Trispalvės sargybinis
Šiandien jie jau ne taip labai išsiskiria iš minios kaip anuomet – skiauterėti, juodomis odinėmis striukėmis su daugybe įvairiausių metalinių ženklelių, žiogelių, grandinių. Tačiau nė dvidešimties neturėję ar kiek juos peržengę pankroko muzikantai minias jaunimo drąsino skanduoti „Lietuva – jėga“, o prireikus gynė iškovotą nepriklausomybę.
Pankroko ir pasipriešinimo sovietams ikonai Vikintui Dariui Šimanskui, geriausiai žinomam sceniniu Varveklio vardu, 1991-ųjų Sausio 13-ąją teko atsakinga misija – ginti Gedimino pilies bokštą. Kai sausio 8 d. jedinstvininkų organizuotos protesto akcijos dalyviai bandė įsiveržti į parlamentą, šauliai, savanoriai budėjo pasiskirstę: vieni prie parlamento, kiti prie Vyriausybės, dar kiti prie televizijos ar dar kitur. Vienas tokių postų ir buvo Gedimino pilies bokšte saugoti Trispalvę.
„Buvo gauta informacija, kad „Jedinstvo“ nori pakeisti bokšte lietuvišką Trispalvę į ankstesnę, sovietinę LTSR, o sovietų kariuomenė buvo pasakiusi „Jedinstvo“, kad, jei kur reiks, jiems padėsianti. Tad ruošėmės, kad „Jedinstvo“ ne vieni atvyks keisti vėliavos. Mūsų tikslas buvo kuo ilgiau išlaikyti Gedimino pilies bokštą neužimtą“, – prisimena V. D. Šimanskas.
Kalno papėdėje buvo įsikūrusi Vidaus reikalų ministerija (VRM), o nauja, jau nepriklausomos Lietuvos policija buvo pažadėjusi padėti ir, jei pamatytų, kad puolamas bokštas, prisijungti prie jo gynėjų. „Kai pradėjome tikrinti, kuriuose aukštuose reikia išjungti šviesas, kad bokštas liktų tamsoje, VRM tai pastebėjo ir iš karto mums paskambino, klausdami, kas vyksta ir ar viskas gerai“, – pasakoja V. D. Šimanskas.
Kai kas turėjo medžioklinius ginklus, tačiau, kaip pasakojo dar vienas Trispalvės gynėjas dailininkas Nerijus Treinys, anuomet Dailės instituto studentas, buvo pasitelkti ir pilyje saugomi muziejiniai eksponatai – patrankų sviediniai, iš vitrinų išimtos senovinės ietys. Prie Trispalvės flagštoko buvo priklijuotas užrašas „Opasno. Zaminirovano. Danger“ – rusiškai „Pavojus. Užminuota“ ir angliškai „Pavojus“, kad, jei priešas pasiektų vėliavą, nors kiek sugaištų ją pakeisti. Tačiau iš tiesų ten nebuvo jokių sprogmenų.
V. D. Šimanskas pasakoja, kad prie Gedimino pilies bokšto gynėjų prisijungė likus keletui dienų iki lemiamos Sausio 13-osios nakties ir išbuvo maždaug mėnesį, kol situacija nurimo. Toji naktis labiausiai jam ir įstrigo atmintin. „Iš pilies matosi Televizijos bokštas, stebėjome šviesos pliūpsnius, kai šaudė, matėme, kaip viena po kitos į netoli prie mūsų esančią Raudonojo kryžiaus ligoninę pradėjo važinėti greitosios. Supratome, kad kažkas prasidėjo“, – pasakoja vienas iš Trispalvės sargybinių. Visi suprato: jei būtų užimtas parlamentas, būtų veržtasi ir pakeisti laisvos valstybės simbolio – Trispalvės. Gynėjų minios dėka priešui nepavyko. Po metų Sausio 13-ąją tie, kas ten budėjo tą lemtingąją naktį, vėl susirinko, užlipo į bokštą, drauge nusifotografavo.
