Čempionas arba niekas? | kl.lt

ČEMPIONAS ARBA NIEKAS?

Vos pasibaigus Tokijo olimpiadai, dalis profesionaliojo sporto bendruomenės puolė ieškoti kaltųjų dėl rekordiškai menko medalių krepšelio. Kita jos dalis, sportu besimėgaujanti nuo patogių sofučių, diskusiją suka kita linkme: aptarinėja medalių kainą.

Nauju impulsu tokiems pokalbiams tapo žurnalistų nufilmuotas pokalbis tarp Rusijos ritminės gimnastikos rinktinės vyriausiosios trenerės Irinos Viner-Usmanovos ir daugkartinės čempionės Dinos Averinos, kurią Tokijuje sensacingai aplenkė Izraelio sportininkė. Pokalbis trumpas, bet iškalbingas, atsiskleidžiantis tamsiąją rusiškojo sporto dvasią. Trenerių trenerė (laisvalaikiu dar ir Kremliaus oligarcho Ališero Usmanovo žmona) negaili ties cenzūros riba balansuojančių epitetų, vieną geriausių planetos gimnasčių priverčia jaustis prabangius labutinus sugraužusiu basetu. Objektyvia situacijos analize nė nekvepia.

Disciplina, o ne muštras, psichologiškai stabilios, valingos asmenybės, o ne mazochisto ugdymas, – viso to stinga net vadinamosiose prestižinėse mokyklose ir akademijose.

Šiapus ekranų esanti auditorija aikčioja, prisimindama kitas su muštru siejamas sritis – garsiąsias rusiškojo baleto ar muzikantų mokyklas, nė nenutuokdama, kad tokių savo auklėtinius žeminančių, net terorizuojančių sporto ar meno pedagogų apstu ir Lietuvoje. Kas apie jų egzistavimą težinome teoriniu lygiu, klaidingai galvojame, kad sovietinė botago pedagogika – jau praeitis. Tereikia įsilieti į aktyviąją sporto ar meno bendruomenę, pabūti šiapus durų lūkuriuojant jaunojo atleto, šokėjo ar muzikanto – ir paties Šarūno Jasikevičiaus riksmai profesionalių suaugusių vyrų adresu atrodys kaip švelni lopšinė. Disciplina, o ne muštras, psichologiškai stabilios, valingos asmenybės, o ne mazochisto ugdymas, – viso to stinga net vadinamosiose prestižinėse mokyklose, kur turėtų dirbti pedagogikos asai, o ne profanai. Kas galėtų paneigti, kad būsimųjų olimpiadų nesėkmių reikia ieškoti ne vien painioje profesionalų finansavimo schemoje ar treniruočių bazėse, bet ten, kur jaunieji talentai pavirsta pergalių siekimo mašinomis?

Rašyti komentarą
Komentarai (1)

Arturas

Balansuojama ant žmogaus galimybių ribos, o žiūrovai šaukia "Dar ir dar!". Treneriams šioje situacijoje atrodo, kad pasirinkimo nebėra ir atpalaiduojamas visas įmanomas arsenalas su lozungu " Visos priemonės pateisinamos tikslui pasiekti". O koks tikslas? Laimėti medalį? Garsinti šalį? Pasakykite, kam? Ar bandėte kada ramiai pagalvoti ir į šį klausimą atsakyti sau? Išeitis ypatingai paprasta - nustokite varžytis ir laimėsime visi. Žmogaus paskirtis viena - pratęsti save. Tai reiškia, kad ateinančioms kartoms privalome palikti geriau (ar bent ne blogiau), nei radome. Gerai, kad straipsnyje keliama viena esminių sporto tamsiųjų pusių. Ačiū autorei.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS