„Kuo grindi šį teiginį?“ – paklausite. Atsakysiu: „Ogi švenčių, kurių didžioji dalis kalendoriuje yra dar ir raudonos ir nedarbo dienos, skaičiumi.“

Viskas prasideda dar gruodį, kai lietuviai, didieji katalikai, mini Jėzaus Kristaus gimtadienį ir, skaitydami šarlatanų prognozes kitiems metams bei gąsdindami fejerverkais, palydi praeinančius metus.

Po to ateina pirmasis naujų metų mėnuo, kai minima Sausio 13-oji (tiksliau – kruvini įvykiai prie televizijos bokšto Vilniuje). Tai nėra šventė, labiau minėjimas ir gedulas, tačiau tą dieną visi pradeda prisiminti, ką tądien veikė, net ir tie, kurie visą gyvenimą dirbo partiniais sekretoriais, o vėliau 30 metų keikė nepriklausomą Lietuvą (ypač po 2004-ųjų).

Tada ateina vasaris. Iš pradžių jaunimas apsiklijuoja širdelėmis, o vyresnieji paburba, kad taip išduodamos „tautinės vertybės“. Jie užmiršta, kad vasario 14-oji yra krikščionių kankinio šventojo diena, o tai reiškia, kad šiai šventei neturi būti taikomi nacionaliniai rėmai (kaip, beje, ir Šv. Patriko dienai), jeigu save laikote katalikais.

Ši diena nėra raudonai pažymėta kalendoriuje, tačiau jos metu visada tvyro šventinės nuotaikos, o galiausiai po 48 val. daugelis lietuvių gauna pirmą rimtą progą per metus neiti į darbą, mat imame minėti pirmąją Nepriklausomybės dieną – Vasario 16-ąją.

Praėjus kelioms savaitėms, Lietuvos žmonės gauna dar vieną galimybę pailsėti, mat jų laukia antroji nacionalinė šventė – Kovo 11 d. Problemėlė tėra tik tai, kad šioji, skirtingai nei Vasario 16 d., yra susijusi su santvarkos, kurioje „viskas buvo geriau nei dabar“ (SSRS), griūtimi bei kai kurių prieštaringai vertinamų veikėjų iškilimu.

Vėliau (tą patį kovą, balandį arba kartais net gegužę) pasaulio krikščionys, įskaitant ir lietuvius, mini Velykas – Jėzaus Kristaus Teismą, Nukryžiavimą ir Prisikėlimą.

Jeigu metų pradžioje minimos dienos ir šventės dar turi pateisinamą religinį bei politinį pagrindą, tai nuo gegužės iki Kalėdų vyksta tai, ką galima pavadinti absoliučiu veltėdžių marazmu.

Nors Lietuvoje jau 30 metų nebėra sovietinės santvarkos, paskutinį pavasario mėnesį mes pradedame marksistinės šventės minėjimu, o kai kurie po to dar pašlovina ir pergalę „Didžiajame tėvynės kare“.

Po to ateina birželis, ir mes švenčiame vadinamąsias Jonines, arba vasaros saulėgrįžą. Tai yra absoliučiai pagoniška šventė, atėjusi dar iš tų laikų, kai žmonės buvo labai priklausomi nuo gamtos malonės ir derliaus. Tais laikais būdavo svarbu paminėti dienas, kai saulė „čiučiut pastovi vietoje“ ir nuo tada dienos pradeda trumpėti, o naktys ilgėti. Tačiau leiskite paklausti, kodėl tai reikia „švęsti“ dabar ir dar nacionaliniu lygiu, atimant iš savęs papildomą galimybę užsidirbti?

Po to ateina liepa, ir lietuviai švenčia pirmojo savo monarcho karūnavimą. Įdomiausia, kad jie švenčia monarchizmo steigimą, pasitelkę respublikos atributus, t. y. mojuodami LT Respublikos trispalve ir giedodami himną. Respublika ir monarchizmas – visiškai skirtingos santvarkos ir jų atributika skiriasi taip, kaip SSRS ir Didžiosios Britanijos himnai.

Jūs, aišku, atkirsite, kad Mindės karūnavimas yra dar ir lietuviškojo valstybingumo gimimas, bet faktas yra tas, kad niekas nežino, kaip ta Mindaugo Lietuva atrodė. Yra didelė tikimybė, kad tai tebuvo viena pilis ir dvi trobos kažkur netoli dabartinių Medininkų.

Taip pat niekas nežino, ar Mindė save iš tikrųjų laikė lietuviu ir kalbėjo lietuviškai. Gal lotyniškai, rusiškai ar, neduok Dieve, angliškai? O gal jis buvo žydas? Šito nežinome, tačiau faktas tas, kad tų laikų politiniams veikėjams labiausiai rūpėjo valdžia ir pinigai (kaip ir dabar), o tikėjimo bei karūnos iš Romos popiežiaus ar Bizantijos patriarchų priėmimas buvo vienas būdų tą gauti.

Po liepos ateina rugpjūtis ir rugsėjis. Rugpjūtį mes vėl gauname progą nedirbti, mat Jėzaus Motina įžengė į dangų, o rugsėjį visiems tinginiams atsiveria galimybė pašlovinti švietimo sistemos klerkus.

Tada – spalis, bene vienintelis mėnuo, kai nėra ko minėti, tačiau jau lapkritį lietuviai kalendoriuje gauna net dvi raudonas dienas, per kurias gali atlikti pareigą mirusiesiems. Vestuvės, krikštynos, laidotuvės ir kapų lankymas yra kiekvieno žmogaus privatūs reikalai ir daryti iš to nacionalinių nedarbo dienų nėra jokios prasmės, bet politikams svarbu įsiteikti masėms.

Akivaizdu, kad Lietuvoje vis tiek yra pernelyg mažai švenčių, todėl norėčiau pateikti pasiūlymą. Spalį gimė vienas itin svarbus asmuo, tad kodėl gi jo gimtadienio (spalio 18 d.) kalendoriuje nenuspalvinti raudonai ir nepaskelbti nedarbo diena? Kalbu apie Vytautą Landsbergį.

Taip. Jis nėra dalies lietuvių mylimas, tačiau kodėl gi jo gimtadienio negalima išnaudoti kaip preteksto dar vienai nedarbo dienai?

Prieš keletą savaičių susvyravo Lenkijos pozicija, mat čia prasidėjo rinkimai, o valdžioje esanti PiS partija bandė įsiteikti saviems ūkininkams, kurie konkuruoja su ukrainietiška žemės ūkio produkcija.