Lietuva – tai jėga
V. D. Šimansko bendražygis, pankroko tėvu tituluojamas Nėrius Pečiūra, žinomas sceniniu vardu Atsuktuvas, pasakoja, kad jiedu su V. D. Šimansku-Varvekliu nuo 1985-ųjų, būdami aštuoniolikmečiai, tapo pasišventusiais pankais, pankroko muzikantais, o savo menine veikla atvirai stojo prieš sovietinę sistemą, pradėjo burti masinį jaunimo judėjimą.
„Gyvenimas anuomet buvo labai margas. Sąjūdžio laikais turėjome vienintelį tikslą – Lietuvos laisvę“, – sako N. Pečiūra.
Viena iš jų pankroko grupių taip ir vadinosi – „Už Tėvynę“, nors prieš tai jiedu savo grupei buvo parinkę buitiškiau skambantį pavadinimą – „WC“. Pasak N. Pečiūros, pavadinimą „WC“ sugalvojo Varveklis, manydamas, kad tai bus spjūvis sovietinei estradai į veidą. „Pavadinimą „Už Tėvynę“ sugalvojo vienas tų laikų bičiulis. Jis įtikino, kad toks ryškus roko grupės pavadinimas išreikš laisvės ir nepriklausomybės siekį, apie kurį 1988 m. pradžioje buvo galima kalbėti tik savame rate ir pašnibždomis. KGB tada mus dar aktyviai sekė, persekiojo ir grasino“, – prisimena iki šiol Atsuktuvu vadinamas muzikantas.
Mus veikė nenugalima laiko jėga, baimės buvo, tačiau laisvės troškimas buvo stipresnis.
Grupės „Už Tėvynę“ dainos žodžiai „Lietuva – tai jėga“ buvo skanduojami visoje Lietuvoje. N. Pečiūra pasakoja, kaip gimė toji daina: „Po ilgamečių sovietų draudimų organizuoti gegužines ant Rambyno kalno 1988 m. per Jonines pagaliau buvo surengtas didžiulis koncertas. Jį organizavo Vilniaus „Jaunimo muzikos klubas“. Jie pakvietė ir grupę „Už Tėvynę“. Muzikantus iš Vilniaus vežė dardančiu sovietiniu autobusu. Jame sėdėdamas kelionės metu ir parašiau dainą „Lietuva – tai jėga“, – sako N. Pečiūra.
Poetės akys skaudžiai sumerktos,
Sugniaužtos monetos tarp pirštų švelnių,
Gimtoji šalis netilpo jos rankose,
Tad vadui tautų – gintarų dovanų.
Žodis iš lūpų – gyva paslaptis.
Ūgliai netikės nuolankumo mitu.
Klaidina rūsiai abejingumu.
Nesužinosi minties ateities,
o priedainyje skanduojama „Lietuva – tai jėga“.
„1987–1988 m. sovietinėje spaudoje pasitaikydavo propagandinių straipsnių, kad Lietuva negali būti nepriklausoma savarankiška valstybė, nes esą neužteks intelektualinių pajėgų ir resursų. Šia daina norėjau atkirsti tokiai sovietinei propagandai. Lietuva – tai jėga, tai neabejotinai įrodė istorija“, – didžiuojasi N. Pečiūra. Sukūręs dainą autobuse, jis tą patį vakarą ją dainavo koncerte ant Rambyno, o tūkstantinė minia iš širdies skandavo kartu.
