Geria ir nėštumo metu

Vos per vieną mėnesį Klaipėdoje nuskambėjo net keturi atvejai, kai su savo pačių vaikais moterys pasielgė labai žiauriai.

Kelios besilaukiančiosios nėštumo metu vartojo  alkoholį, o vienas kraujais plūstantis naujagimis pamestas prie darželio tvoros.

Apie "naujausią" girtutėlę gimdyvę pranešta praėjusį penktadienį, jos kraujyje rasta 2,8 promilės etilo alkoholio.

Po kelių savaičių gimdyti turinti 25 metų moteris į Klaipėdos universitetinę ligoninę atvežta iš Telšių.

Tarsi siaubo filme

Kūdikiu tarsi nereikalingu daiktu atsikračiusių ar net gyvybę atėmusių gimdytojų uostamiestyje buvo ne vienas.

Senieji klaipėdiečiai iki šiol prisimena dvi vaikžudystės istorijas, įvykusias tarybiniais metais.

Danėje, prie vadinamosios "fanerinės", kadaise aptiktas mažos mergytės kūnelis. Netruko paaiškėti, kad ją nuskandino motina. Dukra trukdė romanui su meilužiu. Moteris buvo nuteista dešimt metų kalėti, o vaiką palaidojo giminės ir kaimynai.

Kita kraupi istorija baigėsi kaltininko savižudybe. Tėvas plaktuku į galvas užmušė du savo vaikus ir pats pasikorė. Tokio jo poelgio motyvai liko nežinomi. Spėliota, kad vyras buvo praradęs sveiką nuovoką.

Dar vienas šiurpus incidentas nutiko 2000-ųjų gruodį. Vytauto gatvėje polietileno maišelyje rastas miręs naujagimis berniukas. Tąkart nustatyta, kad vaikas gimė negyvas septyniolikmetei.

Kitas kraupus įvykis visuomenę sukrėtė dar po kelerių metų. Tvenkinyje, netoli E.Balsio menų gimnazijos, aptiktas naujagimio lavonas.

Tačiau 2009-ųjų Motinos dieną įvykusios tragedijos klaipėdiečiai nepamirš dar ilgai.

Sausio 15-osios g. šalia daugiabučio, šiukšlių konteineryje, benamis rado du išmestus naujagimius. Paaiškėjo, kad tai dvynukai, kurių vienas galėjo gimti negyvas, o antrasis buvo sveikas, tačiau uždusintas motinos.

Dar vienas langelis neišgelbės?

Prieš porą savaičių Žardininkų mikrorajone likimo valiai paliktas naujagimis žmones privertė susimąstyti, galbūt mieste trūksta gyvybės langelių?

Šiuo metu vienintelis būdas moteriai būti neatpažintai ir sykiu saugioje aplinkoje palikti naujagimį – nuo 2009-ųjų veikiantis gyvybės langelis Klaipėdos universitetinėje ligoninėje.

Pasinaudoti šia paslauga pietinėje miesto pusėje, kur blogesnė kriminogeninė padėtis, galimybių nėra.

Veikiausiai reta moteris, iškart norinti atsikratyti kūdikiu ir paniškai bijanti viešumo, vežtų jį autobusu į kitą miesto galą.

Vis dėlto specialistai neįžvelgia poreikio įsteigti daugiau gyvybės langelių Klaipėdoje.

Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus atstovės Gretos Bliutaitės, šis klausimas neturėtų būti paskirtas vienos institucijos atsakomybei.

"Labiau būtų reikalinga švietimo programa, kuria visuomenės nariai nuo tam tikro amžiaus būtų supažindinami su lytiniu pasauliu, tėvyste ir jiems priskiriama atsakomybe už padarytus veiksmus. Žmones reikia šviesti tiek dėl apsaugos priemonių, tiek dėl to, kur kreiptis bei kokius veiksmus atlikti besilaukiant kūdikio ir pagimdžius", – komentavo G.Bliutaitė.

Gyvybės langelyje palieka retai

Per dešimtį metų Klaipėdos universitetinės ligoninės administruojamame gyvybės langelyje buvo rasti du naujagimiai.

Gyvybės langelyje veikia signalizacija, vos jį atvėrus užsidega šviesa ir pradedama šildyti.

Ligoninės personalas jau po minutės gauna signalą apie paliktą kūdikį.

Tačiau šia galimybe pasinaudoti linkusios ne visos gimdyvės. Kodėl moterys vaikus ryžtasi pasmerkti mirčiai, užuot palikusios juos gyvybės langelyje?

Medikai abejojo, kad gyvybės langeliai situaciją pakeistų.

"Per tiek metų sulaukėme tik kelių kūdikių. Nemanau, kad langelių reikia daugiau, nes paprasčiausiai nėra ką į juos dėti", – teigė Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis gydytojas Vinsas Janušonis.

Pasak vyriausiojo gydytojo, gyvybės langelio priežiūra daug išlaidų nereikalauja.

"Langelyje patiesta patalynė, padėtos būtiniausios priemonės. Jam išlaikyti skiriamos minimalios lėšos", – pridūrė V.Janušonis.

Įvaikina nuo 3 mėnesių

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovės G.Bliutaitės žodžiais, gyvybės langelyje radus kūdikį, pirmiausia sveikatos priežiūros įstaigoje patikrinama jo sveikatos būklė.

Kol vaikas bus apgyvendintas šeimoje, vaiko laikinoji globa nustatoma globos centre ar globos institucijoje, išskyrus tuos atvejus, kai vaikui yra būtinos sveikatos priežiūros paslaugos.

Jeigu gimdytojai nepalieka dokumentų iš sveikatos priežiūros įstaigos arba vaiko gimimo pažymėjimo, kurie leistų nustatyti motinos tapatybę, kviečiami teritorinės policijos įstaigos pareigūnai.

Teritorinis vaiko teisių apsaugos skyrius organizuoja vaiko gimimo registravimą ir per tris paras nuo radimo dienos pateikia pareiškimą Civilinės metrikacijos skyriui dėl gimimo įregistravimo – mažyliui suteikiamas vardas, pavardė, įrašoma medicininiais tyrimais nustatyta galima gimimo data.

"Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, gavusi informaciją apie gyvybės langelyje rastą vaiką, atsižvelgdama į geriausius vaiko interesus, parenka labiausiai jo poreikius atitinkančią įvaikintojų šeimą. Teritorinis vaiko teisių apsaugos skyrius, informuodamas šiuos asmenis apie galimybę globoti rastą kūdikį, įspėja, kad jį bus galima įvaikinti tik tada, kai mažyliui sueis trys mėnesiai", – aiškino tarnybos atstovė.

Vaiko tėvai turi teisę susigrąžinti vaiką, paliktą  gyvybės langelyje, iki teismo sprendimo dėl įvaikinimo įsiteisėjimo dienos.

Vaizdai draskė širdį

Per dešimtmetį, iki prasidedant globos namų pertvarkai, į Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namus pateko 298 globotiniai. Net 75 vaikus tėvai paliko vos gimusius.

Kūdikiai į globos įstaigą buvo perkelti tiesiai iš gimdymo namų.

Kiek mažylių per šį laikotarpį buvo diagnozuotas vaisiaus alkoholinis sindromas, duomenų nėra.

Tačiau, pasak Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorės Aušros Nikolajevienės, įstaigos darbuotojai ne kartą stebėjo, kokias kančias patiria abstinenciją išgyvenantys kūdikiai.