Slovakijoje pergalę rinkimuose pelnė tokie pat populistai, kaip ir PiS, anapus Atlanto dėl vidinių Vašingtono kiemo lygio intrigų kilo chaosas, tad vatnikai gavo progą pažvygauti iš džiaugsmo, o Ukrainos draugai – paliūdėti.

Ar iš tikrųjų Vakarai pavargo remti Ukrainą?

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad dauguma Ukrainą remti „pavargusių“ žmonių niekada jos ir nerėmė nei materialiai, nei ideologiškai, o šis „nuovargis“, apie kurį šiandien kalbama, atsirado dar 2022 m. pavasarį.

Antai pernai gegužę Rusijos invazijos į Ukrainą tema jau buvo Vakarų žiniasklaidoje kiek nustumta į šalį, o visuomenė tuomet itin daug dėmesio skyrė žinomo Holivudo aktoriaus ir jo buvusios žmonos, palaikančios santykius tiek su vyrais, tiek su moterimis, rietenoms teisme dėl buitinio smurto – svaidomų išmaniųjų telefonų ir piktybinio tuštinimosi į lovą.

Kitaip tariant, kalbos apie Rusijos karą su „kažkokia Ukraina“ daliai vakariečių paprasčiausiai atsibodo taip, kaip galiausiai žmogui atsibosta žiūrėti tą patį serialą arba žaisti tą patį kompiuterinį žaidimą, ir tai įvyko itin greitai.

Susidomėjimas išseko, mat šiuolaikiniai filmų, serialų ir žaidimų bei gero gyvenimo išlepinti žmonės reikalauja „intriguojančių siužeto posūkių už kiekvieno kampo“, o realus karas daug kuo skiriasi nuo „Netflix“ produkcijos.

Čia viskas kartais būna ne tik baisiau, bet ir monotoniškiau (nuobodžiau) bei trunka ilgiau.

Kalbos apie nuo Ukrainos rėmimo „pavargusius“ vakariečius juokingos dar ir todėl, kad žmonija (ypač Vakarai) pergyveno net du pasaulinius karus, kurie buvo labai nuožmūs.

Vienas jų truko ketverius metus, kitas – beveik šešerius. Abu jie buvo itin niokojantys ir į abu juos Vakarų valstybių žmonės buvo įsitraukę tiesiogiai visomis įmanomomis formomis, tačiau vakariečiai juos išgyveno.

Rusijos invazija vakariečių kol kas neliečia tiesiogiai, skirtingai nei Rusijos. Kremliaus kareivėliai žūsta fronte, jų technika naikinama, ukrainiečiai vis surengia vieną kitą reidą į artimesnį Rusijos miestą ar kaimą, Kremliaus žemėse daugėja sabotažo aktų, o Maskva atsakydama į tai tebeapšaudo Ukrainos miestus.

Vakariečiams visas tas siaubas kol kas negresia, nes jų politikai daug kalba apie Ukrainą ir stengiasi didinti diplomatinį bei ekonominį spaudimą Rusijai, ir paprastas vakarietis gali toliau nieko neveikdamas spoksoti kavinėje į savo išmanųjį ir už tai jis turi būti dėkingas būtent Ukrainos žmonėms.

Kalbos apie karą gali kelti nerimą ir erzinti, o dėl Vakarų Rusijai įvestų sankcijų vakariečių įmonės taip pat patiria nuostolių, tačiau visas „nuovargis“, apie kurį kalbama žiniasklaidoje, yra paprasčiausias išlepimas, grįstas noru, kad gyvenime viskas būtų paprasta, aišku ir užtikrinta.

Be to, reikia neužmiršti, kad Vakaruose taip pat yra vatnikų, runkelių, vakcinacijos priešininkų ir šeimų maršų, kurie pavargo ne tiek nuo karo, kiek nuo Rusijos nesėkmių fronte ir JAV dominavimo visose gyvenimo srityse.

Šie veikėjai, kaip ir jų „kolegos“ iš Lietuvos dažniausiai trinasi politiniame sąvartyne, tačiau kai kurie jų yra turtingi ir turi ryšių su pagrindinėmis partijomis bei yra suinteresuoti „taika“ (Kijevo paėmimu) ne tik dėl ideologinių, bet ir pragmatinių priežasčių.

Kitaip tariant, Kremliaus lobistų ir simpatikų inkštimas iš serijos „Kiek galima apie tą karą?“ „Žiaurūs vaizdai per televizorių labai traumuoja“ duoda savo vaisius, mat nemažai „nepopulistinių“ Vakarų politikų yra pasiryžę net ir nelabajam atsiduoti, kad tik būtų galima pabūti parlamente, savivaldybėje arba prezidentūroje dar bent kelerius metus.

Taip, žiaurūs vaizdai iš karo traumuoja, tačiau užmušti Rusijos kareivėliai ir sprogimai jos miestuose kai ką traumuoja dar labiau.

Bene labiausiai traumuojantis šių metų įvykis – Jevgenijaus Prigožino likvidacija.

Kai caro pakalikai šaudo visokius nemcovus ir nuodija litvinenkas, tada runkeliui ir vatnikui viskas aišku, o kai populiarus banditų baronas yra likviduojamas paties caro nurodymu, nes to reikia kitiems bojarinams bei pačiam valdovui, tada viskas susipainioja, ir vargeta cholopas nebežino, ką garbinti ir ką keikti. Taip galima ir neuronų jungtį sudeginti.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad visos tos kalbos apie Vakarų nuovargį turi ir savo šviesiąją pusę. Suaktyvėjusi Kremliaus mulkių veikla rodo, kad sankcijos ir Ukrainos pajėgų kontrataka taip pat duoda vaisių.

Tai Kremliui kelia stiprų skausmą, o šis skausmas didina nerimą, mat jis gali rodyti labai rimtos bei pavojingos politinės ligos (grėsmės) egzistavimo ženklus, todėl nerimo kamuojama caro aplinka daro viską, kad Vladimirą Putiną kamuojančios „ligos“ būtų pagydytos.

Dabar svarbiausias Kremliaus tikslas – įnešti chaosą Vakaruose ir visiškai demoralizuoti Ukrainos šalininkus bei pačią Ukrainą. Tad tam ir mesti milžiniški finansiniai resursai.

