JUODA – TAI BALTA

Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos daugumos turėjo nė kiek nenustebinti kreivais minčių vingiais ne pirmąkart pasižyminčio Rusijos atstovo V. Nebenzios kritika dėl naujai parengto rezoliucijos projekto, šįkart liečiančio bosnių musulmonų genocidą Srebrenicoje.

Kitų metų vasarą sukaks lygiai 30 metų nuo to siaubingo įvykio – didžiausių masinių žudynių Europoje po Antrojo pasaulinio karo, kai Bosnijos serbai brutaliausiu būdu užmušė beveik 8 tūkst. bosnių musulmonų – beginklių vyrų ir berniukų. Už šiuos nusikaltimus aukščiausio rango armijos karininkai ir politiniai lyderiai buvo nuteisti belange iki gyvos galvos.

Kremliaus delegato manymu, naujasis dokumentas apie genocidą atspindi tik vieną istorinės tiesos pusę, kitaip tariant, yra „vienpusiškas bei politiškai angažuotas“.

Kažin kaip būtų galima išreikšti kitą poziciją – žudiko, stovinčio su plaktuku rankose prieš mažą išsigandusį vaiką, kuris jau suvokia, kad tuoj mirs? V. Nebenzia turbūt žino, kaip. Kremliaus politiniai architektai čia kaip niekas kitas gerai pasikaustę.

Vienas jų – A. Duginas, anot žurnalistu save vadinančio amerikiečio T. Karlsono, svarbiausias šiuolaikinės Rusijos filosofas ir politologas, paprastai tariant, – „V. Putino smegenys“.

Šių keistų mutavusių smegenų funkcija, kaip ir V. Nebenzios atveju, yra sumaniai ir įtikinamai įrodyti, kad smurtas yra gėris, karas yra taika, žudikai – taikdariai ir gelbėtojai, o V. Putino kolektyviniai Vakarai nekenčia, nes tas yra didis „tradicinių vertybių“ gynėjas, tiesa, su branduoliniu lagaminėliu po sofa.

Beje, tai gana rimtas argumentas, labai nesunkiai leidžiantis keisti žodžių prasmes ir paversti tai, kas akivaizdžiai juoda, baltu.