GRAŽUOLIS KODEKSAS

Jei vyktų pasaulinis Kodeksų grožio konkursas arba, sakykime, Kodeksų „Eurovizija“, nedvejodami galėtume į tokį renginį deleguoti įspūdingų duomenų gražuolį – Lietuvos Respublikos tarnautojų etikos kodeksą.

Tai angeliško žavesio pavyzdys, kurį dabina penki išskirtinio ryškumo deimantai, penkios iš koto verčiančios ir net bažnyčios superkatalikams neįkandamos dorybės: teisingumas, nesavanaudiškumas, padorumas, atsakomybė, pavyzdingumas. Štai kokie yra kodekse surašyti pagrindiniai tarnautojų etikos principai.

Išoriškai gražūs, bet prie gyvenimo „figūros“ visiškai neprimatuoti juridinio pobūdžio užmojai ir kiti parodomieji ritualai yra sena ir tvari lietuviška tradicija. Bene pati gražiausia iš visų juridinių tvarinių buvo 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija. Gražiausia ir formaliai prasminga, tačiau apverktinai atitrūkusi nuo realybės, kuri Lietuvą kaip picą supjaustė (su didžiausiu apetitu čia, aišku, darbavosi Maskvos rankelės) ir nurijo.

Anot autoritetų, 1791 m. Abiejų Tautų Respublikos konstitucija parodė galingą valstybės reformatorių mintį, bet – pridurkime – silpną arba visiškai apmirusį realaus veikimo raumenį.

Taip ir su Tarnautojų etikos kodeksu. Jis reikalingiausias įvairioms etikos komisijoms, kad būtų ką svarstyti ir turėti formalią priežastį gauti atlyginimus, premijas ir priedus.

Kokia prasmė apkrauti savimonę sąžinės ir atsakomybės įsipareigojimais? Tik dėl asmeninės higienos? Atsakymo nėra, nes klausimas ilgainiui netenka prasmės, mat situacija tokia kaip su valstybės neva saugomu pastatu – iš jo liko tik griuvėsiai, bet daili lentelė, kad objektas saugojamas valstybės, kabo ir tai objektui suteikia beprasmiško reikšmingumo. Praeina dar kiek laiko ir nebėra ant ko lentelės kabinti – viskas lieka archyvuose kaip beverčiai užmojai.

Moralas. Prie Seimo sandėlio atėjo A. Tapinas ir sako parlamentarams: nagi, parodome, kas rankytėse. O ten – maišai, į bagažines netelpa. O kur Kodeksas? Kas toks...