Vos apšilę kojas vaikai buvo pakviesti vaidinti žymaus latvių režisieriaus Elmaro Senkovo kuriamame spektaklyje „Varovai“. „Vaikai turi švarią fantaziją. Jie jau yra aktoriai, į juos kreipiuosi kaip į aktorius“, – apie savo sumanytą studiją ir jos veiklą pasakojo aktorė Kamilė Andriuškaitė.

Didžiojoje scenoje nesuvaidinta laisvė

Kai E. Senkovas savo naujame spektaklyje pakvietė vaidinti vaikus, jie buvo neseniai pradėję lankyti teatro studiją. „Labai greitai metėmės į pažintį su teatro žodynu, kad režisieriui būtų lengva dirbti, vaikai turėjo žinoti, kas yra kulisai, prožektorius, režisieriaus asistentas ir t. t., – pasakojo K. Andriuškaitė. – Stebiuosi vaikų drąsa ir labai jais didžiuojuosi – jie puikiai įsiliejo į profesionalų teatrą.“

Teatro mokytoja auklėtinius perleido režisieriaus asistento globai, tad šalia iššūkio dirbti greta profesionalių aktorių vaikams teko priprasti ir prie naujo, kaip patys vadino, „mokytojo“. Tiesa, net jei spektaklyje šonais trynėsi su Dariumi Meškausku, Regina Šaltenyte, Giedriumi Savicku ir kitais žinomais aktoriais – vaikai to nesureikšmino.

„Jie tokio amžiaus, kai ne itin jaučia socialinius skirtumus – tai pamoka man, kaip tarp žmonių nestatyti barjerų, – vaikų bendravimu džiaugėsi K. Andriuškatė. – Vaikai į viską žiūri paprasčiau ir tai yra gerai. Pavyzdžiui, įsivaizdavau, kad pirmą kartą užlipę ant scenos vaikščios pagarbiai ant pirštų galų, bet ne – jie šokinėjo, lakstė, labai ekspresyviai matė savo aplinką.“

Vaikai po pamokų ir namų darbų rudenį kasdien lankė vakarines repeticijas, tai – didelis įsipareigojimas. „Pastebėjau jų laisvą buvimą erdvėje – aktorius ne vaidinti, o būti scenoje mokosi ne vienerius metus. Vaikams tai išeina lengvai, – stebėjosi jų mokytoja. – Jiems labai patiko buvimas scenoje, užbūrė teatras ir labai liūdėjo, kad spektaklio premjeros nebuvo galima rodyti gruodį, buvo net ašarų.“ Viskas priešakyje – „Varovų“ premjera numatoma pasibaigus karantinui ir pandemijai atlaisvinus gniaužtus.

Išlaisvinti stingstantį kūną

Iš pedagogų šeimos kilusi K. Andriuškaitė įvairaus amžiaus vaikus teatrinių įgūdžių moko jau apie septynerius metus. Jai teko dirbti tiek su kūdikiais, tiek su paaugliais. Juokdamasi pripažino, kad su tėčiu, taip pat teatro mokytoju, negali išsemti mylimos temos – pokalbiuose vien vaikai ir teatras.

„Jaučiu savo kaip mokytojos išskirtinumą – man labai patinka kūnas, jo specifika, plastika, – pasakojo K. Andriuškaitė. – Vaikai ypatingi, jų kūno kalba labai tiesioginė – ką galvoja, tą ir daro. Mano tikslas – leisti jiems laisvai, improvizuotai išreikšti save per kūną.“

Anot mokytojos, kūno galimybių išlaisvinimas svarbus šiuolaikinių technologijų vis labiau aprėpiamame gyvenime, „informacijos srautas labai didelis, tad nuolat prie ekrano palinkęs kūnas sukietėja – atrofuojasi pirštai, riečiasi nugara. Svarbu laisvinti, lavinti kūną“. Tam užsiėmimų metu skiriama daug dėmesio – atliekama mankšta, daug užduočių, pajungiančių kūną.

„Stengiuosi į vieną užsiėmimą sudėti tris dalykus: mankštą, scenos kalbą ir kūrybiškumą. Pratimai įvairūs. Smagu, kai vaikai sako, kad žaidžiame. Man tai – didžiausia dovana, vaikai patys nesupranta kad dirba kaip normalūs aktoriai. Daugelis tų pratimų iš mano aktorinės patirties“, – apie studijos veiklas pasakojo K. Andriuškaitė. Ji minėjo, kad laikosi nuostatos, jog vaikai yra jos fantazijos vedliai – jai tereikia nubrėžti tam tikras ribas. „Man patinka, kai vaikai mane veda savo fantazijos keliu. Nereikia egoistinių žaidimų, kad jie man vaidintų ar šoktų. Ne tai svarbiausia – mano tikslas ne muštruoti juos, bet atskleisti jų pačių kūrybiškumą“, – samprotavo teatro mokytoja.

Studijoje kurdama darnią atmosferą K. Andriuškaitė daug dėmesio skiria vaikų asmenybėms, stengiasi pastebėti kiekvieno savybes, rasti tinkamiausią bendravimo būdą: „Esu pasirašiusi kiekvieno vaiko psichologinį portretą, prieš pamokas kartais juos paskaitau. Vienas – tikslesnis, kitas turi daugiau kompleksų, dar kitas fantazuoja be ribų.“

K. Andriuškaitės nuomone, svarbu, kad teatro studijos užsiėmimai vyksta pačiame teatre. Tokiu būdu patalpos ir žmonės jose tampa patirties dalimi, „ilgai ruošėmės pirmam užlipimai ant scenos, nuteikiau vaikus, kad tai aktoriaus šventovė. Labai motyvuoja galimybė pamatyti tiek daug įvairių teatro erdvių, sutikti aktorius ir kitus žmones, dirbančius teatre“.

