Dar niekada mūsų kultūros žmonės taip masiškai nebuvo sukilę prieš valdžios sprendimus. „Dabar viskas vyksta barikadų režimu: verda diskusijos, palaikome bendravimą tarp tų, kurie angažavosi netylėti, protestuoti ir skatinti kitus atkreipti dėmesį, kaip pavojingai šį kartą viskas pakrypę“, – interviu „Kauno dienai“ sakė Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas. 

Jis – 2010–2012 m. kultūros ministras, buvęs Lietuvos ambasadorius prie UNESCO, eksparlamentaras.

Kai tam, kad nekeltų grėsmės valstybei energetikoje, „aušriečiams“ priskirta šios srities ministerija išmainyta į Kultūros, kultūrininkų paskelbtą peticiją, kurioje prašoma neskirti nė vieno „Nemuno aušros“ nario į kultūros ministrus, per kelias dienas pasirašė per 53 tūkst. žmonių, ketvirtadienį prie prezidentūros protestavo keli tūkstančiai, akcijų vyko ir kituose didžiuosiuose miestuose.

„Aušriečio“ Ignoto Adomavičiaus, šios partijos pirmininko Remigijaus Žemaitaičio svainio, makaronus gaminusios įmonės buvusio komercijos direktoriaus, vos kiek daugiau nei mėnesį padirbėjusio Seimo vicepirmininko patarėju, skyrimą kultūros ministru palaiminusio prezidento globos atsisakė Europos kino festivalis „Scanorama“, Vilniaus knygų mugės organizatoriai pranešė renginyje nepageidaujantys prezidento, premjerės ir kultūros ministro kalbų. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga atsisakė Kultūros ministerijoje teikti vertėjams skirtas Šv. Jeronimo premijas, protestuodami iš pareigų pasitraukė prie Kultūros ministerijos veikiančios Literatūros tarybos nariai, taip pat kai kurie įvairių kitų kultūros srities tarybų nariai. Penktadienio vakare kultūros bendruomenės asamblėja nutarė spalio 5-ąją surengti įspėjamąjį streiką.

Kviečia pokalbio

– Ko kultūros bendruomenė labiausiai baiminasi, „Nemuno aušrai“ priskirtą Energetikos ministeriją išmainius į Kultūros?

– Mes protestuojame, kad „Nemuno aušrai“ iš pradžių atiduota energetikos sritis išmainyta į kultūros, nes tai kelia rimtų rizikų ir dar didesnį pavojų visai valstybei, juolab šios ministerijos kompetencijoje yra ir kultūra, ir žiniasklaida, kova su dezinformacija, o kultūra čia labai daug gali. Kultūra ir šalies gynyba yra tiesiogiai susiję dalykai, reikia būti aklam, kad to nepastebėtum.

Mes matome „Nemuno aušros“ moralinį veidą, skaldantį pobūdį. Baimė, nusivylimas ir apmaudas dėl ministerijos išmainymo, beje, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtadienio dieną, susiję būtent su šios politinės jėgos veiklos pobūdžiu, ką ji veikė visą šį laiką.

Pamokanti ir buvusio žemės ūkio ministro Igno Hofmano, deleguoto „Nemuno aušros“, istorija. Jis atvirai sakė, kad jam buvo daromas spaudimas įdarbinti tam tikrus asmenis iš tos partijos interesų rato, o tai yra nepriimtina. Neabejotina, kad ir dabar tai būtų daroma, jei nebus priimta sprendimų.

Pabrėžiu: kalbame ne apie asmens, bet apie apie šios partijos veikimo būdą, nors akivaizdu, kad jos parinktas į kultūros ministro poziciją konkretus žmogus neturi net dalies tam reikalingų kompetencijų, o tai yra labai aukšta ir labai sunki pozicija.