"Besilaukiančios moterys turėtų jausti atsakomybę ir visiškai atsisakyti minčių apie alkoholį. Mums tenka matyti sukrečiančių vaizdų. Pavyzdžiui, kaip kenčia trijų parų kūdikiai. Vaikai būna neramūs, dirglūs, nuolat verkia, netgi klykia, sunkiai užmiega tiek dieną, tiek naktį. Kūdikiai negali pasakyti, kad jaučiasi negerai, kad skauda. Apie savo kančias jie stengiasi pranešti susiriesdami, verkdami, muistydamiesi, nuolat sukiodami galvytę. Buvo atvejų, kai abstinencija tęsėsi net pusmetį", – prisiminė A.Nikolajevienė.

Pasak direktorės, moterys nesuvokia, jog, neatsisakydamos žalingų įpročių, negrįžtamai paveikia besivystantį vaisių.

Toks mąstymas lemia graudžias pasekmes.

"Kartais mamos teigia, kad per nėštumo laikotarpį alkoholio nevartojo, tik taurę alaus kasdien. Toks mąstymas lemia graudžias pasekmes", – liūdną tiesą konstatavo pašnekovė.

Vaikščioti pradėjo ketverių

Pasibaigus abstinencijos laikotarpiui, sveikatos sutrikimus kūdikiai jaučia ilgą laiką, o neretai ir visą gyvenimą.

Dažnais atvejais šiems vaikams nustatomas vaisiaus alkoholinis sindromas.

A.Nikolajevienė pasakojo, kad šiuo sindromu sergančių vaikų raida smarkiai atsilieka nuo bendraamžių.

"Turėjome vaikučių, kurie vaikščioti pradėjo tik sulaukę ketverių", – atskleidė direktorė.

Šie kūdikiai dažnai gimsta mažo svorio, užauga žemesnio ūgio, pirmaisiais mėnesiais vangiai reaguoja į aplinką.

Veido bruožai taip pat turi išskirtinių požymių – maža galva, plonesnė viršutinė lūpa, žema nosies nugarėlė.

Jiems augant bruožai kinta, tačiau atsilikimas lydi visą likusį gyvenimą.

Vaikai vėliau pradeda kalbėti, atpažinti artimus žmones, sukoncentruoti dėmesį, sudėtingiau socializuojasi.

Šeimas randa užsienyje

Pasak A.Nikolajevienės, itin sunkią negalią arba vaisiaus alkoholinį sindromą turinčius kūdikius lietuviai įsivaikina labai nenoriai.

Dažniausiai saugų prieglobstį vaikams suteikia užsieniečiai.

"Praktika parodė, kad vaikų su vaisiaus alkoholiniu sindromu lietuvių šeimos nenori. Juos auginti nėra paprasta. Vis dėlto užsieniečiai tokius mažylius įvaikinti sutinka kur kas dažniau. Pernai labai džiaugėmės, kai užsieniečių šeima ėmėsi globoti mergaitę. Iš įvaikinimo tarnybos sulaukiame atsiliepimų, kaip vaikams sekasi augti naujose šeimose. Matome, kaip vaikai keičiasi, su jais dirbama labai intensyviai, įtėviai stengiasi, kad vaikui suteiktų kuo geresnes gyvenimo sąlygas", – pasakojo direktorė.

Įvaikinti ir jau šeimose užaugę vaikai dažnai siunčia laiškus, sugrįžta aplankyti įstaigos darbuotojų, prisiminti gyvenimą Lietuvoje.

"Tuomet emocijų netrūksta. Kartu ir juokiamės, ir verkiame", – sakė direktorė.

Prieš kelerius metus prasidėjus pertvarkai, kuri tęsiasi iki šiol, abstinencijos kamuojami arba vaisiaus alkoholinį sindromą turintys naujagimiai į kūdikių namus nebepatenka. Jiems iškart ieškoma laikinųjų globėjų arba, jeigu tai įmanoma, stengiamasi šiuos vaikus sugrąžinti į šeimas.

Šiuo metu Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namuose gyvena 11 vaikų, turinčių itin rimtų sveikatos problemų.

Kai kuriuos vaikus retkarčiais aplanko tėvai, tačiau šventes mažieji dažniausiai sutinka globos namuose.

Kad sveikata neblogėtų, vaikus nuolat konsultuoja gydytojai, psichologai, kineziterapijos, ergoterapijos specialistai, logopedai, masažistai, dietistas. Šiuo metu labai reikalinga ir savanorių pagalba.

Už vaiką – 152 eurai

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistų pateiktais naujausiais duomenimis, uostamiestyje šiuo metu šeimose auga 141 paliktas vaikas, globos institucijose – 78, o vadinamosiose šeimynose – 19.

Laikinosios globos pagrindu šeimose yra 41 vaikas, globos institucijose – 18, globos centre – 3, šeimynose – 5 vaikai.

Kiekvienam vaikui, globojamam šeimoje, jo rūpybos laikotarpiu kas mėnesį mokama keturių bazinių socialinių išmokų dydžio išmoka, iš viso – 152 eurai.

Nuo 2020-ųjų pradžios numatoma, kad iš šeimos paimtą vaiką laikinai prižiūrintys giminaičiai ar kiti artimieji per mėnesį gaus 228 eurų išmoką.

Kaunietės Robertos Vaitekūnienės šeima, auginanti sergančią dukrą, ir kitos panašią negalią turinčių vaikų šeimos galės bent kiek lengviau atsikvėpti.

Jau anksčiau skelbėme, kad jos sulauks gausesnės pagalbos iš valstybės, kalbant apie gastrostomos priemones, medicininės paskirties mišinius ir kt. O praėjusią savaitę paaiškėjo, kad Kauno miesto savivaldybė nusprendė vaikų darželiuose teikti tokiems vaikams, kaip Robertos dukrytė, itin reikalingas slaugos paslaugas. Be tokių paslaugų mama negalėtų dirbti, net jeigu kuris nors darželis mergytę ir priimtų – dukrą maitinti turėtų ji pati, nes tai vyksta per gastrostomą.

R. Vaitekūnienė su dukryte

„Spec. darželį galėtume gauti, tačiau jie neteikia maitinimo per gastrostomą paslaugos“, – anksčiau portalui kauno.diena.lt yra pasakojusi R. Vaitekūnienė, mergytę užrašiusi į Kauno lopšelį-darželį „Spindulėlis“.

Savivaldybės atstovai teigė, kad jau nuspręsta, jog kai kuriose ikimokyklinio ugdymo įstaigose dirbs kvalifikuoti slaugos specialistai. Įstaigos galės pakviesti naujus auklėtinius, kai tik bus pritaikytos patalpos ir gauti reikiami leidimai –higienos pasai bei licencijos ambulatorinės slaugos teikimui.

„Kaunas sprendžia klausimus, kad neliktų jokių kliūčių ir bereikalingų formalumų vaikams patekti į ikimokyklinio ugdymo įstaigas, kuriose būtų užtikrintas būtinų slaugos procedūrų atlikimas“, – portalui kauno.diena.lt užtikrino Kauno miesto savivaldybės Sveikatos apsaugos skyriaus vedėja Renata Kudukytė-Gasperė.

Anot jos, neseniai Kauno miesto savivaldybėje organizuotas pasitarimas dėl šiuo metu veikiančių įstaigų pritaikymo tokius poreikius turinčių vaikučių priežiūrai ir ugdymui.

„Jo metu nuspręsta pritaikyti vieną įstaigą vaikams, kuriems reikalingos sudėtingesnės slaugos procedūros (maitinimas per gastrostomą, šlapimo pūslės kateterizavimas ir pan.) ir sudėtingesnė priežiūra. Dar keletą ikimokyklinio ugdymo įstaigų numatyta pritaikyti ne tokių sudėtingų slaugos procedūrų (pvz., laiku paduoti gydytojų paskirtus medikamentus ir pan.) poreikį turinčių vaikų ugdymui ir priežiūrai“, – komentavo R.Kudukytė-Gasperė.