Didžiausias turtas – kūrybiškumas

K. Andriuškaitė pabrėžė, kad kūrybiškumo lavinimas jai atrodo svarbus ruošiant vaiką gyvenimui. „Svarbiausia šiandienos technologija – kūrybiškumas. Nesvarbu, kokią profesiją pasirenka žmogus, jam reikia kūrybos. Kas yra matematinio sprendimo paieška? Loginis mąstymas pritaikant fantaziją. Man keista, kad iki šiol mokyklose nėra pamokos kūrybiškumui plačiausia prasme“, – svarstė teatro mokytoja.

Jos žodžiais, visi teatro studijoje mokomi dalykai praverčia gyvenime. Nuo drąsos laisvai reikšti save iki oratorystės ir gebėjimo atpažinti bei įvardinti savo emocijas. „Sakau vaikams, kad mes esame kaip medžiai, o emocijos yra kaip debesys. Stebime, kaip jos sklendžia virš mūsų, bet neturime savęs su jomis tapatinti“, – apie vieną iš su vaikais taikomų kūrybiškų būdų valdyti save pasakojo K. Andriuškaitė. Anot jos, su kiekvienu vaidmeniu gilėja vaikų emocinis intelektas – sėkmingam gyvenimui būtinas gebėjimas pažinti save ir aplinkinius, mokėjimas suprasti ir valdyti savo emocijas.

„Įvairiomis užduotimis stengiuosi vaikus nutolinti nuo pačių savęs, kad jie rastų kuo įdomesnių savo spalvų. Neįprastos kūno konfigūracijos, veido išraiškos – siekiu laisvo savęs reiškimo. Suaugę kritikuojame save, nešiojame kažkokį šarvą, nuolat save slegiame. Liūdna tai pamatyti vaikų akyse. Jų pasaulis pilnas ryškių gražių spalvų, stengiuosi atsikratyti kritikos ir vertinimo. Lengva pasakyti sau, kad neišeis, nemoku – tai žalingi proto žaidimai, nuo vaikystės statomi barjerai. Reikia išmokti savęs nestabdyti“, – K. Andriuškaitė akcentavo, kad teatro studijoje pirmiausia siekia padėti vaikams pažinti save, kurti saviraiškai ir kūrybai atvirą erdvę, padėti peržengti asmenybės augimą varžančias ribas.

Kartais teatro naudą galima pamatyti labai greitai – vienos iš studijos auklėtinių mama aktorei džiaugėsi, kad pradėjusi lankyti teatro studiją jos dukra ėmė labai laisvai ir aiškiai reikštis.

Kova su karantino įtampomis

Karantino metu teatro studijos nariai susitinka virtualiai – kiekvienas iš savo namų. Kaip ir suaugusiesiems, vaikams šis laikotarpis yra sunkus. „Karantino metu daugiau emocinių šuolių, neprognozuojamų, nevaldomų – vieną minutę linksma, kitą – liūdna, – pasakojo K. Andriuškaitė. – Mokau, kad svarbu nesusitapatinti su emocijomis. Mokėti jas atpažinti ir įvardinti, išbūti ir paleisti. Žinoti, kad nėra blogų emocijų. Džiaugiuosi, kad vaikų žodynas nuolat plečiasi – nėra tik „liūdna“ ar „linksma“. Sako, kad yra „pasimetę“, „nustebę“.

Pasak K. Andriuškaitės, virtuali erdvė apsunkina bendro buvimo pojūčio kūrimą, „pirmą pusmetį skyriau grupės formavimui, norėjau suburti labai gražiai bendraujančių draugų būrį, kad jie norėtų susitikti, mokėtų vienas kitam pasakyti gražų žodį. Darėme ir judesio, ir scenos kalbos užduotis, bet viską labai švelniai moviau ant bendrystės, draugystės, tarpusavio palaikymo. Karantinas labai nedėkingas, negalime būti kartu“.

Susitikę teatre mokiniai būdavo, mokytojos žodžiais, vienijančioje ir teatro magija persmelktoje vietoje, tuo metu virtualūs pasimatymai apsunkina bendros atmosferos pajautimą. „Visi jie atskirai, savo kambariuose, ir jaučiasi ryškus kiekvieno vaiko tos dienos emocinis būvis. Ir jei vienas liūdnesnis – jį sunku įtraukti į bendrą žaidimą, grupės buvimą. Sunku suvaldyti emocinį balansą“, – apgailestavo mokytoja. Karantino metu daugiau dėmesio skiriama sėslesnėms veikloms, pavyzdžiui, scenos kalbos pratimams.

Kaip netikėtą karantino laikotarpio galimybę K. Andriuškaitė išskyrė namų erdvę, „kai susitikdavome gyvai, prašydavau kai kurias užduotis pabandyti pažaisti namuose, transplantuoti kūrybos erdvę į namus, nes kurti galima visur. Stengiuosi parodyti, kad bet kas gali būti panaudota kūrybiškai, kad net pažįstami, dažnai matomi daiktai gali atgyti kitaip“.

Užsidarymo laikotarpiu vaikams svarbu pasimatyti, pajusti ryšį, kad ir virtualiai – studija yra viena iš oazių, kur galima be įtampos pabūti, kurti kartu su bendraminčiais.

Užsidarius baseinams, sporto klubams, šokių būreliams, vaikai daugiau laiko leidžia namuose, jų gyvenimo būdas tapo sėslus,  laisvalaikis dažniausiai praleidžiamas prie kompiuterių ar televizoriaus ekrano, užkandžiaujant ar besilepinant saldumynais. Dėl netinkamai parinkto ir per gausaus maisto vaikai ir paaugliai priauga nereikalingo svorio, kuris ilgainiui gali sukelti rimtų sveikatos problemų.

