Kaip pasakojo Erika, situacija, į kurios epicentrą pateko jos dukra, socialiniame tinkle „Facebook“ rutuliojosi praėjusių metų vasarą. Pasak kaunietės, tikėtina, kad mažametei rašė suaugęs vyras, pasislėpęs už kitos mergaitės nuotrauka iliustruotos paskyros. Tiesa, apie šį atvejį moteris viešai prabilo ne iš karto, o tada, kai teisėsauga ir visuomenė vieningai ieškojo Kaune dingusios devynmetės, kuri vėliau buvo rasta gyva įtariamo pagrobėjo garaže. Būtent šis įvykis, prisipažino ji, atmintį supurtė iš naujo ir buvo lemtingas priimant sprendimą informuoti tėvus apie pavojų, kuris internete gali tykoti jų vaikų.

Akiratyje – draugė

„Iš pradžių, matydama, kad dukra su kažkuo susirašinėja, neturėjau nė menkiausio įtarimo, kad kažkas galėtų būti ne taip, kadangi mano mergaitė su vaikais susipažįsta ir gimnastikos užsiėmimuose, kuriuos lanko, ir varžybose. Tuomet jos telefoną tikrindavau tiek, kiek man atrodė, kad reikia, tačiau žinučių – tikrai ne. Bet vieną dieną dukra atbėgo į svetainę ir ėmė pasakoti: „Žiūrėk, mama, kokią draugę susiradau: ji dirba modeliu.“ Nustebau. Bet paskui pagalvojau – juk vaikai lanko įvairius būrelius. Mano dukra irgi giriasi, kad lanko gimnastiką“, – prisiminė Erika.

Mergaitė, sakė pašnekovė, tąkart neslėpė pasididžiavimo savo naująja trylikamete susirašinėjimo drauge, tvirtindama, kad ši esą uždirba 3 tūkst. eurų per mėnesį, ir prasitarė pasakiusi nepažįstamajai, kur gyvena. „Tą akimirką pro akis, atrodytų, prabėgo visas pasaulis. Liepiau dukrai atnešti ir telefoną, ir planšetinį kompiuterį. Pradėjusi naršyti, atradau, su kuria mergaite ji susirašinėjo. Kai perskaičiau tris keturias žinutes, supratau, kad mano dukrai rašo ne vaikas“, – pasakojo moteris.

Įtarimų Erikai sukėlė tai, kad naujoji mažametės dukros susirašinėjimo draugė mergaitę vadindavo „saulyte“ ir kitais mažybiniais žodžiais, bandė manipuliuoti ir vis pabrėždavo galinti vėl jai parašyti tik nuo 16 val.

„Iš pradžių jos apsikeitė nuotraukomis iš sportinių užsiėmimų, nes mano dukra – gimnastė, o ta mergaitė sakė esanti šokėja. Tada naujoji draugė mano mergaitės klausinėjo, ar jos turi bendrų pažįstamų žmonių. Nepažįstamoji siuntė savo gyvenamosios aplinkos, šaldytuvo nuotraukas, pasakojo, kur dirba ir kiek uždirba. Kai dukra paklausė, kur ji gyvena, iš pradžių sulaukė atsakymo, kad Vilniuje. Mes esame iš Kauno, todėl mano mergaitė pasiteiravo, ar ji būna Kaune. Kai nepažįstamoji atrašė, kad būna, mano dukra jai nusiuntė savo adresą, viską parašiusi beveik iki smulkmenų“, – detalizavo kaunietė.

Domėjosi, kur lankosi

Be viso to, naujoji draugė mažametės teiravosi, ar ji lankosi Kaune esančiame Dainavos parke. Kai Erikos dukra pasakė, kad nesilanko ir paklausė nepažįstamosios, galbūt ši ateina į Kalniečių parką, gavo teigiamą atsakymą. Žinutės, siunčiamos mažametei, nesiliovė – naujoji draugė, pasak mamos, rašė, kad jai liūdna, o paklaususi, kodėl, kaunietės dukra išgirdo, kad neva prieš kurį laiką nepažįstamosios draugę Ąžuolyno parke išprievartavo.

Tuomet kalba pasisuko apie vyrą, kuris esą padėjo nukentėjusiajai atsitiesti po išprievartavimo, išmokydamas žiūrėti į gyvenimą kitaip. Susirašinėjimo draugė pasakojo liūdinti ir todėl, kad dabar šis vyras esą išvykęs kariauti į Ukrainą.

„Kai mano dukra paklausė, ar gali kažkuo padėti – pralinksminti ar panašiai, sulaukė atsakymo, kad ji – per maža ir padėti negalės. Tada naujoji draugė netiesiogiai klausinėjo mano mergaitės apie jos finansinę padėtį. Dukra pasakė, kad pinigus ji taupo, o jei nori jų gauti, turi kažką padaryti, pavyzdžiui, išvesti šunį. Tuomet nepažįstamoji paklausė, ką mano mergaitė pameluotų tėvams, jei pas ją atsirastų pinigų. Susirašinėjimuose buvo ir šiek tiek seksualinio pobūdžio nuotraukų – naujoji mano dukros draugė siuntė neva savo fotografijas, kuriose ji su maudymosi kostiumėliu. Klausdavo, ar ji – graži. Kai mano mergaitė atsakydavo, kad taip, nepažįstamoji atrašydavo, kad susijaudino“, – sakė mažametės mama.

Kai užėjau į vonią, pamačiau, kad ji kažką fotografuoja. Pastebėjusi mane, dukra greitai paslėpė telefoną – turbūt būtų išsiuntusi.

Paklausta, ar dukra savo susirašinėjimo draugei taip pat siuntė intymias nuotraukas, Erika patikino, kad ne. Tačiau neneigė įtarianti, kad tokį žingsnį mažametė, galimai, ketino žengti. „Mano mergaitė savaitės viduryje, vakare, ėjo maudytis ir kartu nešėsi telefoną. Kai užėjau į vonią, pamačiau, kad ji kažką fotografuoja. Pastebėjusi mane, dukra greitai paslėpė telefoną – turbūt būtų išsiuntusi. Kilo ir įtarimų, kad kai kurios žinutės – ištrintos, nes susirašinėjime trūkdavo konteksto“, – akcentavo Erika.

Įtartinos paskyros

Kaunietė neslėpė – perskaičiusi mažametės susirašinėjimą, patyrė emocinį šoką. Nieko nelaukdama ėmė naršyti socialiniame tinkle „Facebook“ siekdama išsiaiškinti, ar jos įtarimai, kad dukrai rašė ne keleriais metais vyresnė kita mergaitė, o suaugęs žmogus, pagrįsti. Moteris teigė šiame socialiniame tinkle netrukus atradusi dar šešias mergaičių nuotraukomis iliustruotas paskyras. Mat, kol mažametė Erikos dukra neatrašydavo savo naujajai draugei, į nepageidaujamų žinučių skiltį ėmė plūsti naujos jau kitų, neva mergaitės bendraamžių, užklausos.

Erikos fiksuoti ekrano vaizdai.

„Peržiūrėjau, kas yra tų mergaičių draugai, kas deda patiktukus ant jų nuotraukų. Man užkliuvo tai, kad visose tose paskyrose dominavo vieno vyro patiktukai. Jo „Facebook“ anketoje pamačiau, kad su visomis tomis mergaitėmis jis nurodęs giminystės ryšį. Jos taip pat buvo paspaudusios patiktukus ant visų jo nuotraukų. Be to, „Facebook“ atradau „Karštas pažintis“, kur buvo parašiusi viena iš tų mergaičių, o minėtas vyras iškart atrašęs. Jų susirašinėjime buvo ir žinučių apie lytinius organus“, – atviravo Erika.

Erikos fiksuotas ekrano vaizdas.

Kaip teigė pašnekovė, tuo metu ji pasidarė visų savo atradimų ekrano nuotraukas, o po kelių dienų parašė elektroninį laišką policijai. Bet tik visai neseniai pastebėjo, kad tada jo išsiųsti taip ir nepavyko dėl per didelės prisegto turinio apimties. „Mano klaida, kad nebuvau pilietiška. Klaidą pripažįstu ir gailiuosi“, – kalbėjo ji ir pridūrė tuomet nė nesigilinusi, ar laiškas pasiekė pareigūnus, nors buvo keista, kodėl negauna atsakymo.