Pasak jos, kūrybiškumo lavinimas vaikui padeda susipažinti su įvairiomis emocijomis ir jas išgyventi.

„Vaikų vaizduotę lavina įvairūs dalykai – įsivaizdavimas esant skirtingais personažais, pasakų skaitymas, vaidinimimai, maisto ragavimas, įvairių medžiagų atpažinimas užmerktomis akimis, gaminimas, problemų sprendimo užduotys. Ir atvirkščiai, kūrybiškumą slopina didelis kiekis žaislų. Geriau duokite vaikui dėžių, klijų, žirkles ir lipnią juostelę. Tuomet ir pamatysite, kokie vaikai kūrybiški ir kupini idėjų“, – akcentuoja moteris.

Ji sako, kad būna periodas, kai vaikai nori būti superherojais, tuomet svarbu leisti jiems būti tuo, kuo nori – princais ir princesėmis, šuneliais ar katytėmis. Pasak jos, reiktų padėti įsijausti, pavyzdžiui, į šuniuko vaidmenį, pakasyti pagurklį, „pavedžioti“, duoti „palakti“ vandens.

Būtent tėvų pastangos bendrauti, kalbėtis ir rodomas asmeninis pavyzdys padeda vaikams susitvarkyti su neigiamomis emocijomis, o jos gali kilti dėl įvairių priežasčių, nes jie dar tik mokosi gyventi. Pyktį gali sukelti situacijos, kuomet suaugusieji iš regos lauko patraukia išmaniuosius įrenginius, vaikas įsigeidžia kokio nors daikto, nenori eiti į darželį ar mokyklą.

„Jeigu mažyliai yra įpratę be apribojimų naudotis planšetiniu kompiuteriu, telefonu ar žiūrėti televizorių, kai tik patraukiame ekraną iš akių zonos, tuomet prasideda protestavimas decibelais. Kiti vaikai nebesugeba net valgyti, jeigu prieš akis nėra ekrano. Tam, kad nuramintų ir apsaugotų vaikus nuo neigiamų emocijų tėvai neretai puola į neviltį ir tiesiog jiems nusileidžia. Tai yra blogiausia, ką tėvai gali padaryti savo vaikams, nes auklėdami vaikus tokiu principu, skatina ne tik priklausomybę, tačiau ir supratimą, kad viską, ko užsigeidė – galima gauti šaukiant“, – teigia psichologė.

Išlieti emocijas galima ir per kūrybą, todėl čia nereikėtų vaikų varžyti. Jie gali piešti, lipdyti, šokti, sportuoti ar dainuoti. Jos teigimu, vaikams piešiant žalią dangų, ar violetinius grybus, jų nereiktų taisyti ir sakyti, kad iš tiesų dangus yra mėlynas, o violetinių grybų nebūna – svarbu leisti vaikams kūrybiškai priimti sprendimus, laisvai rinktis spalvas, formas ir medžiagas.

„Molio lipdymas, sportas, šokis, dainavimas ar kitos veiklos taip padeda išlieti emocijas. Nereikia bėgti nuo neigiamų emocijų, svarbu padėti vaikams jas išgyvnenti ir priimti. Jei mes stengsimės apsaugoti vaikus nuo bet kokios įtampos, nusivylimo, pykčio jie neišmoks tų jausų išgyventi, kuo anksčiau mes išmokome priimti įvairias emocijas, tuo stipresni ir ramesni jie tampa ateityje“, – teigia psichologė.

Po protrūkių darželiuose, NVSC informuoja, kaip išvengti salmoneliozės ikimokyklinėse įstaigose. 

Specialistai atkreipia dėmesį, kad protrūkiai gali kilti dėl maisto gamybos kryžminės taršos ir antrinio užteršimo galimybės, bei jau sergančių vaikų priėmimo į ikimokyklines įstaigas.

Salmoneliozė yra infekcinė liga, kurią sukelia Salmonella rūšies bakterijos ir pasireiškia tokiais simptomais kaip viduriavimas, karščiavimas, pilvo ir galvos skausmai, kurie dažniausiai pastebimi po 12 – 72 valandų nuo užsikrėtimo. Liga paprastai trunka 4 – 7 dienas ir daugelis pasveiksta be specifinio gydymo, tačiau kai kuriems ligoniams bakterijos iš žarnyno gali patekti į kraują bei kitus organus ir tokiu atveju negydant liga progresuoja.

Kaip užsikrečiama salmonelioze?

Dažniausiai salmonelioze užsikrečiama per gyvūninį maistą: paukštieną, kiaušinius, jautieną, kiaulieną. Nors bakterijos gali būti randamos žalioje mėsoje, paukštienoje, žaliuose kiaušiniuose, nepasterizuotame, nevirintame piene, tačiau, termiškai apdorojant šį maistą, salmonelės žūsta.

Siekiant išvengti kryžminės maisto taršos, nerekomenduojama tuo pačiu metu tvarkyti žalios mėsos ar vištienos ir gaminti patiekalus be terminio apdorojimo (įvairios mišrainės, šviežių daržovių salotos). Į sveiko žmogaus organizmą sukėlėjas patenka per burną su užterštu maistu, tačiau taip pat gali patekti ir per nešvarias rankas.

Rekomendacijos, kaip išvengti salmoneliozės:

Maistą gaminantiems specialistams atsakingai pasirinkti maistą, įvertinant galimo užteršimo riziką. Gaminimo metu užtikrinti, kad būtų pasiekta technologiškai reikalinga temperatūra gaminio viduje. Vartojimui paruoštus produktus laikyti šaldytuve. Užtikrinti, kad bus naudojami švarūs indai ir įrankiai. Rankos turi būti švarios. Per neplautas rankas, gali būti užteršiamas vartojimui paruoštas maistas, todėl rankas reikia plauti prieš pradedant ruošti, ruošiant, tiekiant ir prieš valgant maistą.

Ikimokyklinių įstaigų administracijai stebėti kolektyvą lankančių vaikų savijautą. Šių metų vasario, kovo, balandžio mėnesiais salmoneliozės protrūkiuose susirgusių vaikų epideminė kreivė, pagal ligonių susirgimų datas, rodo ne momentinę, o daugkartinę salmoneliozės sukėlėjo cirkuliaciją atskiruose kolektyvuose. Siekiant išvengti užkrečiamųjų ligų atsiradimo ir išplitimo kolektyvuose rizikos, būtina kiekvienoje įstaigoje užtikrinti vaikų priėmimo tvarkas, numatant priemones, kad kasdien priimami vaikai neturėtų užkrečiamųjų ligų ar kitų ūmių sveikatos sutrikimų požymių (karščiavimas, skausmas, viduriavimas, vėmimas, nežinomos kilmės bėrimo elementai).

Tėveliams didinti atsakomybę, kad po ligos vaikai nelankytų kolektyvo iki pilnai nebus užbaigtas gydymas ir nebus nustatyta, kad neišskiriamas, kaip pavyzdžiui, salmoneliozės sukėlėjas.

NVSC, bendradarbiaudamas su Kauno miesto savivaldybe, kreipėsi raštu į ikimokyklines ugdymo įstaigas, prašant informuoti apie įstaigose numatytas priemones, užtikrinančias, kad sergantys vaikai nebūtų priimami į kolektyvą.

Primename, kad portalui kauno.diena.lt pradėjus domėtis situacija dėl sergamumo sunkia žarnyno infekcine liga Kauno vaikų lopšelyje-darželyje „Pagrandukas“, paaiškėjo, kad kovą kitoje gydymo įstaigoje buvo taip pat užfiksuotas salmoneliozės protrūkis. Ten susirgo net 11 vaikų.