Taip pat tikėtina, kad tai – paskutinis Kremliaus „va bank“, ir jeigu Ukrainos pajėgos bei šalininkai visa tai pergyvens, V. Putinui bus suduotas itin stiprus, gal net lemiamas smūgis.

P. S. Rinkimai Slovakijoje – išankstiniai. Dabar suprantate, kodėl pas mus buvo šaukiamasi išankstinių rinkimų prieš keletą mėnesių?

Šiuo metu Lietuva išgyvena sunkų ir pavojingą laikotarpį. Tokį laikotarpį, kai reikia didelio susitelkimo, didelės valios, griežtumo ir ryžto, o juk būtent Jūs (ne koks nors R. Paksas) kadaise pademonstravote principingumą ir ryžtą, kai, kilus skandalui, nusprendėte trauktis iš Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio pirmininko pareigų ir iš pačios partijos, taip pat atsisakėte Seimo nario mandato.

Tūlas lietuvių politikas to nebūtų daręs, jis būtų žviegęs, spiegęs, spardęsis, skelbęs, kad jį puola masonai, žydai, gėjų mafija ir konservatoriai su Landsbergiais. Padedamas visokių janutienių aiškintų, kad su juo nori susidoroti „jie“, ir nesitraukęs nei iš partijos, nei iš pareigų. O jūs, užuot skleidęs banalią demagogiją apie tariamą tautos kiršinimą, paėmėte ir pasiaukojote vardan padorumo.

Šiuo savo poelgiu Jūs puikiai įrodėte tai, ką vėliau (2022 m. balandį) patvirtino Vilniaus apygardos teismas, t. y., kad ir Jūs, ir kiti įtariamieji toje byloje, nepaisant viso budulių ir runkelių išankstinio nusistatymo, buvote nekalti.

Kaip jau minėjau, Lietuva išgyvena tikrai gana pavojingą metą ir jai labai praverstų toks principingas politikas kaip Jūs, tačiau žmonės, kuriuos kadaise laikiau protingais ir mąstančiais, nesišaukia Jūsų.

„Ko gi jie šaukiasi?“ – paklausite.

Na, pirmiausia jie šaukiasi žmogaus žuvies pavarde. Tas žmogus prieš dvejus metus (maždaug 2021 m. rugpjūtį) tvirtino, kad masinė vakcinacija neįveiks pandemijos, tačiau laikas parodė, kad jis klydo arba melavo.

Neseniai jis kalbėjo, kad Rusijos agresija prieš Ukrainą tėra viešųjų ryšių dūmų uždanga Lietuvos problemoms maskuoti.

Esą karas Lietuvos viešojoje erdvėje eksploatuojamas viešiesiems ryšiams, nes už jo slepiamos visos nesprendžiamos Lietuvos bėdos. Nebūtų karo temos ir su ja susijusių kalbų, būtų apnuoginta skurdi realybė, dėl kurios kalta valdžia.

Ką gi šie pasisakymai liudija apie politiko kostiumą besimatuojantį reitingų karalių? Ar toks žmogus gali Lietuvai būti naudingas, eidamas prezidento pareigas?

Ar patiems bukiausiems prie V. Putino nuotraukos besitenkinantiems kretinams pataikaujantys veikėjai sutelktų visuomenę kovai su Rusijos agresija? Ne.

Ko gi dar šaukiasi žmonės vietoj Jūsų? Ogi buvusios prezidentės D. Grybauskaitės. Tik įsivaizduokite, jai valdant Lietuvos santykiai su Lenkija – svarbiausia ir potencialiausia mūsų sąjungininke, kuri pirma Rusijos agresijos atveju skubėtų mums į pagalbą – buvo atšaldyti, kaip niekada. Kai lenkai prieš šimtą metų užgrobė Vilniaus kraštą, Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo blogi. O kokie jie buvo valdant D. Grybauskaitei? Jų, galima sakyti, nebuvo jokių.

O kaip santykiai su latviais, mūsų vadinamaisiais braliukais, kuriems taip pat grasina rusiška meška? Ar atsimenate, kaip sugedo „Spartanas“, ir D. Grybauskaitė vien dėl to nevyko į Latvijos Nepriklausomybės šventę? Juk ji galėjo nuvažiuoti autobusu, automobiliu ar dviračiu? Kodėl to nepadarė? Juk Lietuvos Respublikos prezidento darbas yra ne tiltais ir duobėmis keliuose rūpintis. Jo pagrindinė veikla yra labiausiai susijusi su užsienio politika.

Ar toks D. Grybauskaitės elgesys liudija, visuomenininkų žodžiais tariant, „didelį susitelkimą, valią, griežtumą ir ryžtą“? Ne. Jis to neliudija. Jis, švelniai tariant, labiau liudija kompetencijos stoką, o D. Grybauskaitė neprimena nekompetentingos. Ji primena labai gudrų ir puikiai sistemos veikimą išmanantį asmenį, tad dėl šio jos elgesio, R. Juknevičienės žodžiais kalbant, „minčių kyla įvairių“ ir nereikia knisti proto, kad buvusioji prezidentė išvadino Rusiją teroristine valstybe – tą galėtų padaryti kiekvienas donaldas trumpas labai pasistengęs, o štai rimtai pakenkti V. Putino režimui – tai jau ne kiekvienos žuvies žiaunoms – tam reikia sumanumo, valios ir ryžto.

Kaip ir besikreipusieji į D. Grybauskaitę, nenoriu tuščiažodžiauti. Aš noriu veiksmų ir rezultatų, to, ką Jūs kadaise pademonstravote, paaukodamas savo karjerą ir asmeninį gyvenimą vardan partijos reputacijos. Todėl kreipiuosi į Jus ir prašau grįžti į politiką, eiti į rinkimus ir laimėti. Būtina apginti Lietuvą nuo apšlapintomis „vatinkomis“ atsiduodančių veikėjų. Aš tikiu Jumis. Jūsų reikia mūsų valstybei ir jos žmonėms, net ir tiems, kurie pasinaudodami skandalu ant Jūsų pylė savo pavydo pamazgas. Eligijau, būkite mūsų prezidentas.

P. S. Atsimenu, kad Jūs dar iki visų tų dėžutės reikalų buvote įstojęs į Lietuvos šaulių sąjungos gretas (bent jau taip skelbė žiniasklaida). Man tik įdomu, ar Jūs tebesate šios organizacijos narys, ar ji taip pat Jūsų veidmainiškai išsižadėjo po skandalo?