Paaiškino dukrai

Erika sakė po šio įvykio ne kartą kalbėjusi su savo dukra, o mergaitė jai prisipažino, kad būtų ėjusi susitikti su naująja drauge, nes jai ji buvo tapusi autoritetu. „Iš pradžių dukrai nesakiau, kad neleisiu susitikti, ir pradėjau pasakoti apie atvejus, kai socialinių tinklų paskyrose slepiasi visai kiti asmenys nei tie, kuriais prisistato. Lietuvoje fiksuotų konkrečių pavyzdžių nežinojau, tad, remdamasi užsienio žiniasklaida ir tikrais faktais paremtais filmais, pasakojau, kas gali nutikti vaikams. Žinoma, atrinkau tik tą turinį, kurį dukra gali matyti, nes manau, kad ji yra dar per maža suprasti tam tikrus dalykus, tarkime, apie lytinį gyvenimą“, – pasirinktu paaiškinimo mažametei metodu apie galimą pavojų pasidalijo moteris.

Tiesa, mergaitė ne iš karto suprato apie klastą, kuri socialiniuose tinkluose gali tykoti vaikų. Kad suvoktų išgirstą informaciją, mažametei prireikė maždaug mėnesio. „Vėliau nebepastebėjau jokių neaiškių asmenų dukros anketoje. Dalį jos turimų socialinių tinklų profilių apribojau. Manau, kad mergaitė sureagavo į tai, ką jai aiškinau“, – vylėsi kaunietė.

Pranešė teisėsaugai

Trumpą šios istorijos aprašą pašnekovė šių metų sausio pradžioje pirmiausia paviešino asmeninėje „Facebook“ paskyroje. Įrašas socialiniame tinkle sulaukė daugybės tūkstančių pasidalijimų. Kaunietė tvirtino iš žmonių sulaukusi nemažai papildomos informacijos apie, tikėtina, mergaičių nuotraukomis prisidengusį vyrą. Mažametės mama teigė sužinojusi, kad jis galimai jau yra teistas ir socialiniame tinkle, tikėtina, buvo pasivadinęs ne tikruoju savo vardu ir pavarde.

Visus turimus duomenis ji sakė perdavusi pareigūnams, kad šie patikrintų jų pagrįstumą. Tiesa, mergaičių profilių, kurių vaizdus pašnekovė užfiksavo anksčiau, „Facebook“ rasti jau nepavyksta, jie – ištrinti. Erika spėja, kad toks sprendimas buvo priimtas po to, kai socialiniame tinkle ji paviešino dukrai nutikusią istoriją, įspėdama kitų vaikų tėvus.

„Naršykite, domėkitės, kad paskui nereikėtų gailėtis ir verkti dėl to, kad jūsų vaikas nukentėjo. Mergaitės, ypač vyresnės nei dešimties metų, pasaulį supranta kitaip. Kai kurioms jau pradeda rūpėti berniukai. Juk yra atvejų, kai 13-metės pastoja ir niekas nežino, nuo ko. Saugokite, kad jos nepapultų į iškrypėlių rankas. Saugokite ir berniukus, nes mūsų istorijoje su šiuo asmeniu radome ir berniuko anketą“, – tėvams patarė kaunietė.

Kaip „Kauno dienai“ pranešė Kauno apskrities policijos atstovė Odeta Vaitkevičienė, šiuo metu pareigūnai tikslina įvykio, apie kurį pasakojo Erika, aplinkybes.

„Pastebėjus susirašinėjimą ir prašymą atsiųsti intymaus pobūdžio nuotraukas, reikėtų ne tik nedelsiant informuoti policijos pareigūnus, bet ir, pagal galimybes, išsaugoti susirašinėjimą, kad būtų galima jį pateikti. Vaiko išnaudojimas pornografinei produkcijai gaminti yra sunkus nusikaltimas, už kurį numatyta laisvės atėmimo bausmė iki aštuonerių metų“, – akcentavo pašnekovė.

O. Vaitkevičienė pabrėžė, kad tokio pobūdžio tyrimo sėkmę ar nesėkmę gali lemti daug įvairių aplinkybių. „Daug priklauso nuo to, kaip greitai informacija pasiekia policijos pareigūnus. Taip pat ir nuo išsaugoto duomenų kiekio, socialinių tinklų valdytojų teikiamos informacijos. Reikšmę turi įtariamojo gebėjimas naudotis technologijomis ir kitos aplinkybės“, – teigė policijos atstovė.

Kriminologas: dažniausias taikinys – mergaitės

Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto docentas, Lietuvos kriminologų asociacijos narys Gintautas Sakalauskas, vertindamas socialiniame tinkle moters paviešintą situaciją, teigė, kad tokie atvejai, kai asmenys bendrauja apsimesdami vaikais, politiniais veikėjais ir panašiai, galėtų būti realūs.

Vienas iš būdų

„Vien tai, kad žmogus kažkaip imituoja savo profilį, nėra nieko nusikalstamo, bet, tarkime, jei pilnametis asmuo vilioja vaiką iki šešiolikos metų ir imasi konkrečių veiksmų, pavyzdžiui, susitaria susitikti siekdamas lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą, siunčia tam tikrus vaizdus, gresia baudžiamoji atsakomybė. Vaikų pornografijos turėjimas jau savaime yra nusikalstama veika. Per metus registruojami vos keli tokio viliojimo atvejai. Didžiojoje jų dalyje taikiniu tampa mergaitės. Taip nutikti gali ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir bendraujant gyvai, telefonu ar naudojantis kitomis techninėmis priemonėmis“, – akcentavo kriminologas.

Svarbu: G. Sakalausko teigimu, siekiant, kad mažamečiai ar nepilnamečiai netaptų tokių atvejų aukomis, svarbiausia – geras tėvų santykis su vaikais.

Pašnekovo teigimu, tyrimai rodo, kad maždaug 1 proc. suaugusių vyrų turi pedofilinį potraukį. Taigi, Lietuvoje jų galėtų būti maždaug iki 10 tūkst. „Didžioji dalis žmonių, kurie jį turi, nesiima seksualinės prievartos prieš vaikus, nes supranta, kad tai yra blogai, nelegalu, nusikalstama, ir tenkina savo lytinę aistrą kitaip. Bet jei tokio seksualinio kontakto siekia, tuomet apsimetinėjimas vaikais socialinių tinklų paskyrose yra vienas iš būdų prieiti prie nepilnamečių“, – sakė G. Sakalauskas.

Motyvai – įvairūs

Paklaustas, ar suaugusio žmogaus, apsimetančio vaiku bendraujant su kitu mažamečiu ar nepilnamečiu asmeniu, motyvas gali būti tik seksualinio pobūdžio, pašnekovas atviras – atsakyti sunku. Bet dažniausiai toks itin kryptingas elgesys turi išnaudojimo atspalvių, tarp kurių – ir seksualinio. „Skurdesnėse šalyse būna, kad vaikai yra viliojami ir dingsta tikintis išpirkos ar dėl organų pardavimo sandorių. Nežinau, kaip yra Lietuvoje, tokių atvejų neteko girdėti. Tačiau dažniausiai, jei žmogus intensyviai siekia artumo su konkrečiu svetimu vaiku, galima įtarti, kad jis turi blogų kėslų“, – pridūrė jis.

Vaikai, jei ir nori susitikti su draugu, su kuriuo bendrauja, susitiks prekybos centre, ledų pardavimo ar panašioje vietoje, bet tikrai ne parke.

G. Sakalausko teigimu, siūlymas susitikti parke ar akcentavimas, kad susirašinėjimas gali vykti tik nuo tam tikros valandos, kaip pasakojo kaunietė Erika, yra įtartini savaime, nes vaikai, kurie bendrauja socialinių tinklų burbule, dažniausiai jame ir lieka. „Vaikai, jei ir nori susitikti su draugu, su kuriuo bendrauja, susitiks prekybos centre, ledų pardavimo ar panašioje vietoje, bet tikrai ne parke“, – pabrėžė kriminologas, pridurdamas, kad vėlyvos susirašinėjimo valandos taip pat galėtų signalizuoti, kad susirašinėjama su suaugusiu žmogumi, kuris dėl darbo negali prie socialinių tinklų prisijungti anksčiau.

Kaip sumažinti grėsmę?

