IŠ KAVOS TIRŠČIŲ MENININKĖS KURIA NET BALDUS

Ar kada matėte iš kavos tirščių pagamintų indų, interjero dekoro elementų? Šios idėjos pradininkės Lietuvoje – mama dizainerė Rūta Kukevičienė ir jos dukra Gabija Medeinė Kukevičiūtė. Menininkės tiesiog spinduliuoja mintimis apie antrinį ir menišką kavos tirščių panaudojimą, o kūrybos procesą vadina savo gyvenimo varikliu.

Ir gėrimas, ir žaliava

Kadangi kasdien pasaulyje išgeriama daugiau kaip 2 mlrd. puodelių kavos, pokalbį pradedame būtent nuo jos. Gabija prisipažįsta, kad savąją kavos porciją šiandien jau išgėrė – ją sudaro du puodeliai kavos. Kava merginai – labiau ritualas nei šio gėrimo poreikis.

„Daugelis žmonių ją geria su cukrumi ir pienu, taip prarasdami dalį skonio ir sodrumo. Aš mėgstu juodą natūralią kavą, kurią paskui mudvi su mama paverčiame kvapnia mase kūrybai“, – aiškina G. M. Kukevičiūtė.

Dukra ir mama kalba apie 2012-uosius, nuo kurių prasidėjo jų kvepiantys kava ieškojimai ir atradimai. R. Kukevičienė prisimena, su kokia meile ji lankė keramikos būrelį paauglystėje: „Gal dėl to lipdymas iš kavos tirščių man priminė smagų jaunų dienų užsiėmimą.“

Gabija, brangindama mamos talentą ir netikėtai užgimusią kavos perdirbimo idėją, nusprendė ją palaikyti. „Prisijungiau ir aš. Viskas užsisuko, kai mudvi nusprendėme dalyvauti mugėje, vėliau – festivalyje „Mėnuo Juodaragis“, kur mama amatų kiemelyje surengė edukacinius užsiėmimus – gamino amuletus iš kavos. Taip ir ėmėme keliauti po įvairius festivalius, muges, rengti pamokas visoje Lietuvoje“, – prisimena Gabija, šiuo metu studijuojanti Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje grafinį dizainą.

Teko eksperimentuoti

Gabijos mama atvirauja, kad reikėjo bemaž dvejų metų intensyvių eksperimentų su kavos mase. Juk turėjo atrasti, kas galėtų tapti pagrindine kavos tirščių rišamąja medžiaga.

Vienoje Milano parodoje Rūta buvo mačiusi iš kavos sukurtus šviestuvus. „Aišku, jie buvo pagaminti gamykloje, naudojant rimtus prietaisus. Tačiau pati idėja, kad tam buvo panaudota kava, man įstrigo į galvą“, – pasakoja dizainerė, iš pradžių maišyti su kava bandžiusi visus konditerijos produktus.

Kadangi eksperimentai vyko šeimos virtuvėje, Rūta dėkinga namiškiams, kurie kantriai ištvėrė visus jos kūrybinius ieškojimus. Galiausiai po daugybės bandymų atsakymas atėjo labai netikėtai. „Pamenu su dukra žiūrėjome albumą, kur senolė liejo žvakes. To vieno paveiksliuko užteko, kad sušukčiau: vaškas!“ – juokiasi R. Kukevičienė.

Supratusi, kad vaškas padės sulipdyti kavos tirščius, išlaikyti objekto formą ir tvirtumą, menininkė su dukra visoje šalyje ėmė rengti DIY (Do It Yourself – liet. pasidaryk pats) dirbtuves.

Savo kavos dirbinių Rūta nedažo, neprideda jokių papildomų kvapų. Nebent kavos pupelių dekorui, ar lukštų – kad išgautų grubesnę faktūrą. „Kai kavą sumaišai su vašku, ir taip labai gražu, o jau kaip kvepia!“ – tikina pašnekovė.