Pedofilija ir seksualinių mažumų klausimai tikriausiai yra vienintelės politinio pobūdžio temos, kurioms neabejingas joks Lietuvos gyventojas. Lietuvis gali spjauti ant Ukrainos, Taivano ir Sudano, jam taip pat gali nerūpėti savi skurstantys tautiečiai ir dideli mokesčiai, tačiau vos tik fone pasirodo vaivorykštės spalvų vėliava, jo ausys iškart suklūsta, veidas apsiniaukia, o rūstūs vyzdžiai išsiplečia.

Reikia pastebėti, kad lietuvių kova už tradicines vertybes yra labai tiesiogiai susijusi su kitais socialiniais ir politiniais klausimais. Puikiai pamenu, kaip prasidėjo ir vystėsi žymioji Garliavos mergaitės epopėja. Prasidėjo ji nuo pavardžių neįvardijančių straipsnių, kuriuose vyriškis A kaltino savo buvusią draugę moterį A, kad ši kartu su savo seserimi (moterimi B) pardavinėja jų dukrą (mergaitę A) ir jos pusseserę (mergaitę B) pedofilams.

Reikia pastebėti, kad lietuvių kova už tradicines vertybes yra labai tiesiogiai susijusi su kitais socialiniais ir politiniais klausimais.

Vienu jų įvardintas vyriškis B, kuris buvo verslininkas, atstovavęs moteriai A teismo procese dėl mergaitės A globos. Netrukus buvo įvykdytos žmogžudystės – nušauta moteris B ir vyriškis C (teisėjas, taip pat įvardintas kaip tvirkintojas). Vėliau sekė dar daugiau dramatiškų įvykių, o bėgant laikui į šią epopėją įsivėlė vis spalvingesni ir keistesni personažai, kurių dėka šis baisus pasakojimas įgavo klaikų farso prieskonį.

Itin negerą vaidmenį jame suvaidino žiniasklaida, mat didelė dalis žinomų žurnalistų palaikė vieną ar kitą pasakojimo pusę ir emociškai šantažavo žiūrovus bei skaitytojus („mergaitės noras grįžti pas mamą“, „mergaitės kova už teisę likti su seneliais, kurie ją myli“), o įvairūs politikos gražuliai taip pat neužmiršo pasidaryti savireklamos.

Dramatiškiems įvykiams vis labiau besirutuliojant dalis senelių – tetos šalininkų įtikėjo, kad egzistuoja visą Lietuvą apraizgęs pedofilų klanas. Jie ne tik grobia ir tvirkina vaikus bei žudo žmones, bet ir yra atsakingi už viską, kas negero įvyko Lietuvoje per 30 metų. Jo atstovai taip pat visiškai kontroliuoja žiniasklaidą, teisėsaugą ir kai kuriuos politikus.

Šis susiformavęs mitas atskleidžia, kad didelė dalis Lietuvos žmonių į lytinius iškrypimus ir seksą žiūri per vadinamąją socialinių klasių kovos prizmę. „Paprastiems“ žmonėms atrodo, kad už visas jų bėdas (mažas pensijas, augančias kainas parduotuvėse, emigravusius bei Kalėdoms negrįžtančius vaikus ir t. t.) yra atsakingi kažkokie mistiniai, abstraktūs „iškrypėliai“.

Jie slepiasi kažin kur ir užsiima nežinia kuo, tačiau už visas pasaulio ir Lietuvos bėdas yra atsakingi būtent jie. Svarbu paminėti, kad didelė dalis Lietuvos žmonių mėgsta klijuoti „iškrypėlio“ etiketę ne tik tiems, kurie yra teisti už vaikų tvirkinimą ir kurie akcentuoja savo „kitokią“ lytinę orientaciją. Iškrypėliais nemaža dalis lietuvių mėgsta pakrikštyti visus, kurie daro kažką „ne taip“ ir kurie kažkuo iš esmės nepatinka „normaliems“ daugumos atstovams. Pvz., jeigu neturi išmaniojo telefono arba automobilio, gali būti, kad žmonės iš pradžių pradės kuždėtis, jog tu esi keistas, o netrukus padarys išvadą, kad esi užsislaptinęs iškrypėlis arba gėjus.

Taip pat tarp Lietuvos žmonių egzistuoja gajus įsitikinimas, kad nei pedofilų, nei gėjų, nei transvestitų sovietmečiu nebuvo ir kad tai neva yra iš Vakarų kartu su nepriklausomybe „liberastų“ atneštas pramanas.

Vis dėlto močiutės išdykavimai su anūku, kalbos apie žinomo krepšininko uošvio, taip pat TV personažo „Mėslitos“ direktoriaus pomėgius, pasakojimai apie kunigo ir kunigėlio santykius su vienu jaunuoliu puikiai parodo, kad „iškrypėliai“ dažniausiai nesislepia dramblio kaulo bokšte. „Iškrypėliai“ gali gyventi čia pat, toje pačioje laiptinėje ar kieme.

Kai buvau mažas, mūsų daugiabutyje buvo paplitęs gandas, kad aukščiau gyvenantis vyriškis tvirkina ir net prievartauja savo podukras. Vėliau, kai buvau šiek tiek vyresnis, vienas girtuoklis priėjo prie mūsų, žaidžiančių vaikų, ir paklausė agresyvaus bei dominuoti linkusio rusakalbio ar šis nenori lito? Rusiukas pasakė, kad nori, ir girtuoklis, pasakydamas „tuomet tu man“, griebė sau už tarpkojo. Visa tai buvo padaryta juokais, labiau norint pažeminti ir pasityčioti, nei patenkinti aistrą, tačiau tai puikiai parodo, kad „tarybiniai virai“ taip pat gali būti padykę. Jeigu manimi netikite, prisiminkite didįjį „disidentą“ E. Čekanavičių.

Taip pat svarbu suvokti, kad tie sostinėje vaivorykštės vėliavomis mojuojantys tapinai nėra nei ištvirkusio „liberastų“ elito atstovai, nei normaliai visuomenei iššūkį bandanti mesti bohema. Jie yra paprasčiausi kaimo jurgeliai, t. y. tokios pat nykios vidutinybės, kaip ir provincijoje likę jų giminaičiai, ir viskas, ko jie nori, tai susikurti savąjį „aš“ per tiesiosios žarnos prizmę.