Pašnekovas užsiminė: siekiant, kad mažamečiai ar nepilnamečiai netaptų tokių atvejų aukomis, svarbiausia – geras tėvų santykis su vaikais. Jei tėvai domisi savo vaikų socialiniu gyvenimu, jų draugais, pastebi elgesio pokyčius – susikrimtimą ar nepagrįstą liūdesį, tokius dalykus galima užčiuopti. „Santykis, domėjimasis vaiku ir gebėjimas negąsdinant pasakyti, kad būna ir blogų žmonių, kurie gali turėti piktų kėslų – nebūtinai nori tik draugiškai bendrauti, o kažko daugiau, kas yra nusikalstama, yra labai svarbūs“, – patarė jis.

Pašnekovas tarstelėjo – kartais būna ir taip, kad tėvai ima įtarinėti visiškai be pagrindo. Tuomet vaikai supyksta, kad tėvai šniukštinėja, ir dar labiau užsidaro savyje. Todėl svarbu išlaikyti balansą, paremtą tarpusavio santykiu – domėtis vaiku ir pasakyti apie esamas grėsmes. Nesvarbu, kur jos bebūtų: gatvėje ar socialiniuose tinkluose.

„Jei įtarimai tikrai turi pagrindą, tėvai gali tam žmogui iš savo paskyros ar telefono numerio nusiųsti žinutę, kurią jis tikrai gaus. Tada pamatys, kad intymumo ryšys, apie kurį niekas neturėjo žinoti, nutrūko, nes už to vaiko stovi suaugęs žmogus, kuris viską žino, kuriam rūpi, ir, aš garantuoju, 95 proc. atvejų viskas pasibaigs. Jeigu tėvai nenori mažinti grėsmės tokiu būdu, gali kreiptis į teisėsaugą“, – aiškino G. Sakalauskas

„Stovi Ramūnas prie kelio, saulė seniai Vakaruos… Girtas it Petras Kurmelis, klausosi Kremliaus dainos...“ – giedojo radijas.

„Ar jūs esate žymioji poetė ir dramaturgė, romano „Žali mūsiškiai tarp žydrų debesų“ autorė, tikroji Sąjūdžio įkūrėja Viagra Viagrauskaitė?“ – paklausė priėjęs nepažįstamas jaunesnis vyras.

„Taip“, – atsakiau čebureko pilna burna.

„Ar jūs akcentuojate esanti lietuvė?“ – paklausė žmogelis ir aš pakartojau prieš tai sakytą žodį.

„Ieškojau jūsų visoje Lietuvoje, norėdamas papasakoti apie tai, kas prieš 40 metų dėjosi Tarybų Sąjungoje. Mano vardas – Vaidotas Makštutis“, – išbėrė pašnekovas.

„Mmhhmm“, – numykiau tokiu tonu, kad pašnekovas suprastų, jog prašau jo tęsti.

„Prieš keturis dešimtmečius man buvo maždaug dvylika, ir tėvai, uolūs komunistai, vėliau aktyvūs „Jedinstvos“ ir jūsų įsteigto Sąjūdžio nariai man liepė lankyti berniukų chorą „Hipopotamiukas“, kuriam vadovavo dabar į Baltarusiją pabėgęs žymusis Aurimas Lazupa“, – pasakojo Vaidotas.

„Pažinojote Aurimą?“ – nustebau aš, išgirdusi kambario bičiulio, su kuriuo dažnai teko valgyti sumuštinius su batų tepalu, pavardę.

„Taip“, – atsakė pašnekovas ir nuleido akis, o man iš nuostabos ant kavinės grindų iškrito neprarytas čebureko kąsnis.

„Aš jums jį pašildysiu“, – pasakė pribėgusi jauna kavinės darbuotoja ir nuo grindų paėmė bei su savimi nusinešė nesuvalgytą masę.

„Vargšelė. Tikriausiai gimusi kokiais 2003-iaisiais ir nemačiusi sovietmečio“, – pagalvojau aš, o vėliau prisiminusi pokalbio temą, nusišypsojau, mat galvon sugrįžo viskas, ką mūsų bendrabutyje kalbėjo apie Aurimą.

Pasakota, kad jis reguliariai susitikdavęs su pionieriais ir spaliukais bei vesdavęsis juos į savo senelės butą.

„Žinau, kodėl šypsotės, – mano apmąstymus pertraukė nepažįstamasis, – žinokite, kad visi tie pasakojimai yra teisingi.“

Man pasidarė labai smalsu ir aš sumirksėdama paraginau Vaidotą kalbėti toliau.

„Mūsų chorvedys buvo be galo charizmatiškas ir kūrybingas. Kad jūs būtumėte mačiusi, kaip mes jo vedami rusiškai giedodavome „Katiušą“, „Zuikių dainą“ iš „Briliantinės rankos“ ir to gruzino japoniška pavarde, B. Okudžavos „Maldą“... O jau visos SSRS himną traukiant mums, „Hipopotamiuko“ choristams, nebuvo lygių“, – aiškino Vaidotas.

„Taip. Taip“, – kartojau linkčiodama, kaip liepiama linkčioti knygose, aiškinančiose, kaip susirasti draugų ir patikti žmonėms.

„Mes jį tiesiog dievinome, tačiau galiausiai maestro atskleidė ir savo kitokią, tamsiąją pusę“, – tęsė pašnekovas.

„Veikiau jau žydrąją arba vaivorykštinę“, – pagalvojau aš.

„Vieną dieną mūsų chorvedys nusivedė mane ir dar porą berniukų į indišką filmą. Mes visi sėdėjome ir žiūrėjome, kaip ekrane šoka ir nesuprantama kalba kniaukia sariais apsidangsčiusios merginos, kai staiga pajutau ant šlaunies mūsų chorvedžio ranką. Ji vis slydo tamsoje ir galiausiai užčiuopė mano mažąjį kolūkietį. Niekam apie tai nepasakojau – nei tėvams, nei partijos atstovams, nei milicijai, nei kitiems berniukams. Nujaučiau, kad maestro elgiasi nederamai, tačiau tuo pat metu prisiminiau tėvus pasakojant, kad Aurimo pusbrolis dirba KGB. Vėliau sekė dar daugiau keistų įvykių. Po poros metų, maždaug 1985 m., chorvedys mus visus nusivežė į Kazachstaną. Mes miegodavome lauke, netoli branduolinių bandymų poligono, ir staiga vieną naktį išgirdome, kaip maestro visus žadina garsiai dainuodamas „Zemlia v iliuminatore“. Atsibudome ir pamatėme, kad mūsų vadovas visiškai nuogas mojuoja savo daktariška dešra, sukdamas ją ratu kaip virvę. Jis mums vėliau aiškino, neva taip darydavo rusų žvalgai Stalingrade per Didįjį tėvynės karą perduodami žinią snaiperiams, kad netoliese yra fašistų, ir paragino visus išsirengti bei daryti tą patį. Nujautėme, kad tai, ką jis kalba, – nesąmonės ir kad chorvedys daro su mumis kažką itin nederamo, tačiau tuo metu nebuvo nei interneto, nei „Me Too“, ir mes niekam negalėjome apie tai papasakoti, o ir buvome toli nuo artimųjų. Vėliau vienas mūsų solistas tapo smuikininku ir nusižudė, nes jo pasiklausyti ateidavo pernelyg daug juodaodžių. Įtariu, kad jo psichiniams kompleksams galėjo turėti įtakos vaikystėje patirtas tvirkinimas“, – pasakojo pašnekovas.

„Taip. Taip“, – vėl pakartojau.

„Kai man sukako šešiolika, dėl prasidėjusios balso mutacijos buvau pašalintas iš „Hipopotamiuko“ solistų gretų, tačiau A. Lazupa ir tada manęs nepaliko ramybėje. Vieną dieną jis susirado mano tėvus ir pasakė norįs nusivežti mane į Maskvą bei supažindinti su svarbiais žmonėmis. Esą tai bus naudinga mano karjerai partijoje ir man bus lengviau įstoti į aukštąją mokyklą. Važiuojant traukiniu, Aurimas pasakojo dirbąs slaptam KGB padaliniui, pavadintam 69 kuopa, kurio darbas – vilioti ir sukompromituoti vidaus ir užsienio priešus. Atvažiavęs į Maskvą, jis mane nusivedė į butą, kuriame laukė labai jaunas KGB karininkas. „Oi, koks gražus berniukas. Duok aš tau išbučiuosiu pilvuką“, – pasakė nepažįstamasis ir tuojau pat, atsmaukęs man marškinius, puolė tai daryti. Vėliau, po daugybės metų aš vos nepatyriau insulto išvydęs jį per televizorių kartu su Borisu Jelcinu“, – buvo bebaigęs Vaidotas.