Terapinis efektas

„Vaško kombinacija su kava žmones veikia labai terapiškai. Jiems įdomu, kaip kavos trapumas, birumas galiausiai virsta tvirtu, svarbiausia – tvariu daiktu“, – sako vadybininkės pareigas kūrybiniame tandeme prisiimanti Gabija.

Ypatingi: kavos masė – ta pati, o štai dubenėliai, nulipdyti iš jos, tokie skirtingi kaip ir juos kuriantys žmonės. / R. Kukevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Jei ne mamos veikla, gal nė nebūtų atradusi, kad turi vadybos sugebėjimų: gali rašyti tekstus, fotografuoti, pristatyti mamos gaminius socialiniuose tinkluose.

„Mes supažindiname žmones su šia medžiaga tiek per kvapą, tiek per pojūtį, vaizdą. Be to, pats masės minkymas kelia daug malonių emocijų: juk kavą maišome su pašildytu vašku, kuris maloniai šildo, masažuoja rankas“, – dukrai antrina R. Kukevičienė, vasaromis vykstanti rengti edukacijų ir gamtoje. Kavos keramikos masę moterys tuomet ruošia ant liepsnojančio laužo. „Ir natūralu, ir elektros energiją pataupome“, – šmaikštauja jos.

Nei vienos, nei kitos pagrindiniai darbai su kava nesusiję. Rūta jau daugiau kaip penkiolika metų dėsto J. Vienožinskio dailės mokykloje, kur turi dizaino studiją. Gabija šiuo metu dirba konsultante natūralios kosmetikos parduotuvėje.

Atrado baltų simbolius

Tiek Rūtai, tiek Gabijai edukacinė veikla labai patinka, nes leidžia pamatyti, kaip iš tos pačios masės skirtingi žmonės sukuria skirtingus gaminius. Kavos keramikos nereikia degti krosnyje – tiesiog palaukti, kol masė sustings.

„Mes ir mokome, ir pačios mokomės iš dalyvių, keičiamės su jais kūrybine energija ir kaskart sulaukiame vis naujų pastebėjimų apie mūsų kavos techniką, – džiaugiasi menininkės, su edukacijomis važinėjančios po visą Lietuvą, o kai lieka laiko, ir po vietovę pasidairančios. – Turime aplankytų vietų žemėlapį, žymime miestus ir miestelius spalvotais smeigtukais.“

„Ne tik suteikiame žmonėms galimybę pasigaminti dubenėlį ar kokį kitą daiktą, bet ir pasakojame jiems apie baltų kultūrą, antrinį daiktų, žaliavų panaudojimą. Siekiame, kad žmonės darytųsi sąmoningesni, mažiau vartotų ar bent jau suteiktų daiktams, medžiagoms – kaip mes kavai – antrą šansą“ – su užsidegimu kalba moterys.

Vos atradusios kavos ir vaško derinį, Rūta ir Gabija susidomėjo baltų simboliais. Jų nuomone, tai gamtos ir žmogaus gyvenimo atspindys. Kadangi lietuvių kalba pakankamai informacijos nerado, vertė iš latvių.

Siekiame, kad žmonės darytųsi sąmoningesni, mažiau vartotų ar bent jau suteiktų daiktams, medžiagoms – kaip mes kavai – antrą šansą.

„Baltų simbolių antspaudai atsirado labai netikėtai – juos išpjovėme iš didžiulės traktoriaus padangos kameros. Buvo gaila išmesti. Prisiminiau, kaip vaikystėje plaukiojau su ja ežere“, – juokiasi R. Kukevičienė.

Pasirinktas simbolis dažnai atitinka žmogaus dvasinę būklę – tai, ko šiuo metu išties labiausiai reikia. „Savotiški burtai“, – šypsosi G. Kukevičiūtė, sugalvojusi edukacijas paįvairinti šia atrakcija.

