RAKTAS MENANT SLOGIĄ PRAEITIES MĮSLĘ

Pašto vokas su brolio atvaizdu, išsaugotas net Sibiro tremtyje, šiandien tapo raktu menant slogią giminės mįslę. Tik po beveik aštuonių dešimtmečių ima ryškėti jūrininko Igno Dziko, tarnavusio ir karo laive "Prezidentas Smetona", likimo labirintai. Atsakymas glūdi Lietuvos ypatingojo archyvo fonde K-47.

Žinia iš kančių žemės

Buvo gal 1960-ieji, kai Kėdainių rajone, Babėnuose, Juozo Dziko namuose apsireiškė nepažįstamasis, kalbantis lietuviškai.

Galima tik spėti, kaip nustėro pats Juozas, ne taip seniai grįžęs iš Sibiro tremties, kur su šeima praleido 10 metų.

Vos pradėjo stotis ant kojų savo tėvų žemėje, ir vėl kažkoks nieko gero nežadantis vizitas.

J.Dzikas buvo iš tų nepaklusniųjų, kurie pokariu griežtai atsisakė jungtis į kolūkius. Pradžioje už tai sėdo į kalėjimą, vėliau su žmona ir vaikais išvežtas į Tolimuosius Rytus.

Todėl, suprantama, nepažįstamojo apsilankymas jį kiek išgąsdino.

Tačiau atvykėlis, regis, užsibuvo neilgai ir ištarė žodžius, kurių Juozas neužmiršo iki mirties. Juos veikiausiai atsimindavo kaskart sėdęs prie stalo valgyti.

"Tavo brolis Ignas mirė badu Sibire." Tokią žinią atnešė vyras iš kančių krašto, kur atgulė dar vieno lietuvio palaikai.

Vokas keliavo ir į Sibirą

Šią istoriją papasakojo klaipėdietė Šarūnė Jurevičienė. J.Dzikas (1914–2004) buvo jos senelis, o Ignas (1912– ?) – senelio brolis.

Moteris turi išsaugojusi negausias giminės relikvijas – kelias senovines nuotraukas ir tarpukariu išleistą proginį-suvenyrinį pašto voką, kurio averse atvaizduotas karo laivas "Prezidentas Smetona".

Voko reverse – fotografijų koliažas, kur dešinėje prie šturvalo – praktikantas, būsimasis šturmanas I.Dzikas.

"Šis vokas jau sulipęs nuo laiko. Šitą relikviją ir dar kelias anų laikų nuotraukas senelis itin brangino. Kai atėjo sovietai 1940 m., jis tas nuotraukas kažkur saugiai paslėpė, o paskui, kai po karo juos ištrėmė į Sibirą, nuotraukas ir tą voką pasiėmė su savimi. Neįsivaizduoju, kur jie sugebėjo jį paslėpti, tačiau jį išsaugojome iki šių dienų kaip itin svarbų atminimą. Senelis beveik niekada nekalbėjo apie tremtį, bet puikiai pamenu, kad šeimos susitikimuose visada pakeldavo taurelę už laisvą Lietuvą, nors niekas tos laisvos Lietuvos tada ir nesitikėjo. Jis brolį dažnai prisimindavo, jam jo labai trūko", – pasakojo klaipėdietė.

Šis vokas jau sulipęs nuo laiko. Šitą relikviją ir dar kelias anų laikų nuotraukas senelis itin brangino. Kai atėjo sovietai 1940 m., jis tas nuotraukas kažkur saugiai paslėpė, o paskui, kai po karo juos ištrėmė į Sibirą, nuotraukas ir tą voką pasiėmė su savimi.

Neįkainojamas atminimas

Kolekcininkas ir publicistas Vilius Kavaliauskas padėjo išsiaiškinti šio voko genezę. Tuos vokus išleido Lietuvos krašto apsaugos ministerija 1938 m.

"Buvo išleista 10 skirtingo siužeto vokų, vienas jų – jūrinis. Buvo trys variantai – rudas, žalias, mėlynas. Tiražas nėra žinomas, bet veikiausiai buvo masinis. Visi ženklinti patriotiniais užrašais. Šiandien toks nesiųstas vokas kainuoja maždaug iki 10 eurų, su pašto antspaudais – brangiau", – teigė V.Kavaliauskas.