„Ar norite pasakyti, kad tai buvo Put, Put, Put“, – man vėl iš nuostabos atvipo žandikaulis.

„Konservatnikai jį vadina Putka“, – patvirtino pašnekovas.

Eiti pajūriu nedraudžiama

Iš viso Klaipėdoje yra keturi moterims skirti pliažai. Vienas – Melnragėje (600 m pločio), kitas – Giruliuose (300 m pločio) ir dar du paplūdimiai Smiltynėje – 600 m ir 300 m pločio.

Pasak biudžetinės įstaigos „Klaipėdos paplūdimiai“ atstovų, visi pliažai sužymėti riboženkliais. Esą nėra didelės problemos, kad vyrai eina moterims skirtu paplūdimiu.

„Visi keturi Moterų paplūdimiai yra sužymėti. Dviejuose dirba gelbėtojos, visada perspėja čia atėjusius vyrus. Kai žmonės nori tik praeiti pakrante, viskas yra gerai. Jie praeina, nes galimybė eiti turi būti. Bet degintis vyrams Moterų paplūdimiuose negalima. Kopose vyrai gali eiti, nes kopos – ne paplūdimys. Jeigu moteris slepiasi nuo vėjo ir eina į kopas, tai ta vieta jau yra už paplūdimio ribų“, – sakė „Klaipėdos paplūdimių“ direktoriaus pavaduotojas ir gelbėtojų vadas Aleksandras Siakki.

Tačiau ką daryti užsieniečiams, kurie ženklų ir užrašų nesupranta arba tiesiog jų nepastebi? Juk jokio ženklo apie Moterų paplūdimį, pavyzdžiui, Melnragėje einant link jo miško taku nėra.

„Visokių vyrų pasitaiko. Kai pradedi aiškintis, paaiškėja, kad eiti šia vieta jam – principo reikalas. Suprantama, yra paplūdimio taisyklės, pagal jas gelbėtojai dirba, praneša, informuoja. Čia problemos nėra, gal labiau tai tiesiog žmogaus problema. Taip pat yra daug ir tokių užsieniečių, kurie viską supranta“, – teigė gelbėtojų vadas.

Visokių vyrų pasitaiko.

Tualete – akibrokštas

Viena didžiausių problemų, neduodančių ramybės kasmet, – ekshibicionistai. Kai kurie dar ir fotografuoja bei filmuoja moteris. Vieni tai daro pasislėpę kopose, kiti nebijo to daryti atvirai.

„Sekmadienį ilsėjausi Moterų paplūdimyje ir staiga pastebėjau vyrą su akiniais nuo saulės. Eidamas jis nuolat žvalgėsi, lyg nužiūrinėtų besideginančias nuogales. Buvo labai nejauku, nes po maždaug pusvalandžio jis dar kartą praėjo. Tarsi nebūtų galimybės pliažą tiesiog apeiti“, – stebėjosi klaipėdietė Monika.

Praėjusią savaitę vienoje paplūdimio išvietėje įvyko nemalonus incidentas.

Jauna moteris su dukrele užėjo į modulinį tualetą Neįgaliųjų pliaže ir pastebėjo iš gretimos kabinos viršuje kyšantį išmanųjį telefoną. Nustėrusi poilsiautoja suvokė – kažkoks žmogus jas filmavo.

Moteris išsigando ir ėmė šaukti. Į jos riksmą sureagavo už durų žmonos ir dukros laukęs sutuoktinis.

Jis įsiveržė į kabiną ir pamatė ten nepažįstamą vyrą. Ginti savo šeimos suskubęs poilsiautojas atėmė nepažįstamojo telefoną. Kilo sumaištis, kažkas iškvietė paplūdimio gelbėtojus, o jie – policininkus.

Aleksandras Siakki. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Fotografavo nepilnametę

„Šią vasarą buvo ne vienas kartas, kai vyrai ateidavo ir filmuodavo moteris. Buvo kviečiami gelbėtojai arba patys gelbėtojai pamatydavo ir tokius išprašydavo iš paplūdimio. Bet dažniausiai, kai tik gelbėtojai ateidavo, jie tiesiog pabėgdavo“, – pasakojo A. Siakki.

Rugpjūtį Girulių paplūdimyje buvo sučiuptas vyras, įtariamas nepilnamečių merginų fotografavimu. Į įvykio vietą buvo iškviesti pareigūnai.

Mergina deginosi kopose, kai pastebėjo ją fotografavusį asmenį. Ji išsigando ir ėmė šaukti.

Netoliese buvę du poilsiautojai „fotografą“ sulaikė. Mergina iškvietė policijos pareigūnus, kad galėtų parašyti pareiškimą, kadangi nepažįstamas vyras be jos sutikimo ją fotografavo.

Skundžiasi ir vyrai

Kadangi bet koks filmavimas, fotografavimas ar nepageidaujamas fizinis kontaktas laikomas seksualiniu priekabiavimu, su tuo susidūrus moterims patariama nedelsiant kreiptis į paplūdimio gelbėtojus, pareigūnus arba skambinti 112.

A. Siakki taip pat užsiminė, kad ne tik moterys skundžiasi vyrų elgesiu, būna ir atvirkščiai, tačiau konkrečių situacijų gelbėtojų vadas nedetalizavo.

„Būna, kad moterys ateina į paplūdimius, ir vyrai skundžiasi. Visko pasitaiko, bet ne taip dažnai. Vienos moterys į vyrus reaguoja normaliai, kitos – nelabai. Šia tema labai pavojinga kalbėti“, – mįslingai pasakojo A. Siakki.

Visas situacijas galima išspręsti ramiai.

Dauguma žmonių – adekvatūs

Į bet kokias iškilusias situacijas ar konfliktus gelbėtojų vadovas patarė reaguoti ramiai.

„Kai geras oras, daug žmonių sueina, todėl ir bendruose, ir Moterų paplūdimiuose pasitaiko incidentų. Čia gyvenimas verda. Svarbiausia, kilus įtemptai situacijai, su kitais žmonėmis nekonfliktuoti, tiesiog iškviesti gelbėtojus arba skambinti 112“, – priminė A. Siakki.

Ant kiekvienos persirengimo kabinos yra skelbiamas telefono numeris prisiskambinti į centrinę gelbėjimo stotį Smiltynėje arba Antrojoje Melnragėje.

„Būna, kad pamato vyrą, ir iš karto iš moters pusės kyla agresija, tarpusavyje susipyksta. Bet visas situacijas galima išspręsti ramiai. Dauguma žmonių juk adekvatūs, bet yra tokių, kuriems galbūt reikia psichologinės pagalbos“, – sakė A. Siakki.

Nemalonu: paplūdimiuose poilsiaujančioms moterims kartais tenka slėptis nuo iškrypėlių. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Kaudavosi už privatumą

Daugelyje pasaulio šalių atskirų paplūdimių moterims ir vyrams nėra. Labiau paplitę nudistų pliažai, kur vyrai ir moterys kaitinasi nuogi vienoje erdvėje.

Užsienyje kur kas dažniau bendruose pliažuose leidžiama moterims kaitintis apsinuoginus krūtis.

Mūsiškiai Moterų pliažai atvykėliams ne tik iš Rytų, bet ir Vakarų valstybių yra didžiulė naujovė ir egzotika.

Kartais teigiama, kad skirtingų lyčių poilsiautojams skirti paplūdimiai yra sovietmečio atgyvena, bet minios juose besiilsinčių žmonių turi savų, sunkiai atremiamų argumentų.

Prieš daugiau nei 30 metų moterys kur kas aršiau nei dabar gindavo savo teisę į privatumą joms skirtame pajūrio ruože.

Dažniausiai būdavo nesunku suprasti, kur prasideda Moterų pliažas. Jo pradžią, kaip ir dabar, žymėdavo lentelė su užrašu. Stebėtina, bet prie kiekvieno damų pliažo dar vasaros pradžioje atsisukusi į bendro paplūdimio pusę stovėdavo smarkiai įdegusi garbaus amžiaus nemenkų gabaritų moteris. Bendras tokių damų nusiteikimas demonstravo ryžtą mūšiui.

Bene dažniausiai jos į Moterų paplūdimį įžengusiam vyrui į akis pažerdavo saują smėlio. Tai darydavo ne viena, o daug arčiausiai paplūdimio ribos besiilsinčių moterų.

