Ne šiaip sau gyvūnas

Vėžionyse užaugusi, Kupiškyje mokyklą baigusi A. Skipskytė jau daugiau nei 20 metų gyvena Vilniuje. Jos vyras – vilnietis, sostinėje auga ir jųdviejų dukra.

Nors Agnė baigė tapybos specialybę, sako, visada labiau buvo linkusi į grafiką. Daug žmonių, žiūrėdami į jos darbus, nesupranta, kokia technika jie atlikti.

„Popierius, tušas, plunksna arba gelinis rašiklis. Tuomet akrilas, spalvoti pieštukai, koliažo detalės. Štai ir viskas. Mano paveikslų galite pamatyti „Kačių kavinėje“ Vilniuje“, – pasakoja Agnė ir priduria, kad kačių kavinėje jos darbai atsidūrė neatsitiktinai.

Pasirodo, daugelį jos kūrinių jungia bendra tema „Moteris ir katė“. Kačių jos piešiniuose atsirado, kai Agnė su šeima parsivežė į savo namus priklydusį katiną.

„Man tas katinas – ne šiaip sau gyvūnas. Jame matau savo amžinatilsį bobutę, nes jis daug kuo į ją panašus“, – aiškina pašnekovė.

Kiekvieną savo paveikslą menininkė išjaučia, ištobulina. Lygiai tą patį ji daro ir su nėriniais. Pradėjusi nuo itin paprastų vąšeliu nertų gėlyčių, šiuo metu neria jas pagal įvairiausias schemas.

„Tiek piešdama, tiek ir nerdama žaidžiu viena tema. Diena iš dienos ją tobulinu, gvildenu giliau. Tarkime, „Moters ir katės“ temą eksploatuoju jau kokius penkerius metus. Tą patį pradėjau daryti ir su nertomis gėlytėmis, kurias prisiuvu prie dėvėtų megztinių ir taip prikeliu naujam gyvenimui“, – dalijasi savo atradimu ji.

Pamėgta: gerą energiją spinduliuojančiuose Agnės darbuose dominuoja moters ir katės tema. / A. Skipskytės asmeninio archyvo nuotr.

Smulkių detalų gerbėja

Tiek Agnės piešiniuose, tiek ant megztinių yra daug smulkių detalių.

„Kai buvau mokinė, lankiau Kupiškio dailės mokyklą. Mūsų klasė buvo padalyta į du pogrupius. Mūsiškiam vadovavo akvarelininkė, labiau techniką akcentuojanti mokytoja, kitam – visiška kūrybininkė. Jos vaikų darbai susidėdavo iš smulkiausių detalių, kurios man labai imponavo“, – pasakoja A. Skipskytė, smulkių detalių piešimą ant popieriaus, kaip ir nėrimą, prilyginanti terapijai.

Moteris nevadina savęs profesionale ir giria tas, kurios gali nunerti viską, ką panorėjusios. Priduria, kad labai gražiai nėrė, siuvinėjo jos močiutė.

Kaip ir kodėl pradėjo nerti pati? Pasak Agnės, viskas prasidėjo nuo vieno megztinio, kurį užsimanė išsiuvinėti. Kaip pavyzdį susirado močiutės staltiesę su rugiagėlėmis. Kiek bandė – nieko gero neišėjo. Tuomet kilo mintis papuošti jį smulkiomis nertomis gėlytėmis.

Tokios gėlių pievos ant megztinių – tikrai ne kiekvienai. Turi išdrįsti, prisiderinti, būti meniškos sielos.

Megztinis išėjo tarsi paveikslas su margomis gėlytėmis fone. Tas vaizdas menininkę taip užkabino, kad ji pamiršo popierių, tušą, pieštukus ir griebėsi naujo hobio – ieškojo megztinių dėvėtų drabužių parduotuvėse ir juos atnaujindavo savo būdu.

„Viena draugė patarė juos įkelti į „Vinted“ platformą. Netikėjau, kad sulauks tiek dėmesio“, – džiaugėsi ji.

Agnė megztinių nemezga – ieško kokybiškų, geros sudėties drabužių dėvėtų drabužių parduotuvėse. Manote, paprasta tokių rasti? Anaiptol. Pusę Vilniaus tenka aplakstyti. Vos peržengusi parduotuvės slenkstį Agnė jau mato – yra kas nors tinkamo ar ne. Svarbu, kad megztinis būtų vienspalvis, nes tik tuomet jį bus galima papuošti gėlytėmis.

„Kai susiskambiname su mama, ji manęs klausia, ką veikiu. Sakau: „Tą patį, kaip ir visada.“ Vadnasi, lakstau po Vilnių ir ieškau tinkamų megztinių“, – juokiasi pašnekovė.

Šiuo metu, sako, grafinės iliustracijos atidėtos į šalį, o jų vietą užima pintinė su vąšeliu ir siūlais.

Neseniai šeima skrido poilsiauti į Kiprą, tai Agnė rankiniame bagaže vežėsi vąšelį ir daug mažų siūlų kamuoliukų. Neužkliuvo per patikrą ir nedidelės žirklutės kosmetinėje.

