LAISVĖS DVASIA

Pavasaris Kaune prasideda ne tada, kai kažkas sudegina Morę ir ima vyti žiemą iš kiemo, o tada, kai Miles Davis iš rojaus mosteli ranka ir į miestą nusileidžia "Kaunas Jazz". Va tada tikras pavasaris.

Žinoma, jau ant nosies ir Poezijos pavasaris, bet "Kaunas Jazz" irgi yra savotiškas Poezijos pavasaris, poezijos ten yra, tik netechnologine šio žodžio prasme. Nueini ir matai, kad "vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikint". Taip, ir vasarą, kaipgi be jos.

Festivalis per daugybę metų pasikeitė. Tiek jo publika, tiek jos laikysena, tačiau bendroji laisvės dvasia išliko.

Festivalis per daugybę metų pasikeitė. Tiek jo publika, tiek jos laikysena, tačiau bendroji laisvės dvasia išliko. Anksčiau ten sutikdavai nežinia iš kur išlindusių bohemos atstovų, buvusių hipių, kaklaryšius nusirišusių politikų, buvo galima su tuomečiu meru pavalgyti traškučių iš tos pačios pakuotės ir matyti, kad visi čia atėjo ne savus šviesius veidus parodyti, o pabūti su džiazuomene ir pasiklausyti muzikos. Vėliau daug kas keitėsi, laikas yra ta devintoji banga, kuri nuplovė didelę dalį džiazuomenės. Kadaise su legendiniu hipiu Džyza konstatavome: anksčiau prie šio stalo kalbėdavome tik apie mergas, dabar – tik apie ligas. Ir tai tiesa, nebeliko daugybės festivalio senbuvių, įskaitant ir Džyzą, nueini po poros metų nebuvimo ir nesupranti, kur atsidūrei. Daugybė naujų veidų, neįprastų dalykų, viskas atrodo oficialiau, kur kas mažiau užkulisinio dūksmo. Tačiau puiku, kad festivalis išliko ir muzikine prasme tikrai nesumenko.

Sunku būtų pavadinti Kauną džiazo miestu, nors keliose miesto vinilų parduotuvėse džiazas labai paklausus. Šiaip ar taip, didesnei daliai miestiečių "Kaunas Jazz" nei žinomas, ne svarbus. Kaip, beje, ir poezija. Tiek jau to, žmonės turi teisę gyventi tuo, kuo gyvena ir atsisakyti to, ko jiems nereikia.

Ar buvo Kaune muzikos reiškinys, svarbesnis už "Kaunas Jazz". Taip, kadaise buvo. Tai bigbyto grupės, neatsiejamos nuo Kauno hipių judėjimo, kuriam galima priskirti ir Romą Kalantą (tiesa, tik nominaliai). Tai buvo tikras miesto fenomenas, padaręs didžiulę įtaką tuomečio jaunimo dvasiai ir laisvės troškimui. Neseniai į svečius buvo užsukęs italų dirigentas, kurį supažindinau su Kauno bigbyto grupėmis ir muzika. Buvo itin sužavėtas. Klausė, kodėl mes neleidžiame tos muzikos diskų ir nestatome filmų apie tai. Ir iš tiesų – kodėl? Apsikrovėme butaforinėmis emilijomis iš Laisvės alėjos, kai šalia – tokia tema! Ir yra kam konsultuoti, muzikantai ir tų dienų liudininkai dar ne visi dausose. A, kinematografininkai? Ar ir toliau statysite pseudopatriotines muilo operas?