INTELIGENTIJOS GENOCIDAS II

Sovietmečiu egzistavo daug būdų, kaip neutralizuoti inteligentą. Dažnai tai buvo fizinis veiksmas, susijęs su prievarta: ištremti, komandiruoti į runkelijos pakraštį, įbauginti ar pažeminti.

Būta ir ne fizinių poveikio priemonių: neleisti prasigyventi, mąstymą grūsti į socialistinio realizmo narvelį, skatinti žalotis ideologiškai aprobuota kūrybine produkcija. Pavyzdžiui, S.Nėries lyrikos perversija "Nepraeis fašistų tankai", V.Osejevos proza apie Vasią Trubačiovą arba S.Povilaičio giesme apie Čilės komunistą Victorą Jarą. Bolševikinė identiteto formulė, esą tikrieji inteligentai kilo iš proletariato (kaip M.Gorkis), taip pat diegė tą įsitikinimą, jog G.Mahlerį, H.Heinę ir W.Faulknerį įsimylėję žmonės tėra tik prieš asenizatorius besipučiantys miesčionys. O šių būties laikas skaičiuojamas nulio kryptimi.

Tik Lietuvoje atsitiko atvirkščiai – Sąjūdį inicijavę inteligentai nuvedė šalį į nepriklausomybę, kuria lepinamės jau bemaž 25 metus. Tačiau 25 metus inteligentų tema buvo nepageidaujama, o valdžia apie juos prašnekdavo gal tik A.Brazausko lūpomis – iš seno įpročio ir pagarbos rašytiniams šaltiniams.

Per visą tą laiką atsirado ir modernių "tarpsluoksnio" atribojimo formų. Pavyzdžiui, akinimas bilietus į reikšmingesnius spektaklius ar koncertus įsigyti vien tik internetu. Tuo skundžiasi ir dienraščio skaitytojai, kurie mano, kad tokia tvarka "uždaro duris į pamėgtą meną" ir pažeidžia jų pilietines teises.

Kokiam pusgalviui reikia būti, kad nesuvoktum, jog toli gražu ne visi šiais laikais naudojasi kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu? Tai juk yra tas pats, kaip versti garbaus amžiaus žmones bendrauti per "Facebook‘ą". Pagyvenęs inteligentas juk nėra pienburnis, per dieną siuntinėjantis tūkstantį SMS ir socialiniuose tinkluose laikinantis ties nufotografuota bidė. Gerai pastebėjo vienas kunigas, jaunuomenei pasiūlęs pastoti per "Skype'ą". Kiek mes dar pajėgūs idiotėti ir tyčiotis iš senosios inteligentų kartos?