TAMPAME VIS PATRAUKLESNE MIGRACIJOS KRYPTIMI

Dabar Lietuvoje gyvena apie 66 tūkst. ne Lietuvos piliečių. Bet ekonomika auga, atlyginimai didėja, tad migrantai mūsų šalį vis dažniau mato ne tik kaip tranzito stotelę, ir tam reikia rengtis.

Lietuvos pasienyje su Baltarusija – nematytas neteisėtų migrantų, daugiausia iš Irako, Tadžikijos, Kirgizijos, antplūdis. Kaip Lietuva su tuo tvarkosi? Kokią šalies gyventojų dalį sudarant migrantams jau gali kilti grėsmių menkti vietos identitetui? Vis dėlto migrantai kelia daugiau grėsmių ar suteikia pranašumų?

Šiuos ir kitus klausimus "Kauno diena" uždavė Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO), padedančios įveikti organizacinius migracijos iššūkius, suteikti šios srities ekspertinių žinių, užtikrinti migrantų gerovę, Vilniaus biuro naujajam vadovui Eitvydui Bingeliui.

Iš Baltarusijos – antplūdis

– Kai kurių Seimo narių prognozėmis, pagal blogiausią scenarijų per savaitę Lietuvos sieną iš Baltarusijos gali bandyti kirsti apie 300 neteisėtų migrantų. Ką turėtų padaryti Lietuva? Kaip jai galėtų padėti Tarptautinės migracijos organizacija?

– Sprendžiant pagal tai, ką viešojoje erdvėje komunikuoja tiek Vidaus reikalų ministerija, tiek Lietuvos politikai, labai svarbu, kad Lietuva turi planą šiai krizei suvaldyti, rengia papildomas apgyvendinimo vietas ir pan. Matome koordinuotą veikimą, o Valstybės sienos apsaugos tarnyba puikiai atlieka savo darbą, kad neteisėtai kirtę Lietuvos sieną asmenys toliau nekeliautų po mūsų šalį.

Kalbant apie pagalbą, Lietuvos institucijos galėtų kreiptis į TMO, nes ši organizacija turi įvairiausios patirties – nuo stovyklų organizavimo iki migracijos krizės valdymo. TMO Vilniaus biuras įgyvendina savanoriško grįžimo į kilmės šalį pagalbą tiems, kurie neteisėtai kirto sieną ir negavo statuso, leidžiančio čia likti.

– Beje, daug painiavos dėl termino "migrantai". Kas į jį įeina?

– Šis terminas apima daug skirtingų žmonių grupių. Asmenys iš trečiųjų šalių, kurie, kaip kad dabar Baltarusijos pasienio ruože, sulaikomi neoficialiais būdais kertantys sieną, yra neteisėti migrantai. Kiti yra prieglobsčio prašytojai, pavyzdžiui, baltarusiai, kurie bėgdami nuo režimo prašo prieglobsčio Lietuvoje, ar irakiečiai, sirai, kurie taip pat bėga dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų savo kilmės šalyse. Treti – Lietuvoje gyvenantys ES šalių piliečiai, kurie čia dirba, sukūrę santuokas, taip pat kiti migrantai, oficialiu būdu gavę darbo vizas pagal trūkstamų profesijų sąrašą ar čia persikėlę su ateinančiais į Lietuvą investuotojais. Dar viena grupė – reemigravę Lietuvos piliečiai, taip pat lietuvių kilmės piliečiai, persikeliantys į Lietuvą iš trečiųjų šalių. Į migrantų terminą patenka net judantys šalies viduje – persikraustantys gyventi iš vienos savivaldybės į kitą.

– Pagal ką asmenys, neteisėtai kirtę sieną, skirstomi į tuos, kuriems čia leidžiama pasilikti ir kuriems ne?

– Gali būti atvejų, kai sieną kerta prieglobsčio prašytojai, norintys įgyti pabėgėlio ar saugomo asmens statusą. Yra tam tikros procedūros, patikrinama, ar iš tiesų jo valstybėje vyksta persekiojimai, gresia pavojus jo gyvybei. Suteikus pabėgėlio statusą, toks asmuo gali integruotis į visuomenę, dirbti. Tie, kurie neatitinka kriterijų pabėgėlio statusui gauti, grąžinami arba gali savanoriškai grįžti į kilmės šalį – kreiptis į TMO, kuri, bendradarbiaudama su kilmės šalimi, organizuoja jo kelionę atgal, perka bilietus, padeda reintegruotis jo kilmės šalyje.