Protestas: politikai labai mėgsta kultūrinį foną, todėl tokios boikoto formos, kai festivaliai, renginiai atsisako politikų globos ar jų kalbų, yra labai legitimios, labai konstituciškos ir labai taiklios. / R. Riabovo / BNS nuotr.

– Kultūrininkai sulaukė kvietimų pasikalbėti su valdžios atstovais. Ko tikitės?

– Kai kam iš iniciatyvinės grupės savaitgalį iš prezidentūros atėjo kvietimas susitikti antradienį, o iš Seimo Kultūros komiteto – trečiadienį. Kiek žinau, į prezidentūrą kviečiami ne tik iniciatyvinės grupės atstovai, bet ir kiti kultūros žmonės, kažkas iš švietimo. Galbūt taip norima plėsti pokalbį, bet tuo tarsi norima ir atskiesti protesto iniciatyvinę grupę kitais balsais.

Po noru kalbėtis ir rasti, kaip jie vadina, konstruktyvų sprendimą tarsi slypi prielaida, kad kultūrininkai parėkaus ir nusileis. Tačiau kai svarstėme peticijos tekstą, salėje buvo apie 400 žmonių ir arti 30-ies jų kalbėjo, penktadienio popietę asamblėjoje buvo susirinkę apie 700 žmonių ir negirdėjau siūlymų, kad jau užteks, pašiaušėme šerį, spyglį atkišome, o dabar, kaip visada, tiesiog panarinkime galvas ir grįžkime į savo arteles dirbti. Tokių siūlymų nėra, nes yra suvokimas pavojaus, ypač išgirdus, ką kalba paskirtas į ministrus asmuo, ką kalba jį delegavusios partijos lyderis iš Seimo tribūnos, kokias etiketes klijuoja.

Premjerė mūsų klausia: kodėl neduodate pabandyti, juk nežinote, kaip bus. Gerbiama premjere, nuo pat Seimo rinkimų, prieš pat šios valdančiosios koalicijos formavimą buvo dievagojamasi, kad „Nemuno aušros“ tikrai joje nebus, čia – raudona linija, taip ir ponia Vilija Blinkevičiūtė, ir prezidentas sakė. Paskui ta linija buvo daugybę kartų peržengta, dabar, sudarant antrą šios kadencijos valdančiąją koaliciją, ir vėl. Po viso to buvo daugybė pareiškimų, buvo Konstitucinio Teismo išvada, buvo užgauliojimų – ir Ukrainos, ir kultūros žmonių.

Dabar mobilizuota visa trolių armija, besipriešinantiems kultūros atidavimui „Nemuno aušrai“ pasipylė daugybė asmeninių įžeidimų, ieškoma juos kompromituojančių dalykų. Tarsi ką suranda, tačiau tai greitai subliūkšta, tada jie trina tuos įrašus socialiniuose tinkluose. Žodžiu, kovojama priemonėmis, kurios visiškai neprimena viešos politinės diskusijos ir ir veikimo švariomis rankomis.

– Jūs pats buvote politikas ir žinote, kaip formuojamos valdančiosios koalicijos. Nemažai žmonių balsavo už „Nemuno aušrą“ ir tai suteikė jiems galimybę patekti į valdančiąją daugumą. Reikalauta jiems neduoti Energetikos ministerijos, dabar – Kultūros, tačiau savotiškai atrodė, kai anksčiau tokiai politinei jėgai buvo priskirta Teisingumo ministerija. Tai kurią sritį jiems galima aukoti?

– Čia klausimas ne mums, kultūrininkams. Premjerė vis sako, kad mūsų reikalavimai reiškia koalicijos griūtį. Ne. Mūsų reikalavimas – kad „Nemuno aušros“ nebūtų kultūroje, Kultūros ministerijoje. Kaip dėliosis koalicijos dėlionė, ar bus kokia nors  kita ministerija jiems pasiūlyta, klausimas ne mums. Nors, kaip pašmaikštavo kolegos, jeigu „aušriečiams“ bus atiduota kita ministerija, mes palaikysime tos srities bendruomenę jų protesto metu.

