias.
Tarnyba dar labiau sustiprino mano vertybinį pagrindą, meilę Lietuvai ir pasididžiavimą, kad esu lietuvė.
– Kokį vaidmenį, Jūsų nuomone, kiekvienas Lietuvos gyventojas turėtų prisiimti stiprinant šalies saugumą?
– Manau, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turėtų suvokti save kaip valstybės dalį ir jausti asmeninę atsakomybę už jos saugumą. Visuotinės gynybos principas nėra vien sąvoka, tai kiekvieno piliečio teisė ir pareiga. Tai platesnis požiūris į pilietiškumą, atsakomybę ir pasirengimą prisidėti prie valstybės stiprinimo įvairiais būdais. Ne kiekvienas žmogus pasirinks tarnybą ginkluotose pajėgose, tačiau kiekvienas gali būti naudingas – dalyvaudamas pilietinėse iniciatyvose, stiprindamas bendruomenes, domėdamasis valstybės veikimu, mokydamasis pirmosios pagalbos ar kritiškai vertindamas informaciją. Šiandien ypač svarbu ugdyti visuomenės atsparumą dezinformacijai, gebėjimą veikti ištikus krizei ir supratimą, kad valstybės saugumas prasideda nuo sąmoningos visuomenės.
– Tarnyboje daug kalbate apie atsakomybę už save ir bendražygius. Kaip šis principas susijęs su platesne atsakomybe už valstybę?
– Manau, kad atsakomybė už save ir savo bendražygius iš esmės ir yra atsakomybė už valstybę. Valstybę kuria žmonės, todėl kiekvieno mūsų požiūris į pareigą ir atsakomybę turi tiesioginę įtaką bendram visuomenės atsparumui. Jeigu kiekvienas sąžiningai atliks savo pareigas, suvoks savo vaidmenį ir gebės prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už šalia esančius žmones, valstybė natūraliai taps stipresnė. Dideli dalykai prasideda nuo kasdienių pasirinkimų, požiūrio ir gebėjimo būti patikimu žmogumi savo aplinkoje.
– Ką pasakytumėte svarstantiems prisidėti prie Lietuvos gynybos, bet dvejojantiems: kokia yra jų vieta ir svarba stiprinant valstybę?
– Pasakyčiau, kad kiekvienas žmogus gali atrasti savo vietą stiprinant valstybę. Lietuvoje yra daug organizacijų, iniciatyvų ir veiklų, kurios ugdo pilietiškumą, atsakomybę ir bendruomeniškumą. Ginkluotosios pajėgos yra tik viena iš galimybių žmonėms, kurie aiškiai supranta tarnybos prasmę, esmę ir yra pasirengę nuosekliai ugdyti reikalingus įgūdžius.
Tačiau valstybės atsparumas kuriamas ne vien kariuomenėje. Prisidėti galima labai įvairiai: savanoriaujant, imantis pilietinių iniciatyvų, ugdant profesinę kompetenciją, padedant bendruomenei ar tiesiog atsakingu požiūriu į savo valstybę. Manau, svarbiausia – suprasti, kad kiekvieno žmogaus indėlis reikšmingas, o stipri valstybė prasideda nuo brandžios, sąmoningos ir atsakingos visuomenės.
Straipsnių ciklas „Pareiga Laisvei" dienraštyje „Kauno diena“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 14 400 eurų.
(be temos)