Šis vokas J.Dziko palikuoniams yra neįkainojamas, jo neatidavė net į muziejų, nors jų labai prašė, tad apie pardavimą kolekcininkams kalbos būti nė negali.

Svarbu ir tai, jog kas nutiko pačiam Ignui, kuris atvaizduotas ant voko, – lig šiol mįslė.

Svajonė apie jūrą išsipildė

Ūkininkų Stasės Rainytės-Dzikienės ir Antano Dziko šeimoje iš Svilių kaimo Josvainių valsčiaus Kėdainių apskrityje buvo septyni vaikai, 5 dukros – Stefa, Michalina, Antosė (gyveno Argentinoje), Bronė, Janė ir du sūnūs – Ignas bei Juozas.

Ignas esą visada svajojo apie jūrą, ir jo svajonė išsipildė.

Kuklios informacijos apie šį atkaklų žmogų turi sukaupęs Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius.

Jo duomenimis, I.Dzikas 1930 m. išstojo iš Kėdainių gimnazijos VI klasės. 1934 m. tarnavo radistu Ryšių batalione, kur liko virštarnybiniu.

1936-ųjų sausį buvo radiotelegrafistas, gavo jaunesniojo puskarininkio laipsnį.

Tų pačių metų sausio 6 d. atvyko liktiniu puskarininkiu į karo laivą "Prezidentas Smetona".

Patikrinus pripažintas tinkamu tarnybai. Paskirtas vadovauti Buriavimo mokyklos mokinių apmokymui irkluoti laivo "Prezidentas Smetona" gelbėjimo valtimis. Rugsėjo viduryje paleistas į atsargą.

Tuo pat metu jis gavo valstybės stipendiją (250 Lt/mėn.) mokytis Rygos jūrų mokykloje. Sukaupė 7 mėnesių plaukiojimo stažą (karo laive).

Plaukiojo jūreiviu latvių garlaiviuose "Biruta" (1936 m. rugpjūčio 25 d. – gruodžio 16 d.) ir "Sigulda" (1936 gruodžio 21 d. – 1937 m. rugpjūčio 7d.).

Vėliau atliko plaukiojimo praktiką latvių garlaivyje "Lettonia", lankėsi Europos, Afrikos ir Pietų Amerikos uostuose. Atliko praktiką burlaivyje "Jūrnieks".

1938 m. gavo nemokamą užsienio vizą plaukioti stažui laivuose. 1940 m. gegužės 10-ąją išlaikė egzaminus, paskirtas antruoju šturmanu į bendrovės "Lietuvos Baltijos Lloydas" laivus. Turėjo tolimojo plaukiojimo kapitono laipsnį be stažo.

Permainos gera nežadėjo

Išsvajotą ir atkakliu darbu pasiektą diplomą I.Dzikas gavo likus vos daugiau nei mėnesiui iki sovietų okupacijos.

Kaip reikės toliau gyventi ir dirbti, niekas nė nenutuokė.

Beje, tada niekas Lietuvoje negirdėjo ir apie Sovietų Sąjungoje įsisiautėjusį terorą.

Niekas nežinojo ir apie tai, kad kiekvienas pabuvojęs užsienyje asmuo jau savaime atsiras NKVD taikiklyje, nes yra liaudies priešas.

Užėmus Lietuvą, I.Dzikas kelis mėnesius dirbo garlaivio "Šiauliai" įguloje, 1941 m. sausio–vasario mėnesiais dirbo garlaivio "Kretinga" pirmuoju šturmanu, kur gavo 500 rublių atlyginimą.

Nuo 1941 m. vasario pabaigos iki gegužės – garlaivio "Marijampolė" pirmasis šturmanas.

Visų šių laivų likimas tragiškas, jie nuskendo 1941-aisiais.

Ne mažiau tragiška ir mįslinga daugumos įgulų narių lemtis, tarp jų – ir šturmano I.Dziko.

Tačiau apie tai Lietuvos jūrų muziejaus kartotekoje nemažai painiavos.

Vienur rašoma, kad I.Dziko laivas buvo užblokuotas Suomių įlankoje prie Leningrado 1941 m. rudenį.