P. S. Niekas nesirengia taip gėjiškai, kaip Lietuvos buduliai. „Maikės“ be rankovių, šortai arba aptemtos kelnės, „šlepetės arba „tapkės“ ir, žinoma, rankinė, vadinamoji pederastkė, – bet kuris taip apsirengęs vyras JAV ar Vakarų Europoje būtų palaikytas visišku „pyd*ru“.

Dabartinė konservatorių valdžia labai gerai dirba. Ji teisingai pasielgė paremdama Ukrainą bei užmegzdama santykius su Taivanu, ir nereikia kartoti nuvalkiotos, socialdemokratų mėgstamos mantros, kad „valdžia atitolo nuo žmonių“. Dar jokia Landsbergių partijos vedama koalicija taip nepataikavo vadinamiesiems „paprastiems žmogams“ (sakantiems „braškynyz lędaz“, „su kiniečiais susipikom“, „kiek galema apie ta kara“). Tačiau nežinia, kiek šie bandymai įsiteikti duos naudos per artėjančius rinkimus, mat ši fauna dažniausiai už juos nebalsuoja, nes konservatorių ir liberalų (jų žodžiais tariant, „liberastų“) nekenčia iš esmės.

Jeigu kas ir turėtų pasitikrinti pasitikėjimą, tai tik Prezidentas. O visa politiniuose aruoduose įsitvirtinusi A. M. Brazausko klika, purtyta daugybės jau užmirštų skandalų (pvz., „Alitos“ privatizavimo) ir 30 m. besipenėjusi iš sistemos, apskritai neturi jokios net teorinės teisės vaizduoti moralinių autoritetų ir kalbėti „pažemintųjų bei vergų“ vardu.

Gitanas Nausėda turėjo pasitikrinti pasitikėjimą dar tada, kai skrido į Japoniją ir „lyg tarp kitko“ užsuko į Korėją „pasilabinti“ su dukrele. Šį klausimą reikėjo iškelti ir vėliau, kai kita dukra, paskelbus naują karantiną ir uždarius valstybių sienas, grįžo iš kovido purtomos Belgijos per Vokietiją.

Islandijoje ir Skandinavijos valstybėse po tokių įvykių tikrai būtų paskelbti pirmalaikiai rinkimai, o paviešinus faktą apie nuslėptą narystę komunistų (ar nacių) partijoje, veikiausiai ir tikros riaušės būtų kilusios. Tačiau čia – Lietuva ir joje galioja kitos taisyklės bei dėsniai. Kokie jie? Vienas tų dėsnių – sovietmečiu užgimęs įsitikinimas, kad „valdiškas“ darbas suteikia ne tik galimybes, bet ir išskirtinį statusą visuomenėje, o valstybės lėšas ne tik galima, bet ir būtina įsisavinti arba švaistyti.

Jungtinėse Valstijose ar Vakarų Europoje joks žmogus, gaunantis padoresnę algą, niekada nesinaudos valdišku automobiliu, kompiuteriu, telefonu ir neprašys, kad įmonė ar valdžia jam apmokėtų komandiruotę. Kodėl? Nes už savus pinigus visada galima įsigyti geresnį automobilį, kompiuterį ir telefoną arba užsisakyti patogesnę kelionę.

„Čekučių“ problema egzistavo ir sovietiniais laikais ir, matyt, tai yra viena priežasčių, kodėl toji apraudama SSRS žlugo (nes visi nuo gorbačiovų iki ivanovų vogė iš bendro aruodo).

Ji tebegyvavo visus 30 m. visoje posovietinėje erdvėje, ir akivaizdu, kad ją perėmė naujosios „nepriklausomybės kartos“, į kurias dėta tiek vilčių. Ar atsimenate, kaip viena Klaipėdoje dvoką neva skleidusį vamzdį „atradusi“ moteriškė pandemijos išvakarėse paleido moralizuojančią tiradą Seime (apie tai, kad Lietuvoje valdžia atitolo nuo žmonių)? Tai, štai, ji yra teista už svetimų lėšų švaistymą, tačiau tuo metu niekas neagitavo už pirmalaikius rinkimus ir nekalbėjo apie vyriausybės pasiektą dugną, nes socialdemokratai su valstiečiais tuo metu buvo valdžioje, o tos teistos moteriškės draugė, pirmoji „vamzdžio atradėja“, vėliau laikydama „valstiečių“ vėliavą, tapo Seimo nare.

Jeigu netikite „čekučių“ problemos universalumu, pasidomėkite Kremliaus nomenklatūrininkų restauracija, atlikta Boriso Jelcino laikais, ir kas atsitiko prokurorui, kuris bandė aiškintis šio gigantiško projekto lėšų švaistymo klausimą (jį arba panašų į jį žmogų nufilmavo nuogą su prostitutėmis KGB konspiraciniame bute ir parodė per televiziją).

Kiekvienoje Lietuvos vyriausybėje, partijoje ir savivaldybėje visus 30 m. buvo galima rasti žmonių, kurie išleidžia biudžeto milijonus nežinia kam. Šį klausimą daugybė žurnalistų kėlė dar iki tada, kai „tiriamoji žurnalistika“ Lietuvoje nebuvo madinga. Taip pat pasitaikydavo ir politikų, kurie bent jau viešumoje ragino savo kolegas šiuo atžvilgiu elgtis santūriau.

Dabar visos Lietuvos armonaitės atsibudo, nes kažkokie tapinai apie tai garsiai prabilo savo „ŠikMiš“ išmaniosios programėlės filmukuose. Labas rytas. Reikėjo augant žiūrėti ne vien serialus „Draugai“ ir „Teksaso reindžeris“, bet ir tas juokingas publicistines lietuviškas laidas („Abipus sienos“, „Srovės“ ir kt.), kurios buvo rodomos prieš ir (arba) po serialų. Galbūt tada ir „čekučių“ klausimas nebūtų naujiena.

Lietuvoje nestinga žmonių, tikinčių, kad A. Tapinu vadinamas asmuo tarnauja konservatorių partijai. Jeigu susipažintumėte gyvai, suprastumėte, kad, net ir labai norėdamas, negalėtų niekam tarnauti ir vykdyti jokių „zadanijų“. Rankos paspaudimas gležnas, ranka – prakaituota. Galbūt tai rodo valios stoką bei pomėgį prisišlieti prie tų, kurie dabar „ant bangos“. Jeigu netikite, prisiminkite mitingą „Mes kaltiname“, į kurį rimtai nežiūrėjo net patys mitingo dalyviai, ir bandymus su Baltarusija atkartoti Baltijos kelią, kuris baigėsi tuo, kad TV guru užsikrėtė COVID-19.

