Skubėdavo į kaimą

Žinomas klaipėdietis, buvęs miesto tarybos narys, 84-erių Vytautas Lupeika gerai pamena Gegužės 1-osios demonstracijas Klaipėdoje. Jam, ilgus metus dirbusiam miesto vandentiekio įmonėje, ne kartą yra tekę dalyvauti šiuose renginiuose, tada vadintuose prancūzišku žodžiu „paradas“.

Ne tik V. Lupeika, bet ir visi vyresnio amžiaus klaipėdiečiai gali paliudyti, kad šventinės demonstracijos kolona būdavo formuojama Šaulių gatvėje, kuri tada vadinosi Tarybinės armijos vardu. Įmonių atstovams būdavo įbrukamos vėliavos bei transparantai.

Eisena vingiuodavo per Pergalės aikštę, kuri dabar vadinasi Lietuvininkų, įsukdavo į Montės, dabar – Herkaus Manto gatvę, tribūna būdavo įrengta Lenino aikštėje (dabar – Atgimimo aikštė).

Visa demonstracija baigdavosi vos įžengus į senamiestį, už Biržos tilto. Ten įmonių profsąjungos lyderiai laukdavo prie sunkvežimių ar autobusų. Vėliavos ir transparantai būdavo skubiai sukraunami ir išgabenami atgal į įmonės sandėlius.

Ši šventė daugeliui asocijavosi su bulviasodžiu. Kadangi nuosavus automobilius turėjo nedaugelis, tekdavo taikytis prie visuomeninio transporto, jeigu autobusas turėjo netrukus išvykti, vėliavą ar kokį transparantą nešę žmonės prašydavo juos nunešti iki įmonės mašinos savo bendradarbių.

Vytautas Lupeika / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Išleisdavo alaus bare

„Gerai pamenu, kad už tai, kad kelis šimtus metrų iki Biržos tilto nešiau tarybinės Lietuvos vėliavą, kažkuris iš įmonės vadovų iškart sumokėjo 10 rublių. Tokį atlygį gaudavo kiekvienas nešęs pro tribūnas plakatus. Tais laikais tai buvo reikšminga suma. Dažniausiai šiuos pinigus vyrai išleisdavo senamiestyje veikusiame, arklide vadintame alaus bare. Manau, taip pastatas buvo vadinamas todėl, kad jo kieme senaisiais laikais yra buvusios pašto arklidės“, – prisiminimais dalijosi V. Lupeika.

Sovietmečiu Bandomojoje laivų remonto įmonėje dirbęs Egidijus Kazlauskis tikino, kad už transparantų su sovietiniais šūkiais nešimą gegužinėje eisenoje darbuotojai gaudavo 20 rublių, o už vėliavos ar lietuviško plakato panėšėjimą – tik 10 rublių. Šie pinigai būdavo sumokami kaip premija, priedas prie algos, o ne grynaisiais į rankas.

Stovėjau pačiame kolonos krašte, buvau arčiausiai tribūnos, todėl L. Brežnevą pamačiau.

Būdamas Kauno politechnikos instituto studentas jis taip pat privalėjo dalyvauti Gegužės 1-osios demonstracijoje.

Kartą vienas E. Kazlauskio bendramokslis atėjo į „paradą“ visiškai girtas, matyt, kažką šventė per naktį. Draugai jį vedėsi kolonoje prilaikydami ir tildydami, bet iššūkio neišvengė. Kai studentų kolona priartėjo prie tribūnos, kurioje stovėjo partijos ir komjaunimo lyderiai, nuaidėjo šūkis „Tegyvuoja tarybinė studentija!“.

Įkaušęs vaikinas išnaudojo vos kelių akimirkų pauzę iki nuaidint žygiuojančiųjų atsakui „Valio!“ ir šūktelėjo necenzūrinį rusišką palinkėjimą eiti kažkur toli.

„Mes supratome, kad gali būti blogai. Kol žygiavome, buvo ramu, bet vos priartėjome prie „parado“ pabaigos vietos, čiupome jį už parankių ir dingome tarp namų. Kurso draugai pasakojo, kad koloną, kaip musės, apspito nepažįstami vyrai klausinėdami, kur tas kvailys, kuris šūkavo. Žinoma, niekas nepasakė, kas jis ir kur dingo“, – prisiminė E. Kazlauskis.

Pamatė L. Brežnevą

V. Lupeika prisiminė, kaip visiškai netikėtai tapo Gegužės 1-osios parado Maskvoje dalyviu. Sovietmečiu jis neretai būdavo siunčiamas į komandiruotes tolimuose Rusijos miestuose.

Kartą keliaujant jam reikėjo Maskvoje persėsti į kitą traukinį, todėl jis turėjo palaukti pusę paros. Sugalvojęs pasižvalgyti po Rusijos sostinę V. Lupeika nuvažiavo į patį jos centrą ir pamatė didžiulę žmonių minią, visi traukė lik Raudonosios aikštės.

Kažkokie nepažįstami vyrai jį užkalbino, klausė, iš kur jis esąs ir ką čia veikiąs. Netrukus paklausė, ar Vytautas nori pamatyti Leonidą Brežnevą (Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinį sekretorių, faktinį SSRS valdovą). Išgirdę teigiamą atsakymą įbruko lietuviui į rankas puokštę bijūnų ir pastatė į milžiniškos kolonos galą.

„Pamenu, kad eiti reikėjo ilgai. Stovėjau pačiame kolonos krašte, buvau arčiausiai tribūnos, todėl L. Brežnevą pamačiau. Po to tie vyrai manęs taip paprastai nepaleido, nusivežė kažkur, pavaišino, užstalės metu labai klausinėjo, kaip mes gyvename. Aš ant vaišių stalo padėjau mūsiškų „Jūratės“ ir „Kastyčio“ cigarečių. Mačiau, su kokia nuostaba ir susižavėjimu jie apžiūrinėjo tuos pakelius. Paskui mane nuvežė į geležinkelio stotį. Kai dabar tai prisimenu, pačiam sunku patikėti, kad tai tikrai buvo“, – kalbėjo V. Lupeika.

Užaugęs tremtinių šeimoje jis niekada nejautė širdies pakilumo minint sovietines šventes, priešingai nei paslapčia švenčiant Velykas ar Kalėdas.