PREZIDENTO ŠVARKAS

Dažnai norisi ekonomistui Gitanui Nausėdai, dirbusiam SEB banko prezidento patarėju, mesti kaltinimą, kad ir jis prisidėjo prie lietuviško būsto burbulo, kuris sprogo 2008-aisiais. Mūsų šalies piliečių neperspėjo, kad masiškai dalijamos džiaugsmo paskolos netrukus gali virsti skausmo ašaromis. Kai kuriais klausimais laikė liežuvį už dantų, kai kuriais – kalbėjo, kas naudinga jo bankui.

Kuriuo G.Nausėda dabar tikėti? Ekonomistu, kuris anuo metu dirbo ne Lietuvai, o bankui, ar Jo Ekscelencija, kuris kalba ne tik apie gerovės valstybę, bet ir čia veikiančių bankų konkurencijos didinimą? Gal nė vienu, juk kiekvienoje barikadų pusėje kalba skirtinga kalba?

O gal abiem tikėti? Gal ištikimybė darbdaviui įaugusi jam į kraują? Ko vertas būtų ekonomistas savo šeimininkui patarinėjantis, kaip ne uždirbti, o pradirbti? Tokius darbuotojus versle vadovai veja nuo savo įmonių toliau nei per patrankos šūvį.

Dabar G.Nausėdos darbdavys – visuomenė. Prezidentas savo ginklus atgręžė prieš pačius bankus. Sako, kad konkurenciją tarp jų padidintų įsteigtas valstybinis-komercinis bankas. Nes šimtamilijoniniai pelnai pasinaudojant beviltiška Lietuvos piliečių situacija, atrodo vis labiau begėdiški. Tačiau šįsyk jis – vienas lauke karys. Palaikymo nebus.

Kuriuo G.Nausėda dabar tikėti? Ekonomistu, kuris anuo metu dirbo ne Lietuvai, o bankui, ar Jo Ekscelencija, kuris kalba ne tik apie gerovės valstybę.

Valstybinio-komercinio banko idėja visai laikais buvo laidojama gyva. Nacionalizavus „Snorą“ buvo ideali situacija ant jo griaučių sulipdyti užsienio finansų gigantams konkurencingą instrumentą. Vos ne kiekviename miestelyje stovėjo „snoriukai“. Juos nupirko ir beveik visus uždarė Lietuvos paštas. Kiekvieną kartą diskusijos baigiasi neatremiamu argumentu: „O kam?“ Kam kaišioti pagalius į didelius ratus, kai mažiausi sraigteliai dar išgali susimokėti komerciniams bankams.

Kodėl sunku patikėti, kad prezidentas visuomenei atiduotų širdį? Todėl, kad madinga ne tik kritikuoti. Patyčios mokykloje, medicinoje, policijoje, politikoje. Smagu bent truputį svetimą švarką sutepti. Sava ranka. Jei ji pati būtų švari, būtų kitaip.