Pasakysiu atvirai – kandidatuokite drąsiai, nes Jūs turite visus šansus laimėti. Lietuva nėra JAV, Prancūzija ar Didžioji Britanija, kur žmonės tikisi, kad valstybės vadovas bus panašus į įmonės vadybininką ar krepšinio arbitrą (nesikiš ten, kur nereikia, ir sužiūrės, kad visi daugiau ar mažiau atlikinėtų savo darbus bei laikytųsi taisyklių).

Lietuva ir didelė dalis jos žmonių, kad ir kaip baisiai tai skambėtų, yra artimesnė Rusijai. Taip yra ne tik dėl sovietmečio ar carų epochos. Net ir Abiejų Tautų Respublikos laikais buvo pilna veikėjų ir grupuočių, pasisakančių už Rusijos įtaką šiuose kraštuose. Daugumai Lietuvos žmonių reikia stipraus valdovo, kuris viskuo pasirūpintų, viską sutvarkytų ir, svarbiausia – išmėžtų iš viešosios erdvės tuos, kurie jiems kuo nors nepatinka.

Didelė Lietuvos žmonių dalis nemėgsta išsilavinusių, kultūringų, sąžiningų veikėjų. Jiems patinka neišprusę, pragmatiški, sukti tipeliai, t. y. „paprasti žmogai“.

Šviesaus atminimo Leonidui Donskiui Lietuvoje buvo labai sunku ir ne vien dėl jo žydiškų šaknų, bet dėl jo polinkio į intelektualius dalykus. Sunku buvo ir Klaipėdos mero pareigas ėjusiam Vytautui Grubliauskui, kuris buvo sąmoningai dergiamas daugiau nei dešimt metų, o Jungtinėse Valstijose didžiąją gyvenimo dalį praleidę Adamkai čia atrodo tokie „iššokę iš konteksto“, kad vis dar stebiuosi, kaip gerbiamą Valdą apskritai išrinko į prezidentus du kartus.

Neabejoju, kad Landsbergiams taip pat labai liūdna, kai niekas nemato. Eligijui Masiuliui užteko įkliūti vos kartą ir jis buvo visiškai sunaikintas. Karbauskiai, skverneliai, uspaskichai, paksai galėtų imti nors ir dešimt dėžučių per dieną ir žmonės jiems atleistų. Kodėl? Nes karbauskiai, skverneliai, uspaskichai, paksai yra „savi ir paprasti“, o tie kiti, kuriuos minėjau, – svetimi, sudėtingi ir įtartini.

Kauno meras gali vystyti kokius tik nori verslus Rusijoje, nes „tikriesiems“ vietos patriotams jis tinka ir patinka.

Lietuvoje žmonės nemėgsta seksualinių mažumų ir agituoja už šeimos vertybes, tačiau jie net du kartus prezidente išsirinko vienišą moterį, apie kurios asmeninį gyvenimą paskleisti pikantiški gandai. Kodėl? Nes nuo jos dvelkė sovietiniu paveldu, o savas kvapas visada mielesnis.

Didžiausius šansus Lietuvoje patekti į valdžią turi žmonės, kurie yra „savi didžiajai liaudies daliai“ arba tie, kurie jai pataikauja.

Žmonės greitai užmirš Jūsų narystę Komunistų partijoje, tačiau jie niekada neužmirš, kaip Jūs su ponia Diana lyg ir bandėte įsiteikti tautiečiams dėl vakcinacijos, galimybių paso arba dėl į Lietuvą iš Baltarusijos plūdusių egzotiškų atvykėlių.

Jie taip pat neužmirš, kad Jūs sukritikavote konservatorių Vyriausybės sprendimą užmegzti ryšius su Taivanu. Kinijos Liaudies Respublika, net ir būdama totalitarine valstybe, atstovaujančia visiškai kitai, nekrikščioniškai ir neeuropietiškai civilizacijai, Lietuvos žmonėms yra mielesnė už Taivaną ar Pietų Korėją, kurie įrodė, kad svarbiausius Rytų ir Vakarų civilizacijų pasiekimus galima suderinti. Be to, Taivanas de facto yra nepriklausomas tik todėl, kad jame įsitvirtino bolševikų priešai, o kovos su marksizmu tema visada užgauna skaudžias stygas čionykščių stribų ainiams (Jūs, kaip buvęs Komunistų partijos narys, tą turėtumėte suprasti).

Vis dėlto aš manau, kad Jūs, net ir turėdamas visus šansus dar kartą patekti į valdžią, šį kartą gausite mažiau balsų nei anksčiau. Kodėl? Dėl Jūsų paramos Ukrainai.

Beveik visi mano pažįstami žmonės, kurie abejoja vakcinacijos nauda ir kurie įtariai žiūri į tamsesnio gymio žmones (ar išpažįstančius kitą religiją), yra prorusiški iki kaulų smegenų. Rusijos įsiveržimas į Ukrainą jiems sukėlė daug skausmo vien dėl to, kad rusams nepavyko užimti Kijevo per tris dienas. Šie žmonės (kurie nėra vien rusai ar rusakalbiai) verkia ir pyksta kiekvieną dieną, girdėdami žinias apie rusų nesėkmes fronte, tad galite būtų tikras, kad Jūs, palaikydamas Ukrainą, labai nuvylėte dalį savo potencialių rinkėjų.

Galbūt Jums reikėjo priimti poziciją, panašią į popiežiaus („Už taiką!“) arba elgtis kaip Viktorui Orbanui (atvirai palaikyti Rusiją). Kandidatuojant antrą kartą, Jums reikėtų laikytis santūriau šiuo klausimu, gal net iškelti V. Putino vizito Lietuvoje ar išstojimo iš ES ir NATO referendumų idėjas. Žmonėms patinka referendumai, nes jie sukuria iliuziją, kad liaudis tiesiogiai priima valstybės valdymo sprendimus.

P.S. Įdomu, ar kitais metais Seimo rinkimus laimėsiantys socialdemokratai ir valstiečiai bandys prastumti lietuvišką Užsienio agentų įstatymo variantą? Šis įstatymas, žinoma, būtų nukreiptas ne prieš visokius paleckius ir švenčionienes, o prieš tapinus ir valatkas. Rinkėjams labai patiktų.