Pagal bendrą turimą informaciją, Kauno mieste šiais metais viso registruoti 39 atvejai, iš kurių 29 – susirgusių  vaikų. Kauno apskrityje 2019 metais iki balandžio 10 d. registruoti 48 salmoneliozės atvejai, iš kurių 32 vaikų ligos atvejai.

Dienos vizitą futbolo specialistas pradėjo susitikdamas su visais klubo treneriais ir administracija, vėliau vyko individualūs A. Skarbaliaus pokalbiai su kiekvienu treneriu. Tokie susitikimai vykstą bent kartą per tris mėnesius, jų metu specialistas ne tik vertina „Utenio“ trenerių darbą, tačiau ir atsako į jiems kylančius klausimus bei konsultuoja.

Praėjusio susitikimo metu viena svarbiausių A. Skarbaliaus užduočių buvo individualios akademijos auklėtinių pažangos stebėjimas.

„Treneriai tobulėja vizualizuodami savo žaidėjų pažangą - tai labai svarbu net mažiausiųjų vaikų grupėse, nes treneriai patys gali matyti kas pavyksta, o kur reikia daugiau pastangų, - pastebėjo A. Skarbalius. - Šiuo metu akademijoje vyksta kiekvieno žaidėjo profilio vertinimo tobulinimas, tai turėtų tapti įrankiu, padėsiančiu vertinti kiekvieno žaidėjo progresą. Su kiekvienu treneriu aptarėme jo kasdienį darbą pagal „Auri-Dohm“ programą, kas pavyksta, kas sekasi sunkiau. Bendrai vertinant - klubas eina į priekį ir tobulėja. Dabar didžiausią iššūkį aš matau tai, kad reikia išlaukti, kada užaugs savi vaikai ir galės žaisti pagrindinėje komandoje, šiuo metu jaunimui yra sudėtinga varžytis su vyrais“.

Vakare A. Skarbalius susitiko su FA „Utenis“ auklėtinių tėvais, su kuriais aptarė klubo ir akademijos tikslus bei „Auri-Dohm“ metodiką. Daug dėmesio buvo skirta vaikų vertinimo sistemai ir rezultatams. A. Skarbalius pristatė mokslininkų atliktus tyrimus, kuriais vadovaujasi visos pažangios užsienio šalių akademijos.

„Įrodyta, kad ugdant aukšto meistriškumo sportininkus, yra tam tikros periodizacijos. Tai reiškia, kad mažiausieji vaikai, iki 8-9 metų, ateina tam, kad pajaustų malonumą sportuodami - negalima išgąsdinti tokio amžiaus vaikų, o mokyti juos reikia atliekant tam tikrus techninius elementus, lavinančius motoriką, koordinaciją, - aiškino jis. - Iki 12 metų mes juos turime mokyti treniruotis, ateiti į treniruotes, norėti tobulėti. Nuo 12 iki 15 metų jie jau ateina treniruotis ir pradeda ryškiai tobulėti, po 15 metų mes jau norime rungtynėse matyti ką iki to amžiaus ištobulinome, iš 17-18 metų žaidėjų jau tikimės rezultato“.

A. Skarbalius papasakojo apie tyrimus, pagal kuriuos tais pačiais metais gimusių vaikų biologinio amžiaus skirtumai, kurie gali siekti net iki penkių metų. Greičiau fiziškai besivystantys, stipresni vaikai yra pranašesni, tačiau mažieji jų bendraamžiai gali turėti net didesnį, tik tuo metu dar neatskleistą potencialą. Todėl, pasak jo, treneriai turi tai pamatyti, todėl ir yra skiriamas dėmesys periodizacijai bei individualiam ugdymui.

Specialistas pabrėžė, kad ir tėvai neturėtų tikėdamiesi išauginti žvaigždę sukurti spaudimo, formuoti vaikų supratimo, kad jiems kažkas pavyko arba nepasisekė tik žvelgdami į rungtynių rezultatą - daug svarbesnės kiekvieno jauno žaidėjo mikropergalės, tai, ką jis geriau negu ankstesnių rungtynių metu, negu galutinis rezultatas.

„Neatimkime iš vaikų džiaugsmo sportuoti, - kvietė A. Skarbalius. - Svarbiausias tikslas - ugdyti asmenybę, sportas padeda ugdyti daug svarbių savybių: komandinę dvasią, discipliną, ryžtą nepasiduoti ir daug kitų, o taip pat žmogų pratina prie sporto, skatina rinktis aktyvų gyvenimo būdą, socializuotis. Tik po to, perėjęs visus ugdymo etapus, jei žmogus turi gebėjimų, jis gali individualiai tobulėti ir tapti taip vadinamu inteligentišku žaidėju“.

„Ketvirto vaiko pradėjau norėti iš karto, susilaukusi trečio. Toks buvo mano vidinis noras. Tikiu, vaikai neateina iš niekur, jie ateina pas tave su savo misija, užminimu. Tai laiškas iš Dievo, tai aš jutau ir norėjau savo ketvirto vaikelio”, – kalba daugiavaikė mama.

Beata prisipažįsta, jog ją erzina stereotipinis mąstymas, jog kūdikis esąs didelis vargas, bemiegės naktys ir jokio laiko sau. Tiek, kiek sugeba spėti ši daugiavaikė mama, nepadaro ir po vieną atžalą auginančios šeimos. Žinoma laidų vedėja, žvelgdama į kūdikio auginimo rutiną, nė kiek nesureikšmina sunkumų, nes turi savų metodų: „Visų pirma, niekada nebuvo tokio dalyko kaip bemiegė naktis. Bent jau mano vaikų auginimo karjeroje, net jeigu ir buvo kažkokių sunkumų, kurių visuomet yra, bet jie tokie momentiniai, tai toks blyksnis visame mūsų gyvenime, kad tikrai neverta susikoncentruoti ir galvoti, kaip čia sunku ir kaip noriu, kad tai kuo greičiau pasibaigtų.”

Vaikai neateina iš niekur, jie ateina pas tave su savo misija, užminimu.

Gebėjimas mėgautis motinyste Beatai pavyksta ir dabar ji tik nori, kad jos mažieji sūnūs neaugtų taip greitai. Ir nors dar vienu nariu pagausėjusi šeima teikia begalę džiaugsmo ir panardina į laimės burbulą, kuriame prisipažįsta gyvenanti Beata, vis dėlto daug vaikų – daug išlaidų. Ir nors žinoma moteris turi sėkmingus verslus, o vaikus išgalėtų lepinti, švaistūnių kategorijai ji savęs nepriskiria ir biudžetą planuoja sumaniai ir atsakingai.

„Džiaugiuosi, kad, pavyzdžiui, net ir mano ketvirtas vaikas naudojasi tais pačiais daiktais, kuriuos pirkau ir kuriuos naudojo, tarkim, Izabelė. Turiu tą pačią automobilinę kėdutę, kurioje augo mano sesers vaikai, naudoju tą patį vežimą. Jis buvo pirma didelė investicija, kai nupirkome Izabelei, kuris tikrai labai brangiai kainavo. Buvo itin madingas Londone. Tie pinigai, kuriuos mes išleidome prieš 12 metų Londone, jie savo atidirbo, – pasakoja Beata. – Su tuo pačiu vežimu užaugo Izabelė, Jurgis, mano sesers abu vaikai, draugės mergytė, dar Hariuką su tuo vežimu pavežiojom. Ir kadangi jau truputėlį ir Danukas buvo jame, dabar atidaviau draugei, kolegei.”