Trūksta sveikos mitybos įgūdžių

Vaiko teisių gynėjai, dirbdami su šeimomis, pastebėjo, kad nereto vaiko skruostukai per šias savaites tapo gerokai putlesni, šeimose valgoma daug vadinamojo greito maisto – picos, kibinų, mėsainių, dažnai vaikams neribojami saldumynai.

,,Pastebėjome, kad šeimose trūksta mitybos kultūros ir sveiko gyvenimo būdo įgūdžių. Iki karantino, laikantis darbo ir mokymosi ritmo, kuomet tai vyko ne namie, buvo įprasta pusryčiauti, pietauti, vakarieniauti vieną kartą. Vaikai pajudėdavo per pertraukas, nebuvo jokių užkandžių per pamokas. Dabar, kai daugelis visai dienai lieka namie prie kompiuterių, šalia padėta lėkštė su maistu – įprastas dalykas. Kai įtemptai mąstai, atlieki užduotis, tai yra rizika, kad net nejausi, kaip per valandą suvalgysi kelių dienų saldumynų ir užkandžių atsargas“, - savo pastebėjimais dalinasi Telšių apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyresnioji patarėja Gintarė Noliūtė.

Pasak specialistės, natūralu, kad vaikams nerūpi sveika mityba, jie negalvoja apie netinkamų produktų įtaką sveikatai, tačiau apie tai reikėtų pagalvoti tėvams.

Gydytoja dietologė Kristina Jasmontienė išskiria tris pagrindines virškinimo sutrikimų ir vaikų nutukimo priežastis, bei pataria kaip to išvengti:

1. Pakitusi rutina ir emocijų reguliavimas maistu. „Karantino metu pasikeitusi dienos tvarka atsiliepia tiek dideliam, tiek mažam. Pakinta tvarka, dažniau užkandžiaujama, dažnai nesąmoningai (dirbant prie kompiuterio ar televizoriaus), praleidžiami pagrindiniai dienos valgymai, gausiau valgoma vėlai vakare jau po visų užsiėmimų ir veiklų“, – pastebi gydytoja K. Jasmontienė.

Jos nuomone, suvartojamo maisto kiekis didėja ir jo turinys keičiasi ne tik dėl sėdėjimo namuose, bet ir dėl neapibrėžtumo, baimės, nerimo, vienatvės, neturėjimo ką veikti – tai jausmai, kuriuos ne vienas malšina maistu. Pramoginiu maistu – saldumynais, sūriais, riebiais užkandžiais, vaisvandeniais, kad nors kuo save nudžiugintų, apdovanotų už išgyvenamus sunkumus. Todėl, pasak specialistės, daugėja skundų dėl pakitusių kūno formų bei virškinimo sutrikimų.

Koks galimas šios problemos sprendimo būdas?

„Suplanuota dienotvarkė vaikui – pusryčių, pietų, vakarienės, užkandžių laikas, poilsio, darbo režimas. Būtina nustatyti tinkamą vaiko miego trukmę. Dažnai karantinas traktuojamas kaip pusiau atostogos, kuomet vaikai vėliau gula, o tai taip pat turi reikšmės ne tik mokymosi kokybei, bet ir maisto pasirinkimui“, – sako K. Jasmontienė.

Pasak pašnekovės, labai gerai, jei meniu aptariamas iš anksto, o pirkinių krepšeliu pasirūpinama pagal sudarytą meniu. Taip krepšelyje atsiras mažiau spontaniškų, sveikatai nepalankių pasirinkimų.

„Racione turėtų vyrauti sveikatai palankūs produktai: šviežiai ruoštas, tinkamai gamintas, įvairus ir subalansuotas maistas. Reikia vengti geriamo cukraus: įvairių limonadų, vaisvandenių, kitų gėrimų su papildomu cukrumi. Atsigėrimui labai tinka vanduo, arbata“, – teigia K. Jasmontienė.

Pasak specialistės, pramoginiam maistui šeimoje, kartu visiems susitarus, turėtų būti nustatomos ribos. Jos turi galioti visai šeimai, tiek suaugusiems, tiek vaikams. Pavyzdžiui: desertas – tik šeštadienį ir panašiai. Svarbu suplanuoti tai, kaip pramogą, pasimėgauti ir pajausti malonumą ragaujant.

2. Sumažėjęs ir dėl to nepakankamas fizinis aktyvumas. „Vaikams iki 18 metų rekomenduojama kasdien būti fiziškai aktyviems bent valandą per dieną. Visuomenės sveikatos tyrimai rodo, kad nepakankamai judrių vaikų yra labai daug ir tas procentas tik didėja. Dėl ekstremalios situacijos nelikus galimybės lankyti sporto būrelius, fizinio aktyvumo dar sumažėjo, o tėvai pastebi jog nemėgstantiems judėti vaikams tai tampa papildomu pasiteisinimu nejudėti“, – sako K. Jasmontienė.

Kokią išeitį siūlo gydytoja dietologė?

Gydytojos dietologės K. Jasmontienės teigimu, visiems būtinas fizinis aktyvumas, o vaikams – bent 60 minučių per dieną, net ir karantino metu. Tam puikiai tiks sniego pramogos, vaikščiojimas gamtoje, nuotolinės treniruotės ir kiti aktyvūs užsiėmimai. Būtų idealu, jei į šią veiklą įsitrauktų visa šeima.

3. Neskiriama laiko maisto ruošimui

„Kai klesti maisto tiekimo į namus paslauga, didelis pasirinkimas į namus atvežamų patiekalų ir užkandžių tampa ypatingai patrauklu ir patogu šeimai. Ši paslauga ypač patogi tuomet, kai tėvai užimti nuotoliniais darbais, o maisto gaminimas niekada nebuvo šeimos įprotis. Galimybė greitai gauti skanaus ir sotaus maisto tampa išsigelbėjimu, bet tuo pačiu tai dar viena priežastis svorio didėjimui“, – pastebi K. Jasmontienė

Kas padėtų šioje situacijoje?

