ŽALI MŪSIŠKIAI TARP ŽYDRŲ DEBESŲ

Buvo karšta popietė ir aš, sėdėdama kavinėje „Du gaideliai“, valgiau mikrobangėje pašildytą čebureką bei klausiausi per radiją leidžiamų estrados šlagerių.

„Stovi Ramūnas prie kelio, saulė seniai Vakaruos… Girtas it Petras Kurmelis, klausosi Kremliaus dainos...“ – giedojo radijas.

„Ar jūs esate žymioji poetė ir dramaturgė, romano „Žali mūsiškiai tarp žydrų debesų“ autorė, tikroji Sąjūdžio įkūrėja Viagra Viagrauskaitė?“ – paklausė priėjęs nepažįstamas jaunesnis vyras.

„Taip“, – atsakiau čebureko pilna burna.

„Ar jūs akcentuojate esanti lietuvė?“ – paklausė žmogelis ir aš pakartojau prieš tai sakytą žodį.

„Ieškojau jūsų visoje Lietuvoje, norėdamas papasakoti apie tai, kas prieš 40 metų dėjosi Tarybų Sąjungoje. Mano vardas – Vaidotas Makštutis“, – išbėrė pašnekovas.

„Mmhhmm“, – numykiau tokiu tonu, kad pašnekovas suprastų, jog prašau jo tęsti.

„Prieš keturis dešimtmečius man buvo maždaug dvylika, ir tėvai, uolūs komunistai, vėliau aktyvūs „Jedinstvos“ ir jūsų įsteigto Sąjūdžio nariai man liepė lankyti berniukų chorą „Hipopotamiukas“, kuriam vadovavo dabar į Baltarusiją pabėgęs žymusis Aurimas Lazupa“, – pasakojo Vaidotas.

„Pažinojote Aurimą?“ – nustebau aš, išgirdusi kambario bičiulio, su kuriuo dažnai teko valgyti sumuštinius su batų tepalu, pavardę.

„Taip“, – atsakė pašnekovas ir nuleido akis, o man iš nuostabos ant kavinės grindų iškrito neprarytas čebureko kąsnis.

„Aš jums jį pašildysiu“, – pasakė pribėgusi jauna kavinės darbuotoja ir nuo grindų paėmė bei su savimi nusinešė nesuvalgytą masę.

„Vargšelė. Tikriausiai gimusi kokiais 2003-iaisiais ir nemačiusi sovietmečio“, – pagalvojau aš, o vėliau prisiminusi pokalbio temą, nusišypsojau, mat galvon sugrįžo viskas, ką mūsų bendrabutyje kalbėjo apie Aurimą.

Pasakota, kad jis reguliariai susitikdavęs su pionieriais ir spaliukais bei vesdavęsis juos į savo senelės butą.

„Žinau, kodėl šypsotės, – mano apmąstymus pertraukė nepažįstamasis, – žinokite, kad visi tie pasakojimai yra teisingi.“

Man pasidarė labai smalsu ir aš sumirksėdama paraginau Vaidotą kalbėti toliau.

„Mūsų chorvedys buvo be galo charizmatiškas ir kūrybingas. Kad jūs būtumėte mačiusi, kaip mes jo vedami rusiškai giedodavome „Katiušą“, „Zuikių dainą“ iš „Briliantinės rankos“ ir to gruzino japoniška pavarde, B. Okudžavos „Maldą“... O jau visos SSRS himną traukiant mums, „Hipopotamiuko“ choristams, nebuvo lygių“, – aiškino Vaidotas.

„Taip. Taip“, – kartojau linkčiodama, kaip liepiama linkčioti knygose, aiškinančiose, kaip susirasti draugų ir patikti žmonėms.

„Mes jį tiesiog dievinome, tačiau galiausiai maestro atskleidė ir savo kitokią, tamsiąją pusę“, – tęsė pašnekovas.

„Veikiau jau žydrąją arba vaivorykštinę“, – pagalvojau aš.

„Vieną dieną mūsų chorvedys nusivedė mane ir dar porą berniukų į indišką filmą. Mes visi sėdėjome ir žiūrėjome, kaip ekrane šoka ir nesuprantama kalba kniaukia sariais apsidangsčiusios merginos, kai staiga pajutau ant šlaunies mūsų chorvedžio ranką. Ji vis slydo tamsoje ir galiausiai užčiuopė mano mažąjį kolūkietį. Niekam apie tai nepasakojau – nei tėvams, nei partijos atstovams, nei milicijai, nei kitiems berniukams. Nujaučiau, kad maestro elgiasi nederamai, tačiau tuo pat metu prisiminiau tėvus pasakojant, kad Aurimo pusbrolis dirba KGB. Vėliau sekė dar daugiau keistų įvykių. Po poros metų, maždaug 1985 m., chorvedys mus visus nusivežė į Kazachstaną. Mes miegodavome lauke, netoli branduolinių bandymų poligono, ir staiga vieną naktį išgirdome, kaip maestro visus žadina garsiai dainuodamas „Zemlia v iliuminatore“. Atsibudome ir pamatėme, kad mūsų vadovas visiškai nuogas mojuoja savo daktariška dešra, sukdamas ją ratu kaip virvę. Jis mums vėliau aiškino, neva taip darydavo rusų žvalgai Stalingrade per Didįjį tėvynės karą perduodami žinią snaiperiams, kad netoliese yra fašistų, ir paragino visus išsirengti bei daryti tą patį. Nujautėme, kad tai, ką jis kalba, – nesąmonės ir kad chorvedys daro su mumis kažką itin nederamo, tačiau tuo metu nebuvo nei interneto, nei „Me Too“, ir mes niekam negalėjome apie tai papasakoti, o ir buvome toli nuo artimųjų. Vėliau vienas mūsų solistas tapo smuikininku ir nusižudė, nes jo pasiklausyti ateidavo pernelyg daug juodaodžių. Įtariu, kad jo psichiniams kompleksams galėjo turėti įtakos vaikystėje patirtas tvirkinimas“, – pasakojo pašnekovas.

„Taip. Taip“, – vėl pakartojau.

„Kai man sukako šešiolika, dėl prasidėjusios balso mutacijos buvau pašalintas iš „Hipopotamiuko“ solistų gretų, tačiau A. Lazupa ir tada manęs nepaliko ramybėje. Vieną dieną jis susirado mano tėvus ir pasakė norįs nusivežti mane į Maskvą bei supažindinti su svarbiais žmonėmis. Esą tai bus naudinga mano karjerai partijoje ir man bus lengviau įstoti į aukštąją mokyklą. Važiuojant traukiniu, Aurimas pasakojo dirbąs slaptam KGB padaliniui, pavadintam 69 kuopa, kurio darbas – vilioti ir sukompromituoti vidaus ir užsienio priešus. Atvažiavęs į Maskvą, jis mane nusivedė į butą, kuriame laukė labai jaunas KGB karininkas. „Oi, koks gražus berniukas. Duok aš tau išbučiuosiu pilvuką“, – pasakė nepažįstamasis ir tuojau pat, atsmaukęs man marškinius, puolė tai daryti. Vėliau, po daugybės metų aš vos nepatyriau insulto išvydęs jį per televizorių kartu su Borisu Jelcinu“, – buvo bebaigęs Vaidotas.

„Ar norite pasakyti, kad tai buvo Put, Put, Put“, – man vėl iš nuostabos atvipo žandikaulis.

„Konservatnikai jį vadina Putka“, – patvirtino pašnekovas.