Kaip šimtai tūkstančių lietuvių savaitgalį prieš Vėlines aplankiau artimųjų kapus Lėbartų kapinėse. Nuvykau kartu su savo mažąja dukrele. Uždegėme žvakes, padėjome gėlių. Atgal autobusų stotelės link ėjome kapinių takeliais per šio milžiniško mirusiųjų miesto kvartalus.

Priartėjome prie vaikų kapelių. Netoliese savo mažylio kapą tvarkė jauna moteris, ji pakėlė akis į mus. Sunku buvo atlaikyti jos žvilgsnį, kuriame vien tik neišdylantis netekties skausmas, regis, išskaičiau: "Mano mažasis Angelas šiandien turėjo būti kaip tavo dukrelė. Tačiau šiandien turiu tik kauburėlį smėlio kapinėse ir neišblėstančią širdgėlą. Ko neturiu? Negirdžiu vaiko juoko, nematau jo šypsenos, negaliu jo priglausti. Nieko nebeturiu, apie ką svajoja mama".

Ta moteris nieko nesakė, galbūt net jos mintys buvo ne tokios, bet netekties skausmas akyse – begalinis ir nesunkiai įskaitomas.

Kai susiduriu su svetima nelaime, nenoromis tarsi išsigąstu nuo minties, o kas, jei taip būtų nutikę man pačiai?

Ir tada tarsi vėl iš naujo suprantu, ką reiškia vaikas, augantis šalia. Suprantu, kad tiesiog privalau apsišarvuoti kantrybe prieš neišsenkantį vaikišką smalsumą ir jo norą visur dalyvauti.

Suprantu, jog turiu tvardytis virtuvėje aptikusi nepavykusio kulinarinio bandymo pėdsakus. Ko verti išbarstyti miltai, išbertas cukrus, išlaistyta uogienė ar labai savotiškai nukirptas šuo – juk vaikas mokosi gyventi ir kurti.

Nors turiu pripažinti, neretai kantrybės pritrūksta. Tačiau staiga susigriebiu, o kas būtų, jei staiga netekčiau šios mielos, mažos, šiltos, kvepiančios būtybės?

Net mintis apie tai sunkiai pakeliama.

Vaikų kapai – pati liūdniausia vieta kapinėse. Vieni jų apaugę žolėmis ir pamiršti, kiti puoselėjami, apdėti žaislais. Šitų mažųjų angelų tėvai dar nesusitaikė su karčia lemtimi.

Tai tarsi liudijimas visiems kitiems saugoti savo vaikus, nes juos laidoti nelinkima net baisiausiems priešams.