Po tokios atakos vyras spūdindavo į savo teritoriją. Kai kuriems drąsuoliams žygis į Moterų pliažą baigdavosi liūdniau. Ne vienas nuogalių buvo išrengtas, rūbus tiesiog suplėšant, ir įstumtas į jūrą.

Dabar, pamačiusios paplūdimiu pėdinančius vyrus, nuogos moterys net neskuba prisidengti, kartais paburba, pasipiktina, bet dažniausiai pajuokauja, kad normalus žmogus bent jau taip nespoksotų.

Ir sovietmečiu buvo iškrypėlių, kurie gąsdindavo moteris viešuosiuose tualetuose. Tik tada išvietės būdavo mūrinės su skylėmis grindyse, o ne klozetais. Ne viena moteris yra bėgusi iš tokio tualeto klykdama iš siaubo, kai pamatydavo jo duobėje vyrą, įbridusį į fekalijas ir stebintį gamtinius reikalus atliekančias poilsiautojas.

Neužleido senosios vietos

Ištikimybę savo pliažui ir moterų kovą už joms skirtos pajūrio vietos išsaugojimą geriausiai iliustruoja senojo Melnragės moterų paplūdimio istorija.

Ilgus metus Moterų paplūdimys Melnragėje buvo arčiau molo. Oficialiai jis buvo panaikintas bene 2005 m., bet nuogalės toje vietoje kaitindavosi dar dešimtmetį, nors apie panaikinimą buvo viešai skelbiama, patikras rengdavo policininkai ir savivaldybės valdininkai.

Nuogalės tikindavo, kad naująjį joms skirtą paplūdimį pasiekti joms sudėtinga ir nepatogu.

Buvo metas, kai oficialiai bendruoju paplūdimiu pavadintame ruože šalia nuogų moterų atsiguldavo ir apsinuoginę vyrai.

Pasipiktinimą reiškė bei įvairioms institucijoms skųsdavosi ir arčiausiai buvusio Moterų paplūdimio gyvenantys melnragiškiai.

Šis karas baigėsi palyginti neseniai.

„Ką jūs?“ – žemu tonu kriuktelėjo Paulius.

„Ai, nu nieko“, – numykė Ramūnas.

„Ooooo“, – užbaubė Mailius, kuris beveik nekalbėjo ir leisdavo tik šį vieną garsą.

Jį išgirdęs, negalėjai suprasti, ar taip baubiantis žmogus iš tavęs šaiposi, ar nuoširdžiai stebisi. Kadaise taip baubdavo girti suaugusieji, norėdami pasišaipyti iš temperamentingesnių ar drąsesnių vaikų, tad Mailius, dabar skleisdamas šį garsą, jausdavosi esąs be galo didelis.

Įsivyravo gana ilga, slogi tyla, kurią pertraukė kažin kur garsiai paleistas žinias transliuojantis televizorius.

„Gavę iškvietimą dėl nepadoraus elgesio viešoje vietoje, atvažiavę pareigūnai buvo apstulbinti. Žinomas suverenas, šeimos vertybių gynėjas ir vatnikas Antanas Gandonas bei savo seksualinės orientacijos neslepiantis politikas Petras Pupulis nuogi voliojosi žvyre valdiškoje vaikų žaidimų aikštelėje laukinės aistros apimti. Pareigūnams teko jėga atskirti įsimylėjėlius. Tam buvo pasitelktos net gaisrinės kopėčios“, – dizainerio balsu plyšavo žurnalistas.

„Tarybinis virai! Virai tarybinis!“ – ant televizoriaus kažką nesuprantamo staugė ne kartą už lytinių organų vaikams demonstravimą teistas Mailiaus Pepenio tėvas Tomas Pepenis, kurį kaimynai vadino Dėde Tomu.

Staiga prie mažųjų vyrukų priėjo dvi storos mergaitės – Agnė (11 m.) ir Ligita (12 m.). Abi jos žaisliniais kastuvėliais valgė ledus iš kibirėlių.

„Ką jūs?“ – spigiu balseliu paklausė Ligita.

Niekas jai neatsakė, tik Mailius išleido savąjį garsą.

„Žėė“, – po kurio laiko Ramūnui subaubė Paulius ir parodė į Mailių, kuris kasėsi sėklides.

„Gėjus! Gėjus!“ – pradėjo garsiai rėkti Aurelijus, rodydamas pirštu į Mailių.

„Eik na**ui!“ – užrėkė Paulius ant Aurelijus.

„O man patinka...“, – bandė kažką sakyti Aurelijus, tačiau jį vėl nutraukė Paulius, pasiųsdamas ta pačia kryptimi.

Aurelijus vėl kažką bandė sakyti vyresniam berniukui, tačiau šis nutildė mažąjį jam skaudžiai įspirdamas.

Beveik tuo pat metu Mailius Pepenis čiupo už plaukų iki šiol tylėjusią Agnę ir bandė jos galvą pritempti sau prie tarpkojo, kaip buvo matęs darant tėvą su teta Zose per giminės susitikimus, tačiau Agnė spyrė jam į koją ir tėškė ledų kibirėlio likučius į marmūzę.

„Ooooo“, – vėl užbaubė Mailius, pasąmoningai suvokdamas, kad jį ką tik pažemino.

„Žaidžiam tokį žaidimą. Jis vadinasi „Surask vamzdį“. Aš pasislėpsiu pas save po rūbais kastuvėlį, o jūs mane liesite ir bandysite jį surasti, o aš sakysiu šilta ar šalta“, – visus bandė taikyti Ligita.

Vaikinai sutiko ir netrukus visą pusvalandį visame kieme aidėjo erotiškai spigus Ligitos balselis sakantis: „Šilta“ arba „Šalta“, tačiau šis užsiėmimas visiems greitai pabodo.

„Žaidžiam „tuki tuki“, – pasiūlė Aurelijus.

Netrukus visas rajonas vėl aidėjo nuo frazių: „Tuki tuki – Mailius ir Agnė už medžio“, „tuki tuki – Paulius konteineryje“, „Ramūnas vada“, „eik na**ui!“ ir „Oooo“.

„Ramūnas vaadaaa“, – sumykė Aurelijus.

„Mailius – vada“, – išmintingesnio ir labiau patyrusio žmogaus tonu griežtai sukriokė Paulius.

„Ne. Ramūnas – vada“, – gudrios manipuliatorės balseliu čiulbėjo Ligita.

„Aš tau sakau, Mailius – vada!“ – užrėkė ant jos Paulius.

„Ramūnas, Ramūnas“, – pagaliau suburbėjo Agnė.

„Bl**, aš jums!“ – užriko ant mergaičių Paulius, bet Ligita buvo gudresnė ir įspyrė jam pirmiau, nei šis spėjo trenkti jai.

„Oooo“, – užbaubė Mailius.

„Ohohoho“, – trindamas sumuštą vietą, prislopintą komišką dejonę išleido Paulius, bandydamas juokais užglaistyti įžeistą vyrišką garbę.

Tada jis netrukus priėjo prie Aurelijaus ir jam trenkė.

„Beee“, – užbaubė Aurelijus garsiausiai verkdamas.

Vėl įsivyravo nejauki tyla, kurią trikdė tik Aurelijaus bliovimas, tačiau ją greitai nutraukė garsiai užleistos radijo dainos.

„Žviek, runkeli, žviek! Strelkovą girtą tratins pulkas velnių! Žviek, runkeli, žviek! Volodia kaso mešką tarp savo kojų!“ – dainavo aparatas.

Staiga atsidarė vieno buto langas ir pro jį išlindo labai stora moteris įsispraudusi į chalatą. Šį rūbą ji buvo apsivilkusi taip, kad visi galėtų išvysti po juo esantį turinį: ant vienos krūties jai buvo ištatuiruota svastika, o ant kitos – kūjis su pjautuvu.

„Ligita! Eik namo!“ – pašaukė dukterį poniutė.

„Kodėl?“ – užkniaukė mergaitė.

„Greitai eik!“ – griežtesniu tonu pasakė moteris.

„Nu, kodėl?“ – vėl kniaukė Ligita.

„Greitai, aš pasakiau!“ – dar garsiau užrėkė Ligitos mama.

Staiga Mailius pamatė svastiką, iškėlė dešinę ranką į priekį ir pradėjo šaukti: „Sieg Heil!“, mat buvo matęs taip darant per televizorių, o Ligitos mama taip pat pakėlė dešinę ranką ir pamojavo.