Mes nesame politinis sąjūdis – esame kultūrininkai. Mes buvome išmainyti ir norime apginti savo savigarbą. Čia ne tik koks nors įsižeidimo aspektas, bet labai didelės baimės, matant, kas vyksta ir ir kuo tai gresia.

Yra visiškai realių grėsmių ir jau juda tam tikri dalykai. Pavyzdžiui, Palangos meras atsisakė naujo kultūros ministro dalyvavimo renginyje, tačiau pasiekė žinia, kad vos ne visa „Nemuno aušra“ vis tiek į jį bilda. Įdomūs dalykai dedasi Lietuvoje.

Spalio 5-oji, kai numatytas kultūrininkų įspėjamasis streikas, – sekmadienis, kai ir šiaip daug kas nedirba. Kaip tai vyks, detalės dar nėra tiksliai aptartos, bet bus išradinga, kūrybinga ir tikrai nenuobodu.

Tačiau kartoju: mes nesame Seimo frakcija, kuri patartų valdantiesiems, kaip jiems reikėjo įtikinti poną Saulių Skvernelį, kad gal jis su ponu Aurelijumi Veryga susitartų, buvo įvairių variantų, tam tikros manevro laisvės, tačiau atsitiko, kas atsitiko.

Mes nesėdime prie bendro stalo Seimo komitetuose ar plenariniuose posėdžiuose, mes dirbame savo artelėse ir dirbame gerai. Lietuvos kultūra vis garsiau skamba tarptautinėje arenoje, tai tikrai įtakinga jėga. Vienas tarptautinis tyrimas neseniai paskaičiavo, kad pagal kultūros įnašą pasauliui Lietuva yra vienuoliktoje vietoje, o pagal gyventojų skaičių esame tik 142-i. Galite įsivaizduoti, kokios svarbos mūsų valstybei yra kultūrinis pasakojimas apie save, apie Lietuvą, ir ką reiškia, jei tas pasakojimas yra gniuždomas, kreipiamas kitai valstybei palankia linkme, ir žinome, kuriai, nes visur matome Kremliaus paruoštukų pėdsakus komentaruose po įrašais socialiniuose tinkluose ar po pasisakymų. Mes vadinami penktąja kolona ir Kremliaus projektu, griūk iš juoko. Tačiau čia yra būtent Rusijos taktika: jie vadina fašistais ukrainiečius, Vakarus, tačiau patys vykdo genocidą. Šios pamokos gerai išmoktos.

Ministro persona

– Kultūrininkai pabrėžia, kad svarbiausia – ne ministro persona. Vis dėlto protestas kilo išgirdus, kas bus ministras ir kaip jis reiškia mintis. Jei „Nemuno aušra“ būtų prišnekinusi eiti į ministrus kokią nors autoritetingą kultūros asmenybę, ar protestas vis tiek būtų kilęs?

– Protestas būtų kilęs, nes ministrą būtų delegavusi „Nemuno aušra“. Kita vertus, sunku įsivaizduoti, kad kultūrininkas labai stipriai atsilaikytų prieš šios jėgos bandymą pagal save modeliuoti kultūros politiką, o dar sunkiau įsivaizduoti garbų kultūrininką, sutinkantį bendradarbiauti su šia partija.

Noriu priminti, kad ir kai Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) į kultūros ministrus delegavo profesorių Mindaugą Kvietkauską, ir kai Tautos prisikėlimo frakcija delegavo mane, tikrai nebuvo abejonių šių politinių jėgų teigiamu veikimu valstybėje. Jie galėjo turėti savo nuomonę, gal kitaip įsivaizdavo savo veikimo būdus, bet tiek M. Kvietkauskas, tiek aš su tuomečiais ministrų kabinetais galėjome nuveikti darbų. Tada buvo visai kiti kontekstai.