Bananų balius
Pankroko muzikantai priešinosi sovietams, kiek galėjo, pagal savo supratimą. „Klausėmės „Amerikos balso“ ir kitų Vakarų radijo stočių. Mus veikė nenugalima laiko jėga, baimės buvo, tačiau laisvės troškimas buvo stipresnis“, – prisimena N. Pečiūra. 1988 m. rugpjūtį jie, gal dešimties jaunuolių būrys, pradėjo leisti nelegalų antisovietinį ir muzikinį laikraštuką „Mūsų ašigalyje“. Pradėjo leisti įsitikinę, kad dėl to greitai bus uždaryti į kalėjimą. Tačiau vis tiek rašė, piešė antisovietines karikatūras, tiražą nelegaliai daugindavo gamyklose, kur buvo kopijavimo aparatų. Laikraštukas ėjo kas mėnesį, išėjo keturiolika numerių.
Kodėl būtent roko ir pankroko muzikantai išsiskyrė aktyvumu antisovietinėje kovoje? Pankų tėvu vadinamas muzikantas mano, kad taip nutiko todėl, jog laisvė roko muzikoje buvo draudžiama: pati muzika varžyta, ribota, sekama ir kontroliuojama. 1982 m. buvo uždrausta grupės „Saulės laikrodis“ veikla, KGB sekė grupės „Katedra“ narius, persekiojo „Tigro metų“ vokalistą Borisą Ražą. Apie savo ir Varveklio nuotykius su KGB N. Pečiūra vėliau net sukūrė dokumentinį filmą ir parašė apysaką.
Pasak jo, Varveklis buvo labai drąsus, o kartu ir linksmas, bravūriškas. Savo grupę 1988 m. jis buvo pavadinęs „Genocidas Raudonajam Interventui“.
Dar būdamas moksleivis ant rankos išsitatuiravo Gedimino stulpus. 1987 m. ant mokyklos lauko sienų aliejiniais dažais užrašė šūkius „Laisvę Lietuvai“, „Šalin KGB“. Jis buvo patriotas, kaip ir jo amžiną atilsį tėvas Romualdas Šimanskas. Tėvas vienu metu platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, o Varveklis – jaunimo laikraštuką „Mūsų ašigalyje“.
Teko patirti ir KGB persekiojimų, ir milicininkų smūgių. Atsuktuvas su Varvekliu 1988 m. rugsėjo 28 d. dalyvavo Lietuvos laisvės lygos mitinge Gedimino (dabar – Katedros) aikštėje, skirtame tą dieną 1939-aisiais pasirašytiems Molotovo–Ribbentropo pakto slaptiesiems protokolams pasmerkti. Prieš mitingo dalyvius buvo panaudotos didelės milicijos ir vidaus kariuomenės dalinių pajėgos, prasidėjo vadinamasis bananų balius: mitingo dalyviai buvo mušami bananais vadintomis guminėmis lazdomis ir kumščiais, spardomi.
„Bėgome nuo žmones mušančių kareivių. Pats mačiau, kaip kareivis su gumine lazda užvožė ir Varvekliui, ir jo seseriai Ramunei Šimanskaitei. Ramunė šaukė: „Šalin tarybų valdžią!“ – prisimena N. Pečiūra.
Pasak jo, KGB dar 1985 m. gegužę, vos V. D. Šimanskui sukakus aštuoniolikai, jam užvedė operatyvinio stebėjimo bylą. Tai reiškė, kad jis yra nuolat sekamas. Byla buvo nutraukta tik 1989-aisiais.
„Viskas baigėsi tuo, kad 2018 m. Varveklis sėdėjo buvusiame LTSR KGB pirmininko kabinete, o jam šypsojosi ten į paskaitą susirinkę žmonės“, – džiaugiasi N. Pečiūra.
Ne tik dramatiškas
Neeilinį vaidmenį antisovietiniame judėjime suvaidino ir roko maršai per Lietuvą. Jų organizatoriams – Gintautui Babravičiui, Stasiui Paškevičiui, Giedriui Klimkevičiui ir visam „Jaunimo muzikos klubui – LOS Centrui“ N. Pečiūra jaučia ypatingą pagarbą. Jie vystė roko muziką, išjudino politinius procesus. 1988 m. Roko maršas per Lietuvą buvo itin drąsus – rėmė Sąjūdį, vežėsi Trispalvę ir įpūtė vilties, kad Lietuva bus laisva.
