Dabartinėmis aplinkybėmis, kuomet nueita taip toli ir vietoje to, kad Vyriausybės problemos būtų sprendžiamos tiesiog atskirų ministrų pasitraukimais, šiame etape, na, atrodo, kad tai belieka viena iš nedaugelio išeičių“, – Paryžiuje žurnalistams trečiadienį sakė prezidentas.

Valdantieji konservatoriai siūlo rengti pirmalaikius Seimo rinkimus, argumentuodami siekiu perkrauti politinę sistemą po žiniasklaidos tyrimų, sukėlusių abejonių dėl to, ar esami ir buvę Lietuvos savivaldybių tarybų nariai skaidriai naudoja kanceliarines išmokas.

Prezidentas anksčiau yra sakęs, kad kilus klausimų dėl išlaidų dirbant Kauno taryboje pasitraukti būtų geriausias sprendimas pareigas jau palikusiai švietimo, mokslo ir sporto ministrei Jurgitai Šiugždinienei, finansų ministrei Gintarei Skaistei bei kultūros ministrui Simonui Kairiui.

„Tenka apgailestauti, kad emocinis fonas yra stipriai pakilęs ir šiandien valstybėje turbūt mažiausiai reikia kažkokio tai emocinio taškymosi ar mėginimo dramatizuoti situaciją, tačiau jeigu kažkas pavargo ar nebemato galimybių tęsti savo darbą ir priiminėti sprendimus, taip, išankstinių Seimo rinkimų opcija yra, ja galima pasinaudoti“, – trečiadienį kalbėjo G. Nausėda.

Tačiau tokiu atveju, pasak jo, klausimas turėtų būti sprendžiamas greitai.

„Man, matant, kad netrukus prasidės intensyvios diskusijos dėl 2024 metų biudžeto, mažiausiai kaip prezidentui norėtųsi, kad mes šitą biudžeto svarstymą pasitiktume apskritai be Vyriausybių ar kažkokiomis tai laikinosiomis vyriausybėmis“, – pabrėžė G. Nausėda.

„Seimas turi apsispręsti, jeigu Seimas apsispręs teigiamai, manau, kad rinkimai galėtų įvykti pakankamai greitai“, – sakė jis.

G. Nausėda sakė prisiimantis jam pagal Konstituciją tenkančią atsakomybę dėl naujos Vyriausybės formavimo, tačiau pabrėžė, jog ne jis atsakingas už kilusią krizę.

„Aš prisiimu atsakomybę už būsimų vyriausybių formavimą, bet tai, kaip buvo prieita prie dabartinės situacijos, yra visiškai valdančiosios koalicijos atsakomybė“, – teigė jis.

„Prezidento atsakomybė visada yra, tik dabar klausimas, ar šitokiu būdu kažkas galvoja, kad išsiplaus savo atsakomybę“, – kalbėjo G. Nausėda.

Jis pabrėžė, kad prie krizės buvo prieita „nes buvo nesusitvarkyta su reputaciniais dalykais“. Jis priminė savo patarėjo Povilo Mačiulio, taip pat buvusio Kauno taryboje, pavyzdį pasitraukti iš pareigų.

Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis savo ruožtu yra pareiškęs, jog keliamas klausimas dėl tarybos narių lėšų yra ne trijų ministrų, o daugiau kaip 50-ies Seimo narių, taip pat dirbusių savivaldybių tarybose, o aukštus skaidrumo standartus sau turėtų taikyti visi politikos dalyviai, įskaitant patį prezidentą.

„Šalies vadovas, vadovaudamasis Konstitucija ir atsižvelgdamas į Ministrės Pirmininkės teikimą, pasirašė dekretą, kuriuo priėmė J. Šiugždinienės atsistatydinimą ir pavedė teisingumo ministrei Ewelinai Dobrowolskai eiti švietimo, mokslo ir sporto ministro pareigas“, – pranešė Prezidentūra.

J. Šiugždinienė pareigas palikti nusprendė po to, kai visuomenėje kilo abejonių, ar ji skaidriai panaudojo išmokas, gautas dirbant Kauno savivaldybės taryboje.

Kaip nurodo Prezidentūra, E. Dobrowolska švietimo, mokslo ir sporto ministrės pareigas eis nuo gegužės 24 dienos iki kol bus paskirtas naujas ministras.

G. Nausėda pabrėžia, kad švietimas turi išlikti prioritetine valstybės politikos sritimi, o Vyriausybė privalo užtikrinti pokyčius siekiant kokybiško švietimo prieinamumo kiekvienam.

Prezidentas atsistatydinti ragino ir dar du Vyriausybės narius, sulaukusius klausimų dėl gautų išmokų – finansų ministrę Gintarę Skaistę ir kultūros ministrą Simoną Kairį.

G. Skaistė pirmadienio vakarą pranešė Kauno savivaldybei atgal pervedusi beveik 14 tūkst. eurų – dalį sumos, kurią išmokomis gavo dirbdama miesto taryboje. Ji sako, kad darbo savivaldybėje metu visas lėšas naudojo skaidriai, tačiau už minėtą sumą savo išlaidų čekiais pagrįsti nebegali.

Tuo metu S. Kairys sako, kad jo gautas išmokas būtų įmanoma grąžinti, bet jis nesijaučia padaręs pažeidimus, o sumos buvo sąlyginai nedidelės ir pagrįstos logika.

Dėl susidariusios situacijos valdantieji ėmėsi iniciatyvos skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Jiems nepavykus iš posto pasitraukti žada premjerė Ingrida Šimonytė.

Taip Prezidentūra reagavo į valdančiųjų Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) prezidiumo siūlymą inicijuoti Seimo pirmalaikių rinkimų paskelbimą.

„Išgirdome partijos, o ne Vyriausybės vadovės sprendimą. Nėra teisinga trijų ministrų problemą paversti Seimo problema. Ministrė pirmininkė turėtų priimti sprendimus ir atsakomybę už Vyriausybės ateitį“, – teigiama Prezidentūros komunikacijos grupės BNS perduotame komentare.

Konservatoriai siūlymu dėl pirmalaikių rinkimų siekia spręsti dėl savivaldos politikų neskaidriai naudojamų lėšų besiformuojančią politinę krizę.

TS-LKD prezidiumas penktadienį sukviestas po to, kai švietimo, mokslo ir sporto ministrė konservatorė Jurgita Šiugždinienė premjerei įteikė atsistatydinimo pareiškimą, visuomenėje kilus abejonėms dėl 2019–2020 metais jos, kaip Kauno miesto savivaldybės tarybos narės, panaudotų 13,8 tūkst. eurų skaidrumo.

Konservatorių prezidiumas penktadienį nepasisakė, kaip reikėtų elgtis konkrečiai dėl J. Šiugždinienės, premjerė taip pat nėra atsakiusi, ar tenkins atsistatydinimo pareiškimą. Iki šiol Vyriausybės vadovė keliskart pakartojo pasitikinti ministre.

Tačiau jis konservatorių frakcijai Seime rekomendavo pateikti ir artimiausiu įmanomu metu siekti priimti savivaldybių tarybų veiklos išlaidų reglamentavimo pokyčius, kurie įvestų bendrą skaidrumo ir atskaitomybės standartą visose Lietuvos savivaldybėse.

Prezidentas Gitanas Nausėda ketvirtadienį savo ruožtu paragino trauktis iš pareigų tris ministrus – be švietimo ministrės, dar kultūros ir finansų ministrus, nes jie taip pat būdami Kauno tarybos nariai naudojo lėšas, kurių dabar negali pagrįsti.

Kauno miesto savivaldybės tarybos reglamentas nereikalauja iš politikų pateikti čekius, kam konkrečiai jie išleido avansu skiriamas išmokas.