Per visą prezidentavimo laikotarpį ir per rinkimus G. Nausėda su žmona puoselėjo rūsčių lietuvių, griežtų katalikų įvaizdį. Jie vis stengėsi pateikti save kaip tradicinių vertybių ir lietuvybės gynėjus, vis kartais papataikaudavo kai kuriems visuomenės sluoksniams (pvz., žmonėms, tikintiems sąmokslo teorijomis ir abejojantiems vakcinacijos nauda).

Prisipažinsiu, kad Prezidento parama Ukrainai mane šiek tiek nustebino, mat 9 iš 10 mano pažįstamų „vatnikų“ ir V. Putino (ar D. Trumpo) garbintojų tiki, kad vakcinos ne tik nepadeda, bet ir kenkia. Nejaugi prezidentas nebijo prarasti šių rinkėjų balsų per ateinančius rinkimus?

Žinia apie trumpą narystę komunistų partijoje daug ką paaiškino (pvz., pataikavimą antivakseriams) ir tuo pat metu kiek apgriovė Prezidento puoselėtą įvaizdį, tačiau nepasakyčiau, kad mane tai itin šokiravo.

Per daugiau nei trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvoje buvo daug kalbama apie Sąjūdį. Daug kas šliejosi prie šio judėjimo ir aiškino buvę aktyviais sąjūdiečiais arba netgi jo steigėjais, todėl kartais gali susidaryti iliuzija, kad kone visi Lietuvos žmonės vieningai, priklausydami Sąjūdžiui, susikibę už rankučių kovojo su komunistų režimu ir galiausiai jį be šūvio įveikė.

Tarkime, kad buvo taip. Iš kur tada dabar tiek daug vadinamųjų vatnikų (netgi lietuvių tautybės)? Iš kur ta tris dešimtmečius liejama tulžis Landsbergiams, jų partijai, žydams, JAV, NATO, ES ir visiems Vakarams? Iš kur ta nostalgija sovietijai, kuri net persimetė kai kuriems homo sovieticus vaikams ir anūkams, gimusiems 1991–2010 m.?

Tiesa yra ta, kad Sąjūdžiui priklausė ir komunizmą sugriauti bandė tik labai nedidelė lietuvių dalis. Visuomenėje buvo (ir tebėra) daug tų, kurie tikėjo komunizmu, tačiau pati didžiausia bendruomenės dalis nebuvo nei už, nei prieš marksizmą. Didžioji visuomenės dalis (jai, matyt, ir priklausė būsimasis prezidentas) paprasčiausiai prisitaikė prie aplinkybių ir tiesiog gyveno.

Nuo 1953 iki 1989 m. žmonės į komunistų partiją dažniausiai stodavo ne dėl to, kad tikėjo marksų, trockių ir leninų veikalais, o todėl, kad narystė partijoje reiškė sklandesnes karjeros galimybes žmogui ir jo artimiesiems, taip pat privilegijas ir galimybes gauti ar įsigyti įvairių deficitinių bei retų (netgi vakarietiškų) prekių.

Kiekvienas gudrus nomenklatūrininkas galėjo tikėtis ateityje gauti šiltą vietelę, leidžiančią reikalauti „dėkingumo mokesčių“ iš kitų „tarybinės liaudies“ narių ar sudarinėti nelegalius sandėrius.

Taip buvo ne tik Lietuvoje bei kitose SSRS dalyse, bet ir visose valstybėse šiapus geležinės uždangos (pvz., Lenkijoje bei Čekoslovakijoje). Dėl tų pačių priežasčių žmonės neretai pasvajodavo apie darbą Valstybės saugumo komitete (KGB) arba netgi tapdavo šios struktūros dalimi (pvz., pradėdavo šnipinėti ir skųsti kolegas).

Buvimas KGB pareigūnu ar net agentu reiškė tam tikrą priklausymą elito elitui, kuris ne tik „laiko už pautų“ visą sistemą, bet ir gali nebaudžiamas mėgautis išskirtinėmis privilegijomis bei uždraustais malonumais (pvz., kelionėmis į Vakarus).

Itin geidžiamos vietos buvo skyriuose, kurie vykdė operacijas užsienyje, dirbo ekonomikos srityje ir rūpinosi aukštų partijos narių apsauga. G. Nausėda komunistų partijoje buvo trumpai ir, galima spėti, nieko ten įspūdingo pasiekti nespėjo, mat po kelerių metų SSRS nebeliko.

Didžiausia jo klaida, mano įsitikinimu, buvo ne ta, kad jis apskritai į ją įstojo, bet ta, kad jis apie tai neprabilo pats. Kitaip tariant, su slepiama naryste komunistų partijoje yra taip pat kaip ir su dangstoma netradicine seksualine orientacija. Kai griežtas tradicinių vertybių gynėjas, daugiavaikis tėvas ir dievobaimingas krikščionis yra sugaunamas Tailande viename guolyje su berniuku, rinkėjų nusivylimas būna dešimt kartų stipresnis, mat jų garbinamas politikas pasirodo esąs ne tik „pyd...ras“, bet ir melagis.

Sprendimas slėpti praeitį buvo milžiniška būsimojo prezidento viešųjų ryšių klaida. Jam reikėjo pačiam apie tai papasakoti „lyg tarp kitko“ kokioje nors gyvenimo būdo laidoje (pas tapinus ar janutienes) ir nelaukti, kol yla išlįs iš maišo pancerovų pavidalu.

Dalis rinkėjų gal ir nebūtų susižavėję G. Nausėdos praeitimi, tačiau kiti žmonės būtų įvertinę šį atvirumą, o dar kitos dalies akyse tai netgi būtų tapę privalumu. Antai V. Putinas, dar dirbdamas Sankt Peterburgo mero padėjėju, nusifilmavo dokumentiniame filme „Valdžia“ („Vlast“, 1992), kuriame prisipažino apie narystę KGB. Visas filmas buvo sąmoninga viešųjų ryšių akcija, skirta parodyti, jog „kagėbėšnikai“ – kuklūs žmogeliai, vis dar „tarnaujantys“ liaudies labui.

Tiesa yra ta, kad nemenka dalis Lietuvos gyventojų nori, kad valstybė liktų Rusijos įtakos zonoje arba netgi prisijungtų prie Rusijos Federacijos, ir baisiausia, kad to trokšta ne vien etniniai rusai, rusakalbiai ar „litovcai mužikai“, kuriems „prie ruso buvo geriau“ ir kuriems A. Lukašenka geras „viras“, nes „viską sutvarkė pas save“.