„Užimtiems tėvams labai naudinga maistą pasiruošti iš anksto, pavyzdžiui, iš vakaro užmerkti pilno grūdo kruopas rytinei košei, pasiruošti mėsą ar žuvį pietums iš ryto, kad, atėjus laikui, beliktų tik įdėti į orkaitę. Toks išdėliojimas sutaupo daug laiko“, –  pataria K. Jasmontienė.

Specialistė priduria, kad teisingiausia vaikus mokyti ne žodžiais, o teigiamu pavyzdžiu, todėl sveikos mitybos ir fizinio aktyvumo visų pirmiausia turėtų laikytis tėvai.

Surūdijusią granatą netoli vieno kaimo šiaurės vakarinio Pešavaro miesto pakraštyje žaisdami rado keturi broliai ir jų kaimynas.

„Vaikai iš pradžių žaidė su ja, o vėliau trenkė akmeniu, todėl ji sprogo“, – naujienų agentūrai AFP sakė vietos aukšto rango policijos pareigūnas Mansooras Amanas.

Vietos policijos pareigūnas Azizas ur Rehmanas patvirtino aukų skaičių.

Su užsilikusiais nepanaudotais šaudmenimis susijusių nelaimingų atsitikimų Pakistano šiaurės vakaruose įvyksta neretai.

Seni minosvaidžių ir kitų artilerijos pabūklų sviediniai bei kiti nepanaudoti šaudmenys dažnai kontrabanda gabenami į šalį iš Afganistano. Dalis šios ginkluotės užsilikusi dar per 9-ojo dešimtmečio karą su Sovietų Sąjunga.

Rajonas, kur įvyko vėliausias incidentas, anksčiau buvo kovos su talibais centras, kur prieš islamistus kovotojus nusistatę vietos gyventojai formuodavo ginkluotas savisaugos grupes.

Pernai penki žmonės žuvo sprogus senam minosvaidžio sviediniui, kurį mėginta supjaustyti kaip metalo laužą vienoje įmonėje.

– Viešojoje erdvėje daug kalbama ir rašoma apie tai, kaip šį nelengvą laiką išgyventi suaugusiesiems, kaip pasirūpinti mažiausiaisiais, o paaugliai kažkodėl pamirštami. Bet juk ir jiems reikia pagalbos?

– Ši situacija paaugliams kelia ne mažesnius nerimo, baimės ar diskomforto jausmus nei suaugusiesiems. Skirtingo amžiaus žmonės susiduria su skirtingais sunkumais. Vienokius sunkumus išgyvena ikimokyklinukai, kurie yra kartu su tėvais namuose ir nori jų dėmesio, bet mato savo tėvus dirbančius, – tokius pasiekiamus ir kartu nepasiekiamus. Vyresnio amžiaus žmonės susiduria su kitais sunkumais, kai turi atsiriboti nuo kontaktų su aplinkiniais, galbūt negali patys aplankyti ar būti aplankyti savo mylimų anūkų, vaikų, burtis į bendruomenines veiklas, jų raidai būdingas uždavinys perduoti savo gyvenimiškąją patirtį yra apribotas. Tikrai nemenkų sunkumų patiria ir paaugliai. Tad visiems svarbu būti supratingiems, empatiškiems vieni kitiems.

– Ar teisingas požiūris, kad nereikia išradinėti dviračio: paaugliams galioja tie patys patarimai, kaip ir suaugusiesiems, nes jie – tiesiog mažesni suaugusieji? Ar vis dėlto čia kyla specifinių problemų?

– Patarimai, dalijami suaugusiesiems, paaugliams ir tinka, ir kartu netinka. Tikrai labai gerą sąvoką paminėjote – mažesni suaugusieji. Taip nėra. Paauglystė yra tarpinis laikotarpis, kuriame iš vaikystės žengiama į suaugystę.

Šiam laikotarpiui būdingas intensyvus fizinis bei lytinis brendimas ir dideli nervų sistemos pokyčiai. Dėl to tas paauglystės laikotarpis dažnai pačiam paaugliui nėra lengvas net ir ne karantino laikotarpiu, nes paauglio organizme vykstantys pokyčiai reikalauja daug energijos.

Šio jauno asmens vienas iš raidos uždavinių yra noras tapti nepriklausomam, po truputį pradėti atsiskirti nuo tėvų ir kitų suaugusiųjų. Taip pat šiuo laikotarpiu labai svarbi savo vertės tema – paaugliai išgyvena dėl savo išvaizdos, gebėjimų, lygina save su kitais, nori jaustis galintys, sugebantys. Labai svarbų vaidmenį paauglio gyvenime vaidina draugai, bendraamžiai, priklausymas jų grupei ir jų vertybės, santykių kūrimo temos tiek su ta pačia, tiek su priešinga lytimi, vis labiau svarbios tampa ateities, tapatumo temos.

Matant, kad paaugliui kyla daug nerimo ir sunku su juo susitvarkyti, reikia parodyti, kad jis nėra vienas ir gali kreiptis į suaugusiuosius. Kalbėjimasis apie tai, kas vyksta, padeda mažinti nerimą.

Karantino laikotarpiu raida nesustoja, tik atsiranda daug įvairių apsunkinimų. Tikrai sunku būti bendraamžių grupės dalimi, kai karantinas ir visi laiką leidžia namuose. Smagu, kad yra galimybė bendrauti nuotoliniu būdu, tačiau tai neatstoja gyvo bendravimo.