Tvaresnis gyvenimas

Nuo išsikraustymo į Vilniaus pakraštį zero waste filosofija menininkes lydi visur. „Mūsų gyvenimas pasidarė tvaresnis, kai 2007-aisiais išsikraustėme gyventi į užmiestį. Anksčiau visos tos idėjos tik kirbėjo galvoje, bet nieko su jomis nedarėme“, – prisipažįsta abi, pamažėle ėmusios rūšiuoti šiukšles, planuoti apsipirkimus ir imtis kitų tvaresnių sprendimų.

Anot R. Kukevičienės, jau nuo vaikystės ją domino antrinės daiktų panaudojimo galimybės, to sąmoningai net nesuvokiant. „Vasaras paprastai leisdavau pas močiutę kaime, kur mano mėgstamiausi žaislai būdavo seni lygintuvai, rateliai, įvairūs kiti seni rakandai. Juos perdarydavau, kad tik jau kita forma gyventų toliau“, – pasakoja Rūta.

Gabijos pasaulyje, kai tėvai įsigijo nuosavą namą, irgi daug kas pasikeitė. „Pamažu suvokiau, kad ekologijos dalis yra minimalizmas ir kad nereikia apsikrauti daiktais, drabužiais, kurių tu nenešioji. Dabar gyvai, o ir socialinėse erdvėse veikia įvairios grupės, kur galima dalytis, atiduoti. Todėl mano gyvenimo šūkis – mažiau yra geriau! Nes kuo daugiau perkame, tuo labiau reikia rūpintis turimais daiktais. Laiko tam turime vis mažiau. Argi ne išmintingiau tuomet visą savo dėmesį, energiją skirti mokslui, savo įgūdžiams lavinti, pačiam gyvenimui ar akimirkoms su brangiausiais žmonėmis?“ – retoriškai klausia G. Kukevičiūtė.

Tvaru: per pusmetį žemėje suyrančios urnos iš kavos keramikos Lietuvoje – dar didelė naujiena, tačiau užsieniečiai jomis jau domisi. / R. Kukevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Jos nuomone, šiais laikais perteklinis daiktų turėjimas, jų besaikis pirkimas jau nebenusako žmogaus vertės ar jo statuso.

„Kuo daugiau drabužių perkame, tuo daugiau juos skalbiame. Dažnai – su nenatūraliais plovikliais, kurie nuteka į kanalizaciją, teršia vandenis ir visas tas vartojimas galiausiai atsisuka prieš mus pačius“, – savo gyvenimo filosofija dalijasi mergina, naudojanti kietos konsistencijos šampūną ir kondicionierių, parduodamus be pakuočių.

Tais laikais, kai juodvi pradėjo savo eksperimentus, visuomenėje kalbų apie ekologiją, tvarumą, mažesnį vartojimą buvo nedaug. Norėdamos gauti kavos tirščių savo menams, moterys prašydavo kaimynų, o kai suprato, kad su esamais kiekiais nebeišsivers, eidavo pas degalinių, kavinių darbuotojus, kurie mielai padėdavo.

Žaliavą ruošia vasarą

Kad užtektų žaliavos kūrybai, mama ir dukra kavos tirščių prisidžiovina vasarą ant savo namo saulėtos terasos. „Gabija gabena man panaudotą kavą jau ne kibirėliais, bet didžiuliais juodais šiukšlių maišais!“ – juokiasi R. Kukevičienė.

Kavos džiovinimas, anot jos, nėra toks paprastas procesas, kaip gali pasirodyti. Jei kava blogai išdžius – įsimes pelėsis, tirščiai pabals – teks mesti visą žaliavą lauk. Todėl ją reikia gražiai išsklaidyti, o paskui grėbliuku pavartyti.

„Kai išdžioviname, pilame juos į didesnes talpyklas – dėžes su kiaurymėmis, kad per žiemą nesupelytų“, – atviravo moterys.

Sunku tą žaliavą paruošti, bet lipdyti smagu ir paprasta. Nevalyto vaško su priemaišomis moterys gauna iš vieno pažįstamo bitininko. Jei griežtai nesilaikytų Rūtos išrasto kavos keramikos recepto, masė su vašku sutrūkinėtų. Kad taip neatsitiktų, kūrybininkės pila kelių rūšių aliejukų, druskos – kad neįsimestų pelėsis. Proporcijų neišduoda: sako, turėjo vargti ne vienus metus, kol atrado tikslų ingredientų kiekį. Ši masės technika yra užpatentuota.