– Bet iš kur staiga tiek daug migrantų ties Baltarusijos siena? Taip, Aliaksandras Lukašenka po skandalo dėl "Ryanair" priverstinio nutupdymo pagąsdino užtvindysiąs Lietuvos pasienį nelegalais. Tačiau ar lig tol Baltarusijos pasienio tarnybos jų sustabdydavo šimtais?

– Bet kokiam žmonių judėjimui neteisėtos migracijos būdu yra bent keli svarbūs faktoriai. Jei jie dėl prastų gyvenimo sąlygų savo kilmės šalyje pasirenka judėti į kitą, gal yra klaidinami, kad gali keliauti per Lietuvą, kad čia bus labai paprasta pereiti sieną. Gal dalis tų sulaikytųjų turi teisę gauti pabėgėlio statusą.

Reikia turėti omenyje ir tai, kad tie asmenys, bent jau remiantis viešai skelbiamais duomenimis, atskrisdami į Minską nėra neteisėti migrantai – keliauja oficialiais ir teisėtais būdais, gauna vizą, perka bilietą. Bet Baltarusija jiems – tranzito šalis, tikslas – ES. Tad labai svarbu, kad ir tranzito, ir tikslo šalies pasienyje būtų tinkama kontrolė, nuo jos kokybės priklauso skirtingas asmenų, neteisėtai kertančių sieną, skaičius.

G. Bartuškos nuotr.

Bangos ir atoslūgiai

– 2015-ųjų pavasarį prasidėjusi nevaldomos nelegalios migracijos banga į Europą atplukdė per 1 mln. išeivių iš Azijos ir Afrikos. Antplūdis staiga išaugo, paskui aprimo. Ar dabar, žvelgiant iš laiko distancijos, yra aiškus atsakymas, kas tada tą bangą nulėmė, – juk nebuvo kilę naujų karų ar stichinių nelaimių? Sąmokslo teorijų buvo įvairių.

– Svarbu paminėti, kad žmonės šiaip sau nepalieka savo gimtinės. Išaugusį migrantų skaičių lėmė labai daug dalykų, tad nereikėtų spekuliuoti, kad migrantų krizės metu buvo kažkoks organizuotas judėjimas. Nors naujų karų tuo metu nebuvo prasidėję, bet ir jau seniai vykstančiuose kariniuose konfliktuose aplinkybės nuolat keitėsi, buvo panaudotas cheminis ginklas, atsirado lokalių konfliktų židinių ar persekiojimo dėl religijos ir kitų dalykų.

Kita priežastis – nemaža dalis šių žmonių, išvykusių iš savo šalies, apsigyvendavo laikinose stovyklose ir, jei jose nebuvo užtikrinamos pagrindinės paslaugos, pavyzdžiui, vandens tiekimas, ar nebuvo fizinio saugumo, natūralu, kad žmonės ieškojo, kur saugiau.

Jei žmogus integruojasi, moka kalbą, supranta kultūrą, priima įsigalėjusias visuomenės normas, jam pačiam yra paskata įžengti į visuomenę, būti oriam, gyventi kaip tos šalies piliečiui.

– Ar yra statistika, kiek ir kokia dalis iš tos migrantų bangos liko gyventi ES? Kokia maždaug dalis asmenų, bandančių nelegaliai patekti į ES, gauna leidimą joje gyventi?

– ES liko gana didelė jų dalis. Pagal naujausią statistiką, iš šį kovą ES priimtų visų sprendimų dėl prieglobsčio teigiami buvo 27 proc.

– 2015 m. Lietuva pagal kvotą buvo įsipareigojusi priimti per 1 000 Europą užplūdusių migrantų. Bet ir jie patys veržėsi į turtingesnes už Lietuvą šalis. Tad galiausiai kiek jų priėmėme ir kiek jų tebegyvena Lietuvoje?

– Lietuva priėmė apie 500 asmenų. Raudonasis Kryžius, "Caritas" padeda tokiems žmonėms įsikurti, įsidarbinti, mokytis kalbos. Tikrai yra sėkmės pavyzdžių. Bet tikslesnius duomenis, kiek iš tų 500 šiandien gyvena Lietuvoje, gal turi Migracijos departamentas ir integraciją vykdančios institucijos.

