Vaikai – paskata kurti
Simona augina tris vaikus: septynerių Adą, šešerių Arijų ir metukų Adriją. Būtent vaikai tapo jai paskata kurti. Moteris atvirai kalba apie laikotarpį, kai kasdienybė buvo kupina nuovargio, rutinos ir nuolatinių rūpesčių, o laiko sau beveik nelikdavo. Motinystė, pasak jos, suteikė ne tik džiaugsmo, bet ir atnešė labai žmogišką išbandymą – kaip išlikti savimi, kai visas dėmesys skiriamas vaikams.
Pašnekovė prisimena, kad, gimus antrajam sūnui, dienos susiliejo į vieną – nuolatinė rutina, rūpesčiai, fizinis nuovargis ir jausmas, kad nebelieka laiko sau ar veiklai, kuri leistų atsitraukti.
„Kai gimė antrasis sūnus, įsisukau į tą rutiną: sauskelnės, mišinėliai, rūpesčiai. Labai buvau pamiršusi gyvenimo džiaugsmą“, – sako Simona ir priduria, kad tuo metu labai reikėjo ko nors, kas padėtų bent trumpam ištrūkti iš buities rato.
Ji prisimena, kad būtent tuo metu labai aiškiai pajuto poreikį turėti bent kiek laiko sau. Ne tam, kad pabėgtų nuo vaikų, o kad galėtų išbūti šalia jų. Tas poreikis ilgainiui virto ieškojimu – kas galėtų padėti atsitraukti nuo minčių, nuovargio, nuolatinio buities ciklo, susitvarkyti su emocijomis, su kasdienybe, kuri auginant mažus vaikus tapo itin intensyvi.
Būtent tada Simonos gyvenime atsirado nėrimas. Iš pradžių tai buvo tiesiog bandymas užimti rankas ir mintis. Nėrimas reikalauja susikaupti – reikia skaičiuoti akis, sekti eiles, nuolat būti įsitraukusiai į procesą, todėl nelieka vietos pašalinėms mintims. „Kai neriu, neturiu laiko galvoti apie nieką kitą. Tiesiog skaičiuoju, darau, ir tai mane labai nuramina“, – pasakoja pašnekovė.
Ji neslepia, kad pradžia nebuvo lengva, mat ūkininkų šeimoje augusi moteris vaikystėje neturėjo galimybių užsiimti rankdarbiais – po pamokų tekdavo darbuotis ūkyje. Tad nerti mokėsi iš interneto, žiūrėjo, kaip ir ką daro kitos žaislų kūrėjos, turėjo į ką lygiuotis. Viena siūlų pardavėja išmokė įvairių subtilybių: kaip pritvirtinti žaislų rankas, ausytes, kad jos neišsiplėštų ir pan.
„Pirmieji žaislai, kai dabar prisimenu, buvo tikri monstriukai. Po truputį įgudau, ranka priprato, ir dabar jau galiu pasakyti, kad visai gražūs žaislai išeina, – juokauju, kad jau esu žaislų ekspertė“, – šypsosi Simona, šiandien pristatanti savo darbus socialinių tinklų paskyroje „Ponas siūlas“.
Simbolinė vertė
Moters kuriami žaislai yra daugiau nei paprasti minkšti žaislai – jie turi aiškią prasmę ir simbolinę vertę. Pašnekovė sako norinti pakeisti požiūrį į tokius daiktus, nes dažnai jie suvokiami tik kaip dekoracija ar laikinas žaislas, kuris vėliau padedamas į šalį.
„Noriu parodyti, kad žaislas gali ne tik dulkes rinkti, o būti vaiko draugas, sapnų saugotojas, padedantis nusiraminti, vaikyti baubukus, – sako ji. – Svarbiausia, žinoma, yra ryšys, kurį vaikas sukuria su tuo daiktu.“
Kartais žaislai personalizuojami – jiems suteikiami vardai, kurie nėra atsitiktiniai. Tai dažniausiai būna linkėjimai, kuriuos tėvai nori perduoti savo vaikui. „Meilė, Drąsa, Svaja, Nuotykis – tokie tie žaislų vardai. Tėvai pasirenka, ko nori palinkėti savo vaikui, o kartais, jei nežino, pasiūlau ir pati“, – pasakoja pašnekovė. Taip žaislas tampa ne tik fiziniu objektu, bet ir tam tikra žinute, lydinčia vaiką.
Kūrėja pastebi, kad tokie žaislai saugomi kitaip – jie nebūna greitai pamirštami ar pakeičiami kitais. „Kai žaislas turi vardą ir prasmę, jis tampa ne šiaip daiktu. Tokį žaislą vaikas saugo, prisimena, jis tampa vaikystės dalimi“, – sako Simona ir priduria, kad būtent tai jai ir yra svarbiausia – kurti ne trumpalaikius, o ilgalaikius dalykus.
