Šiandien dar vienos pontoninio tilto tragedijos metinės, po dvejų metų bus „jubiliejus“ – lygiai pusė amžiaus, kai po vengrų estradinio ansamblio „Syrius“ koncerto Vilniaus sporto rūmuose vėlų vakarą, plūstant miniai į miesto centrą, griuvo tiltas ir į ledinį patvinusios Neries vandenį paniro lig šiol tiksliai nežinomas skaičius žmonių.

Ant tilto, šiam byrant (esą nespėta pabaigti sutvirtinimo darbų), galėjo būti apie pusketvirto šimto iš koncerto namo skubėjusiųjų. Beveik po 50 metų mįslė liko ir tikslus aukų skaičius.

Oficialiai tuomet žuvusiais pripažinti keturi, nukentėjusiais – 31 asmuo. Kodėl tiek mažai? Normalu, nes sovietijoje arba „prie ruso“, anot kai kurių dabartinių bolševikų režimo simpatikų, tokių nelaimių būti negalėjo, nes tai buvo laiminga šalis su dar laimingesniais žmonėmis.

Todėl valdžios tylėjimas, lygiai prieš 48-erius metus nugriuvus į upę pontoniniam tiltui Vilniuje su visais ant jo buvusiais žmonėmis, buvo geriausia išeitis. O ką reikėjo daryti? Beveik tuo pat metu, vos prieš kelias dienas, Žasliuose per traukinio katastrofą sudegė kelios dešimtys keleivių. Apie šitą siaubą irgi neskubėta rašyti tiesos į „Tiesą“ ar kokį kitą tuometį vienintelės teisingos partijos organą, nieko bendra neturintį su tiesa.

Beje, nuo visuomenės slėpti pragaištingas nelaimes ir nuostolius mažinti dešimteriopai šalyje, perėmusioje visą SSRS materialųjį ir nematerialųjį paveldą, tradicija liko iki šių dienų.

Paklauskite, kiek rusų per metus trunkantį karą liko Ukrainos žemėje amžiams. Atsakymas nustebintų net ir ne šachmatininkus.

Apie tai Kremliaus spauda šiandien nedaugžodžiauja, nes tradicijos yra tradicijos – per 100 metų patikrintas reikalas.