KUMELĖS VASAROS SAPNAI

Karštą vasaros popietę nykiame sovietinio paveldo rajone 12-os Ramūnas Barbauskis ir 8-erių Aurelijus Veminskas priėjo prie „siemkas“ graužiančių Pauliaus Kurmelio (15 m.) ir sutrikusio vystymosi Mailiaus Pepenio (34 m.).

„Ką jūs?“ – žemu tonu kriuktelėjo Paulius.

„Ai, nu nieko“, – numykė Ramūnas.

„Ooooo“, – užbaubė Mailius, kuris beveik nekalbėjo ir leisdavo tik šį vieną garsą.

Jį išgirdęs, negalėjai suprasti, ar taip baubiantis žmogus iš tavęs šaiposi, ar nuoširdžiai stebisi. Kadaise taip baubdavo girti suaugusieji, norėdami pasišaipyti iš temperamentingesnių ar drąsesnių vaikų, tad Mailius, dabar skleisdamas šį garsą, jausdavosi esąs be galo didelis.

Įsivyravo gana ilga, slogi tyla, kurią pertraukė kažin kur garsiai paleistas žinias transliuojantis televizorius.

„Gavę iškvietimą dėl nepadoraus elgesio viešoje vietoje, atvažiavę pareigūnai buvo apstulbinti. Žinomas suverenas, šeimos vertybių gynėjas ir vatnikas Antanas Gandonas bei savo seksualinės orientacijos neslepiantis politikas Petras Pupulis nuogi voliojosi žvyre valdiškoje vaikų žaidimų aikštelėje laukinės aistros apimti. Pareigūnams teko jėga atskirti įsimylėjėlius. Tam buvo pasitelktos net gaisrinės kopėčios“, – dizainerio balsu plyšavo žurnalistas.

„Tarybinis virai! Virai tarybinis!“ – ant televizoriaus kažką nesuprantamo staugė ne kartą už lytinių organų vaikams demonstravimą teistas Mailiaus Pepenio tėvas Tomas Pepenis, kurį kaimynai vadino Dėde Tomu.

Staiga prie mažųjų vyrukų priėjo dvi storos mergaitės – Agnė (11 m.) ir Ligita (12 m.). Abi jos žaisliniais kastuvėliais valgė ledus iš kibirėlių.

„Ką jūs?“ – spigiu balseliu paklausė Ligita.

Niekas jai neatsakė, tik Mailius išleido savąjį garsą.

„Žėė“, – po kurio laiko Ramūnui subaubė Paulius ir parodė į Mailių, kuris kasėsi sėklides.

„Gėjus! Gėjus!“ – pradėjo garsiai rėkti Aurelijus, rodydamas pirštu į Mailių.

„Eik na**ui!“ – užrėkė Paulius ant Aurelijus.

„O man patinka...“, – bandė kažką sakyti Aurelijus, tačiau jį vėl nutraukė Paulius, pasiųsdamas ta pačia kryptimi.

Aurelijus vėl kažką bandė sakyti vyresniam berniukui, tačiau šis nutildė mažąjį jam skaudžiai įspirdamas.

Beveik tuo pat metu Mailius Pepenis čiupo už plaukų iki šiol tylėjusią Agnę ir bandė jos galvą pritempti sau prie tarpkojo, kaip buvo matęs darant tėvą su teta Zose per giminės susitikimus, tačiau Agnė spyrė jam į koją ir tėškė ledų kibirėlio likučius į marmūzę.

„Ooooo“, – vėl užbaubė Mailius, pasąmoningai suvokdamas, kad jį ką tik pažemino.

„Žaidžiam tokį žaidimą. Jis vadinasi „Surask vamzdį“. Aš pasislėpsiu pas save po rūbais kastuvėlį, o jūs mane liesite ir bandysite jį surasti, o aš sakysiu šilta ar šalta“, – visus bandė taikyti Ligita.

