– Kada tapote šauliu?
– Šauliu tapau prieš penkerius metus, tačiau apie šaulystę galvojau anksčiau – jau prieš penkiolika metų. Tiesiog nebuvo laiko tam skirti tiek dėmesio, kiek reikėtų, nes šaulystė yra atsakinga veikla. Buvau labai įsitraukęs į verslą ir kitus darbus, todėl vis atidėliojau.
Šaulystė man labai artima dėl šeimos istorijos. Mano senelis Povilas buvo vienas pirmųjų Lietuvos savanorių. 1919 m. jis įstojo į ką tik sukurtą nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Prieš tai buvo caro armijoje rekrūtas, užsitarnavo puskarininkio laipsnį, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, buvo patekęs į vokiečių nelaisvę. Kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę ir kūrė savo kariuomenę, jis iš karto išėjo kovoti savanoriu. Dalyvavo mūšiuose su bolševikais, o už drąsą, pasiaukojimą ir ryžtą buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.
Riterio kryžiaus ordiną už nuopelnus Lietuvai esu gavęs ir aš, tik mano ginklas tada buvo vaizdo kamera ir mikrofonas. Dirbau „Panoramoje“, jai vadovavau. Tai buvo, kaip mes, žurnalistai, vadiname, karo metas. Visi tie karštieji taškai – kas vyko iki 1990 m. kovo 11-osios, per Kovo 11-ąją, po Kovo 11-osios, 1991 m. Sausio 13-ąją – buvo fiksuojami. Filmavome, rengėme reportažus. Vėliau, jau dirbdamas versle, taip pat nemažai veikiau reprezentuodamas Lietuvą užsienyje. Už visą tą veiklą ir gavau apdovanojimą, kuris mane labai džiugina.
– Ar todėl šaulystę šiandien vertinate kaip tam tikrą savo ankstesnės veiklos tęsinį?
– Taip. Šaulystė man tarsi įrašyta į kraują. Kai tik pavyko susireguliuoti savo darbo ir laisvalaikio srautus, įstojau į Šaulių sąjungą. Nebuvo taip, kad prieš penkerius metus būtų nutikęs koks nors konkretus įvykis, dėl kurio nusprendžiau tapti šauliu. Tuo metu jau buvo prasidėjęs karas Ukrainoje, bet stojau ne vien dėl to. Ėjau jau žinodamas, kur einu. Juk stodamas į Šaulių sąjungą prisieki būti ištikimas Lietuvos valstybei, negailėdamas jėgų ir gyvybės ginti ir saugoti jos nepriklausomybę, teritorinį vientisumą ir konstitucinę santvarką. Tai reikia labai gerai įsisąmoninti stojant į šaulius ir duodant priesaiką. Ji tikrai įpareigoja.
– Jūsų gyvenime buvo laikas, kai laisvė ir nepriklausomybė dar nebuvo savaime suprantami dalykai. Kaip Sausio 13-oji pakeitė Jūsų požiūrį į valstybę ir atsakomybę už jos likimą?
– Manau, kad ne tik tos dienos. Mano požiūrį į valstybę ir atsakomybę už jos likimą labai pakeitė Sąjūdžio susikūrimas, Kovo 11-oji – 1990-ieji, kai paskelbėme nepriklausomybę ir pradėjome eiti nepriklausomybės kursu, 1991 m. Sausio 13-oji ir įvykiai po jos. Tuomet suvoki, kad esi nepriklausomas ir turi dirbti tam, kad tą nepriklausomybę išlaikytum.
Todėl mes, žurnalistai, savo darbą dirbome iš širdies. Tikrai žinojome, kur pasuktume, jeigu kas nors atsitiktų. Tuo metu, nuo nepriklausomybės paskelbimo iki Sausio 13-osios ir po jos, dar buvo labai tamsių momentų. Vietiniai kolaborantai Mykolas Burokevičius, Juozas Jarmalavičius važinėjo aplink televiziją su ruporais ir sakė, kad nereikia kovoti už laisvę ir nepriklausomybę, reikia grįžti į SSRS. Visaip galėjo pakrypti. Juk Lietuvoje dar buvo sovietų kariuomenė.