Jauni ir nauji tėvai, pasak Beatos, yra labai pažeidžiami vartotojai. Cituoja savo sutuoktinį, kuris juokauja, kad jeigu jau daiktas kūdikiui, tai dvigubai brangesnis. „Dėl to, kad gi savo vaikui nieko negaila, todėl ir kainuoja tie vežimai 1000 ar kažkiek. Vaikui gi nieko negaila ir tikrai negaila, ir kai pagalvoji, jei suskaičiuočiau, kiek knygučių turi mano vaikai, tai yra šimtai”, – juokiasi Beata.

Neišlaidauja moteris ir dėl kitos priežasties. Jos manymu, auginant vaikus svarbu galvoti ne vien apie save, bet dar reikšmingiau mokyti juos vartoti, kad nuo mažens formuotųsi tinkamas požiūris į daiktus ir pinigus. Už materialius dalykus gerokai svarbiau – vaikų lavinimas ir ugdymas: „Kai auginau Izabelę Londone, tai būdavo ir visokios muzikos pamokėlės kūdikiams, ir baseinas, ir žaidimų grupės. Bet tai yra ir vaikams, ir mamoms, kad jos turėtų ką veikti, nes yra labai svarbu dienos ritmas, tu turi gyventi, turi patirti, negali tik sėdėti užsidariusi bute. Laiminga mama yra laimingas kūdikis. Tai lygiai tą patį principą paskui taikiau kitiems vaikams.“

Su kuo nesutinka Beata Nicholson ir kaip ji vertina stereotipinius požiūrius į motinystę, vaikų auklėjimą ir būdus lavinti vaikus – šeštadienį 19.30 val.  „Stiliuje” su Violeta Baubliene per LRT TELEVIZIJĄ ir LRT.LT.

Brangiausios dovanos

"Gimtadienį vadinu dėkojimo Dievui už suteiktas dovanas diena. Ją švęsdama aš pasakau "ačiū" už vyrą, vaikus, draugus, namus ir daugybę kitų nuostabių dalykų. Įprastų balių nerengiame: pinigų – mažai, o draugų – daug. Turime kiemelį, į kurį sukviečiu artimuosius, ir dovanų paprašau atsinešti savo firminį patiekalą, kokią gražią istoriją iš gyvenimo, dainą – viskuo pasidalysime, – pasakoja apie iš vienos daugiavaikės šeimos perimtą patirtį, o tokias šventes vadina rekolekcijomis. – Ir juokiamės, ir verkiame, ir dainuojame, ir vaišinamės prie turtingo stalo!"

Per Motinos dieną kaskart sugraudina vaikai, apdovanodami mamą ypač brangiomis paprastomis dovanomis – iš širdies, savo rankomis.

"Vaikai yra padarę gražių knygelių – kiekvienas nupiešia savo piešinį ir kažką parašo – visi tie piešiniai rankomis įrišti, o viršelis išsiuvinėtas. Aš pati prie rankdarbių nesu linkusi, neturiu to talento. Kartą viena dukra labai sujaudino pasakiusi: "Man daug brangiau, kad tu rašei eilėraščius, o ne mezgei kojines."

Tokių meilės liudijimų sulaukia kasdien. Ir kaskart nustemba – kokios gražios ir didelės vaikų širdys! Štai pernai, švenčiant santuokos 25-metį, toji eilėraščius branginanti dukra sukūrė apie savo tėvų gyvenimą filmą iš nuotraukų ir mielų kasdienybės raštelių, padarė pavėsinėje sceną – buvo tikras naktinis kino seansas po žvaigždėmis.

Tuoktis – troleibusu

"Ne tik mes auginame vaikus – jie irgi mus augina, brandina kaip asmenybes, – dalijasi aštuonių vaikų mama. – Gausi šeima – tai ypatinga, nuo pasaulio akių paslėpta dovana: esi atitraukiamas nuo tuštybės, daugybės pagundų, kurioms nelieka nei laiko, nei pinigų."

Gausi šeima – tai ypatinga, nuo pasaulio akių paslėpta dovana: esi atitraukiamas nuo tuštybės, daugybės pagundų, kurioms nelieka nei laiko, nei pinigų.

Toks brandus supratimas atėjo ne iškart. Tiesa, kaip sako Eglė, ištekėjo su protu: ji buvo 24-erių, Romualdas – 28-erių. Draugavo labai neilgai, nes, pasak moters, jai išsyk buvo aišku, kad Romas – jos žmogus. Pamatė savo būsimą vyrą mieste ir iškart kažkas gero persmelkė širdį. Pagalvojo, kad norėtų susipažinti ir būti su tuo žmogumi visą gyvenimą, bet manė, kad vyras... jau vedęs (mat su juo ėjo du vaikai, kurie, kaip paaiškėjo vėliau, buvo jo draugo).

Nors gan greit pradėjo lauktis, vestuvių nenorėjo. Tėvai mygo: ką kaimynai pasakys?! Pakluso, bet "be bažnyčios, be altorių", tik civilinei santuokai.

"Aš vilkėjau gražią juodą suknelę, vyras – džinsus, į Santuokų rūmus važiavome troleibusu. Mums viskas buvo taip juokinga", – prisimena tą dieną prieš 26 metus.

Kaip akmenukai maišelyje

Eglė džiaugiasi, kad ne iškart priėmė Santuokos sakramentą. Tam reikėjo subręsti, daug išbandymų pereiti.

"Gyvenome, gimė viena dukra, kita. Aš labai norėjau daryti karjerą, net palikti vaikus vyrui ir važiuoti pusmečiui ar metams į užsienį. Studijuodama lietuvių filologiją Vytauto Didžiojo universitete buvau viena iš gabesnių studenčių, kažkodėl svajojau išmokti ispanų kalbą. Ir išmokau. Laimėjau profesorės Birutės Ciplijauskaitės stipendiją ir išvažiavau į mėnesio trukmės kursus Ispanijoje. Ir būtent Ispanijoje atsiverčiau į krikščionybę", – emocingai pasakoja apie ypatingą įvykį, nuo kurio prasidėjo kitas gyvenimo etapas.

Pripažįsta – iki tol buvo patyrę santuokos krizių. Po atsivertimo jų nesumažėjo. "Įsivaizduokite, išvažiavo žmona vienokia, grįžo davatka, į bažnyčią tik laksto, – juokiasi iš tuomečio savo uolumo. – Tai irgi buvo išbandymų metas. Reikėjo sulaukti protingų tikinčių žmonių patarimo, kad neičiau kasdien į Mišias, antraip šeimą išskirsiu. Romas – lėtesnis, jam daugiau laiko prireikė įtikėti."

Štai tada abu sąmoningai priėmė Santuokos sakramentą. Kai vienas kitam davė priesaiką, abiejų akyse žvilgėjo ašaros, žinojo, kad pasižada visam gyvenimui. Graudinosi ne tik jie, bet ir kunigas, ir susirinkusieji į Mišias.

Eglė įsitikinusi: santuokoje be tikėjimo – labai sunku. "Tiek visokių išbandymų laukia! Kiekvienas su savuoju "aš" esam tarsi daugiabriaunis akmenėlis, kasdienė trintis tampa labai skausminga. Bet galiausiai nusigludini, tampi švelnus. O kuo daugiau tų akmenėlių viename maišelyje, tuo greičiau jie nusigludina", – vaizdingai palygina santuokinį gyvenimą, trunkantį jau 25-erius metus.

Laiko veidrodyje

Neseniai Eglę pralinksmino jos bičiulės literatūrologės dr. Astos Gustaitienės prisiminimas iš tų laikų, kai abi mokėsi doktorantūroje. Pasirodo, tąkart Eglė guodėsi, esą ji nesutverta motinystei, jai taip sunku auginti vaikus, jie tik trukdą ir pan.