Konservatorių lyderis G. Landsbergis penktadienį pareiškė, jog visuomenėje keliamų skaidrumo standartų neatitinka dauguma politikų.

Pirmalaikiai parlamento rinkimai skelbiami, jeigu sprendimą dėl to priima trys penktadaliai visų Seimo narių, tai yra ne mažiau kaip 85. 

Buvęs dienraščio „Kyiv Post“ redaktorius buvo pakviestas į vakar Vilniuje vykusią Vytauto Didžiojo universiteto Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro organizuotą tarptautinę konferenciją „Kaip iškovoti ilgalaikę taiką. Ukraina ir pasaulis nutilus ginklams“. „Ukrainai reikia žvelgti į ateitį. Pirmas darbas yra laimėti karą. Sakydamas „laimėti karą“ turiu omenyje, kad reikia greitai išvesti Rusiją iš visos Ukrainos teritorijos, įskaitant Krymą, ir greitai, nes kuo ilgiau tai tęsis, tuo daugiau kančių ir sunkumų kils ukrainiečiams ir pasauliui. Tačiau, antra, Ukraina turėjo daug problemų, jos mus įtraukė į karą, ir mes turime galvoti, kokia Ukraina geriausiai tarnaus žmonių interesams. Štai čia ir prasideda rekonstrukcija", – sako B. Bonneris.

Jo manymu, rekonstrukcijai turės vadovauti ukrainiečiai, kuriems padės amerikiečiai ir visi kiti. Dabar laikas iš tikrųjų pagalvoti, kokios Ukrainos ukrainiečiai nori po pergalės.

– Kokios, jūsų nuomone, yra sritys, į kurias šalis pirmiausia turėtų orientuotis, kurias pirmiausia turėtų atstatyti?

– Sutinku su tais, kurie sako, kad blogiausia, ką Ukraina gali padaryti, tai atstatyti tai, ką turėjo. Tai negeras kelias. Ji turi tapti nauja šalimi, persitvarkyti, paimti geriausius dalykus iš to, kas buvo, o Ukrainoje prieš karą buvo daug gero. Tik reikia tai išplėsti. Turėsime atlikti technologinį šuolį. Ukraina nesugebės atstatyti plyta po plytos kiekvieno sugriauto daugiabučio namo ir neturėtų to daryti. Be to, daug ukrainiečių gyvena užsienyje, reikia rasti būdų, kaip juos privilioti atgal. Priešingu atveju jie taps pabėgėliais arba nuolatiniais kitų šalių piliečiais, o tai Ukrainai nebus naudinga.

Viena iš problemų, dėl kurių Ukraina pateko į šią situaciją, yra teisinės valstybės nebuvimas ir demokratijos netobulumas. Ukrainai reikia tobulėti, nes, jei tai padarys, manau, ji taps stipresnė ir mažiau pažeidžiama tokio pobūdžio karo, koks vyksta dabar.

Jei Ukraina būtų buvusi žlugusi valstybė, jei ji būtų gyvenusi kaip kolonijinė Rusijos pavaldinė, Rusija nebūtų įsiveržusi.

 

– Kalbant apie demokratiją, kokia buvo situacija Ukrainoje prieš prasidedant konfliktui ir dabar? Galbūt ne tik Ukrainoje, bet ir lyginant su Rusija.

– Apskritai, manau, geriausias komplimentas Ukrainos demokratijos ir teisinės valstybės stiprumui yra Rusijos invazija, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų. Jei Ukraina būtų buvusi žlugusi valstybė, jei ji būtų gyvenusi kaip kolonijinė Rusijos pavaldinė, Rusija nebūtų įsiveržusi.

Ukraina prieš daugelį metų pasirinko nepriklausomybės kursą ir moka už tai kainą, nes Rusija paprasčiausiai atsisako tikėti, kad Ukraina yra nepriklausoma valstybė. Kol Rusija laikysis tokio imperialistinio požiūrio, konfliktų bus. Ukraina pati sau nepadėjo, nes nesukūrė tvirtų institucijų, žlugus Sovietų Sąjungai ne visiškai atsiskyrė nuo Rusijos, neišvalė korupcijos... Jei turėčiau atsakyti į klausimus, ar Ukraina turi demokratiją? Atsakymas yra daugiau taip nei ne. Ar Ukraina turi teisinę valstybę? Atsakymas daugiau ne nei taip.

– Jūs ne kartą minėjote prieškario metus, todėl man įdomu, ar manote, kad šį konfliktą buvo galima kaip nors numatyti, jo tikėtis? Gal jis visiems buvo staigmena? Jei jį buvo galima numatyti, ar buvo galima ir užkirsti jam kelią?

– Manau, jo buvo galima išvengti, bet tam reikėjo daug daugiau Ukrainos ir Vakarų veiksmų. Karas tęsiasi nuo 2014 m., tad tai ne šokiruojanti naujiena. Tačiau po 2016 m. susiformavo savininkiškumas, Rusija atmušė 7 proc. Ukrainos ir nesiveržė toliau. Buvo daug įnirtingų kovų, daug žmonių žuvo, bet nemanau, kad Ukraina būtų galėjusi kaip nors pakeisti Rusijos požiūrį. Kol Rusija laikėsi nuomonės, kad ukrainiečiai nėra tikri žmonės, kad jie tėra psichiškai nesveiki rusai ir kad nėra jokios suverenios ukrainiečių tautos, o Ukraina priklauso Rusijai, tol Ukraina nieko negalėjo padaryti.

Prasidėjus karui Ukraina galėjo sustiprinti savo gynybą darydama daugybę dalykų, ekonomiškai labiau nutraukdama ryšius su Rusija: iki pastarųjų metų Rusija buvo pagrindinė Ukrainos prekybos partnerė. Ukraina galėjo aiškiau atsitraukti nuo Rusijos ir gręžtis į ES ir NATO, o ne blaškytis šioje pilkojoje zonoje, todėl ji tapo pažeidžiama ir atvira puolimui. Ukraina galėjo daug ką padaryti...

Iki šiol rusams buvo leidžiama keliauti po Ukrainą be vizų, o rusų šnipų buvo visose Ukrainos valdžios struktūrose: prezidento administracijoje (faktiškai jiems priklausė prezidentas Viktoras Janukovyčius), parlamente, saugumo agentūrose, Gynybos ministerijoje, ir jie ištuštino Ukrainą. Ukraina galėjo padaryti daugiau, tačiau ten buvo Rusijos korupcija, sumišusi su Ukrainos korupcija, nebaudžiamumas, silpnos institucijos ir, manau, nevienareikšmiškas gyventojų požiūris į tai, kokią kryptį turėtų pasirinkti.

Manau, instinktyviai ir intuityviai ukrainiečiai žinojo, kad rusai kelia grėsmę, bet jie taip pat žinojo, kad reikia kažkaip gyventi su šiuo kaimynu, o dabar vienas iš geriausių dalykų, jei taip galima sakyti apie karą, yra tai, kad ukrainiečiai dabar ir visiems laikams padarė savo civilizacijos pasirinkimą. Tai yra turėti savo teritoriją, savo valstybingumą, savo kalbą, savo kultūrą ir prisijungti prie Vakarų demokratijų. Manau, pagaliau tas sprendimas buvo aiškiai priimtas: kiekvienoje apklausoje, kurią matote, pritarimas prisijungimui prie Vakarų, sakoma, siekia 90 proc. ar daugiau. Taip bus ir toliau.

V. Zelenskio nuopelnas – kad kai kurių klausimų jis ėmėsi dar iki karo: tai yra žiniasklaidos „oligarchizacija“, taip pat jis ėmėsi šiek tiek kovoti su korupcija.

