Kalbos, kad neva „Vakarai pavargo remti Ukrainą“ – buvo karščiausia iki įvykių Izraelyje žiniasklaidos klišė.

Prieš keletą savaičių susvyravo Lenkijos pozicija, mat čia prasidėjo rinkimai, o valdžioje esanti PiS partija bandė įsiteikti saviems ūkininkams, kurie konkuruoja su ukrainietiška žemės ūkio produkcija.

Slovakijoje pergalę rinkimuose pelnė tokie pat populistai, kaip ir PiS, anapus Atlanto dėl vidinių Vašingtono kiemo lygio intrigų kilo chaosas, tad vatnikai gavo progą pažvygauti iš džiaugsmo, o Ukrainos draugai – paliūdėti.

Ar iš tikrųjų Vakarai pavargo remti Ukrainą?

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad dauguma Ukrainą remti „pavargusių“ žmonių niekada jos ir nerėmė nei materialiai, nei ideologiškai, o šis „nuovargis“, apie kurį šiandien kalbama, atsirado dar 2022 m. pavasarį.

Antai pernai gegužę Rusijos invazijos į Ukrainą tema jau buvo Vakarų žiniasklaidoje kiek nustumta į šalį, o visuomenė tuomet itin daug dėmesio skyrė žinomo Holivudo aktoriaus ir jo buvusios žmonos, palaikančios santykius tiek su vyrais, tiek su moterimis, rietenoms teisme dėl buitinio smurto – svaidomų išmaniųjų telefonų ir piktybinio tuštinimosi į lovą.

Kitaip tariant, kalbos apie Rusijos karą su „kažkokia Ukraina“ daliai vakariečių paprasčiausiai atsibodo taip, kaip galiausiai žmogui atsibosta žiūrėti tą patį serialą arba žaisti tą patį kompiuterinį žaidimą, ir tai įvyko itin greitai.

Susidomėjimas išseko, mat šiuolaikiniai filmų, serialų ir žaidimų bei gero gyvenimo išlepinti žmonės reikalauja „intriguojančių siužeto posūkių už kiekvieno kampo“, o realus karas daug kuo skiriasi nuo „Netflix“ produkcijos.

Čia viskas kartais būna ne tik baisiau, bet ir monotoniškiau (nuobodžiau) bei trunka ilgiau.

Kalbos apie nuo Ukrainos rėmimo „pavargusius“ vakariečius juokingos dar ir todėl, kad žmonija (ypač Vakarai) pergyveno net du pasaulinius karus, kurie buvo labai nuožmūs.

Vienas jų truko ketverius metus, kitas – beveik šešerius. Abu jie buvo itin niokojantys ir į abu juos Vakarų valstybių žmonės buvo įsitraukę tiesiogiai visomis įmanomomis formomis, tačiau vakariečiai juos išgyveno.

Rusijos invazija vakariečių kol kas neliečia tiesiogiai, skirtingai nei Rusijos. Kremliaus kareivėliai žūsta fronte, jų technika naikinama, ukrainiečiai vis surengia vieną kitą reidą į artimesnį Rusijos miestą ar kaimą, Kremliaus žemėse daugėja sabotažo aktų, o Maskva atsakydama į tai tebeapšaudo Ukrainos miestus.

Vakariečiams visas tas siaubas kol kas negresia, nes jų politikai daug kalba apie Ukrainą ir stengiasi didinti diplomatinį bei ekonominį spaudimą Rusijai, ir paprastas vakarietis gali toliau nieko neveikdamas spoksoti kavinėje į savo išmanųjį ir už tai jis turi būti dėkingas būtent Ukrainos žmonėms.

Kalbos apie karą gali kelti nerimą ir erzinti, o dėl Vakarų Rusijai įvestų sankcijų vakariečių įmonės taip pat patiria nuostolių, tačiau visas „nuovargis“, apie kurį kalbama žiniasklaidoje, yra paprasčiausias išlepimas, grįstas noru, kad gyvenime viskas būtų paprasta, aišku ir užtikrinta.

Be to, reikia neužmiršti, kad Vakaruose taip pat yra vatnikų, runkelių, vakcinacijos priešininkų ir šeimų maršų, kurie pavargo ne tiek nuo karo, kiek nuo Rusijos nesėkmių fronte ir JAV dominavimo visose gyvenimo srityse.

Šie veikėjai, kaip ir jų „kolegos“ iš Lietuvos dažniausiai trinasi politiniame sąvartyne, tačiau kai kurie jų yra turtingi ir turi ryšių su pagrindinėmis partijomis bei yra suinteresuoti „taika“ (Kijevo paėmimu) ne tik dėl ideologinių, bet ir pragmatinių priežasčių.

Kitaip tariant, Kremliaus lobistų ir simpatikų inkštimas iš serijos „Kiek galima apie tą karą?“ „Žiaurūs vaizdai per televizorių labai traumuoja“ duoda savo vaisius, mat nemažai „nepopulistinių“ Vakarų politikų yra pasiryžę net ir nelabajam atsiduoti, kad tik būtų galima pabūti parlamente, savivaldybėje arba prezidentūroje dar bent kelerius metus.

Taip, žiaurūs vaizdai iš karo traumuoja, tačiau užmušti Rusijos kareivėliai ir sprogimai jos miestuose kai ką traumuoja dar labiau.

Bene labiausiai traumuojantis šių metų įvykis – Jevgenijaus Prigožino likvidacija.

Kai caro pakalikai šaudo visokius nemcovus ir nuodija litvinenkas, tada runkeliui ir vatnikui viskas aišku, o kai populiarus banditų baronas yra likviduojamas paties caro nurodymu, nes to reikia kitiems bojarinams bei pačiam valdovui, tada viskas susipainioja, ir vargeta cholopas nebežino, ką garbinti ir ką keikti. Taip galima ir neuronų jungtį sudeginti.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad visos tos kalbos apie Vakarų nuovargį turi ir savo šviesiąją pusę. Suaktyvėjusi Kremliaus mulkių veikla rodo, kad sankcijos ir Ukrainos pajėgų kontrataka taip pat duoda vaisių.

Tai Kremliui kelia stiprų skausmą, o šis skausmas didina nerimą, mat jis gali rodyti labai rimtos bei pavojingos politinės ligos (grėsmės) egzistavimo ženklus, todėl nerimo kamuojama caro aplinka daro viską, kad Vladimirą Putiną kamuojančios „ligos“ būtų pagydytos.

Dabar svarbiausias Kremliaus tikslas – įnešti chaosą Vakaruose ir visiškai demoralizuoti Ukrainos šalininkus bei pačią Ukrainą. Tad tam ir mesti milžiniški finansiniai resursai.

Taip pat tikėtina, kad tai – paskutinis Kremliaus „va bank“, ir jeigu Ukrainos pajėgos bei šalininkai visa tai pergyvens, V. Putinui bus suduotas itin stiprus, gal net lemiamas smūgis.

P. S. Rinkimai Slovakijoje – išankstiniai. Dabar suprantate, kodėl pas mus buvo šaukiamasi išankstinių rinkimų prieš keletą mėnesių?