LIKO GUMBUOTI STAGARAI

Pagaliau K. Donelaičio skveras buvo apvalytas nuo tų supuvusių medžių, kurie kėsinosi į žmonių gyvybes. Iš Liepų gatvės pusės dabar matyti ir pats nemirtingas klasikas. Vasarą jo nebeužgoš šakos ir lapai, ir visas tas vaizdas neatrodys apkirmijęs paminklas apsileidimui ir abejingumui.

Galima tik pagirti Klaipėdos valdžią, kuri nepabijojo visokių veikėjų, viršininkais vaikščiojančių tarp puvėkų ir aiškinančių, kad čia nieko negalima liesti, nieko negalima kirsti ir pjauti, nes taip jie nori, taip jiems asmeniškai liepia Dievulio balsas iš kaimo koplytėlės.

Šitiems turbūt jau senokai vieta būtų kur nors tarp medikų ir slaugytojų. Tad jų žodis neturėtų eiti į dangų, o keliauti ten, kur kai kam duodamas kelias.

Gaila tik vieno, kad puiki aikštė vis tiek liks nesutvarkyta iki galo. Liko nenupjauti kiti medžiai, kurie jau virtę net ne medžiais, o kažkokiais peraugusiais gumbuotais stagarais. Juk galima buvo šiuos neestetiškus augalus pašalinti ir pasodinti naujus, jaunus medelius. Dabar aikštė vis tiek atrodo kaip sena boba, kuriai nesudėjo dantų, bet padarė pusmetinę šukuoseną. Pjaukite lauk tuos medžius, nebijokite, pakaks baimintis asocialių, nieko doro miestui nedarančių, bet kiekviena proga rėkiančių ir kitus vis pamokančių asmenų.

Vis dėlto reikia pripažinti ir įvertinti, kad nors tiek padaryta. Padaryta tai, ko bijojo daryti ankstesnės miesto valdžios. Ir tai jau progreso požymis.