"Mes tiek juokėmės, kai ji tai papasakojo dabar, kai tų vaikų ne du, kaip tada, o aštuoni", – sako Eglė ir džiaugiasi, kad tarsi veidrodyje galėjo pamatyti, koks tada buvo žmogus.

Tame veidrodyje išvydo ambicingą jauną moterį, VDU pirmosios laidos auklėtinę, kuri svajojo apie karjerą, o turėjo virti košes, keisti sauskelnes ir… kovoti su savigaila.

"Vienu metu buvau papuolusi į priešo pinkles. Atrodė, mano gyvenimas sustojęs! Kitos gyvena, o man – tik puodai bliūdai! Guosdavausi, kad "čia tik toks etapas", o tai, kas gražiausia, manęs dar laukia ateity. Reikėjo daug laiko, kad suprasčiau, jog tai, kas gražiausia, yra dabar, šiandien... – pasakoja moteris, už šį suvokimą dėkodama tikėjimo malonei. – Pagalvokite, kaip turėtų jaustis vaikai, kai jų mama dabar neva dėl jų aukojasi, o gyvens kažkada, vėliau?"

Devyni nėštumai, vienas jų – nesivystantis ("Su tuo mažulėliu Danguj susitiksime", – sako Eglė), vien suskaičiavus žindymo laiką, išeina keturiolika metų... Bet argi motinystė – buhalterija? Jos nei kuo nors išmatuosi, nei pasversi.

"Būti šeimos, ypač – didelės, mama ar tėčiu reiškia tarnauti, dovanoti save ir daryti tai kasdien, be atostogų ir išeiginių, – dalijasi šiandiene išmintimi Eglė, atradusi savo pašaukimą šeimoje. – Tai reiškia visur turėti motinos širdį. Toji patirtis padeda kitaip žiūrėti ir į savo mokinius. Kas rytą juos pasveikinu taip: "Sveiki, brangūs, nuostabūs, Dievo mylimi vaikai!" O jie man choru atsako: "Sveika, brangi, nuostabi, Dievo mylima mokytoja!" Ir, žinote, visi tie pasveikinimo žodžiai yra tiesa, net jei mokiniai dabar to ir nesupranta."

Iš mamos ilgesio

Niekur nedingo ir literatūrinis pašaukimas. Jaunystėje E.Venslovaitės rašyti eilėraščiai nenugulė stalčiuose – juos spausdino "Nemunas", "Kauno diena". O pirmoji Eglės knygelė "Gyveno kartą mamytė..." pasirodė, kai, atrodytų, niekam daugiau negalėjo rastis laiko, mat šeimoje tuo metu augo penki vaikai.

Pasakų siužetus pasufleravo mamos kasdienybė. Jų herojai – mama karalienė, vaikai princai ir princesės. Kodėl pasakos? "Todėl, kad pasakos labai panašios į gyvenimą: jose, kaip ir mūsų kasdienybėje, irgi vyksta kova, reikia rinktis tarp gėrio ir blogio, už dyka karalystės niekas neduoda", – sako autorė, kurios kūriniai tinka ir vaikams, ir jų tėveliams.

Šios pasakos, tikina Eglė, tarsi nužengė iš dangaus. Ji, tuomet keturiasdešimtmetė, labai ilgėjosi savo mamos. Liga ją pasiglemžė vos per kelis mėnesius, tačiau nepalaužė stiprios dvasios ir gražios širdies.

"Gal tai mama tas pasakas atsiuntė? Jomis norėjau paliudyti, kad šeima, vaikai yra didelis turtas, dovana, bet, kaip ten rašoma, tai mato tik tie, kurie myli", – mano Eglė, pirmosios pasakos siužetą mintyse sudėliojusi migdydama mažąjį Motiejų.

Paskubomis užrašė į sąsiuvinį, po kurio laiko surinko tekstą ir nusiuntė draugei paskaityti. Nepasirašė – nedrįso. Ta nusiuntė savo draugei, ši – savo ir t.t. Taip kūrinėlis virto internetine pasaka, kol galiausiai kažkas įkėlė į savo svetainę.

"Juokingiausia, kad "Pasaką apie Duodančias Rankas" elektroniniu paštu man atsiuntė bičiulis Rytis Zemkauskas, sakydamas: paskaityk, tau turėtų patikti", – prisimena Eglė.

Patiko daugeliui. Savo skaitytoją surado ir neseniai, po dešimties metų pertraukos, išleista antroji E.Venslovaitės-Šiliūnienės kasdienybės pasakų knygelė "Apie šviesą lange", iliustruota Lauksminės Steponavičiūtės piešiniais. Joje autorė alegorine kalba vėl bando pasakyti, kad gyvenimas yra gražus, o mes – verti ir palaiminti.

Vietos visiems pakanka

"Didelei šeimai reikia ir didelės meilės, ir didelės drąsos, – pripažįsta Eglė, per gyvenimą prisiklausiusi ne tik gražių, bet ir užgaulių žodžių: "Vėl laukiesi?!", "Kaip visus į gyvenimą išleisi, kaip išmokslinsi?!", "Kaip išgyvensite iš tokių atlyginimų?!" – Tokie komentarai nuliūdindavo, bet atspirties suteikė tikėjimas. Kai pernelyg daug galvojame apie ateitį, pasiduodame baimėms, pamirštame džiaugtis šia akimirka. Stengiuosi gyventi čia ir dabar, juk nė vienas nesame tikras, ar sulauksime rytojaus. Smagu, kad esame sveiki, kad stengiamės vienas dėl kito, kad susipykę atsiprašome, galiausiai, kad turime stogą virš galvos, maisto."

Būta laikų, kai tas stogas virš galvos buvo visai nedidelis: devyniese glaudėsi trijų kambarių bute pas anytą (beje, Eglės žodžiais, pas nuostabią anytą!). Dabar išsitenka 70 kv. m namelyje, kurį paliko Anapilin iškeliavę Eglės tėveliai.

Čia gyvena šešiese, su keturiais jaunesniaisiais vaikais: dvylikos metų Motiejumi, devynerių Onyte, septynerių Juozapėliu ir penkeriu Jurgiuku. Trys vyriausiosios – jau savarankiškos, kuria savo gyvenimus. 25-erių Morta pernai baigė Teologijos studijas VDU, gyvena Vilniuje, svajoja tęsti studijas užsienyje. Vilniuje gyvena ir kitos vyresnėlės: 23-ejų Monika Dailės akademijoje studijuoja grafiką, 21-ų Elena – chemiją Vilniaus universitete. Aštuonioliktuosius šį rudenį pasitiksianti Bernadeda dar ieško savo kelio (kol kas ji gyvena su močiute).

Dėl atlyginimų aplinkiniai neklydo. Išties pinigėlių – nedaug. Šeimos galva Romualdas dirba M.K.Čiurlionio dailės muziejuje apsaugos darbuotoju. Didžiausias šio darbo privalumas – grafikas: vieną parą budi, tris – namie. Prisidėti prie šeimos biudžeto savo mokytojos alga tenka ir Eglei.

"Kai valstybė man mokės antrojo laipsnio pensiją, gal tada pinigų reikės mažiau nei dabar, kai vaikus auginame, – ironiškai šypteli Eglė, šiandieną visu pajėgumu dirbanti pedagoginį darbą ir geru žodžiu mininti vadovybę, palaikančią daugiavaikę darbuotoją. – Nuo 2002-ųjų, kai įsidarbinau Kauno jėzuitų gimnazijoje, tada turėdama keturis vaikus, dirbdama susilaukiau dar keturių."