 

Susitaikymo su Rusija nėra, daugiausia dėl to kalta Rusija – dėl to, kaip ji kariavo, neapykantos kalbos, žudikiško elgesio, karo nusikaltimų. Viskas. Nėra kelio atgal. Todėl Ukraina, eidama į priekį, turi rūpintis, kad ji taptų geresne šalimi. Mes tai matėme ir anksčiau. Turėjome revoliucijų, kai galvojome: „Gerai, dabar viskas bus gerai.“ Tačiau po Oranžinės revoliucijos nebuvo gerai. Po Euromaidano revoliucijos irgi nebuvo gerai. Taigi, demokratijos kūrimo darbas niekada nesibaigia, kaip gali paliudyti JAV, kaip gali paliudyti Izraelis, kaip gali paliudyti Lenkija, kaip gali paliudyti kiekviena demokratijos siekianti tauta, tai – nuolatinis progresas. Jei sukursime institucijas, kurios veiks karta iš kartos, turėsime vilties.

– Ačiū už išsamų atsakymą. Minėjote, kad šiuo metu vis dar esate Ukrainoje, Kyjive, tad gal galite šiek tiek papasakoti, kokia dabar padėtis, kaip jūsų atliekamą darbą paveikė šis konfliktas?

– Aš pasirinkau gyventi Kyjive, nes tai mano namai, o prasidėjus pakartotinei invazijai išvykau. Pirmą mėnesį buvau Lenkijoje, bet nusprendžiau grįžti, tada keliavau pirmyn ir atgal. Kaip žinote, ten nėra oro linijų, todėl labai sunku ir užtrunka įvažiuoti į Ukrainą ir išvažiuoti iš jos. Nepasakyčiau, kad rizika gyvybei yra didelė, tikrai ne, palyginti su kareiviais Bachmute ar palei fronto liniją. Rizika yra valdoma, bet, norėdami gyventi Ukrainoje, turite prisiimti didesnę riziką, kad rusai ir toliau bombarduos. Jų bombos gali pataikyti į taikinius, bet gali ir nepataikyti, ir kasdien žūsta civilių. Dažniausiai jie nebombarduoja karinių objektų. Jie tiesiog bando terorizuoti civilius gyventojus.

Mano ilgametis darbas Ukrainoje susijęs su tuo, kad keturiolika metų buvau „Kyiv Post“, pagrindinio Ukrainos laikraščio anglų kalba, vyriausiasis redaktorius. Mane ir visą komandą atleido likus trims mėnesiams iki plataus masto invazijos. Dabar esu redaktorius geopolitinėje interneto svetainėje, kuri gana daug rašo apie Ukrainą. Taigi, manau, žmonės mato, kad Ukraina turi nugalėti, kad Europoje įsivyrautų demokratija. Ukraina neturi kito pasirinkimo, kaip tik nugalėti, ir manau, kad tai galioja Europai, todėl šiek tiek apmaudu, kad Vakarai nesuteikė Ukrainai visko, ko jai reikia, kalbant apie karinę paramą. Europa dosniai, labai gerai pasielgė teikdama humanitarinę ir finansinę paramą, bet, manau, turi žengti dar vieną papildomą žingsnį, kad užtikrintų pergalę. Jei to nepadarys, mūsų laukia ne vienus metus truksiantis karas. Rusai yra realistai. Galiausiai, jei jie bus nugalėti kariniu būdu, jie pasitrauks, kaip tai padarė Kyjive, Charkive, Chersone.

– Jūs dirbote „Kyiv Post“, todėl norėjau paklausti, kaip keitėsi informacija prieš konfliktą ir po jo? Koks apskritai buvo žiniasklaidos vaidmuo Ukrainoje ir užsienyje?

– Pokyčiai yra dideli. Žinau, kad prezidentas Volodymyras Zelenskis karo metu atliko didelį darbą. Pasaulyje jis laikomas karo didvyriu. Prieš karą jis buvo kitoks Zelenskis, prieškarinis Zelenskis buvo plonytės odos, reaktyvus, blogai priimdavo kritiką. Jis nekovojo su korupcija taip agresyviai, kaip tikėjosi jį išrinkę žmonės. Iš dalies dėl to buvo atleista visa „Kyiv Post“ komanda. Didžioji jos dalis dabar egzistuoja kitu formatu, dabar ji vadinasi „Kyiv Independant“.

Su karu ateina ir karo cenzūros apribojimai. Visa gausybė informacijos, kurios neleidžiama skleisti. Todėl nežinome apie visus tuos korupcijos klausimus. Apie daugelį jų, nes dabar neturime žurnalistų, neturime informacijos. Demokratinėse valstybėse po karo jie panaikina šiuos apribojimus (autoritariniuose režimuose to nedaro, apribojimai visada yra amžini, kaip Putino Rusijoje, ir dar drakoniškesni). Taigi po karo siekiame grįžti prie demokratinių normų, rinkimų, laisvos spaudos: turime stiprią spaudą, bet nepasakyčiau, kad esame visiškai laisvi dėl finansinės ir nuosavybės padėties.

V. Zelenskio nuopelnas yra tas, kad kai kurių šių klausimų jis ėmėsi dar prieš karą: tai yra žiniasklaidos „oligarchizacija“, taip pat jis ėmėsi šiek tiek kovoti su korupcija, bet paskui prasidėjo karas. Taigi, visi padarė pertrauką. Kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo labiau atsinaujina normalus gyvenimas. Ukrainos labui būtinai reikia užtikrinti, kad pinigai, kurių didžioji dalis dabar ateina iš Vakarų (apie 60 proc. valstybės biudžeto finansuoja Vakarai), būtų išleisti skaidriai, efektyviai ir be jokių korupcijos apraiškų. Bijau, kad, jei būtų rimtų korupcijos atvejų, – neturiu jokio pagrindo manyti, kad dabar taip yra, bet jei būtų korupcijos atvejų, dėl kurių galėtų kilti grėsmė Vakarų paramai, tai būtų baisu. Ukrainiečiai kovos toliau, su Vakarų pagalba ar be jos, bet, kaip žinote, su Vakarų parama yra daug lengviau.

– Ar manote, kad yra šansų? Sakėte, kad V. Zelenskis šią problemą pradėjo spręsti dar prieš karą. Taigi, yra tarsi geras pagrindas, pamatas tiesiog tęsti šį pradėtą darbą.

– Tikiuosi, kad taip. Tačiau nutinka keistų dalykų. Turiu omenyje, kad jų reakcija į korupcijos skandalą nėra gera. Apskritai, pavyzdžiui, neseniai kilęs skandalas dėl karinių pirkimų, kai buvo permokėta už maisto atsargas, ir pan., gynybos ministro Oleksijus Reznikovo pirminė reakcija nebuvo gera: kaltinti pasiuntinį ir žiniasklaidą dėl korupcijos skandalų, tai apėmė ir jo administraciją. Visa tai nėra gerai.

Karo metu korupcijos problemos nesulaukia daug dėmesio: generalinė prokurorė buvo atleista, o dabar ji yra ambasadorė Šveicarijoje; Nacionalinio banko vadovas buvo atleistas, o dabar jis gyvena emigracijoje; Valstybės saugumo tarnybos vadovas, iš esmės ukrainietiška Amerikos FTB ir CŽV versija, buvo atleistas, o jis yra artimas V. Zelenskio vaikystės draugas. Atleista daug valdininkų, daug ministrų pavaduotojų. Taigi, žmonės sakytų, kur dūmai, ten ir ugnis, kai kurie iš jų buvo atleisti su korupcijos dėme. Tačiau kiti? Daugelis nežinome, kodėl buvo atleisti. Tai šiek tiek įtartina. Jei kas nors pažeidė įstatymą, reikia būti tikram, kad jis bus ištirtas, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir teisingai teisiamas. Deja, Ukrainos istorijoje to dar tikrai nėra buvę, bet tai turi įvykti.