– Kuo paaugliams pavojingas nuolatinis stresas ir įtampa? Ar tai gali sukelti rimtesnių sveikatos ar psichologinių problemų?

– Nors, rodos, apie virusą žinome daugiau ir karantininė situacija mums jau žinoma, kalbant apie dabartinę situaciją tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje, stebimas visuomenės nuovargis, susierzinimas ir padidėjęs, kartu ir užsitęsęs nerimas.

Jis gali reikštis labai įvairiomis formomis, tokiomis kaip didžiulė įtampa, padidėjęs dirglumas, pasikeitęs elgesys, suprastėję mokymosi rezultatai. Iki tol neturėjęs sunkumų ilgesnį laiką dirbti paauglys staiga tampa išsiblaškęs, jam sunku susikaupti, atlikti užduotis, kurias seniau galėdavo ir mėgdavo atlikti, pabaigti veiklas iki galo. Paauglys gali tapti judresnis arba kaip tik, atvirkščiai, pasyvesnis, apatiškesnis. Gali justi įvairius somatinius skausmus (galvos, pilvo, apskritai kūno skausmus).

Tad rekomenduojama stebėti paauglio apetitą, miegą, elgesio pokyčius tiek šeimoje, tiek su bendraamžiais, bendrą energijos lygį. Užsitęsęs nerimas gali vesti prie paauglio didesnio nepasitenkinimo jausmo, kai jis pats nežino, kas jam netinka. Šalia to išryškėja ir kitos emocijos – pyktis, liūdesys, kurios gali būti stipriau išreikštos.

Kartais paauglių elgesys gali keistis į priešingą pusę ir išoriškai galime matyti prieštaraujantį elgesį, kai nepaisoma bendrų taisyklių, pavojai neigiami, ignoruojami. Patiriama stipri baimė gali sukelti pavojaus neigimą.

Liūdesį skatina ir tai, kad paauglys neteko tikrai daug jam svarbių dalykų: negali išvykti atostogų, aplankyti artimų žmonių, susitikti su draugais, lankyti popamokinės veiklos, atšvęsti gimtadienio su draugais.

Ilgai išliekantis padidėjęs nerimas gali tapti rimtesnių sunkumų priežastimi. Pats nerimas yra stipri emocija, kuri yra naudinga, jei patiriama trumpą laiką. Nerimas – tai instinktyvus organizmo atsakas į išorinę grėsmę, kai visas organizmas aktyvuojamas išgyventi (išsiskiria adrenalinas, pradeda smarkiau plakti širdis, padažnėja kvėpavimas, padidėja kraujospūdis, dėl to daugiau kraujo patenka į raumenis ir jie paruošiami veikti). Tačiau jeigu nerimas užsitęsia, jis sekina mūsų organizmą, o dėl to gali pasireikšti panikos priepuoliai, depresijai, nerimo sutrikimams būdingi simptomai, gali atsirasti save žalojantis elgesys.

Danguolė Švedavičienė. Asmeninio arch.nuotr.

– Paaugliai dažniausiai nelinkę kalbėti apie savo savijautą, baimes. Kaip jiems padėti nerimą ir baimes įveikti?

– Kiekvienas mūsų turime savitus būdus reaguoti į stresines situacijas. Jeigu pastebite, kad paauglys labai nerimauja, yra prislėgtas, jei kyla savęs nuvertinimo minčių, skundžiasi, kad yra vienišas, patiria patyčias ar nepriėmimą, svarbu kalbėtis. Jei situacija, padedant artimiesiems, nesikeičia, reikia kreiptis pagalbos į specialistus, nelaukiant, kol sunkumai įsisenės.

Šiuo metu labai svarbu kalbėtis tarpusavyje apie tai, kad normalu nerimauti, jaudintis, pykti ir išgyventi chaotiškus jausmus. Matant, kad paaugliui kyla daug nerimo ir sunku su juo susitvarkyti, reikia parodyti, kad jis nėra vienas ir gali kreiptis į suaugusiuosius. Kalbėjimasis apie tai, kas vyksta, padeda mažinti nerimą. Paaugliai yra pajėgūs kalbėtis apie virusą ir priimti šios situacijos neapibrėžtumą.

Tėvams svarbu suprasti, kad paaugliai gali jaustis panašiai kaip jie patys arba visiškai kitaip. Tai, kas suaugusiajam gali atrodyti smulkmena, dėl ko nereikia išgyventi, pykti ar liūdėti, paaugliui gali kelti stiprius frustracijos jausmus. Svarbu galvoti apie tai, kaip paauglys gali jaustis, kas tokiai jo savijautai galėjo turėti poveikį, kaip jūs, tėvai, galite jam padėti.

Ir dar – paauglių savijauta siejasi ir su artimųjų savijauta. Paauglių tėvai turėtų nepamiršti patys savimi pasirūpinti. Tėvų rūpinimasis savimi, savo fizine ir emocine sveikata teikia saugumo vaikams ir kartu moko patį paauglį, kaip galima įveikti kylančius sunkumus. Jei mes mokysime paauglį, kaip tvarkytis su sunkumais, bet patys to netaikysime savo kasdienybėje, vargu ar tai turės kažkokią vertę.

Svarbu šeimoje aptarti būsimus planus, o žinant apie kažkokius planų pasikeitimus, kuo anksčiau pranešti tai paaugliui – aiškumas suteikia saugumo. Paaugliams kalbėtis yra lengviau, kai kartu užsiimama bendra veikla (gaminant maistą, vedžiojant šunį ir pan.). Svarbu kalbėtis apie situaciją, diskutuoti, aptarti, kokios taisyklės šiuo metu galioja, kokių saugumo priemonių turime laikytis. Čia vėlgi, pasikartosiu, svarbu suaugusiesiems rodyti pavyzdį savo atžaloms: jei patys nesilaikote šalyje nustatytų taisyklių, nesitikėkite, kad jų laikysis ir jūsų atžala. Paaugliai vertina jūsų žodžiu sakomą informaciją ir elgesį. Matydami, kaip patys tėvai tvarkosi su kylančiais sunkumais, jie daug lengviau pritaiko tai ir savo gyvenime.