Dievo SMS

"Mums labai daug gerų žmonių padeda. Jų pagalbą priimu kaip Dievo meilę mūsų šeimai, vadinu tuos žmones Dievo rankomis, – jaučiasi dėkinga gausios šeimos mama, besižavinti žmonių dosnumu. – Kiek kartų gavome drabužėlių, sulčių, uogienių, o jau medaus tai nėsyk nesame pirkę, nuolat kas nors padovanoja."

Šeima ypač dėkinga Eglės mokyklos laikų bičiuliui, keletą metų iš eilės dovanojusiam poilsį su maitinimu prabangioje kaimo turizmo sodyboje. Kadangi savo kaimų nebeturi, tai galimybė ištrūkti į gamtą yra tikra atgaiva.

Pirmąkart nuvažiavusi ir pamačiusi visą šeimai dovanojamą prabangą ir grožį moteris net susigraudino iš dėkingumo. Su savo kukliu šeimos biudžetu nieko panašaus patirti negalėtų.

"Iš pradžių galvojau, kad man trūksta vitaminų, – juokiasi pasakodama apie savo polinkį ašaroti dėl gerų dalykų. – Vėliau sužinojau, kad yra tokia šv.Ignaco aprašyta ašarų malonė. Pasaulis kupinas gražių dalykų. Kaip sako mano gera draugė Sigutė, Dievas mums kiekvieną dieną rašo SMS, tik ar mes perskaitome?"

Nebūti pasaulio centru

Sunku įsivaizduoti tokios didelės šeimos logistiką: kaip organizuojami kasdienybės darbai, kaip vyksta maitinimas, kaip dalijamasi pareigomis? Eglė tik gūžteli pečiais – tarsi viskas savaime suprantama.

Šeimoje galioja principas: nesi pasaulio centras, šalia tavęs yra kitas ir tas kitas irgi turi jaustis gerai.

"Mums labai padėjo katalikiškos šeimos stovyklos. Į jas susirenka daug gausių šeimų, atrandi daug bendrų dalykų, pasisemi geros patirties, – pasakoja apie daug naudos davusias išvykas. – Tarkime, būtent tokiose stovyklose išmokome, kad prie stalo negali būti žodžio "nemėgstu". Juk tėtis, mama pirko, gamino, stengėsi. Paskui tas "nemėgstu" pereina ir į kitas sritis: norisi kaitalioti ir draugus, vyrą ar žmoną."

Šeimos bendrystę stiprina dalyvavimas sekmadienio Mišiose, vakarinė bendra malda, kasdienis mokymasis atsiprašyti.

"Ne kartą ir mes su Romualdu esame vaikų atsiprašę, – tikina Eglė. – Šeima juk nėra vien gražus atvirukas. Ir aš būnu pavargusi, kantrybės netenku. Tada ir balsą pakeliu, ir moralizuoti pradedu. Bet nurimusi visada atsiprašau. Bet koks barnis ar nesantaika baigiasi apsikabinimu, palaiminimu."

Esu it molinis indas, kuris prisipildo, kai iš aukščiau pasipila šviesa, suteikianti tvirtybės.

Nedrąsu paklausti, o kiek laiko lieka pačiai Eglei? "Na, 3x8 taisyklės laikytis nepavyksta, – juokiasi Eglė, turėdama mintyje proporcingai paskirstomą parą: po 8 val. darbui, miegui ir sau. – Bet kas yra tas sau?"

Laiką sau Eglė išmoko taupyti, iškovoti. Skaito tik tokias knygas, kurios suteikia stiprybės: Bibliją, gerą vaikų literatūrą, dvasinio pobūdžio knygas. Jei kokia mintis įkrenta į širdį, ji labai padeda eiti per kasdienybės išbandymus, kuriuos Eglė vadina dvasinėmis pratybomis.

"Esu it molinis indas, kuris prisipildo, kai iš aukščiau pasipila šviesa, suteikianti tvirtybės", – sako Eglė, nenorinti eiti daugelio išmintu keliu, kai pasirenkamas saikingas tikėjimas, saikinga meilė, saikingas savęs dovanojimas. Todėl ir Eglės laimė – padauginta iš aštuonių!

Iš "Pasakos apie akinius"

(…) Jei kokiam mokinukui būtų reikėję pateikti geometrinės progresijos pavyzdį, tai akinių istorija būtų buvusi kaip tik: sulig kiekviena diena daugėjo akiniuotų mamų ir tėčių. Vaizdingai tariant, akiniuočiai dygo it grybai po lietaus. Jie atrodė pavargę, dažnai žvilgčiodavo į laikrodžius, o užvis dažniausiai dūsaudavo. Kur bepasisukdavai, visur tik girdėdavai:

– Neliesk manęs nešvariomis rankomis!

– Nečepsėk, kai valgai!

– Nerėk – ne miške gyveni.

– Negalima, tu nemoki.

– Pažiūrėk, kaip išsitepei.

– Nustok verkti.

Jie buvo labai liūdni, nes su naujais akiniais matė tik nešvarius drabužius, neplautus indus, dulkes, skolas, blogus pažymius, pamestas pirštines ir suplėšytas kelnes. Apie negyvenamas salas ar tolimas planetas niekas nebesvajojo. Geriausiu atveju ketino palikti vaikus pas senelius ir nuvykti į prekybos centrą.

Tiesa, vis dėlto buvo keletas užsispyrusių trumparegių, ypač mamų. Tai tos, kurios užkalbintos žavaus pilkojo pono tik nusijuokdavo ir, nė akimirksnio nesileidusios su juo į kalbas, visai nemandagiai prieš pat nosį užtrenkdavo duris.

– Mes viską puikiausiai matom, – šypsodamosi jos pabučiuodavo koše išsitepusį savo mažylį ir nekvaršindavo sau galvos nei dėl akinių, nei dėl jų dizaino. Ir čia joks desantas nieko negalėjo padaryti. Bet, desantininkų laimei, tokių atspariųjų buvo mažuma.

O kitos mamos retkarčiais susitikdavo draugėn pasidalyti savo mintimis apie gyvenimą. Jų pokalbiai būdavo maždaug tokie:

– Šiais laikais taip sunku rasti gerą auklę…

– Tai jau tikrai…

– Aš tokia pavargusi. Jaučiuosi niekam nereikalinga…

– Nesuprantu, kaip galėjau anksčiau norėti daugiau vaikų… Ir vieno per akis!

– Tai jau tikrai…

– Prie mūsų gyvena viena šeima su aštuoniais vaikais. Įsivaizduoji?!

– Siaubas! Šiais laikais!

– O matytum, vaikšto išsišiepus kaip niekur nieko. Trumparegė nelaiminga…

– Tai jau tikrai…

Taip ar panašiai jos leisdavo savo popietes, kol auklės vedžiodavo jų vaikus bei šunelius po parką.

O pilkasis desantas išvyko. Sako, į kitą miestą. Gavo dar vieną akinių siuntą. Prancūzų dizainas. Naujausias modelis. Sako, per juos dar geriau viskas matyti…

Eglė Venslovaitė-Šiliūnienė "Apie šviesą lange. Kasdienybės pasakos"

Ką girdėjome, kai laukėme šeimos pagausėjimo

Ir vėl?.. * Ar dabar reikėjo? * Prarasi sveikatą. * Juk yra tiek priemonių. * Tai čia jau paskutinis? * Sugadinsi geriausius savo metus. * Gimdai kaip katė. * Ar jūs kitaip negalit? * Nepadarysi karjeros. * Ar sugebėsit visus aprūpinti? * Turbūt milijonieriai, kad galit sau leisti. * Turėkit proto!