N. Pečiūra pasakoja apie bendrystę su kitomis to meto roko ikonomis. Draugiškai bendravo su „Anties“ muzikantais ir Algirdu Kaušpėdu, atvažiavęs į Kauną užsukdavo pas jį į svečius. Apie 1989-uosius kartu net rašė muzikinio vaidybinio filmo scenarijų. A. Kaušpėdas buvo sugalvojęs linksmą istoriją, kad esą iš Londono į Lietuvą sunkvežimiais parvežamas Lietuvos auksas, o sovietai bando jį pavogti. Su Andriumi Mamontovu N. Pečiūra pasakoja draugavęs nuo 1989-ųjų. Tą rudenį „Fojė“ jo grupę pakvietė apšildyti jų koncertą Kauno Dainų slėnyje, vėliau – ir į savo koncertinį turą per Lietuvą.
Pasipriešinimas: pankroko muzikantai kūrė laisvės troškimą skatinančias dainas, ant mokyklos sienos užrašė „Laisvę Lietuvai“, dalyvavo mitinguose, leido nelegalų antisovietinį laikraštuką „Mūsų Ašigalyje“. Nuotraukoje – Atsuktuvas ir Varveklis su kitais pankais Vilniuje 1987 m. / N. Pečiūros asmeninio archyvo nuotr.
Pasakojimą apie 1983–1991 m. neformalaus jaunimo gyvenimą ir istorinius įvykius Latvijoje ir Lietuvoje – disidentų mitingus, KGB persekiojimą, andergraundo ir pankroko festivalius – N. Pečiūra neseniai sudėjo į dokumentinį filmą „Jaunimas prieš sovietus“. „Filmas – nesisteminis, todėl jis ir laisvas, ir dramatiškas, ir bravūriškas. Padariau jį savo lėšomis ir entuziazmu, dirbau dvejus metus, net nekilo minties kur nors prašyti finansų“, – pasakoja N. Pečiūra.
Ne viskas, kas svarbu, tilpo į filmą. Apie vieną iš likusių už kadro epizodų 2018 m. Vilniaus oro uoste, su Trispalve rankose laukiant iš Londono grįžtančio Varveklio, papasakojo jo mama Laimė. 1985-aisiais KGB Varveklį tardė dėl planų užgrobti lėktuvą ir pabėgti į Vakarus. Tardyta ir jo sesuo Ramunė. KGB pareigūnas Vladas Bagdonavičius spaudė ją bendradarbiauti – sekti brolį ir informuoti apie jo ketinimus. Ramunė viską iškart pasakė mamai. Ši paskambino į KGB ir pakeltu balsu pareiškė: jos vaikai skundikais netaps.
N. Pečiūra pasakoja, kad 2025-aisiais filmas „Jaunimas prieš sovietus“ rodytas Vilniuje, Šventojoje, Ukmergėje. Juo domisi įvairaus amžiaus žmonės, ateina ir jaunimas. Jauni žmonės domisi istorinėmis aplinkybėmis, nors jiems ir sunku suvokti, kokia buvo situacija sovietinės okupacijos metu. Filme nuosekliai ir aiškiai papasakotos istorijos padeda tai suprasti.
Už tokią, kokia yra
Pankų tėvu tebevadinamam N. Pečiūrai ką tik suėjo 59-eri, skiauterę pakeitė skrybėlė, tačiau, kaip pats sako, jo koncertinis gyvenimas verda kaip katilas su raganų vaistažolėmis – kone kas savaitgalį koncertuoja įvairiuose klubuose ar tokiose vietose kaip Vytauto Didžiojo karo muziejaus Laisvės kovų pažinimo centras, M. K. Čiurlionio meno muziejaus Galaunių namai. Kuo šiandienis Atsuktuvas panašus ir kuo skiriasi nuo buvusio 1986–1990 m. ir pirmųjų nepriklausomybės metų maištininko?