„O Ligita valgė braškyny ledą...“, – užkniaukė Aurelijus moteriškei lange, tačiau mergaitės motina į šį skundimą niekaip nesureagavo.

„Kai nusinšnęką...“, – subaubė Paulius, matyt, turėdamas omenyje Aurelijų.

Ligita išėjo namo. Į savo butus grįžo Ramūnas ir Aurelijus, o Paulius, kadangi buvo vyresnis, nuėjo prie sudegusio sovietinio kino teatro parūkyti ir susitikti su vyresniais bei „kietesniais“ pažįstamais, kurie jau buvo spėję pasėdėti kalėjime arba padirbti vištų fabrike Airijoje. Tik vieno kieme likusio Mailiaus „oooo“ tebuvo girdėti saulei nusileidus.

„Nu, kaip šitaip galy būty. Aš nesuprantu...“, – burbėjo šunį vedžiojusi treninguota moteris.

„Oooo“, – atsakė jai Mailius.

Tai bent repertuaras. Tai bent tarnavimas tautai, parlamentarizmo tradicijos, nuoseklios vertybės ir visi kiti pezalai.

Ar visa tai nėra totaliai diegiamo buko pakantumo iškrypėliams ir seksualinei deviacijai rezultatas?

Kad visuomenė su šiais reikalais keliauja nežinia kur, seniai aišku. Privačiai taip pat kalbama, jog ir choruose seniai dedasi tam tikri dalykai, ties kuriais plačiai užmerkiamos akys.

Kadaise vienas šalies periodinis leidinys aprašė keistas berniukų ir jaunuolių choro vasaros stovyklas prie ežero. Kaip paaiškėjo, vadovas įsiūlydavo choristams palapinėse miegoti nuogiems. Nuogi jie visi eidavo maudytis, valgyti ir net fotografuotis. Suprantama, su savo gamtinių resursų nesigėdijusiu vadovu priešakyje. Tikra a cappella pamišusiai „Dainų dainelei“.

Kalbos apie kreivos meilės dainorėliams proveržius anksčiau yra pikiravusios ir uostamiestyje. Teigiama, jog net būta baudžiamosios bylos ir teistumo. Kas gi ten anuomet nutiko, gerb. maestro?

O ir mokyklų patirtis rodo, kad jeigu tarsi vyriškos lyties saviveiklos aktyvistas imasi organizuoti berniukų kvartetus, oktetus ar chorus ir su jais vis veržiasi į konkursus, dainų šventes arba stovyklas, reikėtų labai sunerimti.

Apskritai kam tas kolūkinių laikų agitbrigadinis „menas“ mokyklose, tie disonansais padabinti saviveikliniai opusai? Juk chorus turėtume laikyti atgyvena – viduramžių, kai dėl balso būdavo kastruojami berniukai, vaikų išnaudojimo palikimu. Jis, kaip matome, ir šiandien pasitarnauja kai kurių deviacijų kamuojamų asmenų raibiems troškimams tenkinti.

P. S. Ar jau sulaikytas tas vyras, kuris pro buto langą demonstravo patį save nepilnametėms?

Pedofilija ir seksualinių mažumų klausimai tikriausiai yra vienintelės politinio pobūdžio temos, kurioms neabejingas joks Lietuvos gyventojas. Lietuvis gali spjauti ant Ukrainos, Taivano ir Sudano, jam taip pat gali nerūpėti savi skurstantys tautiečiai ir dideli mokesčiai, tačiau vos tik fone pasirodo vaivorykštės spalvų vėliava, jo ausys iškart suklūsta, veidas apsiniaukia, o rūstūs vyzdžiai išsiplečia.

Reikia pastebėti, kad lietuvių kova už tradicines vertybes yra labai tiesiogiai susijusi su kitais socialiniais ir politiniais klausimais. Puikiai pamenu, kaip prasidėjo ir vystėsi žymioji Garliavos mergaitės epopėja. Prasidėjo ji nuo pavardžių neįvardijančių straipsnių, kuriuose vyriškis A kaltino savo buvusią draugę moterį A, kad ši kartu su savo seserimi (moterimi B) pardavinėja jų dukrą (mergaitę A) ir jos pusseserę (mergaitę B) pedofilams.

Reikia pastebėti, kad lietuvių kova už tradicines vertybes yra labai tiesiogiai susijusi su kitais socialiniais ir politiniais klausimais.

Vienu jų įvardintas vyriškis B, kuris buvo verslininkas, atstovavęs moteriai A teismo procese dėl mergaitės A globos. Netrukus buvo įvykdytos žmogžudystės – nušauta moteris B ir vyriškis C (teisėjas, taip pat įvardintas kaip tvirkintojas). Vėliau sekė dar daugiau dramatiškų įvykių, o bėgant laikui į šią epopėją įsivėlė vis spalvingesni ir keistesni personažai, kurių dėka šis baisus pasakojimas įgavo klaikų farso prieskonį.

Itin negerą vaidmenį jame suvaidino žiniasklaida, mat didelė dalis žinomų žurnalistų palaikė vieną ar kitą pasakojimo pusę ir emociškai šantažavo žiūrovus bei skaitytojus („mergaitės noras grįžti pas mamą“, „mergaitės kova už teisę likti su seneliais, kurie ją myli“), o įvairūs politikos gražuliai taip pat neužmiršo pasidaryti savireklamos.

Dramatiškiems įvykiams vis labiau besirutuliojant dalis senelių – tetos šalininkų įtikėjo, kad egzistuoja visą Lietuvą apraizgęs pedofilų klanas. Jie ne tik grobia ir tvirkina vaikus bei žudo žmones, bet ir yra atsakingi už viską, kas negero įvyko Lietuvoje per 30 metų. Jo atstovai taip pat visiškai kontroliuoja žiniasklaidą, teisėsaugą ir kai kuriuos politikus.

Šis susiformavęs mitas atskleidžia, kad didelė dalis Lietuvos žmonių į lytinius iškrypimus ir seksą žiūri per vadinamąją socialinių klasių kovos prizmę. „Paprastiems“ žmonėms atrodo, kad už visas jų bėdas (mažas pensijas, augančias kainas parduotuvėse, emigravusius bei Kalėdoms negrįžtančius vaikus ir t. t.) yra atsakingi kažkokie mistiniai, abstraktūs „iškrypėliai“.

Jie slepiasi kažin kur ir užsiima nežinia kuo, tačiau už visas pasaulio ir Lietuvos bėdas yra atsakingi būtent jie. Svarbu paminėti, kad didelė dalis Lietuvos žmonių mėgsta klijuoti „iškrypėlio“ etiketę ne tik tiems, kurie yra teisti už vaikų tvirkinimą ir kurie akcentuoja savo „kitokią“ lytinę orientaciją. Iškrypėliais nemaža dalis lietuvių mėgsta pakrikštyti visus, kurie daro kažką „ne taip“ ir kurie kažkuo iš esmės nepatinka „normaliems“ daugumos atstovams. Pvz., jeigu neturi išmaniojo telefono arba automobilio, gali būti, kad žmonės iš pradžių pradės kuždėtis, jog tu esi keistas, o netrukus padarys išvadą, kad esi užsislaptinęs iškrypėlis arba gėjus.

Taip pat tarp Lietuvos žmonių egzistuoja gajus įsitikinimas, kad nei pedofilų, nei gėjų, nei transvestitų sovietmečiu nebuvo ir kad tai neva yra iš Vakarų kartu su nepriklausomybe „liberastų“ atneštas pramanas.

Vis dėlto močiutės išdykavimai su anūku, kalbos apie žinomo krepšininko uošvio, taip pat TV personažo „Mėslitos“ direktoriaus pomėgius, pasakojimai apie kunigo ir kunigėlio santykius su vienu jaunuoliu puikiai parodo, kad „iškrypėliai“ dažniausiai nesislepia dramblio kaulo bokšte. „Iškrypėliai“ gali gyventi čia pat, toje pačioje laiptinėje ar kieme.

Kai buvau mažas, mūsų daugiabutyje buvo paplitęs gandas, kad aukščiau gyvenantis vyriškis tvirkina ir net prievartauja savo podukras. Vėliau, kai buvau šiek tiek vyresnis, vienas girtuoklis priėjo prie mūsų, žaidžiančių vaikų, ir paklausė agresyvaus bei dominuoti linkusio rusakalbio ar šis nenori lito? Rusiukas pasakė, kad nori, ir girtuoklis, pasakydamas „tuomet tu man“, griebė sau už tarpkojo. Visa tai buvo padaryta juokais, labiau norint pažeminti ir pasityčioti, nei patenkinti aistrą, tačiau tai puikiai parodo, kad „tarybiniai virai“ taip pat gali būti padykę. Jeigu manimi netikite, prisiminkite didįjį „disidentą“ E. Čekanavičių.