Manau, ilgiau trunkant karui, prasideda savininkiškumas. Žmonės juk gyvena toliau. Kartais, jei nežinai, gali manyti, kad karas nevyksta, nes saulė šviečia, visi sėdi kavinėse ir visi turi pinigų kišenėse. Iš dalies tiesiog reikia psichologiškai pabėgti nuo karo siaubo. Tačiau iš tiesų tai yra nacionalinės pastangos. Mačiau, kad daug buvusių politinių priešų (dabar visi, priklausantys Ukrainos komandai) tiesiog nusprendė atidėti į šalį savo nesutarimus karo metu ir susivienyti. Vienas iš viešiausių pavyzdžių – V. Zelenskis ir Kyjivo meras. Jie abu nori, kad Ukraina laimėtų, todėl smulkūs ginčai dėl to, kas ką gaus, atrodo nesvarbūs, palyginti su tuo, kai ant kortos pastatytas tavo, kaip tautos ir kaip žmogaus, išlikimas. Net jei vis dar esu šiek tiek skeptiškai nusiteikęs valdžios struktūrų atžvilgiu, esu įsitikinęs, kad jie priėmė sprendimą, kaip ir kiekvienas kitas ukrainietis: „Ar liksime, kovosime ir rizikuosime mirti? Arba bėgame ir pasiduodame?“ Dauguma žmonių nusprendė pasilikti.

– Kadangi minėjote, kad vyko keistų dalykų ir t. t., susidarėte įspūdį, kad žiniasklaida apie tai ne itin daug rašė? Ar po konflikto šie klausimai gali būti išspręsti? Kitaip tariant, žodžio laisvė, spaudos laisvė: kaip ją vertinate, kiek ji problemiška?

– Aš jau nebedirbu Ukrainos žiniasklaidos organizacijoje, bet pažįstu daug žurnalistų Ukrainoje, yra labai jautru, nes visi nori būti atsargūs: tai tauta, kuri kariauja, todėl manau, kad vyksta savicenzūra. Manau, ir mes tai matome, kad vis tiek turime gyventi ir judėti pirmyn, jau devintus metus kariaujame... Korupcija silpnina šalį, todėl kuo daugiau galite atskleisti, tuo stipresnė yra šalis. Matau, kad Ukrainos žurnalistai vis dar nušviečia korupciją. Tai tam tikra prasme yra pats patriotiškiausias reportažas, kokį tik galima pateikti šaliai.

Žmonės tiesiog turi žinoti, kad jų pareigūnai yra sąžiningi ir skaidrūs, leidžia pinigus taip, kaip reikia, kad jie kuria sąžiningas sąlygas ekonomikai, kad jie kuria gynybą, kad, jei vienas doleris atitenka Gynybos ministerijai, vienas doleris išleidžiamas Ukrainos gynybai. Todėl manau, kad mums reikia daugiau tiriamosios žurnalistikos. Viena didžiausių problemų Ukrainoje, be politinio kišimosi kartais, yra Ukrainos žiniasklaidos finansinė būklė: karo metu ji šiek tiek pagerėjo, nes yra didžiulis tarptautinis karo ir naujienų apie Ukrainą apetitas, žmonės nori žinoti, kas vyksta. Tačiau tai po kelerių metų išsisklaido. Matau net tarp savo draugų ir šeimos narių! Žmonės tiesiog nori žinoti, ar karas vis dar tęsiasi? Kada jis baigsis? Jie nenori gilintis į detales.

Realiu laiku karo įvykiai transliuojami ir apie juos rašoma labai greitai, o Ukrainoje vis dar veikia daugybė tarptautinių organizacijų iš viso pasaulio, ir manau, kad tai buvo tiesiog didžiulis teigiamas dalykas Ukrainai, taip pat ir pasauliui, suprantančiam Ukrainą. Tai labai smarkiai kontrastuoja su apribojimais Maskvoje. Jau dabar matome, kad žmonės keliasi į Kyjivą, kur daug laisviau pripažįstama laisva spauda, žodžio laisvė, nepriklausoma žurnalistika. Nebuvo tobula, bet..., palyginti su Maskva, tai yra kaip diena ir naktis.

Tikrieji diktatoriai ne tik laimi pirmajame ture – jie potencialius oponentus nuodija, suima prie Vyriausiojo rinkimų komisijos slenksčio ar neleidžia pašokti aukščiau vienženklio rinkėjų skaičiaus. Nors rinkimų kampanija Turkijoje skyrėsi nuo to, kas demokratiniame pasaulyje laikoma demokratiška – opozicinių žiniasklaidos laukas nuo nepriklausomų kanalų per R. T. Erdoğano valdymo metus buvo gerokai pravalytas, o valdžia galėjo veik neribotai naudotis administraciniais resursais, pavojingai minimali du dešimtmečius aukščiausioje valdžioje esančio politiko persvara aiškiai parodo: balsavimas buvo tikras. Net jei ir galėjo koks biuletenis pasiklysti, tikrų diktatūrų piliečiai apie tokius rinkimus net svajoti nedrįstų.

Net jei ir galėjo koks biuletenis pasiklysti, tikrų diktatūrų piliečiai apie tokius rinkimus net svajoti nedrįstų.

Gerokai sutrikę turėjo būti ir tie, kas nuotaikas Turkijoje matavo Vakarų visuomenei subalansuotais termometrais. R. T. Erdoğano nesužlugdė nei korupciją ir valdymo ydas geriau už šimtu tiriamosios žurnalistikos asų apnuoginęs žemės drebėjimas, nei infliacija. Teoretikų lūkesčiai, kad ekonominių sunkumų patiriantys turkai strimgalviais rinksis pokyčius, buvo perdėti. Viena vertus, kol kas kritinė masė turkų netiki, kad Kemalis Kılıçdaroğlu išspręs daugiapakopes ekonomikos lygtis. Kita vertus, akivaizdu, kad R. T. Erdoğanui pavyko sukurti ne tik klasikinėje diktatūroje įprastą „mažą žmogų“ užtariančio lyderio įvaizdį – trapų, todėl reikalaujantį stiprios administracinio aparato pagalbos ir neišsemiamo valstybės biudžeto. Jis pasiūlė unikalios receptūros vertybių mišinį iš islamo ir turkiško nacionalizmo, antivakarietiškus ingredientus palikdamas tik kaip prieskonį, kurį galima ir pamiršti, jei reikia rinktis tarp pragmatiškos taikos ir nepopuliaraus agresoriaus ar pri(si)minti narystės NATO privalumus.

– Koks jausmas apėmė pamačius tokį jūsų kolegų įrašą feisbuke? Ar tai nestigmatizuoja žmonių, kurie turi psichikos problemų? Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) vienas iš aštuonių pasaulio gyventojų susiduria su šia problema.

– Tiesą sakant, apėmė labai blogas jausmas. Mes visada stengiamės etiškai ginti žmogaus teises. Mano ir visų narių požiūriu žinutė buvo labai nejautri. Tema – labai svarbi. Kai mes sužinojome, dėjome visas pastangas , kad žinutė kuo greičiau būtų panaikinta ir kad būtų atsiprašyta. Šiuo atveju mes pripažįstame dvi klaidas. Pirmiausiai, Kauno kolegos neįvertino, kokią paslaugą jie pasirinko. Akivaizdu, kad noras buvo sustiprinti komandą, bet mums, kaip šios profesijos atstovams, keliami daug aukštesni reikalavimai. To jie neįvertino. Aišku, antroji buvo padaryta komunikacinė klaida. Žmogus, kuris išplatino šį įrašą, nepagalvojo, kaip sureaguos tos socialinės grupės asmenys.  Žmonės, kurie tai padarė, labai gailisi, nesitikėjo, kad bus tokios reakcijos. Tai rodo, kad ši problema labai opi ir svarbi visuomenėje. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ši pramoga, kaip suprantu, nebuvo specialiai suorganizuota tik jauniesiems advokatams, ji prieinama visiems norintiems?