„Per pastaruosius dešimt metų tapau profesionaliu roko muzikantu. Atsakingai dirbu, nežinia kaip, bet sugebu linksminti žmones, moku pasakoti istorijas, todėl mane nemažai kur kviečia. Užsiimu tik menine veikla, kuriu ir dokumentinius filmus, bendradarbiauju su muziejais, bibliotekomis, kitomis kultūros įstaigomis. Dabar, kai esame laisvi, kai gyvename savo valstybėje, kur turime teisę laisvai kurti, esu laimingas“, – sako N. Pečiūra.
Jis pasakoja iki šiol tebebendraująs su daugybe muzikantų iš anų laikų, kai reikėjo kovoti už laisvę, – grupių „TurboReanimacija“, „Tigro metai“, „Siela“, „Poliarizuoti stiklai“ ir kitų nariais, susitinka bendruose koncertuose.
N. Pečiūrai rūpi ir kitų tautų kova už laisvę. Į karą Ukrainoje jis iš karto sureagavo daina „Moscow go home“.
Ar šiandieniai Lietuvos rokeriai galėtų ir ar turėtų aktyviau dalyvauti politiniuose ir visuomeniniuose procesuose, kaip N. Pečiūros karta jaunystėje, ar šiandien jie gali ir turi prisidėti prie demokratijos stiprinimo Lietuvoje?
„Muzikantai daug kuo gali prisidėti prie demokratijos stiprinimo, bet kažin ar tai reikalinga. Demokratija yra politinė sistema, o politika užsiima politikai. Tai yra politikams priskirtos pareigos, jų darbas. Tikiu, kad jie viską sutvarkys teisingai. Reikia gerai vykdyti savo pareigas, nebaksnoti pirštu į svetimas“, – mano N. Pečiūra.
Lietuviško pankroko tėvas džiaugiausi, kad jo aplinkoje – kūrybingi, darbštūs ir veiklūs žmonės. „Niekas nedejuoja. Tokios temos kaip „ar už tokią Lietuvą kovojome“ nesu girdėjęs. Ta tema skamba kaip seniokiškas varnų kranksėjimas. Esu laimingas laisvoje Lietuvoje. Viskas labai paprasta – sovietiniais laikais gyvenome totalitariniame konclageryje. Neturėjome laisvės kurti. Dabar laisvai koncertuoju, rašau knygas, kuriu filmus. Leidžiu savo CD ir vinilines plokšteles, po kelias kasmet. Sausio pabaigoje pasirodys naujas albumas „Sintveivas“. Vasarą Palangoje įvyks naujo dokumentinio filmo „Palanga ir pankai“ premjera. Sovietų okupuotoje Lietuvoje tai buvo neįmanoma, viskas uždrausta ir kontroliuojama“, – sako N. Pečiūra.
Jo bendražygis V. D. Šimanskas, nuo 2004 m. gyvenantis Londone, taip pat mano, kad klausimas, ar už tokią Lietuvą kovota, dažniausiai skamba tik vadinamųjų trolių komentaruose. „Tai verkšlenimai. Svarstau – kas gi taip blogai? Tais laikais norėjau pabėgti į užsienį, bandžiau tai padaryti neteisėtai, už ką galėjau labai nukentėti ir iš tiesų nukentėjau – buvau tampomas KGB. Šiandien tai galima daryti oficialiai, laisvai, be jokios baimės grįžti, atvažiuoti, išvažiuoti, kalbėti, ką nori. Anuomet net negalėjome klausytis tokios muzikos, kokios norėjome. Aš tikrai kovojau už tokią Lietuvą, kokia ji iš esmės yra dabar“, – sako prieš 35 metus, Sausio 13-ąją, Gedimino pilies bokšto Trispalvę saugojęs V. D. Šimanskas.
Naujausi komentarai