Vaikinai sutiko ir netrukus visą pusvalandį visame kieme aidėjo erotiškai spigus Ligitos balselis sakantis: „Šilta“ arba „Šalta“, tačiau šis užsiėmimas visiems greitai pabodo.

„Žaidžiam „tuki tuki“, – pasiūlė Aurelijus.

Netrukus visas rajonas vėl aidėjo nuo frazių: „Tuki tuki – Mailius ir Agnė už medžio“, „tuki tuki – Paulius konteineryje“, „Ramūnas vada“, „eik na**ui!“ ir „Oooo“.

„Ramūnas vaadaaa“, – sumykė Aurelijus.

„Mailius – vada“, – išmintingesnio ir labiau patyrusio žmogaus tonu griežtai sukriokė Paulius.

„Ne. Ramūnas – vada“, – gudrios manipuliatorės balseliu čiulbėjo Ligita.

„Aš tau sakau, Mailius – vada!“ – užrėkė ant jos Paulius.

„Ramūnas, Ramūnas“, – pagaliau suburbėjo Agnė.

„Bl**, aš jums!“ – užriko ant mergaičių Paulius, bet Ligita buvo gudresnė ir įspyrė jam pirmiau, nei šis spėjo trenkti jai.

„Oooo“, – užbaubė Mailius.

„Ohohoho“, – trindamas sumuštą vietą, prislopintą komišką dejonę išleido Paulius, bandydamas juokais užglaistyti įžeistą vyrišką garbę.

Tada jis netrukus priėjo prie Aurelijaus ir jam trenkė.

„Beee“, – užbaubė Aurelijus garsiausiai verkdamas.

Vėl įsivyravo nejauki tyla, kurią trikdė tik Aurelijaus bliovimas, tačiau ją greitai nutraukė garsiai užleistos radijo dainos.

„Žviek, runkeli, žviek! Strelkovą girtą tratins pulkas velnių! Žviek, runkeli, žviek! Volodia kaso mešką tarp savo kojų!“ – dainavo aparatas.

Staiga atsidarė vieno buto langas ir pro jį išlindo labai stora moteris įsispraudusi į chalatą. Šį rūbą ji buvo apsivilkusi taip, kad visi galėtų išvysti po juo esantį turinį: ant vienos krūties jai buvo ištatuiruota svastika, o ant kitos – kūjis su pjautuvu.

„Ligita! Eik namo!“ – pašaukė dukterį poniutė.

„Kodėl?“ – užkniaukė mergaitė.

„Greitai eik!“ – griežtesniu tonu pasakė moteris.

„Nu, kodėl?“ – vėl kniaukė Ligita.

„Greitai, aš pasakiau!“ – dar garsiau užrėkė Ligitos mama.

Staiga Mailius pamatė svastiką, iškėlė dešinę ranką į priekį ir pradėjo šaukti: „Sieg Heil!“, mat buvo matęs taip darant per televizorių, o Ligitos mama taip pat pakėlė dešinę ranką ir pamojavo.

„O Ligita valgė braškyny ledą...“, – užkniaukė Aurelijus moteriškei lange, tačiau mergaitės motina į šį skundimą niekaip nesureagavo.

„Kai nusinšnęką...“, – subaubė Paulius, matyt, turėdamas omenyje Aurelijų.

Ligita išėjo namo. Į savo butus grįžo Ramūnas ir Aurelijus, o Paulius, kadangi buvo vyresnis, nuėjo prie sudegusio sovietinio kino teatro parūkyti ir susitikti su vyresniais bei „kietesniais“ pažįstamais, kurie jau buvo spėję pasėdėti kalėjime arba padirbti vištų fabrike Airijoje. Tik vieno kieme likusio Mailiaus „oooo“ tebuvo girdėti saulei nusileidus.

„Nu, kaip šitaip galy būty. Aš nesuprantu...“, – burbėjo šunį vedžiojusi treninguota moteris.

„Oooo“, – atsakė jai Mailius.