– Kai pabandėme pasiaiškinti, kodėl buvo pasirinkta būtent ta vieta, mums atsakė, kad čia galėjo priimti daug narių. Kadangi komandos didelės, tai ir pasirinko tokią pramogą. Šia pramoga gali naudotis daug klientų.

O ką apie tokias pramogas galvoja komikas Olegas Šurajevas?

Bet jei paimate psichiatrinę tiesiog kaip pramogos vietą ir gąsdinate kitus žmones psichais, ir viskas, tuomet labai liūdna.

 

– Kokia jūsų nuomonė?

– Galima tą daryti, bet tuomet nereikia nustebti, kai dalis visuomenės sakys, kad jūs tiesiog darote pramogą iš psichikos ligonių.

– Klausimas, ar su mūsų visuomene viskas gerai, jeigu atsiranda tokia pramoga, kaip „Pabėgimo kambarys“ psichiatrijos ligoninėje arba žaidimų kambarys „Vilniaus getas“?

– Įsivaizduokite, 1990-aisiais per televiziją parodytas moterimis persirengęs vyras buvo juokinga pramoga. Ir čia labai subtilus momentas. Ir komikai kai kurie persirengia moterimis. Jeigu gyvename visuomenėje, kad mums linksma paimti neįgalų žmogų ir tiesiog linksmintis, nes tai yra linksma, čia yra liūdna. Kita vertus, bet kokias temas galima naudoti pramogai, priklauso nuo konteksto. Pavyzdžiui, pastatyti spektaklį ir vaizduoti scenoje psichiatrinę ligoninę, jei po tuo slypi kažkoks moralas, potekstė, yra kas kita. Bet jei paimate psichiatrinę tiesiog kaip pramogos vietą ir gąsdinate kitus žmones psichais, ir viskas, tuomet labai liūdna. Šiuo atveju galima suprasti, kad  kūrėjai bando psichinę ligą parodyti baisią, kaip kažką nepriimtino, tarsi, Černobylis. Tai yra labai liūdnas dalykas. Ir, aišku, kiekvienas čia turės savo nuomonę, kažkas sakys, kad nieko blogo tame nemato. Bet tai čia irgi yra dalis mūsų visuomenės.  

Feisbuko nuotr.

Vyriausiosios rinkimų valdybos vadovas Ahmetas Yeneris (Achmetas Jeneris) sakė, kad net ir suskaičiavus dar neapdorotus 35 874 balsus užsienyje, niekas neperžengs 50 proc. slenksčio, reikalingo pergalei pirmame ture.

Jis sakė, kad preliminarūs rezultatai rodo, jog sekmadienį R. T. Erdoganas užsitikrino 49,51 proc. balsų, jo pagrindinis varžovas Kemalis Kilicdaroglu (Kemalis Kiličdarohlus) – 44,88 proc., o trečiasis kandidatas Sinanas Oganas (Sinanas Ohanas) – 5,17 procento.

Vasara tapo nebe darbymečiu, o laukiamu metų laiku, kuris geru oru, saule ir vandens pramogomis kvietė pasinerti į vasaros malonumus. Kaip mėgo atostogauti darbų nualinti kauniečiai? Kur vyko susigrąžinti „geros nuotaikos kapitalą“, „dvasines spėkas“ ir paruošti kūnus darbingam rudens sezonui?

Atokvėpis nuo miesto

Į atostogas nebuvo žvelgiama vien kaip į poilsį, pramogas ar malonumus. Atostogų svarba akcentuota „proto darbininkams“, nes kasdienė intelektinė veikla išsunkia fiziškai, protiškai ir emociškai. Dėl to ir spaudoje populiarinant atostogų idėją pabrėžta poilsio nauda žmonių sveikatai: „Atgaivinti sveikatą tiek fiziniai, tiek psichiniai reikia kiekvienam. Ir tvirčiausios sveikatos žmogus privalo per metus bent kartą kuriam laikui atsipalaiduoti nuo savo kasdieninių pareigų ir rūpesčių.“

Neužmiršti buvo ir įvairių dirbtuvių darbininkai, kuriems taip pat rekomenduotos bent trumpos atostogos vasaros metu, kad nuilsintas darbo ir miesto dulkių žmogus atsigautų, o jo kūną užpildytų nauja energijos banga.

Kiekvienas kaunietis, įvertinęs nuovargio lygį, poilsio poreikius ir turimus finansus, pagal tai planavo atostogas ir ieškojo vietos, kur galėtų vasaroti.

Žinoma, pailsėti ir susigrąžinti jėgas buvo galima ir mieste: kiekvienais metais kauniečiams buvo įrengiama 9–12 viešų paplūdimių, kuriuose jie mėgdavo atsigaivinti karštą vasaros dieną arba pasilepinti „saulės tynėmis“ atostogų dienomis. Tačiau per žiemą bent vieną kitą litą sukaupę miestiečiai rinkdavosi pabėgti nuo šurmulio, dėl to, vos atšilus orams, ištuštėdavo mokyklų suolai ir miesto gatvės.

Vasarnamių laikytojai, rodos, tik pelno ir vasarotojų telaukia. Apie patogesnių kambarių, lovų ir kitko įrengimą jie beveik nė negalvoja.

 

Nepigus malonumas

Madinga ir naudinga vasarojimo vieta buvo kurortas su pušynais, parkais, maudynėms tinkamomis pakrantėmis, poilsio ir sveikatinimosi centrais. Kurortu buvo vadinama vieta, pritaikyta patogiai pailsėti ir sveikatą pataisyti, turėjusi gydomųjų šaltinių, purvo gydyklų.

Kurortų sezonas įprastai prasidėdavo apie gegužės 1 d. ir baigdavosi spalio viduryje. Kauniečiai prieš išvykdami į kurortą turėjo nusiteikti gerokai ištuštinti pinigines. Pirmiausia reikėjo išsinuomoti vilą ar geresnį kambarį vasarnamyje už 10–15 litų per parą, apmokėti kelionės išlaidas, o kur dar kurorto rinkliavos mokesčiai, kurie asmeniui galėjo siekti nuo kelių iki 20 litų už sezoną.

Pasipiktinę dėl nemažų išlaidų vasarotojai spaudoje skundėsi prasta kurortų infrastruktūra: „Vasarnamių laikytojai, rodos, tik pelno ir vasarotojų telaukia. Apie patogesnių kambarių, lovų ir kitko įrengimą jie beveik nė negalvoja.“ Spaudoje buvo skundžiamasi, kad Palangoje ir Birštone yra vos keletas labiau poilsiui pritaikytų vilų ir pensionatų.

Valstybės teatro operos solistė Gražina Matulaitytė-Rannit su sūnėnu Stasiu Lozoraičiu jaunesniuoju atostogų Italijoje metu. XX a. 3–4 deš. Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros nuotr.

Kūnui ir sielai

Trumpesnėms ar kuklesnėms atostogoms kauniečiai rinkosi netoli įsikūrusius ir patogiai miesto viešuoju transportu pasiekiamus Aukštosios Panemunės, Lampėdžių, Kačerginės ar Kulautuvos kurortus. Prezidentas, politikas ir gydytojas Kazys Grinius taip pat mėgo lankytis Kauno apylinkėse buvusiuose kurortuose. 1936 m. K. Grinius su šeima atostogavo Kulautuvoje, o 1929 m. ir 1937 m. – Aukštojoje Panemunėje.

