LIETUVOJE KAIP KINE

Prieš kelerius metus Tarptautinio Kauno kino festivalio, nuolat balansuojančio ties, blogąja prasme, provincialaus įvykio riba, organizatoriai šūkiu pasirinko tokią frazę: "Kaune kaip kine". Suprantama, kad šis trumpas sakinys buvo užuomina į malonius netikėtumus, kurie įvyksta laikinojoje sostinėje, ir ypatingą miesto nuotaiką bei atmosferą. Vis dėlto plačiau ir giliau analizuoti tokį simptomingą reiškinį nesiėmė niekas.

Ką reiškia gyvenimas ir buvimas Kaune, lyg jis būtų kino aikštelėje? Pirmiausia, nutolimą nuo realybės ir virtualiojo pasaulio pirmenybę prieš gyvus žmonių santykius, apčiuopiamus daiktus ir reiškinius. Taigi, kino festivalis anuomet fiksavo ypatingą socialinių tinklų vaidmens augimą ir žiūrovų galimybę ne tik atsitraukti nuo tikrovės kino seanso metu, bet ir tai, kad grįžti į realų gyvenimą lieka vis mažiau prasmės.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius istorikas Egidijus Aleksandravičius daugelyje viešų pokalbių yra pastebėjęs, kad prieš maždaug penkerius metus išleisto itin populiaraus fotografijų albumo "Neregėta Lietuva" nuotraukose neužfiksuotas nė vienas gyvas žmogus – dominuoja tik architektūriniai artefaktai, peizažai, anuomet skatinę mūsų šalies žmones didžiuotis tuo, kokioje gražioje aplinkoje jie gyvena.

Gyvenimas mūsų šalyje vis labiau panašėja į didelį kino filmavimą. Tik daugelis mūsų tame kūrinyje esame statistai, turintys tik mažareikšmius vaidmenis.

Atmetus estetinius motyvus, vis dėlto nuotraukų albume beveik niekas nepasigedo socialinės tikrovės – nebuvo viešos nuostabos dėl to, kad Lietuvoje, kuri yra "tokia neregėta", nebeliko žmogiškųjų būtybių. Realybės dar labiau sumažėjo, nes tokios aukštos techninės kokybės nuotraukų su Lietuvos vaizdais niekas iki tada nebuvo matęs – tai vyko dar iki fotografinių skraidyklių suklestėjimo ir populiarumo. Kitaip sakant, publika išvydo tai, ko savo akimis tada dar negalėjo pamatyti.

Šio komentaro autoriaus kantrybės taurę perpildė prieš kelias savaites Vilniuje, Užupio rajone, kuriamo filmo virtuvės vaizdai iš arti. Darbadienio vidurdienį aikštė priešais Angelo skulptūrą pavirto tokiu masiniu socialiniu, estetiniu ir egzistenciniu teatru, kokį iki šiol matyti buvo reta galimybė. Prieš kelerius metus vilniečiai buvo pratinami prie minties, kad savo kasdienybėje gyvena Černobylio miesto tikrovėje – beveik visi žino, kad serialas apie atominę katastrofą buvo kuriamas gyvenamuosiuose Vilniaus rajonuose.

Šių metų spalio mėnesį kažkuriai iš užsienio kino kompanijų prireikė Užupio vaizdų. Aišku, lokacijos pasirinkimą lemia ir tai, kad Lietuvoje kino pramonės darbo jėga kainuoja mažiau nei Vakarų Europos šalyse, kuriose tikrai nestinga į Vilniaus pastatus ir gatves panašių vietovių. Taigi, būkime ramūs – kinas Lietuvos sostinėje dažniausiai kuriamas ne dėl jos ypatingo grožio, o tik dėl finansinių priežasčių. Kai filmavimo aikštelėje veiksmas įsibėgėjo, keli apsaugos darbuotojai turėjo sustabdyti automobilių ir pėsčiųjų eismą prie Užupio angelo.

Ir visiškai niekam neįdomu tai, kad mašinų spūstyje ir praeivių minioje neabejotinai buvo žmonių, kurie dėl kino filmavimo buvo priversti vėluoti į verslo pietus ir negalėjo laiku atlikti tos dienos savo darbų. Ypatingą filmininkų įžūlumą byloja nugirsta frazė prieš pat kino epizodo filmavimą: aikštelės vadovas visu balsu rėkavo frazę "Išvalom aikštelę, išvalom aikštelę!"

Tokiu būdu tie, kurie norėjo kirsti minėtą Užupio gatvės vietą, buvo paversti šiukšlėmis, paneigiant visą žmogiškąjį orumą – juk vienoje ar kitoje teritorijoje įprasta valyti plotą nuo šiukšlių, bet jau tik ne nuo žmonių. Ir paskutinysis kino filmavimų Vilniuje akcentas: senamiesčio gyventojai dažnai kelias dienas negali parkuoti savo automobilių prie namų, nes... vyksta filmavimas. Apie jokį nuostolių atlyginimą ar žalą niekas nei galvoja, nei kalba, nei to reikalauja. Vilnius tapo ta vieta, kurioje dėl visagalio kino net Kalėdų eglutė gali būti įžiebta ne gruodį, bet spalio mėnesį.

Filosofas Leonidas Donskis yra rašęs savo nuogąstavimus, kad kada nors galime virsti intelektualiai kolonizuotais žmonėmis – mūsų tikrovę tyrinės ne Lietuvos, o labiau išsivysčiusių užsienio šalių mokslininkai. Papildant mąstytojo mintį, dera pridurti, kad anksčiau, nei mus pradės tirti, esame ir būsime paversti savo gyvenimo neturinčiais žmonėmis.

Kai gatvėje, prie namų, karaliauja filmavimo aikštelės bosas, išeiti į kiemą neturime teisės – sugadinsime kino kadrą. Taip Lietuva laisvėja nuo savo žmonių, kuriuos pakeičia į lėles televizijos ekrane panašūs politikai arba socialinių tinklų paratikrovė. Gyvenimas mūsų šalyje vis labiau panašėja į didelį kino filmavimą.

Tik daugelis mūsų tame kūrinyje esame statistai, turintys tik mažareikšmius vaidmenis – didieji vaidmenys jau senokai priklauso tiems, kurie yra sukoncentravę socialinę ir finansinę galią. Lieka tik paklausti: dėl kurio mūsų menko vaidmenėlio galėtų valandai sustoti prestižinio Vilniaus rajono gyvenimas? Esame patraukti į paribius, kuriuose įtaką galime turėti tik socialiniame tinkle arba banaliausiame šeimos barnyje, bet ne ten, kur, labai noriu tikėti, vis dar kyla klausimų apie žmogiškumą, pilietines teises ir tikrą buvimą ne virtualiojoje realybėje.