Tais metais buvo labai įdomu ir labai neramu. Gyvenau Vilniaus centre. Visada buvau pasiruošęs, jeigu kas, išlipti pro langą ir pabėgti per stogą, nes niekada nežinojai, kas pas tave gali ateiti.
Neturėjome pakankamai vaizdo kasečių, kartais filmavome buitinėmis kameromis. Prisimenu, vieną vakarą suskambo durų skambutis. Pagalvojau: kas čia dabar? Gal reikės mauti ant stogo? Pažiūriu pro durų akutę – stovi kaimynai, vyras ir berniukas, gal kokių aštuonerių ar devynerių metų. Jie man atnešė buitinę vaizdo kasetę. Sako: „Gal reikės, nes mes žinome, kad jums trūksta kasečių.“ Tokie dalykai visam laikui pasilieka atmintyje.
Visam laikui atmintyje pasiliko Baltijos kelias. Aš jį filmavau, paskui lėkiau į studiją. Iki „Panoramos“ buvo likusios gal kokios trys minutės, bet spėjome sumontuoti ir parodyti reportažą iš Baltijos kelio, iš to, kas vyko aplink Vilnių.
Žinoma, Sausio 13-oji. Žinojau, jeigu kas nors atsitiks, eisime į miškus, kuriuose buvo partizanų žeminės, naudotos Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo. Tada buvo toks jausmas, kad daugiau nėra kur trauktis. Tie dalykai pasilieka atmintyje visam laikui. Šaulystė – tęstinumas to, ką tu kažkada darei ir ką nori daryti vardan Lietuvos. Čia net ne garsūs žodžiai. Tiesiog taip yra.
– Ką šiandien Jums reiškia būti šauliu?
– Man labai svarbu būti šauliu ir tam skiriu labai daug savo laiko – dabar turiu galimybę. Esu būrio vadas ir komendantinis šaulys. Dalyvaujame įvairiose pratybose ir tai darau su didžiausiu malonumu. Manau, kad tai tam tikras moralinis, labai reikalingas, šventas darbas.
Yra įvairių šaulių. Yra komendantiniai, yra koviniai, yra tie, kurie ginklu gina, ir tie, kurie veikia be ginklo. Tačiau svarbiausia, kad tam tikromis aplinkybėmis atsiranda ir teisinis įsipareigojimas, atėjus valandai X, ginti Tėvynę.
Šaulystė – tęstinumas to, ką tu kažkada darei ir ką nori daryti vardan Lietuvos. Čia net ne garsūs žodžiai. Tiesiog taip yra.
– Didelę Jūsų šauliškos veiklos dalį sudaro darbas su moksleiviais. Ko juos mokote?
– Yra tokia programa moksleiviams – pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursas. Ji prasidėjo prieš ketverius metus nuo devintokų, pirmos gimnazijos klasės moksleivių. Kursą patvirtino Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Krašto apsaugos ministerija, o įgyvendina Šaulių sąjunga.
Devintokai kiekvieną savaitę tris dienas skiria pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursui. Mes, instruktoriai, ateiname į mokyklas su uniformomis ir dirbame su moksleiviais. Nuo šių metų kiek palengvintą kursą išklauso ir septintų ir aštuntų klasių moksleiviai.
Mokome įvairių dalykų, kurie gali praversti ne tik ekstremalių situacijų atveju, bet apskritai gyvenime, kitaip sakant, mokome išgyventi. Pvz., kaip susirinkti išvykimo kuprinę, jeigu tam tikru metu reikėtų išeiti, kaip pasigaminti maisto lauko sąlygomis, kaip laikytis higienos tokiomis sąlygomis. Mokome naudotis kompasu ir žemėlapiu, suteikti pirmąją medicinos pagalbą, kalbame apie ekstremalias situacijas.
Labai svarbi kurso dalis yra pilietiškumas. Kalbame, kas yra pilietis, pilietiškumas, kokios piliečio pareigos ir teisės, ką reikia daryti, kad Lietuva toliau vystytųsi ir eitų gerovės keliu, kaip padaryti, kad mums visiems Lietuvoje būtų gera gyventi.