„Matote nuotraukoje tą žydrą megztinį su gėlytėmis ant rankovių? Tai naujausias mano kūrinys. Visas gėles jam nunėriau sėdėdama Kipre prie jūros. Grįžus namo teliko tik prisiūti“, – aiškina ji.

Atsikartoja: atkreipkite dėmesį į piešinio foną ir tai, kaip smulkios jo detalės primena gėlyčių raštą ant megztinio. / A. Skipskytės asmeninio archyvo nuotr.

Atkartoja užtiesalų raštus

Mirus Agnės močiutei, liko daug jos austų lietuviškų užtiesalų. „Man tie močiutės austiniai tokie gražūs. Kadangi mamai nieko nereikėjo, tai aš visus juos priglaudžiau. Kartais kopijuoju jų raštus ir naudoju savo paveiksluose. Ypač gerai atrodo fone“, – prisipažįsta A. Skipskytė.

Ar Agnė žino, kas tokie yra „močiutės kvadratėliai“? Moteris sako, kad yra mačiusi iš jų nunertų lovatiesių ir labai norėtų pati pamėginti, deja, laikas riboja.

„Juk aš negyvenu iš meno. Pinigų pragyvenimui gaunu iš rimtesnių darbų. Kai jie nusibosta, vėl imu piešti, nerti, o paskui ir vėl suku link kokios nors žemiškos veiklos“, – atvirauja vilnietė ir hobiu savo pomėgio nevadina. Sako, kad tai kur kas daugiau – gyvenimo būdas, vaistai, terapija.

„Malonumas“, anot jos, būtų per silpnas žodis. „Įsivaizduokite moterį, kuri į Kiprą skraidinasi siūlus, o vakarais, kai visi sumiega, neria gėles“, – traukia save per dantį Agnė ir sako, kad kai kurios kiauraraštės gėlės iš tiesų primena „močiutės kvadratėlius“.

Kam skirti tokie romantiški megztiniai? Agnės žodžiais, drąsiai moteriai. Labai norėtų sutikti tokią, einančią gatve su jos dekoruotu megztiniu.

„Tokios gėlių pievos ant megztinių – tikrai ne kiekvienai. Turi išdrįsti, prisiderinti, būti meniškos sielos“, – aiškina ji, studijų laikais, mėgusi megzti virbalais.

Kai susiskambiname su mama, ji manęs klausia, ką veikiu. Sakau: „Tą patį, kaip ir visada.“ Vadinasi, lakstau po Vilnių ir ieškau tinkamų megztinių.

Tuomet labai madingos buvo tunikos. Tokių kiauraraščių ne vieną buvo numezgusi, tačiau kai gimė dukra, virbalus padėjo į šalį.

Dabar būna, kad visą dieną tvarko reikalus, vežioja dukrą į būrelius, o galvoje viena saldi mintis – kai ateis vakaras, visi sumigs, tada ji pasiims vąšelį ir kurs, derins spalvas, siūlų storį, raštus – ners gėlytes.

„Joms naudoju plonus siūlus ir nestorą vąšelį, kad dekoras megztinio neapsunkintų“, – dalijasi ji.

Paskutinis Agnės eksperimentas – nertos gėlytės ant džinsinio švarkelio.

Ar turi savo mėgstamų spalvų? Žinoma. Norėtų sakyti, kad ryškios, kaip ir gėlytės, bet susizgrimba, kad šiuo metu labiau renkasi žemės spalvas, iš kurių gražiausia – suarto lietuviško dirvono.

Subtiliai: kiekvienam megztiniui pritaikyti gėlyčių vietą – irgi menas. / A. Skipskytės asmeninio archyvo nuotr.

Prisiminimai, susiję su gėlėmis

Agnė pasakoja, kad tiek ji, tiek jos mama – didelės gėlių mėgėjos. Tik ji augina daugiau sukulentus (vienu metu turėjo jų net 60 vazonėlių), o mama labiau mėgsta žydinčius augalus.

„Iš vaikystės atmintyje įstrigęs vienas prisiminimas. Kai svečiuodavomės pas tėčio mamą (kitą mano močiutę), ji gyveno name, prieš kurį plytėjo vien senoviniai gėlynai. Dabar tokių gėlių gali rasti tik kaimuose“, – aiškina menininkė ir dalijasi dar vienu prisiminimu, susijusiu su gėlėmis.

Toji pati močiutė iš Vėžinių kaimo gegužės vakarais vesdavosi savo keturis anūkus pas savo draugę į namus, kur vykdavo mojava. Kitaip sakant, Gegužinės pamaldos, skirtos Švč. Mergelei Marijai pagarbinti. Ta proga namuose būdavo padaromas altorėlis su Marijos skulptūra, jis papuošiamas gyvomis gėlėmis, girliandomis.

„Marijos garbei moterys giedodavo, poteriaudavo, o mes, anūkai, knapsėdavome iš nuobodulio ir uostydavome nerealius gėlių – alyvų, putinų ir visų tų, kurios pražysta gegužę – kvapus“, – dalijasi prisiminimais Agnė ir priduria, kad nerdama gėlytes dažnai pagalvoja, ką apie tai pasakytų abi jos močiutės.