Tačiau kažkam tai, kas šiandien vyksta pasaulyje, vis dar nerimta. Štai Lenkijoje kunigas, teologijos profesorius, katalikiško universiteto dėstytojas ragina tikinčiuosius drąsiai eiti į Mišias, nes jų metu esą "negresia joks virusas nė vienam lenkui", o "antgamtiškai švarios kunigo rankos", dalijančios komuniją, neva negali perduoti užkrato...

Tokių kliedesių šiandien, deja, girdime net iš išsilavinusių žmonių. Tiesa, šiuo atveju reiktų sakyti – turinčių diplomą, nes išsilavinimu toks įvykių vertinimas nė nekvepia. Viena pažįstama teisininkė – nenusenusi ir nenupušusi – rimtų rimčiausiai aiškina, kad mūsų planeta – ant išnykimo ribos, o koronavirusas – priemonė ateiviams (?!) atsirinkti, ką verta pasiimti į savąją. Na, suprask, mirtis atliks selektyvinį darbą.

Viduramžiškas tamsumas, kritinio mąstymo stoka – tai mus ištikusios pandemijos satelitai. O psichologinė higiena dabar reikalinga ne mažiau nei veido kaukė, rankų plovimas ar paviršių dezinfekavimas.

Viduramžiškas tamsumas, kritinio mąstymo stoka – tai mus ištikusios pandemijos satelitai. O psichologinė higiena dabar reikalinga ne mažiau nei veido kaukė, rankų plovimas ar paviršių dezinfekavimas. Tik toje tamsoje, kurią paskleidė pandemija, vieni marazmėja, o kiti tiesiog uždega žvakelę – kad bent kiek būtų šviesiau. Kaip šiame numeryje mano kalbintas aktorius Paulius Tamolė, atidėjęs į šalį savo menines ambicijas ir darantis tai, kas šiandien svarbiausia, – padedantis tėvynei ir jos žmonėms. Kaip mano kolegė Aušra Garnienė, gausios šeimos mama, greta visų savo pareigų atliekanti dar vieną – savanorės Koronos karštojoje linijoje.

Šiandien nėra sveikų – visi mes sužeisti. Todėl kaip niekada anksčiau mums reikia visa gydančio vaisto – Velykų žinios apie Prisikėlimą. Vienas gražiausių Velyknakčio slėpinių – Šviesos, arba Žiburių, liturgija. Velykų žvakės šviesa perduodama žmonių žvakelėmis – taip išeinama iš tamsos į šviesą. Į pergalę. Iki jos – dar žingsnelis. Ne tik ši ypatingoji naktis – daugiau. Tačiau jeigu uždegėme savyje žvakelę – nebetoli!