Nuo urnų iki kėdžių

Netradicinis kūrybinio dueto sumanymas – urnos iš kavos keramikos. „Tai abejonių nekeliantis tvarumo įrodymas net ir tokioje subtilioje gyvenimo tikrovėje kaip mirtis. Mes sukuriame laikiną indą atsisveikinti, kuris žemėje greitai suyra. Kaip dulke atėjai į šį pasaulį, taip iš jo ir išeisi, nenorėdamas pakenkti žemei, kuri tave nešiojo, maitino, augino“, – svarsto Gabija.

Kaip žmonės reaguoja į tokį juodviejų manifestą? Visaip. Vyresnei kartai tokį atsisveikinimą su artimuoju suprasti sunku. Tačiau ekologijos mėgėjai patenkinti: mirusiojo pelenai supilami į lininį maišelį, o šis dedamas į kavos keramikos urną, kuri suyra žemėje maždaug per 180 dienų. „Pirmieji mūsų užsakovai buvo užsieniečiai. Lietuviai prie šios minties dar tik pratinasi“, – kalba R. Kukevičienė.

Paklausta, ką dar galima kurti iš kavos, Rūta mini dėžutes, vazas, žvakides, šviestuvus ir skuba pridurti, kad šiuo metu skirtingiems daiktams gaminti ji naudoja net devynias skirtingas technologijas.

„Jaučiuosi rami, kad turiu tą vieną tikrą būdą, kurį minimaliai keisdama gaunu vis kitokių variantų, tinkamų skirtingiems objektams kurti. Tarkim, sugalvojau kurti šviestuvą. Tuomet maišau kavos tirščius ne su vašku, bet su kitomis natūraliomis rišamosiomis medžiagomis“, – dalijasi patirtimi Rūta, tobulinanti baldo iš kavos tirščių idėją.

Menininkė garantuoja, kad šiuo metu lipdoma taburetė tikrai nesulūš, jei ant jos atsisėsime. Tik į lauką baldo nešti nereikėtų – drėgmė gali pakenkti. Iš kavos keramikos kuriami baldai – pirmas žingsnis į mamos ir dukros ateities planus. „Laikui bėgant tikrai apie juos išgirsite“, – žada pašnekovės.

Tinka ir eglutei papuošti

Artėjant Kalėdoms Rūta ir Gabija skuba gaminti kava kvepiančių eglutės žaisliukų, vaškinių dekoracijų.

Pavyko: kadaise užsienyje matyti šviestuvai iš kavos ilgam nusėdo R. Kukevičienės atmintyje, tad teko pamėginti sukurti savąjį. / R. Kukevičienės asmeninio archyvo nuotr.

„Dar vienas mano užsiėmimas – muilų gamyba. Žinoma, su kavos tirščiais. Kaipgi be jų?! Vis ieškau naujų natūralių medžiagų, kurios papildytų mano muilų sudėtį. Štai visai neseniai atradau kanapes“, – aiškina Gabija.

Ji sako, kad muilai su kava gali būti skirti ne tik naudojimui – gražiai atrodo ir pakabinti ant Kalėdų eglutės. „O jau kaip kvepia! Šventėms prabėgus galima eglę nupuošti, o muiliukus panaudoti vonioje pagal paskirtį“, – juokiasi šaunios idėjos autorė.

Ar jos namuose daug daiktų iš kavos keramikos? „Daug pradėtų ir nebaigtų: vis to laiko pritrūksta... – konstatuoja R. Kukevičienė, tačiau be apgailestavimo. – Nebaigti kūriniai pasufleruoja naujų idėjų. Smagu eiti tuo nesibaigiančiu kūrybos keliu. Beje, prie jo prisideda kiekvienas, kas rytą geriantis juodą nesaldintą kavą. Kartais to net nesuprasdamas.“