To nori nemažai lietuvių, net ir tų, kurie gimė nuo 1991 iki 2007 m. Pateiksiu keletą pavyzdžių. Praėjusiais metais lankiausi kino teatre, o bene kiekviename seanse pasitaiko „tikrų virų“, kurie garsiai pliurpia telefonu, taip, kad visi kiti girdėtų, ką jie veikė savaitgalį, su kuo buvo susitikę, kaip jie gėrė pirtelėje ir kaip pirko bilietus į Selo koncertą.

Ekrane, pasirodžius reklamai, skatinančiai aukoti Ukrainai ar pabėgėliams ukrainiečiams, viena tokia vyriškos lyties „boba“ savo draugeliams sarkastišku balsu ištarė: „Trouk telefoną.“

Vėliau reklamavo prastą ukrainiečių filmą apie snaiperį, ir jaunasis kretinas prapliupo garsiai rėkti: „Nu kas čia daba vyksta? Kiek čia šitą daba galima rodyti?“

Kiek buvo metų šitam veikėjui? 25, gal 30. Ar jis buvo rusas? Spėju, kad ne. Savo išvaizda nei jis, nei jo draugeliai nepriminė visiškų atmatų ar juodadarbių. Apranga buvo kukli, bet ne skurdi, veidai ir arogantiški balsai liudijo labiau apie gyvenimą privačioje sodyboje ir apie pusbrolių-švogerių ryšius rajono savivaldybėje nei apie kančias prekybos centro kasose ir niūrią rutiną bendrabutyje.

Kitas dar nemalonesnis nutikimas buvo vėliau, įpusėjus metams, kai vietiniai rajono vaikai (gimę 2010–2014) kažką nežinia kam rėkė choru apie laivą ir ėjimą na...i. Bėda tik ta, kad tuo metu netoli mūsų rajono stovėjo atplaukęs amerikiečių laivas, tad susidarė įspūdis, kad mažieji degeneratai liejo pagiežą ant tariamo JAV imperializmo. Ar tie vaikai buvo rusai? Ne. Kodėl jie taip elgėsi? Kas tai? Maištas? Tėvų ir senelių, kurių jaunystė prabėgo chruščiovų-gorbačiovų laikais, auklėjimo padariniai?

Dar 2014 m. pavasarį ir vasarą, diskutuojant apie Maidaną ir Krymo aneksiją, neretai tekdavo susidurti su gana inteligentiškais žmonėmis, kurie labai tolerantiškai žiūrėjo į tų metų Rusijos veiksmus, dėl Maidano vertė kaltę CŽV arba Mosadui, nors visą laiką akcentuodavo, kad jie yra „lietuviai, tremtinių ir partizanų vaikai, aktyvūs Sąjūdžio dalyviai, Šaulių sąjungos nariai“. Vėliau nemažai jų puolė giedoti ditirambus D. Trumpui, o prasidėjus pasaulinei pandemijai, įsitraukė į antivakserių isteriją bei šeimų maršą.

Iš visų šių pavyzdžių susidaro įspūdis, kad nemenka Lietuvos gyventojų dalis arba nori priklausyti Rusijai (nes laiko ją kažkuo geresne už JAV bei ES), arba visiškai nieko nenutuokia politikoje ir nesuvokia, kad tokios menkos valstybėlės kaip Lietuva, neturėdamos įtakingų globėjų (pvz., JAV), bus greitai prarytos.

Praėjusiais metais ne kartą savęs klausiau, ar Rusijai įsiveržus Lietuvos gyventojai pademonstruotų tokią drąsą ir užsispyrimą, kaip ukrainiečiai? Šiuo metu peršasi įkyri mintis, kad to nebūtų. Netgi susidaro įspūdis, kad specialios operacijos Lietuvoje apskritai neprireiktų. Užtektų vieno dirbtinai išpūsto skandalo (kuriame svarbiausią vaidmenį vaidintų pedofilija), vienos rimtesnės dezinformacijos kampanijos, ir Lietuvoje įsitvirtintų Kremliui palankūs politikai.

O tada, žinoma, lauktų referendumas (universalus politinis vaistas nuo visų ligų).

Kitaip tariant, viskas būtų labai panašiai, kaip prieš daugiau nei 80 metų.

Šiuo metu Moldovos valdžia prabilo apie Rusijos organizuojamo perversmo tikimybę, o prorusiški mulkiai pradėjo reikštis šios valstybės gatvėse ir reikalauti Rusijos globos.

Dabar prisiminkime, kas vyko pas mus 2021 m. Iš pradžių politiniai lavonai ir tris kartus išsiskyrę Palangos užeigų dainorėliai pasiskelbė sukūrę „Šeimų maršą“. Po to per Lietuvos, Lenkijos, Latvijos ir Baltarusijos sieną pradėjo pirmyn atgal lakstyti tie A. Lukašenkos importuojami neaiškūs migrantai.

Tada pradėjo pulti vidaus reikalų ministrę A. Bilotaitę, kuri, mano nuomone, susitvarkė visai neblogai (kabinėtasi net prie jos asmeninio gyvenimo, nors su pabėgėliais tai nieko bendro neturi).

Po to buvo tas „budulių“ draskymasis prie Seimo, kurį žurnalistai kažkodėl pakrikštijo „riaušėmis“.

Atkreipkite dėmesį, kad „buduliai“ nesidraskė valdant „valstiečiams“, nors R. Karbauskio klika buvo nusipelniusi riaušių kaip niekas kitas vien dėl savo alkoholio politikos.

Kol R. Karbauskio kompanija įvedinėjo karantiną, „buduliai“ nedarė nieko, bet vos tik naujoji konservatorių valdžia paskelbė apie masinę vakcinaciją – visi staiga atsiminė pasirinkimo laisvę.

Po to dar buvo labai agresyvus masinis piketas Klaipėdos Atgimimo aikštėje.

Žodžiu, viskas, kas vyksta dabar Moldovoje, primena tai, kas vyko pas mus. Ir mūsų Prezidentas vis kažką burbuliavo ir tebeburbuliuoja apie vienybę ir susipriešinimą. Nėra jokio susipriešinimo – vien tik aktyvi Lietuvai priešiškų valstybių slaptųjų tarnybų veikla. Tokia mano nuomonė.