Manau, šie dalykai tikrai reikalingi. Tai daryti reikėjo pradėti anksčiau. Dar 1990–1991 m., po Sausio įvykių, kai pradėjome iš tikrųjų gyventi savo nepriklausomos valstybės gyvenimą, važiuodamas į savo sodybą Molėtų rajone nematydavau per valstybines šventes prie namų iškeltų trispalvių. Tuo metu parašiau straipsnį „Kodėl aš iki šiol noriu kelti trispalvę?“ Jau tada sakiau, kad mums reikia ugdyti pilietiškumą ir patriotizmą. Kiek laiko praėjo, kol pradėjome kažką daryti? Tačiau geriau vėliau negu niekada.
Tad tai, ką mes dabar kalbame su moksleiviais, labai svarbu tam, kad ugdytume lojalius Lietuvai piliečius.
– Ar matote, kad šie užsiėmimai keičia moksleivių požiūrį į pilietiškumą, patriotizmą, pareigą savo šaliai?
– Yra labai įsitraukiančių vaikų, kuriems tai įdomu, kurie klausosi. Yra nemažai jaunųjų šaulių tarp moksleivių. Jaunuoju šauliu galima tapti nuo vienuolikos iki aštuoniolikos metų. Kai kuriose mokyklose, kai kuriose klasėse yra po vieną ar du jaunuosius šaulius. Nesakau, kad jų yra visose klasėse, bet yra.
Yra vaikų, kurie labai smalsūs, klausinėja, po pamokos prieina, pasakoja, kaip yra jų namuose, ką galvoja daryti, kai užaugs. Devintokai jau yra penkiolikos šešiolikos metų, todėl aš juos vadinu jaunais suaugusiais žmonėmis. Sakau: „Jūs esate jau suaugę, reikia pradėti galvoti kaip suaugusiems žmonėms.“
Ateina laikas, kai, sulaukę aštuoniolikos, be kitų teisių, jie įgis ir teisę balsuoti. Stengiuosi su moksleiviais neužsiimti didaktika – ne vien pasakoti ir pasakoti, bet ir įtraukti juos į pokalbį, užduoti klausimų, kad jie patys pagalvotų. Sakau jiems, kad balsuoti – labai svarbu. Tai jų ateitis, mūsų Lietuvos ateitis. Mes, vyresni, nueisime į šalį, o jie kurs ateitį. Nuo to, kaip jie balsuos, priklauso, kokią valdžią turės. Todėl tam reikia ruoštis ir apie tai galvoti.
– Kaip su jaunimu kalbėti apie patriotizmą, atsakomybę ir pareigą valstybei, kad tai nevirstų sausu moralizavimu?
– Reikia kalbėti su jais kaip su suaugusiaisiais, beveik kaip su suaugusiaisiais, ir labai nuoširdžiai. Vaikai jaučia netikrą kalbėjimą. Jeigu pradedi apsimetinėdamas pasakoti, jie užsikemša ausis ir širdis, ir nieko nebegirdi. Todėl, kalbant su jaunimu, paaugliais, reikia būti labai nuoširdžiam ir juos mylėti. Jeigu nemyli vaikų, jeigu jų bijai, jeigu galvoji, kad pats esi protingiausias, o jie – dar kvaileliai, nieko gero nebus.
– Ar jauni žmonės jau suvokia, kad ateityje jiems gali tekti ginti savo šalį?
– Mes bandome apie tai pasakoti. Prisistatydamas papasakoju šiek tiek savo istorijos – apie Sausio įvykius, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžią ir eigą. Sakau jiems, kad jie yra laimingi, nes gimė laisvoje ir nepriklausomoje šalyje. Tačiau laisvė ir nepriklausomybė nėra duotybė. Visą laiką bandau tai paaiškinti: laisvę reikia saugoti, ginti ir prireikus stoti mūru už ją, net paaukoti savo gyvybę.
