GILJOTINOS LAIKAI

Po filmo „Poetas“ seanso užklupo klausimas – ar patiko? Kitu atveju savaime suprantamas būtų atsakymas „taip“ arba „ne“ – tik ne šiuo.

Šio filmo nereikia vertinti, jį tiesiog reikia pamatyti, kad nepamirštume laisvės kainos. Ir kad pažintume išdavystės veidą. Viena bičiulė guodėsi bijanti eiti į „Poetą“ iš baimės prarasti Kosto Kubilinsko kūrybą. „Tai juk gražiausi vaikiški eilėraščiai! Kaip juos priimti, žinant tiesą apie autorių?!“ – emocingai dalijosi moraline dilema. Petras Cvirka, Antanas Venclova, Salomėja Nėris...

Nukelti paminklus lengviau, nei surasti vietą prieštaringai vertinamų literatūros kūrėjų palikimui.

Nukelti paminklus lengviau, nei surasti vietą prieštaringai vertinamų literatūros kūrėjų palikimui. Pasmerkti ir išbraukti? O gal, kaip norvegai pasielgė su Knutu Hamsunu, savuoju Nobelio literatūros premijos laureatu, simpatizavusiu fašistinėms idėjoms, – neištrinti iš literatūros? Neteisinti asmenybės, bet ir nekvestionuoti talento. Apmaudu, kai po ta pačia išdavikų giljotina bandoma pakišti Justiną Marcinkevičių. Jau po Nepriklausomybės atkūrimo jis išrinktas geriausiu XX a. lietuvių rašytoju, tačiau būtent tuomet prasidėjo diskusijos: kas jis – prisitaikėlis prie okupacinio režimo ar tautos Prisikėlimo budintojas? Naujai alyvos į diskusijų ugnį šliūkštelėjo šiomis dienomis paskelbtas Lietuvos rašytojų sąjungos sprendimas skvere K. Sirvydo gatvėje, Vilniuje, pastatyti paminklą Just. Marcinkevičiui. Kaip ir planuojamas paminklas Smetonai, šis sulaukė to paties visuomenės klausimo: ar reikia tokio įamžinimo nevienareikšmiškai vertinamai asmenybei? Klausti ir sąžiningai ieškoti atsakymų nėra blogai. Tai civilizuotos visuomenės ženklas. Tačiau kapoti galvas teisuolio kardu – jau viduramžiai. Ar ir šiandien, gyvendami laisvoje Lietuvoje, visi tie teisėjai – krištolinio tyrumo? Teisingai pasirinkę ir beatodairiškai einantys tiesiu keliu? Ar tarp arogantiškų, rėksmingų politikų ir visuomenės veikėjų šiandieną berandame asmenybių? Tokių, kaip Just. Marcinkevičius, – paprastų, pagarbių, be lašo pasipūtimo? Net jei ir ne poezijai, šiandien verta statyti paminklą paprastam žmogiškumui. Ir statome: Just. Marcinkevičiaus gerbėjai Ramybės parke Kaune buvo susirinkę PASKAITYTI paminklą poetui.