Apie atostogas Panemunėje K. Griniaus bičiulis V. Jakelaitis rašė: „Daktaras dažniausiai sėdėdavo verandoje į laikraštį įsikniaubęs, kartais užeidavo į savo sanatoriją, vaikštinėdavo po šilą ar Panemuniais. <...> Šiaip jau jie buvo kaip ir visi kiti vasarotojai: kasdien užsako šilto pieno, daržovių, uogų, naminės kaimiškos duonos.“

Sveikata susirūpinę kauniečiai rinkosi Birštoną, kuris buvo ramesnis, vystytas kaip sveikatingumo kurortas, į kurį vykta gydymosi ir profilaktikos tikslais. Birštone buvo įrengtos gydyklos su mineralinėmis, vadintomis „angliarūgšties“, ir purvo voniomis. Poilsiautojams buvo organizuojama keletas pramogų: vasaromis gastroliavo pučiamųjų orkestras, kurio 4-ojo dešimtmečio pabaigoje atvykdavo pasiklausyti Kauno aukštuomenė, ir dukart per savaitę, ketvirtadieniais ir sekmadieniais, buvo rengiami šokiai.

Be orkestro koncertų, į Birštoną kartais atvykdavo ir garsių solistų iš Kauno, kurie rengdavo labdaringus koncertus neturtingiems gydyklų pacientams, pavyzdžiui 1935 m. koncertavo valstybės teatro solistė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė. Dėl daugėjančių pramogų į Birštoną pradėta vežtis ne tik chalatą, bet ir išeiginį kostiumą.

Elitas traukė į Palangą

Ilgesnėms vasaros atostogoms daugelis Kauno kultūrinio ir politinio elito atstovų rinkosi vasaros sostinės Palangos kurorto paplūdimius. Daugiausia vasarotojų į Palangą suvažiuodavo liepą, o išvažiuodavo po rugpjūčio 20 d.

Palanga viliojo ne tik sveikatinimosi galimybe, bet ir daug įvairesnėmis pramogomis, vasarą persikeliančiomis iš Kauno restoranų ir koncertų salių į Palangos kurhauzą ir J. Basanavičiaus gatvę.

Iš Kauno restorano „Versalis“ į Palangą vasarai atvykdavo Moišės Hofmeklerio vadovaujamas „Metropolio“ orkestras, o vakarais pašokdinti Onytę kviesdavo Lietuvos estrados pradininkas Danielius Dolskis.

Apie įžymių kauniečių (politikų, menininkų, artistų) atvykimą į Palangą buvo pranešama vietinėje spaudoje. Pvz., 1931 m. vasarą spauda rašė, kad Palangoje jau atostogauja gausus būrys politinio ir kultūrinio elito: „Šiomis dienomis į Palangą su šeima atvyko žemės ūkio ministeris Aleksa. Netrukus žada atvykti ir J. E. Respublikos Prezidentas su ponia. <...> Jau atvyko: artistas Viktoras Dineika su žmona; artistas Staniulis; solistas Puškorius; balerina Adomavičiūtė ir „radio dėdė“ Petras Babickas.“ Ilgamečiais Palangos gerbėjais buvo tapę daugelis to laikmečio įžymybių: rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, poetas, kunigas Jonas Mačiulis-Maironis, tapytojas Antanas Žmuidzinavičius ar kiekvienos damos slapta simpatija – operos solistas Kipras Petrauskas! Teisingai pastebėjo Kaune rezidavęs JAV konsulas Robertas V. Heingartneris, vykdamas į Palangą Smetonų kvietimu: „Įdomu pasižiūrėti, kur vasarą dingsta visas Kaunas.“

Prezidentas: Antanas Smetona jodinėja Aukštosios Panemunės kurorto miškuose su žmona Sofija ir palyda. XX a. 3–4 deš. Stopkadras. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Su adjutantu ir automobiliu

Tarp garsių svečių Palangoje buvo galima išvysti ir visus nepriklausomos Lietuvos prezidentus. Apie prezidentą Antaną Smetoną galima kalbėti kaip apie ištikimą Palangos vasarotoją. Eidamas prezidento jis pareigas iki 1937 m. (išskyrus 1930 m., kai vyko gydytis į Čekoslovakiją) kasmet atostogavo Palangos pajūryje, kur 4–6 savaitėms apsistodavo „Baltojoje viloje“.

Prezidentas atvykdavo ne tik su šeima, bet ir su gausia palyda. Du kambariai viloje buvo parengti prezidentą atlydėjusiam adjutantui ir darbo reikalais pas prezidentą į Palangą atvykstančiam kanceliarijos viršininkui kun. Pijui Bielskui. Į pajūrį Smetonos vykdavo automobiliu, o nuo 1931 m. – specialiu traukiniu, kuriuo buvo atgabenamas ir prezidento automobilis. Automobilis buvo reikalingas ekskursijoms ir norint aplankyti Klaipėdą ir kitas apylinkes, taip skatinant turizmą ne tik Palangoje, bet ir kitose Lietuvos vietovėse.

Į atostogas prezidentą išlydėdavo ministrų kabinetas, karininkai, diplomatinio korpuso atstovai ir kiti artimi prezidentui asmenys, o atvykus iškilmingai sutikdavo Palangos burmistras dr. Jonas Šliūpas. Iškilmingų sutikimų sulaukdavo ir kiti įžymūs asmenys atvykę iš laikinosios sostinės. 1931 m. kurorto leidinyje „Pliažas“ aprašytas nuotaikingas K. Petrausko sutikimas: „Delegacija įteikė jam raktus, kaipo išrinktam į Kauno miesto tarybą savivaldybių rinkimuose, pasitiko su jūrų vandeniu ir pliažo smėliu. Artistas Dineika padeklamavo tam momentui pritaikintus dzinguliukus.“

Kelionės į užsienį galėjo būti pažintinės arba poilsinės. Daugiausia keliauta traukiniais ar laivais.

 

Poilsį derino su darbu

Prezidentas Aleksandras Stulginskis pailsėti į Palangą taip pat atvykdavo su šeima. Prezidentas dažnai viešėdavo bohemiška aura garsėjusioje viloje „Anapilis“. Tai buvo ne tik A. Stulginskio, bet ir meno, scenos ir literatūros pasaulio atstovų mėgstama atostogų vieta.

Palangą rinkosi ir K. Grinius, nors prezidentavimo laikotarpiu Palangoje apsilankyti nespėjo dėl tą vasarą suplanuotų kelionių po Lietuvą – aplankė Šiaulius, Klaipėdos kraštą. Vis dėlto kitomis vasaromis jis pasisvečiuodavo Palangoje, kur mėgo leisti laiką paplūdimyje su žmona Kristina ir sūnumi Liūtu.

Prezidentai atostogų metu mėgavosi maudynėmis. Grinių šeima rinkosi modernius bendrus paplūdimius, o konservatyvesnė Smetonų šeima lankėsi atskiruose moterų ir vyrų paplūdimiuose. Po pietų prezidentai mėgo pasivaikščioti su šeima, o A. Smetona kartais jodinėdavo žirgais. K. Grinius labiausiai mėgo ilgus pasivaikščiojimus po Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus parką ir pajūrį, o A. Smetona keliaudavo pasižiūrėti vakarėjančios jūros nuo Palangos tilto.

Laisvesniu metu prezidentai dalyvaudavo vasarai į Palangą persikėlusiuose pramoginiuose renginiuose, noriai lankėsi koncertuose, vaidinimuose, vakarienėse ir pan. Tačiau atvykę pailsėti negalėdavo atitrūkti ir nuo valstybės reikalų. Ona Stulginskienė skundėsi, kad prezidento poilsis dažnai būdavo sutrukdomas ir A. Stulginskiui ne kartą buvo tekę grįžti į Kauną, o ir ministrai ar kariuomenės atstovai nevengdavo sujaukti atostogų ir patys atvykdavo į prezidento vilą posėdžiauti.