Tada lietuvis bandė per Ladogą patekti į Suomiją. Buvo sugautas, išvežtas į lagerį Intoje. Ten esą mirė kartu su jūrininkais Jurgaičiu ir Krukoniu.

Yra ir kita versija, kad karo pradžioje (1941 m. liepą–rugpjūtį) I.Dzikas su kitais laivo įgulos nariais iš Leningrado nusiųstas į Aralo jūrą Kazachijos pietvakariuose.

Byla Nr.16

Beveik aštuonis dešimtmečius I.Dziko likimą gaubė nežinia.

Po išsamių paieškų paaiškėjo, jog I.Dziko operatyvinė byla yra saugoma Lietuvos ypatingajame archyve, fonde K-47, tai yra Kazachstano Respublikos archyvuose saugomų dokumentų kopijų kolekcija.

Ten yra dokumentų iš baudžiamųjų bylų apie lietuvių tautybės asmenis kopijų aprašas.

Šią kolekciją 2011-aisiais viešnagės Astanoje metu Lietuvos vadovei Daliai Grybauskaitei įteikė Kazachstano prezidentas.

I.Dziko bylos numeris – 16. Byla nėra labai stora, ją sudaro vos 27 puslapiai.

Į šią bylą įsegtos ir Andriaus Černiausko (Kazimiero sūnaus), Juozo Banionio (Antano sūnaus), Justino Pauliko ir dviejų latvių anketos.

Visi šie vyrai veikiausiai dirbo viename laive.

I.Dzikas areštuotas 1942 m. birželio (ar liepos) 2 d., jo anketoje nurodoma, kad paskutinė darbovietė buvo laive "Pobeda", kur areštuotasis dirbo kapitono padėjėju.

Nurodoma, jog Ignas buvo nevedęs, išvardytos visos jo seserys ir brolis Juozas.

"Aš, darbuotojas (NKVD tardytojas – A.D.) Dušanovas, peržiūrėjau I.Dziko, Antano sūnaus, Lietuvos kariuomenės puskarininkio bylą. I.Dzikas iki arešto dirbo laive "Pobeda" kapitono padėjėju. Jis kaltinamas pagal baudžiamojo kodekso 58 straipsnio pirmą dalį", – rašoma 1942-ųjų dokumente.

Šėtoniško teismo "teisingumas"

I.Dzikas areštuotas už antitarybinę veiklą.

Esą nustatyta, kad visi šeši evakuoti Baltijos šalių jūrininkai buvo "priešiškai nusiteikę Sovietų Sąjungos atžvilgiu, susitelkė į kontrrevoliucinę grupę, į kurią įtraukė ir Aralo rajono Avanio (?) salos gyventojus."

Toliau kaltinamajame akte parašyta, kad jie vykdė aktyvią antitarybinę agitaciją, šlovino fašistinę Vokietiją, jų techniką ir armiją, tuo pat metu šmeižė tarybų valdžią ir jos vadovus, laukė vokiečių kariuomenės pasirodymo.

"Šita antitarybinė grupuotė bandė nelegaliai pasitraukti iš Sovietų Sąjungos į užsienį. Ir mėgino išduoti tėvynę. Antitarybinės veiklos iniciatoriumi ir grupės lyderiu buvo I.Dzikas. (…) Be to, I.Dzikas 1940 m., plaukiodamas užsienyje, Vokietijoje, buvo užverbuotas gestapo ir vykdė ypatingas jų užduotis, rinko duomenis apie Sovietų Sąjungą", – rašoma kaltinamajame akte.

Pradžioje I.Dzikas buvo nuteistas sušaudyti, paskui bausmė pakeista 10 metų pataisos darbų lageryje. Ir tai yra viskas.

Byloje nėra net kaltinamųjų prisipažinimo, kurių veikiausiai NKVD tardytojui net nereikėjo. Nežinoma nei kur, nei kada jie išvežti, nei kur mirė ar buvo nužudyti.

"Tavo brolis Ignas mirė badu Sibire", – tai buvo vienintelė žinutė, pasiekusi I.Dziko artimuosius.

"Laikau rankose bylos kopijas ir širdis verda nuo to siaubo, kurį turėjo išgyventi Ignas. Ieškosime toliau, kas jam nutiko", – žadėjo Š.Jurevičienė, mėginsianti atskleisti aštuonis dešimtmečius tvyrančią nežinią.