MASKARADO PERSONAŽAS

Toks „Mūsų laikų herojaus“ autorius buvo parašęs vienintelį scenai pritaikytą kūrinį „Maskaradas“ (nepainioti su „Madagaskaru“) – bemaž labiausiai pamėgtą Vilniaus mažojo teatro pjesę – apie XIX a. pradžios Peterburgo aristokratiją: visokius kilminguosius, jų damas, lošėjus ir kitus neįmanomus įvardyti personažus.

Pagrindinis veikėjas – maištingos sielos, vidutinio amžiaus bajoras, trokštąs laisvės ir nepriklausomybės. Amžinoji tema, aktuali nuo žmogaus sutvėrimo dienos.

Tad Joniškio rajono tarybos „valstiečio“ dryžuotu kostiumu priesaika Baltojoje miesto sinagogoje šiame metafiziniame kontekste nėra jokia išimtis.

Užklaustas, kodėl pasirinkęs tokį aprangos kodą, protagonistas tikino besijaučiąs „dvasios kalėjime“, dar jis pasigyrė už kostiumą sumokėjęs 100 eurų. Tik štai bėda, kad nei jis pats, nei siuvėjas per daug nesigilino į detales, kad vertikalūs audinio dryžiai būtų padarę didesnį įspūdį nei horizontalūs ir kad tas jo apdaras labiau priminė ne kalinio, o maskarado personažo kostiumą.

Dar prieš tai tas pats „valstietis“ prie savivaldybės mitingavo su plakatu, kuriame rajono merą liberalą prilygino Rusijos diktatoriui.

„Esu skriaudžiamas. Išėjau prie savivaldybės su plakatu, kad tvarkytų kelius. Man uždėjo 70 eurų baudą. Gyvename kaip kalėjime“, – skundėsi lietuviškasis kovotojas už laisvę ir demokratiją.

Kažin kaip gražbyliautų tas pats dryžuotakostiumis, realiai susikeitęs vietomis su bet kuriuo rusų politiniu kaliniu ar apskritai pasikeitęs vietomis su bet kuria maištinga siela iš tos tamsybių karalystės, kur nuo šiol bet kokia mintis, nesutampanti su Kremliaus doktrina, traktuojama tėvynės išdavyste, už kurią nūnai gresia kalėjimas iki gyvos galvos?