Manau, dar nėra taip, kad jie puikiai tai suprastų ir jau būtų pasirengę imti ginklą ir eiti ginti Tėvynės. Tačiau jie susimąsto. Aš jų klausiu, ar ketina atlikti karinę tarnybą, – juk gali būti privalomas šaukimas, kai jie užaugs. Tie klausimai lieka jų galvose ir mintyse. Manau, ir tarpusavyje apie tai pasikalba. Būtent todėl reikia apie tai kalbėti. Jeigu nekalbėsi, rezultatų tikrai nebus.
Visą laiką bandau tai paaiškinti: laisvę reikia saugoti, ginti ir prireikus stoti mūru už ją, net paaukoti savo gyvybę.
– Turbūt ne mažiau svarbu, kad mokiniai gali ne tik klausytis, bet ir patys kažką išbandyti?
– Žinoma. Neseniai buvau Grigiškių gimnazijoje. Ten yra lietuvių, lenkų ir rusų gimnazija. Lietuviškai kalbame, viskas gerai. Vieną dieną dirbau su septintokais, kitą – su aštuntokais. Jų programa šiek tiek kitokia nei devintokų, palengvinta. Aštuntokams labai patiko.
Mokėme daug įvairių dalykų, o pabaigoje nuėjome maždaug kilometrą nuo mokyklos ir mokėmės, kaip skeltuvu įžiebti ugnį. Miške skeltuvas labai praverčia, nes degtukai gali sušlapti, žiebtuvėlis – neveikti, o skeltuvas veikia visą laiką – tik reikia mokėti juo įskelti ugnį.
Grįžtant viena moksleivių grupė man sako: „Oi, kaip buvo įdomu! O jūs, Ričardai, kitais metais pas mus ateisite?“ Aš sakau: „Jeigu galėsiu, ateisiu. Jūs jau būsite devintokai, tai aš jus dar daugiau pamokysiu kitų dalykų.“
Tai va, mes tikrai darome labai gerą darbą. Pilietiškumo, patriotizmo ugdymas – ne tas pats, bet šie dalykai labai tarpusavyje susiję.
– Iš pradžių matėme didelį visuomenės įsitraukimą remiant Ukrainą. Vėliau dalis žmonių nuo nuolatinio karo naujienų srauto pavargo. Kaip nepamiršti, kad grėsmė yra reali ir visai šalia?
– Pirmiausia neužmirškime, kad Rusija dabar labai daug rengia į mus ir visą Europą nukreiptų psichologinių ir informacinių operacijų. Aplinkui labai daug melagingos informacijos. Jie turi tikslus. Vienas jų – sumenkinti valstybės gebėjimus gintis, sumenkinti valstybės kariuomenę, išgąsdinti žmones, palaužti jų valią priešintis ir sukelti chaosą. Todėl į visą informaciją reikia žiūrėti atviromis akimis ir stačiomis ausimis, nepasimauti ant tų kabliukų. Tų kabliukų yra labai daug.
– Kaip vertinate dabartines situacijas, kai žmonėms tenka reaguoti į oro pavojaus perspėjimus?
– Reikia nepamiršti, jeigu pavojus skelbiamas netiksliai, o žmonės kelis kartus išgirsta perspėjimą ir paaiškėja, kad tai buvo paukščiai ar kas nors kita, jie gali pradėti nebetikėti tokiais pranešimais. Kai ateis tikras pavojus, gali kilti problema. Čia jau institucijų, kariškių ir visų kitų, kurie dirba šiuo klausimu, užduotis. Jeigu skelbi pavojų, reikia tikrai žinoti, kad tai pavojus. Tam reikia turėti sistemų, kurios nustatytų, kur yra paukštis, o kur tikrai dronas. Ukrainiečiai tokias sistemas turi. Reikia semtis iš jų patirties. Aš negaliu gilintis į visas smulkias detales ir nežinau, kodėl kai kurie sprendimai dėl oro gynybos ar dronų vystymo priimami taip vangiai. Galbūt jie vystomi, tik mes apie tai dar ne viską žinome.
– Ką tokie dronų skrydžiai, Jūsų požiūriu, reiškia mūsų budrumui?