– Prikišama, kad ir anksčiau buvę kultūros ministrų, kurie šioje srityje neturėjo daug kompetencijos, tačiau protestų nekilo. Tiesa, daugeliu atvejų jie turėjo politinės patirties.

– Nereikalaujama, kad kultūros ministru taptų garsus kompozitorius ar aktorius. Kai socialdemokratai pasiūlė Vaidos Aleknavičienės kandidatūrą, irgi buvo įvairių pakritikavimų. Tačiau ji dirbo Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininke, prieš tai devynerius metus buvo Joniškio vicemerė, tarp kitų savo funkcijų yra kuravusi ir kultūrą. Manau, jei ji būtų buvusi paskirta, būtų įrašų feisbuke, kas kam nepatiko, bet tuo ir pasibaigtų, nebūtų nieko panašaus į tai, kas vyksta dabar.

Manau, protestus sustiprinimo ir tai, kad prezidentas, nors galėjo pareikalauti kitos kandidatūros, tačiau tiesiog ėmė ir paskyrėtą tą asmenį ministru, nepasakė ne „Nemuno aušrai“, nepasakė ne jų partiniam kandidatui, nors prieš tai buvo daugybė kitokių pažadų. O tada protestas išsiliejo ir dėl „Nemuno aušros“, ir dėl konkrečios personos, kuri jau buvo spėjusi garsiai pasisakyti, ir tai lydėjo visos kitos istorijos, filmukai.

Svarba: A. Gelūnas įsitikinęs: kultūrininkų protesto priežastis yra tokia fundamentaliai ir vertybiškai svarbi visai valstybei, kad tikrai ne metas nuleisti galvą. / L. Balandžio / BNS nuotr.

– Protestai – ir prieš prezidentą, kuris nesugebėjo užkirsti kelio tokiai situacijai?

– Prezidentas tikrai nėra stebėtojas šiame procese. Garsiausiai nuskambėjo jo globos atsisakymas „Scanoramoje“, jo kalbos Knygų mugėje atsisakymas. Paskui buvo ištisa virtinė kitų protesto ženklų, pavyzdžiui, Nacionalinio muziejaus parodoje „Istorija vizgina uodegą“ neliko prezidento šuns atvaizdo. Tokie tarsi maži dalykai, tačiau labai simboliniai ir labai simptomiški.

Mes, kaip piliečiai, norėtume, kad visos valdžios grandys veiktų harmoningai ir viena su kita bendrautų. Šįsyk išėjo gerokai kitaip. Be to, ir tarp socialdemokratų buvo nepritarimo tokiam žingsniui, o Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas apskritai nebuvo informuotas apie tai, ką sutarta skirti kultūros ministru.

Formos – įvairios

– Spalio 5-ąją kultūros asamblėja nutarė rengti įspėjamąjį streiką. Kaip jis atrodys?

– Spalio 5 d. bus sekmadienis, kai ir šiaip daug kas nedirba. Detalės dar tiksliai neaptartos, bet, manau, tam turės įtakos ir šios savaitės diskusijos. Šiuo metu kultūrininkai labai smarkiai mobilizuojasi visoje Lietuvoje, mezgasi labai daug tinklų ir kontaktų. Tad, kaip kažkas juokavo, kadangi čia kultūrininkų streikas, tai bus išradinga, kūrybiška ir tikrai nenuobodu.

– Buvo minėtos ir kitos protesto formos: ir Lietuvos kultūros sezonų užsienyje boikotavimas, ir nedalyvavimas kituose projektuose, ėjimas į gatves. Kas, Jūsų manymu, galėtų būti veiksmingiausia?