Ir Neringoje, ir sodžiuje

Po truputį tarp kauniečių populiarėjo nauja atostogų kryptis – Kuršių nerija. Kauniečiai Neringos kurortus rinkdavosi rečiau, dėl to spaudoje raginta ieškančius tylos ir ramybės rinktis Smiltynės, Juodkrantės ar Nidos kurortus.

Juose buvo puikiai įrengtų viešbučių ir vilų, o taupesni galėjo nuomotis kambarius pas vietinius gyventojus. Į šį gamtos kampelį viliota aktyviomis veiklomis: maudynes mėgstantys poilsiautojai galėjo rinktis tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių krantų, žygeiviai galėjo išbandyti 60 km miškų takelių, turistauti mėgusiems buvo siūlomos naktinės išvykos į Klaipėdą ar Smiltynę, o Juodkrantėje buvo galima pažaisti elito pamėgtą tenisą įrengtame aikštyne.

Nidoje vasaroti dažniausiai rinkdavosi Kauno menininkai, kurie dalydavosi miesteliu su vokiečių menininkais – rašytoju Thomu Mannu, dailininku Fritzu Burmannu ir kitais. Juos čia viliojo stulbinanti gamta, geras oras ir tyla, kurios daug mažiau būta Palangoje. Skatinant kauniečių smalsumą, „Lietuvos aide“ rašyta: „Kuršių Nėringa yra tokia graži, jog pamatyti ji verta lygiai kaip Ispanija ar Italija.“

Pamatyti verta buvo ne tik Kuršių neriją, bet ir kitas Lietuvos apylinkes. Puiki proga pailsėti ir aplankyti kitus Lietuvos miestus ir miestelius – atostogos sodžiuje. Tokias atostogas ypač mėgo kauniečiai, turėję sodybas, tėvus, giminaičių ar draugų, gyvenančių provincijoje ir vasarą siūliusių kaimo pramogų. Poilsiautojai kaime rinkdavosi labai aktyvų laisvalaikį: šienapjūtės ar rugiapjūtės malonumus, maudynes ežere, baidarių žygius, žvejybą, uogavimą ar grybavimą, pasivažinėjimus dviračiu ar pasivaikščiojimus pamiškėse, ekskursijas po apylinkes.

Grinių šeima rinkosi modernius bendrus paplūdimius, o konservatyvesnė Smetonų šeima lankėsi atskiruose moterų ir vyrų paplūdimiuose.

 

Atostogas kaime labai mėgo ir K. Grinius, kuris kasmet su šeima išvykdavo paviešėti į gimtinę Selemos Būdoje (Kazlų Rūdos sav.) ir būtinai aplankydavo netoliese gyvenusią seserį Oną Griniūtę-Bacevičienę, kur atsipalaiduodavo dirbdamas ūkio darbus. Sūnus Liūtas prisimena: „Kastuvas, šluota, grėblys, o kiek anksčiau ir dalgis jam nebuvo svetimi.“

Geresnių atostogų nei kaime neįsivaizduodavo ir Valstybės teatro režisierius Borisas Dauguvietis. Jis pjaudavo žolę, veždavo šieną, sodindavo ir grybaudavo, bet labiau už viską mėgo virti naminį alų. Poetas Kazys Binkis taip pat iškeisdavo rašiklį į bambuko meškerę ir ištisas dienas mirkdavo ežere.

Nuo 1937 m. atostogas Palangoje į atostogas kaime Užugirio dvare iškeitė ir prezidentas A. Smetona. Įsirengęs vasaros rezidenciją prezidentas mieliau rinkosi ramiai vasaroti Lietuvos provincijoje, kur galėjo labiau atsipalaiduoti.

Viliojo ir užsienis

Dar viena kauniečių atostogų kryptis – užsienis. Kauniečiai pamažu poilsį ėmė tapatinti su kelionėmis ir tai tapo miestietiško gyvenimo išraiška, neatsiejama Kauno populiariosios kultūros dalimi. Gerėjančios ekonomikos sąlygos leido susipažinti su kitomis valstybėmis, tautomis ir jų kultūra. Kelionės į užsienį galėjo būti pažintinės arba poilsinės. Daugiausia keliauta traukiniais ar laivais. Iš Kauno buvo patogus traukinių susisiekimas iki Berlyno (o iš ten jau į plačią Europą), Rygos ar iš Klaipėdos su keltais su Skandinavijos valstybėmis.

Kauniečiai lankė žymiausius to meto kurortus prie Viduržemio jūros ir didžiąsias sostines: Romą, Paryžių, Vieną, Berlyną ar Amsterdamą, bet nepamiršti buvo ir kaimyninių valstybių Latvijos ir Rytprūsių kurortai. Lenkijoje populiarus buvo kalnų miestelis Zakopanė, įsikūręs Tatrų kalnų papėdėje. Itin keliones po kalnus mėgo rašytojas Balys Sruoga. Jis keliavo ne tik į artimiausius Zakopanės kalnus, bet ir po Alpes Austrijoje ir Italijoje.

Keliauti užsienyje buvo labai brangu, todėl dažnai atostogos derintos su kitomis veiklomis. Įprasta praktika buvo aplankyti užsienyje dirbančius giminaičius ar išvykus į komandiruotę ar darbo reikalais į užsienį dar keletą dienų praleisti turistaujant.

Taip darė ir gydytojas prof. Pranas Mažylis. 1937 m. jis ne tik dalyvavo Tarptautinėje ginekologų-akušerių konferencijoje, bet ir kartu su žmona aplankė Amsterdamą. Po Braziliją pakeliauti galimybę turėjo ir gamtininkai Tadas Ivanauskas, Konstantinas Aris, J. Faustilis ir Alfonsas Palionis, kurie išvyko į ekspediciją medžioti eksponatų Vytauto Didžiojo universiteto Zoologijos muziejui – parodai „Atogrąžų gyvūnai“. Šios kelionės metu jie turėjo progą susipažinti su Brazilijos flora ir fauna, Amazonės miškais ir vietine kultūra. Apie šią ekspediciją yra išleista T. Ivanausko knyga „Trys mėnesiai Brazilijoj“.

Kas? Paroda „Kauniečių atostogos tarpukariu: nuo Kauno maudyklų iki Viduržemio jūros kurortų“.

Kur: Istorinės LR Prezidentūros sodelyje.

Kada: veikia iki spalio 31 d.

Japonijos, Kinijos ir kitose Rytų šalyse (gražaus) rašymo menas – kaligrafija – yra labai svarbus iki šiol. Iš arčiau ją patyrinėti galima gegužės 3–6 d. vykusio festivalio „Japonijos dienos Kaune WA“, tęsiančio „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022” renginių tradiciją, surengtoje japonų šiuolaikinės kaligrafijos meno kūrėjos Tosen Iwasaki parodoje „Stebuklo pojūtis“. „EU-Japan Fest“, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus ir Japonijos ambasados Lietuvoje surengtos parodos kuratorius –  Hisashi Yamamoto.

Vienos eilutės eilėraščiai

T. Iwasaki kaligrafijos pradėjo mokytis būdama ketverių. Nuo tada ši grafikos meno šaka yra ne tik mėgstamas menininkės užsiėmimas, bet ir aistra. T. Iwasaki kūrinius yra eksponavusi Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, JAV. Ši paroda Lietuvoje kūrėjai yra jau antroji.

Kaip rašoma parodos anotacijoje, T. Iwasaki mokėsi kaligrafijos meno pagrindų vadovaudamasi kaligrafijos meistrų pavyzdžiais. Vėliau jos noras gražiai rašyti raides peraugo į norą rašyti raides taip, kaip jas užrašyti gali tik ji.