– Jie tikrina mūsų budrumą – tarnybų, žmonių. Agresorius stebi, analizuoja mūsų judesius, mūsų galimybes, sugebėjimus ir elgesį. Iš to daromos išvados, o paskui, matyt, yra kiti metodiniai nurodymai. Todėl labai gerai, kad pastarąjį droną numušė. Italų lakūnai labai gerai atliko savo darbą. Aišku, jeigu skaičiuotume ekonomiškai, tai kainuoja brangiai. Todėl reikia kuo greičiau turėti galimybes nustatyti ir sunaikinti droną pigesniais resursais. Priklausomai nuo to, koks dronas, reikia spręsti, kokias priemones panaudoti jam sunaikinti.
– Ką tokiomis aplinkybėmis turėtų daryti paprastas žmogus?
– Piliečiai neturi susilpninti savo budrumo vien todėl, kad vieną ar kitą kartą buvo neteisingas ar netikslus pranešimas. Reikia nepavargti, tiesiog būti budriems. Gali ateiti toks metas, kai bus pranešta, niekas nereaguos, o tuo metu iš tikrųjų bus oro pavojus ir prasidės negeri dalykai, galintys sukelti nelaimingų atsitikimų ir mirčių, jeigu į tai nekreipsime dėmesio.
Labai svarbu, kad veiktų priedangos, kuriuose žmonės galėtų pasislėpti. Gyventojams patarčiau paprastą dalyką: jeigu gyvenate daugiabutyje ar miegamajame rajone, tiesiog sužinokite, kur yra artimiausia priedanga. Nueikite, pasižiūrėkite, išsimatuokite atstumą, kiek iki jos reikia nueiti. Priedangų žemėlapį galima rasti programėlėje LT72 ir kituose šaltiniuose. Verta turėti pasiruošus kuprinę, jeigu reikėtų ilgesniam laikui išeiti iš namų, ir žinoti, ką į ją susidėti.
– Vadinasi, svarbiausia – nepanikuoti, bet būti pasiruošus?
– Šalia mūsų – agresorius, kuris darosi vis labiau nenuspėjamas. Mums reikia būti labai atidiems, nepasiduoti provokacijoms ir nebijoti. Juk to ir laukia priešas – kad pradėtume visi bijoti, kad išvažiuotume iš Lietuvos, kad jaunimas išvažiuotų iš Lietuvos, nes jam čia baisu. Tada valstybė silpsta. Susilpnėjusią valstybę lengviau užimti įvairiais metodais ir valdyti. Galima ją užimti išorės veiksmais, galima veikti iš vidaus. Tačiau mums reikia stebėti aplinkinę terpę, žiūrėti, kas vyksta aplinkui, skaityti ir bandyti suprasti, kur yra tiesa, kodėl kažkas daroma arba kodėl nedaroma, ir iš to daryti išvadas.
Šiandien tikrai esame stiprūs. Turime strateginius sąjungininkus, savo kariuomenę, šaulius, sąjungininkų karių Lietuvoje. Kai kada specialiai keliama klausimų, kad galbūt nesuveiks 5-asis NATO straipsnis, galbūt dar kas nors nesuveiks. Ateis laikas – viskas suveiks. Tik reikia nebijoti ir būti pasiruošusiems apginti savo šalį ir žmones. Reikia nebijoti ir ramiai gyventi savo gyvenimą, džiaugtis juo, žiūrėti į ateitį šviesiai, nes tokia ji ir bus. Kaip tikėsi – taip ir bus.
– Ką pasakytumėte žmogui, kuris nori būti naudingas Lietuvai, tačiau nežino, nuo ko pradėti?
– Jis gali ateiti į Šaulių sąjungą. Ten galima rasti užsiėmimą ir save realizuoti pagal sugebėjimus. Šaulių sąjunga nėra vien ginkluoti žmonės. Yra logistika, medicina, neginkluotas pasipriešinimas ir daugybė kitų dalykų. Kitaip sakant, ten platus spektras galimybių išreikšti save. Man atrodo, kad svarbu suprasti būtent tai: tarnystė Lietuvai gali turėti daug formų.
Straipsnių ciklas „Pareiga Laisvei" dienraštyje „Kauno diena“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 14 400 eurų.
(be temos)
(be temos)