– Kultūros sezonai, ypač labai neramiame ir baugiame pasaulyje, kuriame gyvename, kuo gilesnė integracija į Europą yra didžiulė vertybė. Bausti italus ar vokiečius jiems neatvežant nuostabių lietuvių kultūros projektų nebūtų geriausias sprendimas, juo labiau kad kai kurių renginių derinimai pradėti gerokai anksčiau iki esamos koalicijos atsiradimo. Negirdėjau, kad kuris iš kolegų siūlytų juos žlugdyti.

Tačiau gali būti realus dalykas jų metu išsakyti nepasitenkinimą ir kritiką Lietuvos politikams dėl ministerijos išmainymo ir nekompetentingo asmens paskyrimo kultūros ministru, juo labiau jei dėl protestų būtų imamasi kokių nors sankcijų, rankų sukinėjimo.

Tačiau ir tai, ką kultūrininkai jau padarė praėjusią savaitę, yra daug. Ar prisimenate, kad tiek kultūrininkų būtų išėję į gatves ir visoje Lietuvoje, tiek jų rašęsi po peticijomis? Kai paliečiami vertybiniai klausimai, nebelieka didelės priešpriešos.

Jei čia būtų klausimas, kam daugiau pinigų: regionams, centriukui ar nevyriausybininkams, manau, kaipmat įvyktų subyrėjimas, ir matau, kad politikai ir dabar tikisi tuos finansinio viliotinio pleis?telius įkalti. Bet ne apie tai šiandien šnekame.

Naratyvas, kad iki šiol kultūra buvo žlugdoma, o dabar ateina gelbėtojai, labai neteisingas, tai yra atviras melas, galiu dokumentiškai įrodyti, kiek buvo keliamos algos kultūros srities darbuotojams. Tą pradėjo dar LVŽS Vyriausybė. 2019-aisiais atėjau vadovauti Nacionaliniam dailės muziejui ir mes atlyginimus kėlėme, kiekvienais metais Finansų ministerija įdėdavo vis naują algų kėlimo eilutę.

Kalba ne apie pinigus. Pirmiausia pereikime prie s?varesnės politinės jėgos, kuri deleguotų ministerijos vadovybę, o tada ir susėsime su ja, su Vyriausybės, parlamento žmonėmis kalbėtis. Dabar patyrėme milžinišką vertybinį akibrokštą, o tokių antraščių kaip „Kultūros išprievartavimas“ ir pan. tikrai neprisimenu.

Jei čia būtų klausimas, kam daugiau pinigų – regionams, centriukui ar nevyriausybininkams, kaipmat įvyktų subyrėjimas. Matyti, kad politikai ir dabar tikisi tuos finansinio viliotinio pleištelius įkalti. Bet ne apie tai šnekama.

– Jūs raginate kultūros žmones nesitraukti iš postų, komisijų. R. Žemaitaitis jau pareiškė, kad norinčių juos pakeisti stovės eilės.

– Prasidėjo šnekos, kad Kultūros ministerijoje skyrių, departamentų specialistai pradėjo svarstyti apie išėjimą iš darbo, o ponas R. Žemaitaitis sakė: tai eikite, naujais užpildysime. Nesunku numanyti, kokiais. Tad to daryti nereikia.

Aš ministerijoje esu Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos, į kurią įeina ratas garbių žmonių, pirmininkas, ir jų klausiau, ar mums vertėtų atsistatydinti. Nutarėme, kad taip nubaustume ne ministeriją ir ne politikus, o tuos žmones, kurie tikisi už savo išskirtinius nuopelnus būti apdovanoti, tad padarytume žalą tik kultūros žmonėms, o tai mažiausia, ko norėtume.

Tikrai norime, kad kultūros žmonės beveik nepajustų šio protesto savo kailiu nei finansiškai, nei atleidimais ar dar kaip nors. Jei tokio keršto būtų imtasi, tai jau būtų tikrai veikimas prieš valstybę.

Politikai labai mėgsta kultūrinį foną, todėl tokios boikoto formos, kai festivaliai, renginiai atsisako politikų globos ar jų kalbų, yra labai legitimios, labai konstituciškos ir labai taiklios.