Grėsmės ir pranašumai

– Migrantų antplūdžio baiminamasi ir dėl grėsmės šaliai prarasti savo identitetą tiek kultūriniu, tiek religiniu, tiek kitais aspektais. Ar yra kokių nors mokslininkų ar politikų skaičiavimų ar pasvarstymų, kokią dalį valstybės gyventojų gali sudaryti migrantai, kad nekiltų grėsmių šalies nacionaliniam identitetui?

– Tokių skaičiavimų tikrai nėra. Jei integracijos procesas sėkmingas, migrantai tik praturtina šalies kultūrą. Raktas, kaip migrantai įsilieja į visuomenę, yra integracija – kalbos mokymasis, paslaugos, kurias jie gauna, pagalba greičiau įsidarbinti ir t.t. Jei žmogus integruojasi, moka kalbą, supranta kultūrą, priima įsigalėjusias visuomenės normas, jam pačiam yra paskata įžengti į visuomenę, būti oriam, gyventi kaip tos šalies piliečiui.

– Europiečiai baiminasi migrantų ir dėl teroro aktų, tarp kurių rengėjų nemažai buvo iš migrantų šeimų. Prancūzai liberalesni migrantų atžvilgiu, tačiau Prancūzijoje buvo daugiau tokių išpuolių, austrai – griežtesni, bet tks išpuolis buvo tik vienas per 50 metų. Kokios ES naujausios migracijos politikos nuostatos siekiant užkardyti tokius atvejus?

– Sėkminga integracija yra raktas į sėkmę. Bet nelabai korektiška lyginti Prancūzijos ir Austrijos situaciją, nes istoriškai ji susiklosčiusi kitaip.

– Prancūzija moka kainą už savo kolonialinę istoriją?

– Tai tiesiog nepalyginamos valstybės.

Negalime stigmatizuoti, kad didesni migracijos srautai lygu teroras ar radikalizacija. Bet svarbu, kad būtų oficialūs teisėti migracijos procesai, kad žmonės galėtų patekti į valstybes oficialiai, kad jie būtų žinomi kaip esantys valstybėje, būtų turimi jų duomenys, vyktų apsikeitimas informacija tarp valstybių ir kiti dalykai. Bet tiesioginės paralelės tarp migrantų skaičiaus ir terorizmo tikrai nenorėčiau išvesti. Yra šalių, kur migracijos skaičiai maži, bet vyksta teroro aktai ir atvirkščiai.

G. Bartuškos nuotr.

Svetimšalių – vos 2,4 proc.

– Kokios migracijos į Lietuvą iš trečiųjų šalių tendencijos?

– Statistikos departamento duomenimis, 2020 m. į Lietuvą iš viso imigravo 20 tūkst. žmonių daugiau, nei emigravo. Tarp imigrantų iš trečiųjų šalių dominuoja ukrainiečiai ir baltarusiai, daugėja ir iš Azijos, bet jų yra maža dalis.

Dabar Lietuvoje, Statistikos departamento duomenimis, gyvena apie 66 tūkst. ne Lietuvos piliečių, tai sudaro 2,4 proc. gyventojų. Sakyčiau, pats metas peržiūrėti, kokia turi būti mūsų valstybės migracijos strategija, kad žmonės, kurie atvyksta į Lietuvą gyventi ir dirbti, būtų kiek įmanoma sėkmingiau integruoti į visuomenę. Lietuvos ekonomika auga, atlyginimai didėja ir natūralu, kad vis labiau tapsime migracijos kryptimi trečiųjų šalių piliečiams.

Lietuvos ekonomika auga, atlyginimai didėja ir natūralu, kad vis labiau tapsime migracijos kryptimi trečiųjų šalių piliečiams.

– Kada ir kiek gali didėti imigracija Lietuvoje?

– Sunku įvertinti. Užpernai tik pirmą kartą per 30 nepriklausomybės metų fiksuota pozityvi neto migracija, tai yra atvykstančiųjų buvo daugiau nei išvykstančiųjų, bet šį pavasarį ji vėl buvo neigiama. Bet dabar svarbu analizuoti procesus ir valstybei turėti strategiją, kaip pasiekti kokio tikslo – jei norime kvalifikuotų darbuotojų, jei norime lietuvių reemigracijos, kokią pagalbą teikiame, konsultuojame. Migracija gali būti priemonė, jei mes, kaip valstybė, žinome, ko siekiame. Dabar Vyriausybės lygiu perdėliojami migracijos strateginiai tikslai.