Taip pat svarbu suvokti, kad tie sostinėje vaivorykštės vėliavomis mojuojantys tapinai nėra nei ištvirkusio „liberastų“ elito atstovai, nei normaliai visuomenei iššūkį bandanti mesti bohema. Jie yra paprasčiausi kaimo jurgeliai, t. y. tokios pat nykios vidutinybės, kaip ir provincijoje likę jų giminaičiai, ir viskas, ko jie nori, tai susikurti savąjį „aš“ per tiesiosios žarnos prizmę.

P. S. Niekas nesirengia taip gėjiškai, kaip Lietuvos buduliai. „Maikės“ be rankovių, šortai arba aptemtos kelnės, „šlepetės arba „tapkės“ ir, žinoma, rankinė, vadinamoji pederastkė, – bet kuris taip apsirengęs vyras JAV ar Vakarų Europoje būtų palaikytas visišku „pyd*ru“.

Baiminasi balto autobusiuko

Kretingos Marijono Daujoto mokykloje besimokančių vaikų tėvams užvirė kraujas, kai viena moteris socialiniame tinkle pareiškė, kad prie mokyklos nepažįstami asmenys vilioja mažamečius į baltos spalvos autobusiuką.

"Pasibaigus 1–4 klasių mokinių pamokoms, M.Daujoto mokyklos kieme stovėjo baltas autobusas – "mikriukas", į jį vyras viliojo lipti vaikus. Nepaklusus vaikui, vyras, išlipęs iš autobusiuko, jį ėmė vytis! Būkite budresni, jei galite, patys pasiimkite vaikus iš mokyklų, neleiskite laukti jūsų kiemuose, ryte nuveskite vaiką patys iki mokyklos durų ir pasiimkite juos nuo durų!" – raginama feisbuko grupės, skirtos kretingiškiams, paskyroje.

Panikos banga iš karto per Kretingą nuvilnijo iki pat Klaipėdos.

Kadangi socialinės grupės naujienas seka ir policijos pareigūnai, jie ėmėsi tikrinti paskleistą grėsmingą žinią.

"Socialinėmis medijomis visi naudojasi dažniau nei telefonu 112. Pulta dalintis informacija, lyg būtų konstatuotas faktas. Matyt, tokių pranešimų ir ateityje bus", – įžvelgė Kretingos policijos komisariato viršininkas Arūnas Pužauskas.

Pas mus ne akis už akį įstatymas galioja, o teisinė sistema.

Apkaltino niekuo dėtą

Pasirodo, kretingiškiai net buvo nurodę balto autobusiuko valstybinius numerius.

Netrukus paaiškėjo, kad nebūtais dalykais apkaltintas žmogus yra dviejų mažamečių vaikų tėvas, pats vežiojantis savo atžalas į mokyklą.

"Taip elgtis negalima. Pats tėvas klausė, kaip jam dabar bendrauti su kitais kretingiškiais? Mes tą moterį, paviešinusią informaciją, kviesimės pokalbio. Bendravome tik telefonu. Pirmiausia ji turėtų išsiaiškinti su savo vaiku. Nepatvirtinus informacijos, nereikėtų visko iškloti feisbuke. Įvyksta sniego gniūžtės efektas", – patikino A.Pužauskas.

Policija kreipdamasi į gyventojus patikino, kad skundų iš nukentėjusių asmenų nėra gavusi.

"Informacija buvo tikrinama tik pagal socialiniame tinkle pateiktą žinutę. Policijos pareigūnai nurodytu žinutėje laiku peržiūrėjo vaizdo įrašus, jokio panašaus incidento mokyklos kieme nėra užfiksuota. Pastebėjus įtartinus asmenis ar transporto priemones skambinkite tel. 112", – rašoma policijos pranešime.

"Šalyje egzistuoja įstatymai. Taip negalima elgtis. Pas mus ne akis už akį įstatymas galioja, o teisinė sistema. Specialiosios tarnybos dirba savo darbą. Brandžioje visuomenėje tokių dalykų neturėtų vykti", – akcentavo Kretingos policijos viršininkas.

Arūnas Pužauskas. Policijos nuotr.

Žmogus pats kreipėsi į policiją

Po minėto pranešimo policininkai įdėjo daug darbo, mėgindami sučiupti menamą pedofilą.

Teko nustatyti visų krovininių baltų mikroautobusų Kretingoje savininkus.

"Daugiausia tokių mašinų priklauso įmonėms. Paieška buvo plati, nustatėme įmones, darbuotojų sąrašus. Bet atėjo pats žmogus į policiją ir paklausė – kas nutiko, kad ieškome balto autobusiuko?" – pasakojo A.Pužauskas.

Žmogus buvo priblokštas tokios informacijos.

"Aš dar nesergu profesine liga, kad kiekvieną įtarinėčiau. Jis su žmona kasryt vaikus atveža į mokyklą", – konstatavo A.Pužauskas.

Prie mokyklos – be "triusikų"?

Beveik identišką pranešimą šiek tiek anksčiau tikrino ir uostamiesčio policijos pareigūnai.

"Ką tik dukra grįžo iš mokyklos ir pasakojo, kad Mokyklos gatvėje, prie prekybos centro, stovėjo balta mašina ir vyras ją kvietė pas save. Mergaitė, pamačiusi, kad jis sėdi be "triusikų", išsigando ir pabėgo. Perspėkite savo vaikus", – tokį pranešimą prieš savaitę socialiniame tinkle paliko viena moteris.

Šios gyventojos pranešimas paviešintas Šatrijos seniūnaitijos gyventojus vienijančioje grupėje. Ši seniūnaitija apima Mokyklos gatvės rajoną.

Netrukus atsirado identiškas vyriškio pranešimas apie tokį pat įvykį Sportininkų gatvėje, prie "Vaivorykštės tako" gimnazijos.

Vyras socialiniame tinkle rašė, kad jo dukra esą taip pat matė baltoje mašinoje vyrą be kelnių.

Paviešinus vietą, kur esą galėtų būti iškrypėlis, kai kas net puolė tikrinti, ar tebestovi minėta mašina.

Buvo paviešinti net mašinos valstybiniai numeriai. Tačiau registruose patys internautai nerado tokio automobilio.

Tikslai: Klaipėdos miesto policijos komisariato vadovė R.Bekėžienė spėjo, kad nepatikrintą informaciją skleidžiantieji tikisi sulaukti dėmesio ir patiktukų. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Nauja mada – vyrai be kelnių

Socialiniame tinkle aktyviai reiškėsi ir Šatrijos seniūnaitis Dinas Kačinskas.

"Beje, dabar berniukai mokyklose turės vaikščioti be kelnių, o su sijonais, nes kitu atveju, jei vis dar vaikščios kelnėti, bus pažeistos jų teisės, o pedofiliją mūsų konservatyvus Seimas gali išvis įteisinti kaip naują normą? Dėl to, kad būtų kiek įmanoma tas naujas normas ir normalumus prevenciškai prižiūrėti bent jau mūsų kvartale, siūliau plėtoti saugios kaimynystės projektą", – rašė D.Kačinskas.

Paties seniūnaičio pasiteiravus, ar jam nekilo klausimų dėl toje pačioje diskusijoje minimų skirtingų Klaipėdos vietų, kuriose esą užfiksuoti skandalingi įvykiai, D.Kačinskas vėl kreipė kalbą apie pedofiliją.

"Kas ką nori, tą rašo. Stengiuosi, kad iš kitų seniūnaitijų nerašytų. Visokių niekų prirašo. Aš patariau kreiptis į policiją", – teigė D.Kačinskas.

Gal kažkas nori baimės sėklą pasėti?

Diskusijoje gyventojai net pareiškė, kad teks imtis patiems patruliavimo.

"Stebėsime visų baltų automobilių vairuotojus, kad būtų su kelnėmis", – tarsi juokais parašė viena gyventoja.