– Pastarojo meto tikrovė – nuotolinis mokymasis. Vienus paauglius džiugina faktas, kad nereikia eiti į mokyklą, kitiems sunku adaptuotis, prisitaikyti prie naujos tvarkos, pasikeitusių sąlygų, o ir technologijos toli gražu ne kiekvienam lengvai perprantamas dalykas. Tai gali daryti įtaką mokymosi rezultatams? Kuo čia suaugusieji: tėvai, pedagogai – gali vaikui padėti?

– Šiuo metu visi susiduriame su iššūkiais. Nuotolinis mokymasis ir kartu nuotolinis darbas kiekvieną paveikia skirtingai. Vienos šeimos galimybę būti daugiau laiko kartu mato kaip progą stiprinti tarpusavio santykius, geriau pažinti vienas kitą. Kitose šeimose galbūt kyla daugiau tarpusavio santykių sunkumų ir buvimas ilgą laiką kartu sunkumus dar labiau paaštrina. Tad labai svarbi tampa ir kiekvieno iš namiškių turima sava fizinė erdvė, priemonės nuotoliniam darbui.

Mokymąsi nuotoliniu būdu mokiniai išbandė jau pirmojo karantino metu. Daliai moksleivių patinka mokytis iš namų. Tai dažnai būna susiję su socialiniais sunkumais, kai socialinės situacijos kelia didesnį nerimą, arba dėl kažkokios skaudžios patirties mokykloje, pavyzdžiui, buvusių patyčių. Džiuginti gali ir sutaupomas laisvas laikas, kai nereikia vykti į ugdymo įstaigą, galima ilgėliau pamiegoti.

Tačiau ne visiems paaugliams patinka nuotolinis mokymas, negalėti gyvai susitikti su draugais, dalyvauti popamokinėse veiklose. Mokantis nuotoliniu būdu namų aplinka dažnai būna blaškanti, atsiranda daug pagundų atsitraukti ir užsiimti kažkuo kitu, mažėja fizinis aktyvumas. Todėl tėvams ir mokytojams svarbu empatiškai suprasti paauglius ir pabandyti rasti tinkamų išeičių.

Ir mokykloms nėra lengva organizuoti darbą, kiekviena tvarkosi skirtingai. Dėl to kyla ir mokymosi proceso sunkumų: ne visos ugdymo įstaigos laikosi teikiamų rekomendacijų naudotis tik viena mokymosi platforma, mokiniai turi naudotis skirtingų pamokų metu skirtingomis mokymosi platformomis, į kurias reikia įkelti atliktas užduotis, dėl to kyla daug painiavos ir nepasitenkinimo. Daliai vaikų visa tai gali patikti, tačiau yra mokinių, kurie nebenori jungtis į pamokas, jiems sunku susistruktūruoti informaciją, atsekti, kurioje platformoje turėtų būti ateinančią valandą ir pan. Jausdami nepasitenkinimo ar nerimo jausmą, jei nespėja laiku prisijungti, jie renkasi visai nedalyvauti pamokose. Dėl visos šios sumaišties mokinių mokymosi pasiekimai tikrai gali kristi.

Tikrai sunku būti bendraamžių grupės dalimi, kai karantinas ir visi laiką leidžia namuose. Smagu, kad yra galimybė bendrauti nuotoliniu būdu, tačiau tai neatstoja gyvo bendravimo.

Mokantis nuotoliniu būdu ypač svarbus tampa turėti darbo vietą ir ją parengti darbui, kad būtų atskirtos erdvės, kuriose mokomasi ir kuriuose poilsiaujama. Svarbus kurti pasitikėjimu ir bendradarbiavimu grįstą aplinką, kurioje paauglys galėtų nebijoti ir drąsiai kreiptis pagalbos tiek į tėvus, tiek į mokytojus. Aktualus palaikyti ir fizinį aktyvumą, nes tai gerina tiek fizinę, tiek emocinę vaiko savijautą. Mokymo procese reikėtų skirti daugiau laiko užduotims atlikti, akcentuoti, kad normalu, jog tam pačiam mokymosi turiniui išmokti gali prireikti daugiau laiko.

– Ar šioje situacijoje tiktų teiginys, kad tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius?

– Matant, kad paaugliui kyla sunkumų, būtina reaguoti. Likęs vienas su savimi, be paramos, jis stipresnis netampa – tik išgyvena kažkokias skaudžias patirtis, kad turi pats tvarkytis su savo sunkumais, kas tikrai nėra lengva. Geresnis scenarijus klostosi tuomet, kai paauglys gauna patirtį, kad sunkumai gali būti įveikiami ir kad su kitų pagalba tai lengviau padaryti. O svarbiausia – žinoti, kad jis rūpi, yra matomas ir svarbus tiek savo bendraamžiams, tiek suaugusiesiems.

Pandemijos įtaka paaugliams

Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centro tyrėjų atlikto tyrimo duomenys parodė, kad keturi iš penkių paauglių dėl pandeminės situacijos susidūrė su mokymosi sunkumais, trys iš keturių tyrime dalyvavusių paauglių pažymėjo, kad jų laisvalaikio veikla sutriko, pusė iš tyrime dalyvavusių paauglių teigė, kad dėl karantininės situacijos patiria santykių su bendraamžiais sunkumų, kiek dažnesni santykių sunkumai ir šeimoje.

