AR TIKRAI LIETUVIAI – RUSOFOBAI?

Iš Rusijos vėl pasigirdo kancerogeniniai dedikavimai Lietuvai. Šįsyk geriausiu visų laikų anos šalies užsienio reikalų ministru pramintas S.Lavrovas, žvelgdamas pro Vakaruose pagamintą pensnė, apreiškė, kad Lietuva yra "agresyviausias rusofobijos branduolys visame NATO aljanse".

Na, nenuneigsi, yra pas mus skystos slavofobijos, kaip ir antisemitizmo ar antilenkiškumo ("neparduosim tėviškės už "w"!) bei dar šio to margame mūsų sociume. Tačiau kodėl tada Latvijoje ir Estijoje dalis rusakalbių negavo pilietybės, o pas mus lietuvišku piliečio pasu jau ketvirtį amžiaus gali mosuoti kiekvienas čia gyvenęs rusas?

Ir šiandien įsijungus televizorių, ne tik per retransliuojamus rusiškus, bet ir per lietuviškus komercinius kanalus galima žiopsoti Rusijos laidas bei filmus. O ir mūsų žmonės iki šiol gatvėse mielai pabendrauja su didžiosios šalies turistais jų gimtąja kalba ir dėl to nebėga skųstis į VSD.

Jei remsimės politiškai modifikuota S.Lavrovo logika, tai net ir Slavikas su Dimonu iš "Naša Raša" gali būti laikomi rusofobais, nes tie personažai atskleidžia ne pačius tauriausius rusų posovietinio gyvavimo bruožus.

Reikalas čia tas, kad geopolitinės propagandos virtuozas S.Lavrovas savo iškalbose Kremliaus kriminalinę veiką sąmoningai supina su slavofilija.

Kitaip tariant, jei nesimeldi Kremliui, vadinasi, esi rusofobas. Gal nereikia šitaip, nes politiką ir nacionalumą būtina atskirti, – tai skirtingi dalykai, kaip kad melas niekada negali būti tiesa.

Jei jau lietuviai nepritaria Rusijos užkariavimams Kryme ir svetimų teritorijų aneksijai, tai dar nereiškia, kad jie yra rusofobai. Lietuviai tik prieštarauja ekspansinei politikai, valstybiniam melui, bolševizmo restauracijai ir marazmatiškam militarizmui, kuriuo psichiškai sveikas žmogus gali tik šlykštėtis.

Visa ši politinė isterija anoje šalyje pasiekė tokią stadiją, jog atvykę į Palangą rusai sėdi poilsio namuose ir bijo išeiti į lauką, kad lietuviai neužmuštų.