"Nesistebiu, kad policija nieko nerado. Ką ten tie gyventojai gaudys. Tegul pasiskaito, tegul mokslinį televizorių pasižiūri ir supras, kas vyksta. Jei vyrai norės būti šiuolaikiški, norės gauti prestižinį darbą, jie turės vaikščioti be kelnių. Jei vaikščios kaip senovėje, bus plokščiažemiai ir "vatnikai". Žmonės tikisi, kad kažkas kažką gaudys ir baus. Bet nebe tie laikai", – kalbėjo seniūnaitis.

D.Kačinskas aiškino žurnalistams, kad abejoja tuo, jog policija domėsis įvykiu.

"Tegul džiaugiasi, jei kažką pagavo, kad į teismą nepadavė už homofobiją. Juk dabar pedofilų vėliavos paraduose laisvai plaikstosi. Jie turi savo simboliką. Procesas yra pajudėjęs. Nekeista, kad policija nieko nepagavo. Jie, matyt, žiūri mokslinį televizorių, yra edukuoti. Gal net jie tris kartus edukuoti. Negalima sakyti, kad kažkas kokį nors pedofilą gaudė. Aš neprisipažinsiu, kad gaudžiau, nes mane dar į kalėjimą pasodins už homofobiją ar neapykantos skleidimą", – baiminosi D.Kačinskas.

Baugina, nes tikisi patiktukų

Klaipėdos miesto policijos komisariato viršininkė Rasa Bekėžienė ramino tėvelius, kad minėtus pranešimus policija patikrino.

"Tai yra melagienos. Tiek Klaipėdos, tiek Kretingos situacijas mes žinome. Sunku pasakyti, kodėl skleidžiama tokia informacija. Socialiniuose tinkluose žmonės mano, kad yra neidentifikuojami, todėl gali rašyti bet ką. Į eterį paleidžiama bet kokia informacija. Spėju, kad visa tai skleidžiantieji taip tikisi sulaukti dėmesio ir patiktukų", – pastebėjo R.Bekėžienė.

Socialiniame tinkle vienoje diskusijų šmėstelėjo pranešimas apie esą ir Vilniuje į mašiną įviliotą vaiką. Neva mažametis susivokė, kad įsėdo į svetimą mašiną ir iššoko šiai stabtelėjus prie šviesoforo.

Tačiau policijos pareigūnai tikina, kad žinios apie grobiamus vaikus realiai tėra tik išgalvota informacija.

"Gal kažkas nori baimės sėklą pasėti? Karas nebebaugina. Pabauginti bandoma tuo, kad esą vaikus grobia prie mokyklų", – svarstė R.Bekėžienė.

Na, šiaip jau tokia iniciatyva – nieko naujo. Kai kalba tampa politikos pastumdėle, dar ne to įmanoma tikėtis. Ne taip seniai susirinkusi Valstybinės kalbos komisija panaikino taikų žodį "pederastas". Nors jis niekam nieko blogo nedarė, tačiau pati komisija, idant jos nekaltintų chronišku nedarbingumu, pasikėsino demonstruoti savą politpatriotinį "aš", todėl susirinkusi nutarė: nuo šiol Lietuvoje pederastų nebėra. Ir jie iškart visi komisijos vardu privalėjo išnykti.

Žodžių uždraudimas šiais laikais galėtų tapti net nauja sociolingvistinių tyrimų kryptis, nes ši filologinio tipo cenzūros atmaina jau turi savo istoriją ir dėsningumus.

Tiesa, liko dar iškrypėliai. Žodžio "iškrypimas" uždrausti politiškai angažuota (ne)sąmonė dar nepasiūlė, tai šis ir liko egzistuoti. Vis dėlto žodžių "iškrypėliai", "iškrypimai" viešai nebegirdime, nes jie neatliepia iš Seimo sklindančio puristinio apsimetinėjimo, kad seksualinės patologijos Marijos žemėse nėra.

Žodžių uždraudimas šiais laikais galėtų tapti net nauja sociolingvistinių tyrimų kryptis, nes ši filologinio tipo cenzūros atmaina jau turi savo istoriją ir dėsningumus. Kaip V.Putinui uždraudus Rusijoje niekas nebesako "karas", taip ir mūsų viešumose seniai nebeliko terminų "debilas" arba "imbecilas".

Logika čia paprasta: kai nėra žodžio, atrodo, kad nėra ir problemos. Lyg realybėje nebūtų protiškai atsilikusių žmonių ar durnysčių.

Va, čia ir yra esmė – užuot ėmusis iš tiesų spręsti iškrypėlių ar debilų problemą, mėginama kurpti regimybę, kad tos problemos apskritai nėra. Diegiama dekoratyvinė vizija – mūsų pasaulis tobulas, pakantus ir tyras, tarsi jaunamartės rūtų darželis. Tuomet atsiranda vietinė viešojo gėrio iliuzija, lyg aplinką papurškus oro gaivikliu.

Tik dirbtinis kvapas vis tiek išsivadėja, ir vėl grįžta tas pats realybės tvaikas, kuris byloja – problema, kad ją kur karinis laivas nuplukdytų, vis dėlto liko.

P.S. Pavasaris, kopose vėl užsimegs įvairovė. Klausimas aktyviems ir pasyviems parlamentarams: ekshibicionistai Lietuvoje – legali seksualinė mažuma ar dar ne?

Vienoje jaunimo ir į Klaipėdos senamiestį užsukti mėgstančių žmonių pamėgtoje kavinėje yra ne vienas kampas, kur galima ramiai pabendrauti. Kava, skanūs pyragai ir jauki aplinka labai tinka dažniems susitikimams.

Pokalbio metu žmonės dažniausiai jau po kelių minučių ima tyrinėti aplinką. Ant ryškia spalva nudažytos sienos akį patraukia kažkokie užrašai. Jų čia yra ne vienas.

Vyresniems klaipėdiečiams įprotis rašinėti ant sienų yra gerai žinomas iš sovietinių laikų – užrašų nestigo tarpuvartėse, išvietėse ir viešosiose pirtyse.

Galima net spėti, kad per trumpą laiką kavinės siena tapo savotiška skelbimų lenta. Skaitydamas įrašus žmogus turėtų rausti nuo iškrypėliškų intencijų ir įrašuose vartojamos leksikos, o nepilnamečiai apskritai neturėtų matyti tokių frazių.

Visas šias bjaurastis ant sienos kažkas išbraižė aštriu daiktu.

Ką reiškia tokie sakiniai: "Aš santykiauju su šunimis", "Nastia – pasileidėlė", "Liza – iškrypėlė", "Aš myliu Lerą", "Myliu juodaodžius"? Čia frazės pateiktos be užrašytų keiksmažodžių.

Kai kurie sieną subjauroję žodžiai normalius žmones pribloškia, į akis krenta vartojamas nešvankus vyriško lytinio organo pavadinimas.

Visas šias bjaurastis ant sienos kažkas išbraižė aštriu daiktu.

Tikėtina, kad veikiausiai taip "atsižymėjo" į kavinę užsukę jauni žmonės – naujoji klaipėdiečių karta. Kodėl sovietinės patirties neturintys jaunuoliai taip elgiasi, sunku paaiškinti.

Pirma asociacija, pamačius tokią jaukios kavinės sieną, – suniokotos Ukrainos gyvenvietės pastate okupantų paliktas įrašas: "Kas jums sakė, kad jūs turite gyventi gražiai?"

Žmonės trečiadienio laidoje pasakos, kad nuogi vyrai dažnai lankosi paplūdimyje ir išdarinėja įvairius dalykus: „Jie ten miške vaikšto. Visą jų būrį radom, jie ten vartosi kaip šašlykai ir keičiasi. Mūsų nekliudo, bet kai mes į mišką nueinam, matom, kaip jie ten duodasi“.

Gelbėtojai atskleidė dar daugiau pikantiškų detalių apie vyrų veiklą: „Viską matome, ką jie ten daro... Jie tenkina vienas kitą“.

Žurnalistui priartėjus prie nuogų vyrų, vienas krito it negyvas bei atsisakė bendrauti su žiniasklaidos atstovais, o kiti pasileido bėgti į visas puses.

Pasipiktinę pliažų lankytojai teigia, kad sunku net patikėti, kad tokie dalykai gali vykti: „Net neįtarėm ir tikrai labai nesmagu. Negalvojom, kad šalia mūsų gali vykti tokie dalykai“.

Kitas poilsiautojas sako, kad miške nuogų vyrų sutikti galima nuolat: „Jie atlieka ten savo veiksmus ir keičiasi pamainomis“.

Reportažą žiūrėkite šį trečiadienio vakarą, 19 val. 30 min. per LNK.