– Vieni aiškina, kad senstanti Lietuvos visuomenė neapsieis be darbo jėgos importo, kiti – kad atvykėliai dažnai būna menko išsilavinimo, bet su gausiomis šeimomis, tad socialinei rūpybai išleisime daugiau, nei laimėsime iš nekvalifikuoto jų darbo.

– Tai globalios tendencijos, kad dėl nekvalifikuoto darbo specifikos vietos gyventojai nesirenka šių profesijų. Tad, jei atvyksta nekvalifikuoti darbuotojai ir tai sutampa su darbo rinkos poreikiais, yra gerai.

Be to, asmenų, kurie čia atvažiuoja užsidirbti, tikslas tikrai nėra pašalpos. Turime begalę pažįstamų lietuvių, kurie taip pat važiavo į kitas šalis užsidirbti ir jų tikslas nebuvo gauti socialinę pašalpą. Žmonės nori pakelti savo gyvenimo lygį, o ne gyventi iš pašalpų. Bet socialinės garantijos Lietuvoje galioja tiek Lietuvos piliečiams, tiek turintiems teisę čia gyventi, ir ne Lietuvos piliečiai niekaip neišsiskiria iš visuomenės konteksto.

Tačiau kita, ką Lietuva bando daryti ir gal tai reikėtų daryti aktyviau, – tai prisikviesti čia atvykti aukštos kvalifikacijos specialistų. Tokių atvyksta, bet mažiau nei žemos kvalifikacijos darbuotojų. Jei norime sulaukti daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų, turi būti gana aiškios paskatos čia atvykti – tiek jų socialinių garantijų perkėlimas, informacijos suteikimas, kalbos mokymas, darželiai anglų kalba jų vaikams ir dar daugiau žingsnių.

– TMO Vilniaus biuro vadovo poste esate naujokas – tik nuo birželio 1-osios. Žinoma, padės jūsų ankstesnė patirtis dirbant socialinės apsaugos ir darbo viceministru, Maltos ordino pagalbos tarnybos generaliniu sekretoriumi, nacionalinėse ir europinėse skurdo mažinimo organizacijose. Su kokiomis idėjomis atėjote į TMO?

– Man labai svarbu tęsti bendradarbiavimą, geriausias praktikas, kurias ir dabar įgyvendiname kartu su Vyriausybe, ministerijomis, savivaldybėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir kitais partneriais. Visų pirma, tai Migracijos informacijos centras, kur vieno langelio principu konsultuojame grįžtančius ar norinčius grįžti į Lietuvą lietuvius, taip pat baltarusius, kitus trečiųjų šalių piliečius, norinčius sugrįžti ar atvykti į Lietuvą.

Kita svarbi programa – savanoriško grįžimo į kilmės šalį neteisėtai Lietuvoje esantiems asmenims.

Taip pat reikia tęsti tyrimais ir įrodymais grįstų priemonių rengimą ir rekomendacijas, kurias mūsų valstybė galėtų įgyvendinti. Norime būti labiau matomi kaip valstybės partneriai migracijos klausimais, atvežti į Lietuvą geriausią pasaulinę ekspertinę pagalbą, o gerąja Lietuvos patirtimi dalytis su kitomis šalimis Europos migracijos tinkle. Lietuvoje kol kas vykdomas tiktai mažas spektras galimų paslaugų, o TMO turi patirties nuo dokumentų autentiškumo patikrinimo trečiosiose šalyse, vizos procedūrų aptarnavimo valstybėse, kuriose šalys neturi konsulinių atstovybių, iki migrantų stovyklų administravimo, pagalbos organizuojant simuliacijas į išaugusius migracijos srautus, dar vadinamus stress test, ir padėti kartu pasiruošti veikiančius reagavimo planus šalims.

Trečia, mano tikslas – prisidėti prie kiek įmanoma geresnės migrantų integracijos Lietuvoje. Čia yra kur tobulėti nuo konsultacinių dalykų iki pagalbos grįžtantiems lietuviams, šeimoms, jų vaikams. Integracijos gama plati, ir šioje srityje norime veikti aktyviai.