Kokį žaislą kurti, sako, nusprendžianti spontaniškai, pagal nuotaiką. „Šiandien noriu, tarkime, meškučio – susidėlioju daugmaž spalvas, koks jis turėtų būti, ir neriu. Išmokau greitai nerti. Kol dukrytė viena žaidžia, aš neriu, paskui einame ką nors abi paveikti, o kai vėl koks laisvas tarpelis – vėl bėgu nerti, nes jeigu sugalvojau padaryti kokį nors žaislą, turiu daryti dabar. Mane užplūsta toks entuziazmas, kad galiu ir per naktį, kol visi miega, nerti. Nesvarbu, kad trūks miego, – turiu tą savo norą numalšinti, nes kitaip būsiu pikta“, – atvirauja Simona.
Jeigu būčiau tik mama, tik prie puodų ir skalbinių, nežinau, kaip man sektųsi. Man reikia save kaip nors išlieti.
Daugiau nei žaislai
Prieš metus atsirado naujas Simonos užsiėmimas – pasakos ant drobės. Pirmosios istorijos gimė labai natūraliai, kasdien vakarais sėdint ant lovos krašto, kai reikėdavo pabūti šalia, nuraminti ir užmigdyti vaikus, tačiau kartu norėjosi jiems duoti ką nors daugiau, nei paskaityti įprastą pasaką iš knygos.
„Mano kūrybos kelias prasidėjo nuo tylių vakarų, sėdint ant savo vaikų lovos krašto ir pasakojant įvairias istorijas. Tiesiog norėjau jiems duoti daugiau nei masinės gamybos žaislai ar knygos. Norėjau, kad jie patys taptų savo pasakų herojais“, – pasakoja moteris.
Tose istorijose atsirasdavo visko, kuo gyveno vaikai: jų dienos įvykių, patirčių, baimių ir džiaugsmų. Vienas įlipdavo į drąsos kalną, kitas užrakindavo savo baimę stebuklingu rakteliu, kuris slepiasi kišenėje, dar kitas leisdavosi į nuotykius stebuklinguose miškuose. Pašnekovė sako, kad būtent klausydami tokių istorijų vaikai lengviau priimdavo savo emocijas, o ji pati galėdavo su jais apie tai kalbėtis jiems suprantama kalba.
Kūrėja prisimena, kad vaikai šių pasakų laukdavo, klausydavosi labai susikaupę, įsitraukdavo, reaguodavo, atpažindavo save. „Kai pasakodavau tas istorijas, jie klausydavosi akis išpūtę. Jiems labai patikdavo, kad pasaka yra apie juos, ir tada supratau, kad tai labai stiprus ryšys“, – sako pašnekovė ir pabrėžia, kad būtent tas ryšys ir tapo pagrindinė priežastis tęsti.
Istorijas perkelia ant sienų
Ilgainiui atsirado noras šias istorijas išsaugoti, nes jos nebeliko tik vakariniu ritualu, o tapo šeimos gyvenimo dalimi. Pašnekovė sako pradėjusi galvoti apie tai, kaip žmonės saugo prisiminimus ir kaip juos perkelia į namų erdvę, todėl natūraliai kilo mintis pasakas paversti ne tik tekstu, bet ir vizualia namų dalimi.
„Pagalvojau: kodėl sienos negali kalbėti? Kodėl namuose turi kabėti tik nuotraukos ar paveikslai? Juk ant sienų gali atsirasti pasaka – apie tuose namuose gyvenančius vaikus, jų istorijas, prisiminimus“, – pasakoja Simona ir pabrėžia, jog jai svarbu, kad tai būtų ne tik gražu, bet ir turėtų emocinę vertę.
„Mes dažnai skubame, esame pavargę. Mano kūryba yra lyg paruoštas įrankis tėvams: tiesiog paimkite, skaitykite, ir tą akimirką būsite geriausi pasakotojai savo vaikui, – sako kūrėja. – Tai sumažina įtampą ir sukuria kokybišką laiką kartu. Aš kuriu ne daiktus. Aš kuriu priežastį sustoti ir įsiklausyti į savo vaiką. Sustoti prie sienos, sustoti prie jo lovos, sustoti savo naktinėje tyloje. Noriu, kad kiekvieni namai turėtų savo gyvąją pasaką, kurią būtų galima pamatyti, paliesti ir perskaityti.“
Kurdama pasakas ant drobės moteris daug dėmesio skiria kalbai, nes būtent ji kuria nuotaiką ir išskirtinumą. Sąmoningai renkasi senoviškesnius žodžius, metaforas, retesnes frazes, kurios vaikams skamba neįprastai ir kelia smalsumą. Ji pasakoja, kad vaikai dažnai klausia, ką vienas ar kitas žodis reiškia, ir tai tampa papildomu būdu įtraukti juos į pasakojimą, praplėsti jų kalbos suvokimą.