„Pradėjau rašyti savo kurtų eilėraščių žodžius nesivadovaudama tradicinėmis raidžių formomis“, – atskleidžia menininkė. „Stebuklo pojūtis“ – ne tik personalinės parodos pavadinimas. Jis atspindi T. Iwasaki požiūrį į kaligrafiją kaip į jautraus žmogaus sielos virpesius švaraus lapo erdvėje.

„Ieškodama būdų perteikti šį jautrumą, prieš keletą metų susipažinau su judėjimu „Artshodo“. Dabar su šiuo kolektyvu tyrinėju kaligrafiją ne tik kaip tradicinės kultūros išraišką, bet ir kaip meną, stengiuosi jį tobulinti“, – pažymi kūrėja. Ji sako norinti piešti vienos eilutės eilėraščius, „kuriuose būtų perteikiamos mano mintys kaip kalbos menas konceptualiojo meno tėkmėje, paremtas kaligrafijos ypatybėmis ir atsitiktinumu, kylančiu iš tušo prigimties“.

Dviejų priešybių sugretinimas – kietų linijų ir minkšto, švelnaus, nenuspėjamo tušo išsiliejimo – netikėtas, įtaigus ir žavintis.

 

Vertikalės ir horizontalės

Pirmasis įspūdis, kylantis pažvelgus į parodoje eksponuojamų darbų visumą, – daugybė geometrinių struktūrų, kurioms būdingas griežtumas, tikslumas ir dinamika. Kompozicijas konstruodama iš vertikalių ir horizontalių, T. Iwasaki iš jų sudaro konstruktus, pakibusius nei pradžios, nei pabaigos neturinčioje švaraus popieriaus lapo erdvėje.

Menininkei laužant storas juodas linijas ir jas tarsi kopijuojančias plonytes kaip siūlai, netvirtas ir trūkinėjančias linijas, sukuriama jos parašytų eilėraščių eilučių architektūra, kurią pagyvina vešlūs kosminiai augalai, užaugę T. Iwasaki vaizduotėje. Dviejų priešybių sugretinimas – kietų linijų ir minkšto, švelnaus, nenuspėjamo tušo išsiliejimo –  netikėtas, įtaigus ir žavintis.

Kiekvieną kūrinį parodoje lydi užrašytas paaiškinimas – jame žiūrovui suprantama kalba parašyta eilėraščio eilutė, kuri kaligrafiškai užrašyta kūrinyje, ir keletas pastraipų, praplečiančių jos mintį. Todėl labai svarbu žiūrėti į darbus ir skaityti su jais susijusius tekstus.

Vizualūs žodžiai

T. Iwasaki eilėraščių eilutės labai vizualios. Jas perskaitęs žiūrovas nesunkiai gali persikelti į kitas erdves ar net kitus pasaulius, kaip kūriniuose „Absoliutusis nulis“ I ir II.

„Absoliučiojo nulio pasaulis (...). Nors materija egzistuoja, bet šiame pasaulyje niekas nejuda ir vyrauja tyla. Neaišku, ar tai mirtina tyla, nes nėra nieko, kas galėtų girdėti. Kodėl mane taip traukia šis žodžių junginys – „absoliutusis nulis“? Jo grakštumas (...) ir tokia ypatinga ramybės būsena (...).“

Darbe „Šios planetos vidurdienio kelionės gentis“ menininkė atskleidžia, kad tas kitas pasaulis gali būti sugalvotas jautrių žmonių, kurių širdys geba keliauti labai toli, net į kitus pasaulius, nepaisant to, kad jų kūnai pasilieka čia.

„(...) šioje planetoje rasite nemažai tokių jautrių žmonių. Tai tiesiog tokios genties žmonės, kurių širdys keliauja vidudienį.“

Keliaujantys žmonės visada turi įdomių istorijų. Gaila, kad kartais jos taip ir lieka nepapasakotos. Kompozicijoje „Jau iškeliavę žmonės“ menininkė užsimena, kad norėtų paklausyti senų istorijų: „(...) apie tai, kokius gyvenimus nugyveno su manimi susiję žmonės (...). Jau iškeliavę žmonės. Rašau šiuo žodžius su pavėluota meile.“

Senos istorijos sustingsta mirusiųjų lūpose, bet naujų istorijų galima atrasti. Kūrinyje „Istorija užrašyta ant delnų“ menininkė žiūrovą paragina dažniau savo žvilgsnį nukreipti į žmonių delnus: „Kai žmogus gimsta, jis ateina į šį pasaulį tvirtai suspaudęs kumščius, ant jo delnų jau yra užrašyta istorija.“

Darbuose „Dviese stovint dykumoje“, „Žvilgsniai, spoksantys vienas į kitą“, „Daug balto smėlio veržiasi į mano širdį“ T. Iwasaki paliečia vienatvės, laiko, mirties temas.

Iš sudėtingų, sunkių, asmeniškų temų menininkė stato grakščias konstrukcijas su kosminių augalų sodais, į kuriuos užsukti kviečia ir žiūrovą.

Šios planetos vidurdienio kelionės gentis

Regimanto Zakšensko nuotr.

Kai kuriems žmonėms sunku gyventi, nes yra per jautrūs. Būdami didelės žmonių grupės apsupty, jie pasimeta ir nebežino, kaip turėtų elgtis. Tampa pernelyg suglumę ir visai nutyla arba pradeda dėtis kitu žmogumi nei yra iš tikrųjų. Nors kūnas yra čia, širdis – kažkur toli. Ir nors jau vidurdienis, atrodo, kad sapnuojat ir iškeliaujate į kitą pasaulį. Jeigu Jūs turite tokį polinkį, bijoti nereikia. Jei paieškosite, šioje planetoje rasite nemažai tokių jautrių žmonių. Tai tiesiog tokios genties žmonės, kurių širdys keliauja vidurdienį.

Absoliutusis nulis I ir II

Regimanto Zakšensko nuotr.

Absoliučiojo nulio pasaulis, kur, atrodo, galėtų užšalti ir kūnas, ir širdis vien tik bandant tai įsivaizduoti.

Kadangi temperatūra apibrėžiama remiantis vibraciniu materijos judėjimu, tad būsena, kurioje vibracinis judėjimas sustoja, yra -273,15 C ir yra vadinamas absoliučiuoju nuliu. Tokiems kaip aš, kurie visada galvojo, kad šiame pasaulyje nėra nieko absoliutaus, yra nelengva patikėti ir suvokti absoliučiojo nulio pasaulį. Nors materija egzistuoja, bet tame pasaulyje niekas nejuda ir vyrauja tyla. Net nėra neaišku, ar tai išties mirtina tyla, nes nėra nieko, kas galėtų girdėti. Kodėl mane taip traukia šis žodis "Absoliutusis nulis"? Grakštumas ištariant "Absoliutusis" ir tokia ypatinga ramybės būsena, primenanti "mirtį". Gal ne itin jauku, tačiau tai traukia širdį ir man norisi pakalbėti apie mirtį. "Absolute zero", "Absoliutusis nulis". Žemai lenkiuosi prieš tokį literatūrinį fizikinį terminą.

Dviese stovint dykumoje

Regimanto Zakšensko nuotr.

Jūs vienui vienas stovite dykumoje. Aplink vien tik smėlis. Jūs nesuprantate, kur esate, esate vienišas ir pasiklydęs. Tuo momentu ateinu aš. Mes surandame vienas kitą ir apsidžiaugiame. Aš taip pat ėjau pasiklydusi dykumoje. Jei būtume vieniši, galėtume pasiklysti. Mes dabar stovime dviese. Mes jau ne vieniši ir ne pasiklydę.

Kas? T. Iwasaki paroda „Stebuklo pojūtis“.

Kur? Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje.

Kada? Veikia iki vasaros pabaigos.