Sąlygos tam yra itin tinkamos. Vladimiras Putinas dabar yra tokioje padėtyje, kai negali nei laimėti, nei pralaimėti karo.
Nemaža dalis europiečių ir amerikiečių nenori kovoti nei už save, nei už kitus, todėl per rinkimus renka visokias „alternatyvas“, kurios kartais būna fašistinės, kartais marksistinės, bet visada yra atvirai prorusiškos.
Kitaip tariant, jie verčiau parduos Kremliui save, savo artimus ir svetimus mainais į rusiškas dujas, naftą bei abstraktų taikos pažadą, nei rizikuos lieti kraują.
„Valstybėje, kuri veikia“ padėtis yra kone visai beviltiška tiek praktiniu, tiek ideologiniu, tiek motyvaciniu požiūriu, ir tą įrodė ne vien keletą kartų čia užklydę dronai, bet ir rugpjūtį praūžusi gamtinė stichija. Taip pat ir lietuvaičių nenoras pašalinti iš viešųjų erdvių prie okupacijos prisidėjusius literatus šlovinančius monumentus.
Pripažinkime vieną dalyką: dalis Lietuvos žmonių nori Rusijos globos. Jie ilgisi SSRS laikų arba tiki „tečių, diedukų ir babyčių“ pasakomis, kad esą „prie ruso“ buvo geriau, ir nori grįžti į Kremliaus įtakos zoną.
Demokratija ir laisvė jiems yra nepakeliama našta, o visa vakarietiška kultūra – svetima. „Duokim garo“ dainos ir lietuviškų baudžiauninkų-kolchoznikų šokiai – štai kur, anot jų, visas lietuvybės pagrindas.
Galų gale, net jeigu ir norėtume kovoti, pasakojimai apie „auksinius šaukštus“ bei „Fegdos keliuką“ mums primena, kad dėl korupcijos mes galime neturėti jokių kovai reikalingų priemonių.
Todėl geriausia būtų jau dabar pat atidėti visą idealizmą ir patriotizmą į šalį bei susitaikyti su neišvengiamybe. Kam gi tas kraujo praliejimas, kančios, vargai? Koks psichiškai sveikas žmogus norėtų bijoti ir kankintis dėl kažkokios abstrakčios laisvės, kai taip gera bei patogu gyventi, gaunant „iš aukščiau“ putinų ir vietinių cariukų nuleistas „zadanijas“?
Geriau jau nebekalbėkime apie visuotinius šaukimus, visuotinę gynybą ir pagalvokime apie tai, kas mūsų dienomis galėtų nuvažiuoti į Maskvą atvežti „V. Putino saulės“.
Kas gi galėtų tapti naujausiais cvirkomis, nėrimis, giromis ir venclovomis? Kam gi ateityje bus pastatyti paminklai, kuriuos šlovins lituanistai iš vyresniųjų perimta mantra „ji geriausia mūsų poetė, ji labai gailėjosi“?
Būkime vargšai, bet teisingi – kandidatų tiek daug, kad jų pavardžių geriau net neminėti, nes dar į teismą paduos. Geriau jau apžvelkime jų atstovaujamas sritis bei profesijas.
1. Rimtoji kultūra ir visuomeninė veikla. Čia situacija, palyginus su tarpukariu, kai kas antras menininkas buvo marksistas, yra kiek sudėtinga. Dalis kultūros atstovų mena Sąjūdžio laikus, o kiti, jaunesni, jau yra „sugadinti“ vakarietiškos tradicijos, leidžiančios ir skatinančios kūrėjus aktyviai užsiimti politine bei visuomenine veikla tiek kuriant, tiek tvarkant kitus gyvenimo reikalus.
Aišku, yra daug ir tokių, kurie nenori „painioti kultūros su politika“, šlovina tariamą Kremliaus dvasingumą, pasisako už taiką ir t. t. Svarbiausia, renkantis būsimą saulės vežėją, yra surasti pakankamai autoritetingą asmenį, kuris vienu metu būtų ir pripažintas dėl savo pasiekimų, ir gerbiamas, ir gana skysto charakterio, t. y. lengvai paveikiamas.
2. Politika. Čia kandidatų yra tiek, kad nors gyvuliniais vagonais į Maskvą Dmitrijui Medvedevui sėdimosios bučiuoti vežk. Kairieji ir dešinieji, jauni ir seni, idealistai ir pragmatikai, politikos meistrai ir politiniai marginalai, kyšininkai, vagys ir politiniai lavonai. Jau vien nušalintasis prezidentas ko vertas. O kur dar įvairios atvirai proputiniškos padugnės, kretinai, vatnikai, celofanai, tikintys chemtreilais bei plokščia žeme, ir kiti etatiniai acto garintojai?
3. Popkultūra. Su šios srities atstovais situacija sunkiai prognozuojama. Didelė dalis jų visiškai apolitiški ir pragyvena iš prasto skonio klausytojų bei žiūrovų, kurie neretai būna prorusiški, kišenės. Yra Lietuvos popkultūroje ir tokių veikėjų, kurie atvirai garbina Rusiją bei V. Putiną, tyčiojasi iš Ukrainos, keikia Lietuvą ir už tai yra mylimi savo klausytojų. Taip pat nereikia užmiršti, kad lietuviškoji popkultura yra labiau veikiama rusiškos popkultūros ir estrados, o ne vakarietiškos.
Kita vertus, niekada nereikia atmesti prielaidos, kad koks nors „Sveikinimo koncerto“ fonogramininkas susivoks, jog važiavimas į Maskvą jam gali daug kainuoti, ir pasakys „ne“.
4. Sportas. Tarp sporto, kaip ir „rimtosios kultūros“, atstovų yra daug tokių, kurie ragina „nepainioti sporto su politika“. Jie visiškai nesuvokia, kad V. Putino Rusija, kaip ir kiti autoritariniai režimai, visu 100 procentų išnaudoja sportą savo politinei propagandai skleisti. Taip pat lietuviškame sporte stiprų balsą vis dar turi giliame sovietmetyje augę ir muštruoti žmonės.
Nereikia atmesti, kad Lietuvos sporte daugėja tokių, kurie nevengia užimti teisingą poziciją politiniais klausimais, todėl, renkantis vežėjų delegacijos narius, reikėtų būti kiek atsargiems.
(be temos)