„Dažnai pasitelkiu senovinius, taip pat rečiau vartojamus žodžius, tokius kaip, pavyzdžiui, metraštininkas, įvairias metaforas, nes vaikams tai labai įdomu. Jie klausia, ką tai reiškia, ir tada pasaka tampa dar gyvesnė, magiškesnė“, – sako pašnekovė.
Moters namuose – ne viena užrašų knygelė, kuriose ji fiksuoja išgirstus žodžius, gražias frazes, mintis ar vaizdinius. Vėliau visa tai sugula į tekstus, leidžia išlaikyti nuoseklumą ir kartu suteikia pasakoms savitą skambesį, kuris skiriasi nuo įprastų vaikams skirtų tekstų
Aš kuriu ne daiktus. Aš kuriu priežastį sustoti ir įsiklausyti į savo vaiką.
Pasaka vietoj faktų
Ypatingą vietą Simonos kūryboje užima gimimo pasakos, kuriose įprasti faktai paverčiami magišku pasakojimu. Ji sako, kad tėvai dažniausiai labai gerai prisimena skaičius: vaiko ūgį, svorį, gimimo laiką, tačiau šie duomenys dažniausiai lieka tik informacija, o jai norisi juos paversti emocija.
„Visi tėvai tuos skaičius žino, bet aš noriu, kad tie skaičiai dainuotų. Kad nebūtų tik parašyta, kiek vaikas svėrė ar kokio ūgio gimė“, – pasakoja ji ir pabrėžia, kad svarbiausia yra ne pats faktas, o tai, ką jis reiškia.
Todėl vietoj sausų įrašų atsiranda tekstas, kuriame gimimas aprašomas kaip ypatingas įvykis – su nuotaika, laukimu, šviesa. Ji dažnai pasitelkia metaforas, vaizdinius, o pasakas pradeda tuo pačiu motyvu – „kartą seniai seniai“, taip sukurdama vientisą struktūrą, kuri kartu leidžia kiekvienai istorijai išlikti unikaliai.
„Kartą seniai seniai, saulėtą gegužės 5-osios rytą, visatos laikrodžiams rodant lygiai 10 valandą, pasaulį pasveikino mažasis herojus Adas, savo delnuose atsinešęs 52 cm tyro džiaugsmo – taip gali skambėti pasakos pradžia. Noriu, kad ir tėveliams būtų smagu skaityti, nebūtų tiesiog sausi skaičiai ir kad vaikas užaugęs perskaitytų savo pasaką ir pamatytų, kaip jo laukė visas pasaulis“, – sako Simona.
Ji susikūrė tam tikrą sistemą, kuri padeda struktūruoti informaciją ir nepasimesti tarp detalių, tačiau vis tiek palieka daug vietos kūrybai. Kiekviena pasaka yra individuali, nes remiasi konkrečia šeima, jų istorija, jų laukimu, todėl, net ir turint bendrą struktūrą, nė viena istorija nesikartoja.
„Mano kuriamos pasakos yra ne tik mažiausiems. Kiekvienas suaugęs turi savo istoriją. Nors viskas prasidėjo nuo pasakų vaikams, pastebėjau, kad magijos ir pripažinimo ilgesys niekur nedingsta mums užaugus. Todėl šiandien rašau pasakas ir suaugusiesiems, – sako Simona. – Tai gali būti unikali dovana vestuvių, jubiliejaus proga ar tiesiog kaip padėka. Juk kiekviena šeima, kiekviena pora turi savo „Kartą, seniai seniai“, savo įveiktus iššūkius ir pasiektas pergales.“
Tarsi vaikystės archyvas
Simonai kūryba – būtinybė, o ne pasirinkimas ar laisvalaikio užsiėmimas. Ji sako turinti labai lakią vaizduotę – įsivaizduoja vaizdais, lengvai įsijaučia į situacijas, todėl jei šito neišreiškia, viskas tarsi kaupiasi viduje.
„Jeigu būčiau tik mama, tik prie puodų ir skalbinių, nežinau, kaip man sektųsi. Man reikia save kaip nors išlieti“, – sako ji ir pabrėžia, kad kūryba leidžia išlaikyti pusiausvyrą tarp kasdienybės ir vidinio pasaulio.
