E. LUCASAS: STEBĖKITE ESTIJĄ IR TAIVANĄ

Ką gali nuveikti milijoną gyventojų turinti šalis, kad sukeltų baimę priešams, sujaudintų sąjungininkų širdis, sustiprintų transatlantinį aljansą ir parodytų drąsą bei vaizduotę? Atsakymas į šį klausimą bus pateiktas trečiadienį Taline vyksiančiame seminare, kurį rengia Tarptautinis gynybos studijų centras, pagrindinė Estijos analitinė grupė.

Tarp pranešėjų bus du žymūs Estijos parlamentarai – buvęs užsienio reikalų ministras Urmas Reinsalu ir ilgametis Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Marko Mihkelsonas. Tačiau didžiausią dėmesį patraukia žmogus, daugelyje pasaulio šalių laikomas politiniu atstumtuoju. Taivano užsienio reikalų ministras Josephas Wu.

Pekino partinė valstybė jo savarankišką salą laiko sukilusia provincija, nebaigtu reikalu, likusiu po 1949 metais laimėto pilietinio karo. Tai neturi būti svarbu: daugelis šalių turi keistų idėjų apie istoriją ir geografiją (ar kada nors bandėte paaiškinti, kuo skiriasi Britanija, Didžioji Britanija ir Jungtinė Karalystė?). Žemyninės dalies režimas galėjo paversti „vienos Kinijos politiką“ nereikšminga ir privačia diplomatine keistenybe – tokiu atveju kitų šalių santykiai su Taivanu būtų kaip ir su Singapūru: draugiški, produktyvūs ir nuobodūs.

Vietoje to partinė valstybė nuolat grasina šiai demokratinei salai priverstiniu susivienijimu. Be to, ji neurotiškai primygtinai reikalauja, kad visos kitos šalys laikytųsi jos savotiško prieštaravimo Taivano, kaip politinio subjekto, egzistavimui. Tai reiškia, kad ji uoliai skundžiasi dėl bet kokio viešo Taivano, kaip šalies, pavaizdavimo, net ir kokios nors interneto svetainės išskleidžiamajame meniu. Leidžiama vartoti tik „Kinų Taibėjus“ arba „Taivanas, Kinijos provincija“.

Tai ne tik erzinančiai valdingas elgesys. Dėl to Taivanas tampa kitų šalių politikos Kinijos atžvilgiu kriterijumi. Ir tai rodo pažeidžiamumą. Jei norite supykdyti Pekiną, darykite ką nors – bet ką – kas susiję su Taivanu.

Šalys, turinčios tvirtus principus ir drąsius lyderius, pasinaudojo galimybe. Čekai tai pradėjo 2019 metais, kai tuometinis Prahos meras Zdenekas Hribas, kuris studijavo mediciną Taivane, atšaukė savo miesto „vienos Kinijos“ politiką. Tada Senato pirmininkas Milošas Vystrčilas 2020 metais Taibėjuje kolegoms įstatymų leidėjams pasakė JFK (Johno F. Kennedy) stiliaus kalbą „Aš esu taivanietis“. Naujasis prezidentas Petras Pavelas birželį Prahoje viešumoje pasirodė kartu su užsienio reikalų ministru Wu.

Toliau estafetę perėmė Lietuva, kuri 2021 metais įsiutino Kinijos valdžią, atidarydama de facto ambasadas Vilniuje ir Taibėjuje. Kiekvienu atveju Pekinas būdavo įsiutęs. Tačiau gyvenimas ėjo toliau.

Dabar eilė Estijai. Jos požiūris labiau apgalvotas nei Lietuvos. Ponas Wu neturės oficialių susitikimų su kolegomis ministrais. Nors Taivano biuras bus atidarytas Taline, jis bus su daugumoje užsienio sostinių priimta „prekybos ir kultūros“ žyma, o ne su pilna „Taivano“ etikete, naudojama Vilniuje.

Tačiau bendras vaizdas yra aiškus. Keletas mažų Europos šalių priešinasi Kinijos milžinui. Šios bandymas įvesti pasaulinį politinių ryšių su Taivanu boikotą nepavyko. Padariniai yra du. Pirmasis – tai paskatinimas kitoms šalims būti drąsesnėms (labas, Latvija). „Šiais laikais vyksta tiek daug vizitų, bent jau parlamentiniu lygmeniu, kad jie nemedžioja visų ir visko“, – sako ponas Mihkelsonas.

Kitas padarinys – signalas Jungtinėms Valstijoms, kad bent jau kai kurios Europos šalys aiškiai mato pasaulį. Didžiausias ilgalaikis galvos skausmas sprendimų priėmėjams Vašingtone yra hegemoniška, neperprantama Kinijos partinė valstybė. Neatidėliotinas klausimas šioje dosjė yra Taivano saugumas. Stiprindami praktinius ir simbolinius ryšius Europos sąjungininkai siunčia žinią: tai ir mūsų kova. Tai ne tik teisingas laisvę mylinčių šalių poelgis. Tai taip pat didina tikimybę, kad prireikus JAV pagalbos, ji ateis.