ŠVENTA VIENUOLIO K. MARČIULYNO MISIJA

Kvan Umo dzenbudistų mokyklos vienuolio Bo Haengo – pantomimos teatro aktoriaus Kęstučio Marčiulyno – grįžimas į Lietuvą iš Drakono kalnų Pietų Korėjoje ir šiemet neliko nepastebėtas. Jis ne tik rodė monospektaklius įvairiuose šalies miestuose, bet ir daug bendravo su visuomene, kalbėjosi apie svarbiausią mūsų dienų žaizdą – motyvaciją gyventi.

"Auksinės šventyklos" simboliai

Visi bilietai buvo išpirkti. Klaipėda laukė spektaklio "Auksinė šventykla". Ir ne todėl, kad miestas išsiilgęs renginių. Tiesiog visiems buvo labai smalsu, nes pagrindinis ir vienintelis šios pjesės atlikėjas – dzenbudistų vienuolis. Ką jis gali pasakyti žmonėms naujo, ko jie dar negirdėjo?

Klaipėdos dramos teatro didžioji salė buvo pilnutėlė, priešais avansceną papildomai išdėliotos dar penkios ar šešios eilės pristatomų kėdžių. Nedaug kur taip pamatysi. Laukiant pradžios, buvo baisu nusivilti.

Daugiau nei pusantros valandos salė sėdėjo nuščiuvusi ir bijojo pajudėti, kad nesutrikdytų to vienišo artisto minčių, kalbėjimo ir veiksmų, kuriam, regis, buvo ne ką lengviau nei jo vaidinamam herojui, kadaise sudeginusiam gražiausią Japonijos šventyklą ir pasinėrusiam į savo beprotybę.

Vėliau artistas prasitarė, kuo Lietuva artima Japonijai. Ir tai anaiptol nedžiugina – mus sieja didelis savižudybių skaičius. K.Marčiulyno įsitikinimu, tai yra labai skaudi šalies bėda, tad metas pradėti veikti visiems. Jo spektaklis – vienas tų mėginimų prisibelsti į žmones, įtikinti, kad pakelti ranką prieš save – nevalia.

Žmonės prie vandens – kitokie

K.Marčiulynas tikėjosi, kad klaipėdiečiai jo spektaklį supras ir jis jiems patiks. Pasak vienuolio, žmonės, gyvenantys prie jūros, yra kiek kitokie nei tie, kurie įsikūrę netoli miškų ar kalnų.

"Nesakau, kad jie geresni, bet jie gali lengviau pagauti esmę. Nes jau vien žiūrėjimas į jūrą yra meditacija. Kai žmogus būna toje erdvėje prie milžiniško vandens, jis tarsi apsivalo nuo visokių negerų minčių, o paskui jis grįžta į savo buitį, tie pojūčiai išsikristalizuoja į tam tikrą suvokimą. Jie paskui lengviau atpažįsta vertes ir tai, kas tikra", – įsitikinęs K.Marčiulynas.

Aktorius vylėsi, kad tokie žiūrovai mato ne vien vienuolį scenoje, kuris kalba savo širdies krauju apie savo paties išgyvenimus, jis tiki, kad jie suvokia, jog tai nėra vien tik spektaklis.

Paklaustas, jei nebūtų vienuolis, ar jam pačiam ta pjesė atrodytų kitaip, artistas nė nesuabejojo – gilesnis supratimas apie sielos dalykus atėjo daug medituojant.

Baugina manipuliacijos žmonėmis

K.Marčiulynas mano, kad šiuolaikinė visuomenė stipriai apkerpėjusi netikromis vertybėmis. Bet esą kažkam tai naudinga, nes įbaugintais žmonėmis lengviau manipuliuoti, įtraukiant juos net į nusikalstamus dalykus.

Pasak vienuolio, daug žmonių žuvo tikėdami, jog kovoja už tėvynę, nors iš tiesų, patys to nežinodami, jie tapo tik kažkieno nusikalstamų veiksmų aukomis.

"Todėl net scenoje negalima žaisti bloga energija. Ji propaguoja chaosą, karą, mirtį, nors visą tai traukia žiūrovus. Juk žmogus savo prigimtimi yra gyvulys, trokštantis žudyti. Neatmetu to, kad kai kurie režisieriai žino, ką daro, ir sąmoningai kuria tokius dalykus, kurie skleidžia siaubą, paralyžiuojantį žmogų. Tada atsiranda baimė, netikrumo jausmas. Tokią įbaugintą ir nesusipratusią visuomenę lengviau valdyti", – mano K.Marčiulynas.

Vienuolis neslėpė, jog meditacijų metu stengiasi atsikratyti tokių baimių, emocinių prisirišimų, kurie yra mentaliniai svetimkūniai žmogaus galvoje. Tačiau dauguma žmonių esą netgi nenori to nusimesti, nors, pasak vienuolio, tai veda į niekur.

Išminties stygius

Vienuolio teigimu, jo spektaklis yra viso to kritika. Nes neretai žmogus, priėjęs kraštutinę ribą gyvenime, susitapatina su savo kūnu. O tai yra klaida, kuri baigiasi tragiškai.

"Jis galvoja, kad aš ir esu aš. Ir galiu su savimi daryti, ką noriu. Bet juk kūnas tai nekaltas, kad protas kvailas, ir žmogus negali išeiti iš tos kančios, kurią pats susikūrė savo galvoje. Nepaisant to, jo kepenys, inkstai, kojos, rankos, širdis – tvarkoje, kūnas dar laikytų mažiausiai 60 metų. Juk tuo džiaugtis reikia, žinant, kiek neįgalių žmonių pasaulyje. Tai gal reikėtų protą suvaldyti, užuot nužudžius kūną?" – retoriškai klausė vienuolis, pripažinęs, kad savižudžiams dažniausiai tam nepakanka išminties.

K.Marčiulyną labai jaudina ir trikdo, kad apie tai stengiamasi garsiai nekalbėti, patogiau tokius žmones maitinti vaistais, o reikalui esant – ir izoliuoti nuo visuomenės. Bet esą tuo savižudybių problema Lietuvoje neišsprendžiama.

Serga ir pasišventėliai

Vienuolis neslėpė, kad dvasios ligų pasitaiko ir tarp meditaciją praktikuojančių dzenbudistų, bet teigiama, kad jie iššifruojami gana greitai.

"Tada atliekamos tam tikros praktikos, kai žmogus privedamas prie tikros meditacijos, nes būna tokių asmenų, kurie praktikų metu nesugeba atsiriboti nuo mąstymo. Juos apima laukimo jausmas, kad iš to sėdėjimo gaus kažką nepaprasto, atsivers čakros, pradės matyti auras, kito žmogaus ateitį. Taip prasideda psichinė liga ir praktikuojančių vienuolių tuo neapgausi. Meistras tokius "nušviesėjusius" sugrąžina į Žemę", – pasakojo K.Marčiulynas.

Pasak jo, dvasios ligoniai tarp praktikuojančių dzenbudistų atskiriami pagal elgesį, pagal tai, kaip jie vaikšto, valgo, bendrauja su kitais, net pagal tai, kaip laiko rankas.

"Labai nesunku iššifruoti, kokioje iliuzijoje žmogus atsidūrė. Tada pradeda veikti meistras, kuris sustabdo tokius nuklydimus. Tačiau, jei atsidūręs tokioje būklėje žmogus yra vienas, susitvarkyti su savo protu, apimtu iliuzijų, sudėtinga. Šis dvasinis nukrypimas primena šizofreniją, kuri pasireiškia gana agresyvia forma, neretai nukreipta prieš patį save", – dėstė K.Marčiulynas.

Kas aš esu?

Pasak pašnekovo, tokių dvasios nukrypimų neretai pasitaiko tarp vienuolyno svečių, kaip juos vienuoliai tarp savęs vadina, praleidusių "Septynerius metus Tibete". Ten esą praktika kitokia ir Korėjos meistrams nelengva būna perprasti, kas žmogui nutiko ir kas vyksta jo prote.

"Pasitaiko, kad iliuzijos jį taip užvaldo, jog dingsta sąmonė, neretai tenka tokius ligonius net pririšti, kad nesusižalotų. Vieną tokį atvejį aprašiau savo knygoje "Laiškai iš Drakono kalnų". Vienuolyne yra mokytojų, kurie tokiems nelaimėliams skiria atsilenkimų, darbo praktiką, kad išvestų žmogų iš tos būsenos. Jie perėmė tūkstantmetes tradicijas ir moka, kaip su tuo susitvarkyti", – pasakojo vienuolis.

K.Marčiulynas prisipažino, kad pats turėjo nemažai susidūrimų su tokiais "sergančiais" žmonėmis vienuolyne. Jis net yra atsakingas už mentalinę atvykstančiųjų į vienuolyną būseną.

"Man sakė, tu tarybinėje armijoje tarnavai, tad sugebėsi susitvarkyti. Būna situacijų, kai tenka panaudoti net fizinę jėgą, pavyzdžiui, stovi toks žmogus įsirėmęs rankomis kojomis į kokį nors stulpą ir jo nepajudinsi, o reikia jį nuvesti į celę", – sakė K.Marčiulynas arba Bo Haengas (korėjiečių kalba – "platus veiksmas"), kuris jau daugiau nei 17 metų gyvena ir praktikuoja įvairiuose Pietų Korėjos vienuolynuose, vis ieškodamas atsakymo į klausimą: "Kas aš esu?"