Simona prisimena, kad anksčiau jos tekstuose būdavo daugiau tamsesnių minčių: liūdesio, sunkumo, galbūt net noro pabėgti nuo tam tikrų jausmų, tačiau laikui bėgant tai keitėsi. Kūryba pradėjo šviesėti, keitėsi ir jos pačios santykis su gyvenimu, atsirado daugiau šviesos, daugiau lengvumo.
„Kuo daugiau rašiau, tuo gražesnis darėsi gyvenimas“, – sako pašnekovė ir leidžia suprasti, kad kūryba tapo ne tik išraiškos forma, bet ir vidiniu procesu, kuriuo dalijasi savo paskyroje „Pasakos vardas“.
Ji taip pat kalba apie ateitį ir apie tai, kas lieka. Vaikai užaugs, jų kasdienybė pasikeis, tačiau pasakos, kurias ji kuria dabar, išliks. Tai tampa ne tik kūryba, bet ir savotišku archyvu, kuriame užfiksuota jų vaikystė, emocijos, bendri išgyvenimai, kuriuos vėliau bus galima prisiminti.
„Nors mano kūrybinis variklis sukasi visą dieną, tikroji magija prasideda tada, kai visi namai miega. Mano vaikai yra mano didžiausias įkvėpimas – jų dėka supratau, kokią galią turi asmeninė istorija. Tačiau rašymas man yra ir asmeninis terapijos būdas. Ramybę atrandu tada, kai visi namai jau miega, o aš lieku viena su savo mintimis ir užrašų knyga. Tais momentais laikas tarsi sustoja, o kiekvienas parašytas žodis padeda susidėlioti ne tik pasakos herojų, bet ir savo pačios mintis“, – sako kūrėja.
Puoselėja naujas idėjas
Simona sako turinti daug idėjų, kurios dar tik laukia įgyvendinimo. Viena jų – edukacijos, kuriose vaikai kartu su tėvais galėtų kurti savo pasakas, ne tik jas skaityti, bet ir patys dalyvauti kūrybos procese. Ji mano, kad tokia bendra kūryba galėtų tapti dar vienu būdu stiprinti ryšį šeimoje, nes svarbus ne tik galutinis rezultatas, bet ir pats kūrimo procesas.
Moteris puoselėja ir interaktyvių pasakų idėją, kad vaikai galėtų įrašyti savo svajones, mėgstamus dalykus, papuošti kūrinį ir taip padaryti jį dar savesnį. Tokios idėjos, pasak jos, dažniausiai gimsta iš kasdienybės – iš paprastų situacijų, kurios netikėtai tampa įkvėpimu ir naujų projektų pradžia.
„Neseniai gulėjome ligoninėje su vaiku. Nebuvo ką veikti, tad pradėjau klausinėti tokių klausimų, į kuriuos atsakoma „taip“ arba „ne“. Jam labai patiko ir tada pagalvojau, kad iš to galima sukurti žaidimą“, – pasakoja moteris ir priduria, kad būtent tokie spontaniški momentai dažnai tampa kūrybinių sprendimų pradžia.
Neatsiejama kasdienybės dalis
Visi trys Simonos vaikai jau turi savo pasakas ir žaislus, kurie tapo jų kasdienybės dalimi. Kiekvienam jų sukurta gimimo istorija, taip pat ir atskiros nuotykių pasakos, atspindinčios jų pomėgius, interesus ir tuo metu svarbius dalykus. Vienam tai krepšinis, kitam – kompiuterinių žaidimų pasaulis, net jei, kaip pati juokiasi, ne visus terminus ji iki galo supranta, tačiau svarbiausia – ne tikslumas, o pats ryšys.
Mažosios dukrelės santykis su šia kūryba kol kas kitoks – ji labiau domisi pačiais daiktais, juos liečia, tyrinėja. Tačiau ateis laikas, kai pasakos taps svarbios ir jai. „Kol kas dar daugiau laužo ir mėto, bet ateis laikas, kai galėsiu jai skaityti“, – šypsosi daugiavaikė mama.
Ji pasakoja, kad vaikai miega apsupti žaislų, pagalvių, jų erdvėje daug to, kas sukurta jos rankomis. Pasakos jau tapo neatsiejama vaikų kasdienybės dalimi – jos ne tik skaitomos, bet ir išgyvenamos, tampa prisiminimais, kurie, kaip ji tikisi, išliks ilgam ir lydės vaikus, kai jie užaugs.
Projektas „Auganti šeima – Auganti Lietuva“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 3 600 eurų.
Naujausi komentarai