Priešintis verta

– R. Žemaitaitis ironizuoja, kad žmonės mitingavo ir prieš Ingridą Šimonytę, ir prieš Agnę Bilotaitę, ir prieš nekilnojamojo turto mokestį. Tad, pasak jo, jei būtų reaguojama į kiekvieną tokį protestą, „valstybė nelabai kaip išfunkcionuos“. Vis dėlto, ar tikitės, kad šįsyk bus kokia nors reakcija į tokį nematytą kultūros, ir ne tik, bendruomenės protestą?

– Jei politikai pasakytų visuomenei, kiek ilgai, kaip aktyviai, kur ir kada protestuoti, čia būtų jau nebe Lietuva, o mažų mažiausiai Baltarusija. To būti negali. Protestai tęsis tiek, kiek reikės, kol pamatysime politikų norą išgirsti ir suvokti situacijos rimtumą, nes šeimos gynimo maršas, protestai prieš Bilotaitę ar mokesčius buvo nukreipti prieš kažkokį dalinį klausimą, o dabar jis labai fundamentalus – kultūros ateitis ir valstybės saugumas.

Čia yra vatabautizmo (propagandos žanro, kai nuo nepalankios informacijos bandoma išsisukti pokalbį nukreipiant į kitą nepalankų objektą) apraiška.

Po mano įrašais socialiniuose tinkluose vis komentuojama: o ar jums tiko į ministrus tas žmogus, o kodėl tylėjote, kai ministras buvo anas? Čia yra vienas iš streiklaužių metodikos punktų.

– Pernai spalį per 150 įvairių sričių visuomenininkų viešai kreipėsi į prezidentą ir politinių partijų lyderius, ragindami netoleruoti pamatines konstitucines vertybes neigiančių, priesaiką sulaužiusių ir Lietuvai grėsmę keliančių politikų. Dabar per kelias dienas peticiją prieš „Nemuno aušrą“ kultūroje pasirašė per 53 tūkst. Protestų prieš šią partiją valdžioje jau buvo, bet jie išsikvėpė. Ar turite vilties, kad dabar kultūros bendruomenė ir ją remianti visuomenė nepavargs protestuoti?

– Viename iš savo įrašų žurnalistas Šarūnas Černiauskas labai taikliai pastebėjo, kad daugybė žmonių vis sako: gal neverta ko daryti. Jis išvardijo daug atvejų, pavyzdžiui, jei Andrius Tapinas būtų tylėjęs dėl čekučių savivaldoje, niekas nebūtų pajudėję, arba jei Gintauto Palucko įvairūs skeletai spintoje apie jo verslų finansavimą nebūtų žurnalistų iškelti, gal ir šiandien jis premjerautų.

Prieš imantis bet kokios iniciatyvos turbūt būtų galima paklausti, ar verta. Ir dabar kai kas sakė: ai, ką čia šūkaujate prieš valdžią, nulenkite galvas, eikite dirbti. Aš savo gyvenime, jau nebe tokiame ir trumpame, tiek kartų girdėjau: o gal nepavyks. Tačiau daugybę kartų man tose situacijose pavyko. Manau, taip buvo ir mano kolegoms. Šiuo metu ši problema ir protesto priežastis yra tokia fundamentaliai ir vertybiškai svarbi, kad tikrai ne metas nuleisti galvą.

– Kai kas kilusią pilietinę bangą jau lygina su Sąjūdžiu.

– Beje, Sąjūdyje buvo labai daug kultūrininkų, kažkada skaičiavau, kad pradinėje iniciatyvinėje grupėje gal net viršijo pusę narių. Ar dabar naujas sąjūdis? Šiandien mūsų raktiniai žodžiai – grėsmė kultūrai. Tačiau visa valstybė pavojuje, tad naujas pavojaus įveikimo sąjūdis yra būtinas.