Nuo sausio visose pagrindinio šalies vaistinių tinklo „Eurovaistinė“ vaistinėse kviečiama prisidėti prie iniciatyvos „Niekieno vaikai“. Perkant bet kurį „Quixx“ produktą, 10 euro centų dovanojama savanoriams, kurie teikia emocinę paramą vienišiems vaikams ligoninėse.

Ligoninėje vieniši liekantys vaikai dažnai susiduria su liūdesiu, nerimu ir baime, karantino metu ši problema tampa dar aktualesnė. Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ plėtros vadovė Indrė Vileitė pasakoja, kad ši iniciatyva pradėta įgyvendinti nuo 2018 m. birželio ir iki šiol jau 385 vaikai ligoninėse neliko vieni.

„Vaikų emociniai poreikiai yra ne mažiau svarbūs nei fiziniai – net ir tada, kai siaučia pandemija. Vienatvė ir apleistumas sergančiam vaikui kelia liūdesį, nerimą ir baimę. Rūpestingas suaugęs žmogus šalia gali atliepti šiuos jausmus, išklausyti, nuraminti, mažam vaikui ar kūdikiui suteikti taip reikalingo fizinio kontakto, dėmesio – tuomet pagerėja vaikų miegas, jie patiria mažiau streso, jaučiasi svarbūs ir reikalingi, o tai turi įtakos ir bendram sveikimo progresui. Mūsų tikslas – kad nė vienas vaikais ligoninėje neliktų vienas“, – idėja dalinasi I. Vileitė.

Pasak jos, kiekviena, net ir mažiausia parama savanoriams reikalinga ir svarbi. „Eurovaistinė“  jau ne vienerius metus prisideda prie iniciatyvų, kurios padeda įveikti vienišumą. Dažnai kalbama apie tai, kad garbingo amžiaus žmonės yra vieniši, deja, tačiau su šia problema susiduria ir į ligonines patekę vaikai.

Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanoriai teikia emocinę paramą vaikams, likusiems be tėvų ar kitų teisėtų atstovų priežiūros ligoninėse. Tokiose situacijose dažniausiai atsiduria vaikai iš vaikų globos institucijų ar krizinių situacijų šeimose. Savanoriai būna su vienišais vaikais palatoje ir rūpinasi jais, kad suteiktų vaikams reikiamą emocinį palaikymą žaidžia, ramina, migdo, nešioja, guodžia, išklauso, padrąsina, moko naujų įgūdžių, palydi į procedūras. Savanoriai laiką su vaikais leidžia ne tik darbo metu, bet ir vakarais bei savaitgaliais, esant poreikiui – ir naktį.

Nuo sausio vykstančios iniciatyvos metu perkant bet kurį „Quixx“ produktą, 10 euro centų dovanojami savanoriams, kurie teikia emocinę paramą vienišiems vaikams ligoninėse.

„Tai tikrai labai populistinis siūlymas, labai retai praktikoje taikomas, o ten, kur buvo tokie bandymai, turėdavo tikrai ne teigiamos įtakos gimstamumui, o labai neigiamų šalutinių pasekmių. Kurį laiką Rusijoje tokia praktika vyravo ir buvo pastebėtas reiškinys, kai asocialios šeimos gimdydavo daugiau vaikų, kad padengtų savo skolas“, – Eltai teigė N. Mačiulis.

„Tai tikrai nėra gera priemonė socialinėms problemoms spręsti, nėra gera šeimos politika ir tikrai nėra gera demografinė politika“, – pridūrė jis.

Tai tikrai nėra gera priemonė socialinėms problemoms spręsti, nėra gera šeimos politika ir tikrai nėra gera demografinė politika.

Anot jo, tai reikėtų daryti per kryptingą socialinę paramą jau turinčioms vaikų šeimoms, taip pat per mokestines lengvatas.

„Tokiu būdu didesnę paramą gautų legaliai dirbantys ir uždirbantys asmenys ir išlaikantys daugiau vaikų“, – teigė N. Mačiulis.

Anot ekonomisto, siūlomai priemonei skirtas lėšas būtų galima panaudoti efektyviau.

„Akivaizdu, kad tai yra milžiniška suma. Tuos pinigus galima panaudoti ir kitų socialinių problemų sprendimui, to paties gimstamumo skatinimui arba paramai vaikams kitomis priemonėmis. Ne bandant paremti tuos, kurie tik gims kažkada kitais metais, bet žiūrint iš tiesų, kur yra socialinių problemų, kokios reikia finansinės paramos.

Su tokiais finansiniais ištekliais galima labai daug pasiekti, išspręsti daug socialinės atskirties, skurdo problemų, pasirūpinti vaikais, kurie dabar neturi tinkamo kokybiško maitinimo, priėjimo prie kokybiško išsilavinimo. Tai būtų labai aiški, kryptinga socialinė politika. Tai, kas yra siūloma, tai tik trumpalaikis efektas, kuris valstybėse, kuriose būdavo bandomas, sukurdavo daugiau socialinių problemų nei išspręsdavo jų“, – kalbėjo N. Mačiulis.

Siekiant paskatinti gimstamumą Lietuvoje, siūloma kiekvienam gimusiam vaikui skirti 250 bazinių socialinių išmokų dydžio vienkartinę išmoką vaikui, o tai sudarytų kitais metais 10 tūkst. eurų.

Tai numatančias Išmokų vaikams įstatymo pataisas įregistravo jas inicijavęs Seimo Darbo partijos frakcijos narys Antanas Guoga, šios frakcijos seniūnas Vigilijus Jukna, Seimo vicepirmininkas Andrius Mazuronis, šios frakcijos nariai Viktoras Fiodorovas, Vaida Giraitytė, Mindaugas Puidokas, Vytautas Gapšys, Aidas Gedvilas.

Jie tikisi, kad priėmus siūlomą projektą, pagerės Lietuvos demografinės situacija, padidės gimstamumas.

Pagal galiojantį Išmokų vaikams įstatymą, kiekvienam gimusiam vaikui skiriama 11 bazinių socialinių išmokų dydžio vienkartinė išmoka vaikui. Šiais metasi tai sudaro 429 eurus, o 2021 metais ši išmoka didės iki 440 eurų.

Tai numatančias Išmokų vaikams įstatymo pataisas įregistravo jas inicijavęs Seimo Darbo partijos frakcijos narys Antanas Guoga, šios frakcijos seniūnas Vigilijus Jukna, Seimo vicepirmininkas Andrius Mazuronis, šios frakcijos nariai Viktoras Fiodorovas, Vaida Giraitytė, Mindaugas Puidokas, Vytautas Gapšys, Aidas Gedvilas.

Jie tikisi, kad priėmus siūlomą projektą, pagerės Lietuvos demografinės situacija, padidės gimstamumas.

Projekto autoriai pastebi, kad per pastarąjį ketvirtį amžiaus Lietuvos demografinė raida labai pasikeitė, gyventojų skaičius sparčiai mažėja. Nors emigracijos mastai per pastaruosius kelerius metus sumažėjo, tačiau  Lietuva, anot „darbiečių“, yra tarp sparčiausiai ne tik Europoje, bet ir pasaulyje demografiškai nykstančių šalių.

Gimstamumas ir ilgesnė tikėtina gyvenimo trukmė keičia Lietuvos gyventojų amžiaus piramidę: sparčiai mažėja vaikų, jaunimo ir vidutinio amžiaus gyventojų.

„Gimstamumas ir ilgesnė tikėtina gyvenimo trukmė keičia Lietuvos gyventojų amžiaus piramidę: sparčiai mažėja vaikų, jaunimo ir vidutinio amžiaus gyventojų. Jungtinių Tautų reguliariai skelbiamos demografinės prognozės, įvertinančios, kaip keisis žemės gyventojų skaičius per kelis artimesnius ir tolimesnius dešimtmečius, „Financial Times“ (FT) išrikiavo 20 šalių, kuriose žmonių iki 2050 metų, vertinant procentais, labiausiai sumažės. Lietuva šiame sąraše užimą antrąją vietą“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.

Jame pažymima, kad Lietuvos gyventojų skaičius per 2010–2019 m. sumažėjo 347,8 tūkst. – daugiau nei dešimtadaliu.

„Mažėja darbingo amžiaus žmonių dalis Lietuvoje, o santykinis pensinio amžiaus žmonių skaičius – didėja. Artimiausiais dešimtmečiais vyresniojo amžiaus žmonių dalis, palyginti su visu gyventojų skaičiumi, labai padidės dėka išaugusio sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės, dėl plečiamo slaugos paslaugų spektro ir kt. Dėl to padidės našta darbingo amžiaus žmonėms, nes jie turės padengti socialines išlaidas, kad senėjanti visuomenė galėtų naudotis įvairiomis paslaugomis.

Labiausiai mažėjo ne tik darbingo amžiaus žmonių, bet ir 0–15 m. amžiaus gyventojų“, – pastebi projekto autoriai.

Jų teigimu, gimstamumas 2019 metais šalyje – 27,4 tūkst. kūdikių (iš jų Lietuvoje gimė 24,1 tūkst. (88,1 proc.), užsienio šalyse – 3,3 tūkst.), prieš 20 metų gimusių vaikų skaičius siekė 34 tūkst. 100.

Pasak A. Guogos, vaikų iki 15 metų skaičius per pastaruosius ketverius metus nemažėjo tik aštuoniose savivaldybėse iš šešiasdešimties, o jų gausėjo tik dviejuose didžiuosiuose miestuose – Vilniuje ir Klaipėdoje.  

Pagal galiojantį Išmokų vaikams įstatymą, kiekvienam gimusiam vaikui skiriama 11 bazinių socialinių išmokų dydžio vienkartinė išmoka vaikui. Šiais metai tai sudaro 429 eurus, o 2021 metais ši išmoka didės iki 440 eurų.

Kaip BNS sakė Santaros klinikų Komunikacijos tarnybos vadovė Jolanta Normantienė, pastačius naują korpusą nebus dubliuojama brangi diagnostikos ir gydymo įranga.

„Pastačius šį korpusą Vaikų ligoninės infrastruktūra iš esmės būtų sutelkta vienoje Santariškių gatvės pusėje: nebebus dubliuojamas intensyviosios terapijos ir priėmimo-skubios pagalbos skyriaus darbas, viename pastate bus įkurta ir bendra Vaikų konsultacijų poliklinika. Taip pat bus atskirti ambulatorinių ir stacionarinių ligonių srautai, patogiau išdėstytos diagnostinės tarnybos, gydytojų konsultantų kabinetai”, – BNS sakė J. Normantienė.

Trijų aukštų 9,8 tūkst. kv. metrų bendro ploto Pediatrijos korpuse numatoma įrengti 126 lovas.

Be to, šalia Vaikų ligoninės šiemet balandį pradėtas statyti ir 5,2 tūkst. kv. metrų bendro ploto Vaiko raidos centras – jį už 14,32 mln. eurų stato taip pat „Veikmės statyba“. Ateityje numatoma statyti dar vieną 6,5 tūkst. kv. metrų ploto pediatrijos korpusą. Jo rangovas kol kas nepasirinktas. 

Pasak J. Normantienės, ateityje visi pastatai turėtų būti sujungti požeminėmis ir antžeminėmis  jungtimis, kad pacientai saugiai ir greitai galėtų būti perkelti iš vieno klinikų korpuso į kitą.

Visa ligoninės plėtra finansuojama iš Valstybės investicijų programos ir Turto banko lėšų.