Ką norėjome išgirsti, kai laukėme šeimos pagausėjimo

Kaip džiaugiuosi. * Kokie jūs laimingi. * Davė Dievas dantis – duos ir duonos. * Stiprybės. * Vaikai – Dievo dovana. * Jūs – Dievo bendradarbiai. * Kokie jūs turtingi. * Vaikai – geriausia investicija. * Nebijokite!

Kasdienybės pabiros

... Šiokiadienis. Prieina vos pramokusi rašyti dukrytė ir įteikia savo gražiausią atviruką. Šiaip, be jokios progos. Kitoje pusėje užrašyta: "Mamyte, dovanoju tau šį atviruką, nes esi man labai brangi."

… Eglė migdo pusantrų metų Motiejų. Jis vartosi, pukšti, niekaip neužmiega. Netekusi kantrybės mama subara: "Miegosi ar ne?!" O mažasis paima mamytės ranką ir ima ją bučiuoti – nuo pirštų iki alkūnės.

... Ant rašomojo stalo paliktas raštelis: "Mama, aš tave labai myliu ir visados prisimenu. Taip pat prašau visados būt linksmai ir nepykt, kai kartais būnu bloga. Amžiams tave mylėsiu."

Trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose vykusiame geriamo trikolageno „FenoQ Tricollagen Kids“ kūrėjų surengtame mažųjų talentų šou savo jėgų nepabijojo išbandyti būrys gabių vaikų.

Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje vykusiose atrankosesulaukta daugiau nei 60 vaikų, kurie šou komisijai pademonstravo įvairiausius talentus – nuo grojimo pianinu iki neeilinių matematinių gabumų pademonstravimo.

Tačiau šio talentų šou tikslas buvo ne azartiškos varžybos, o siekis paskatinti mažuosius nebijoti atsiskleisti, įgyti drąsos ir tobulėti. Praėjus visiems etapams buvo išrinkti trys nugalėtojai, kurie džiaugiasi puikiais prizais.

Trečiąją vietą užėmė 10-metis Lukas iš Vilniaus, kuris ne tik dainuoja ir groja gitara, bet ir pasižymėjo puikiu teatrališkumu. Antros vietos nugalėtoja – Klaipėdos miesto atrankoje neeilinę drąsą kalbėti prieš auditoriją parodžiusi 6-erių Aurėja, kuri piešia, šoka, dainuoja ir net pozuoja fotosesijose.

O štai pirmąją vietą užėmė Kauno atrankoje pasirodžiusi, iššūkių nebijanti 11-metė Melita, kuri turi didelę aistrą sportiniams šokiams – Lietuvos sportinių šokių reitingo čempionate ji yra penktoje vietoje, o rajoniniame raiškiojo skaitymo konkurse tapo pirmos vietos laureate. Nugalėjusių vaikučių šeimos buvo apdovanotos ne tik trikolageno produktais, bet ir SPA pramogomis visai šeimai.

Didžiuosiuose miestuose vykę renginiai ne tik pritraukė būrį talentingų vaikų, bet ir žinomus Lietuvos pramogų pasaulio žmones, kurie turėjo galimybę tapti atsakingos komisijos nariais.

Įspūdingais vaikučių sugebėjimais atrankose gėrėjosi aktorės Daiva Rudokaitė ir Justė Zinkevičiūtė, TV laidų prodiuseriai Gediminas Juodeika ir Vaida Skaisgirė, dainininkai Elena Puidokaitė-Atlanta, Anžela Adamovič-Gečienė ir Vilius Tarasovas, renginių vedėjas Remigijus Žiogas, TV laidų vedėjos Gerda Žemaitė ir Ilona Juciūtė-Čibirkienė, sunkiaatletis verslininkas Ramūnas Vyšniauskas bei šokėjas Nerijus Juška.

Kaune vykusio talentų šou komisijosnarės kėdę užėmusią „TV pagalbos“ žurnalistę Gerdą Žemaitę neseniai antrą kartą aplankė gandrai – balandžio pradžioje ji su vyru, TV laidų prodiuseriu Andriumi Žemaičiu susilaukė sūnaus Nikolo.

Pasikeitė mano mąstymas, prioritetai, kantrybės daugiau turiu.

Motinystės džiaugsmai Gerdai ne nauja patirtis – iš pirmos santuokos ji turi 15-metį sūnų Marką, tačiau žinoma moteris tikina, kad šįkart motinystė dovanoja visai kitokius potyrius.

„Susilaukus Nikolo gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Nors gimus pirmajam sūnui Markui taip pat išgyvenau labai gražias akimirkas, dabar motinystę matau dar kitaip. Pasikeitė mano mąstymas, prioritetai, kantrybės daugiau turiu“, – teigia Gerda.

Auginant paauglį sūnų neretai tenka susidurti su įvairiais iššūkiais, tačiau jos ir sūnaus santykiai puikūs. Moteris pasakoja, kad svarbiausia, norint darnių mamos ir vaiko santykių, yra išklausyti savo vaiką, palaikyti, suprasti ir neteisti.

„Jeigu kalbant apie vyresnėlį, tai aš visada stengiuosi palaikyti draugiška santykį – noriu būti ne tik mama, bet ir drauge, su juo atvirai kalbėtis. O su Marku kalbamės apie viską – nuo pamokų iki žalingų įpročių. Aš leidžiu vaikui pačiam suvokti, kad tai nėra gerai. Jisai sportuoja, tai jam išvis tai netiktų. Jis man net yra prisipažinęs, kad yra pabandęs patraukti dūmą ir tai jam labai nepatiko. Labai džiaugiuosi dėl jo atvirumo, nes manau, kad negalima vaikui visko tik draust, reikia su juo kalbėti apie viską ir labai atvirai. Tai yra pagrindinė mano taisyklė puoselėjant santykius su vaiku“, – sako Gerda.

Markas, anot Gerdos, yra itin aktyvus berniukas, kuris kaip ir daugelis jo bendraamžių turi įvairiausių pomėgių – nuo sporto, iki kompiuterinių žaidimų. Gerda teigia, jog negalima vaiko riboti, reikia leisti jam reikštis, tik taip galima atrasti vaiko sugebėjimus vienoje ar kitoje srityje.

„Aš stengiuosi neriboti jo pasirinkimų, leist jam pasirinkt pačiam. Jis yra labai aktyvus vaikinas, yra lankęs įvairiausių būrelių – ir muzikos mokyklą, ir gatvės šokius, ir futbolą, ir krepšinį. Aišku, truputi tenka pasibart dėl sėdėjimo prie kompiuterio, ypatingai atostogų metu. Tuomet tenka jį traukt į kitokią veiklą, pasiūlyt išeit su draugais paspardyt kamuolį, tačiau leidžiu eiti ten, kur jis pats linksta ir pasirinkti tai, kas jam yra įdomu, neprimetant savo išankstinės pozicijos ar nuomonės“, – teigia dviejų vaikų mama.

Dalyvaudama talentų šou Gerda Žemaitė negalėjo atsidžiaugti ne tik vaikų gabumais ir drąsa, bet ir tėvų atsidavimu, skatinant savo vaikus tobulėti ir nebijoti išreikšti save.

„Aš manau, kad labai svarbu leist vaikui reikštis, ieškot savęs. Taip pat labai svarbu kuo daugiau laiko praleist kartu su atžala, juk tik tuomet tu ir gali pastebėti jo polinkį ar talentą vienoje ar kitoje srityje“, – sako žinoma moteris.

Tokį požiūrį TV laidų vedėja perėmė iš savotėvų, mat pati Gerda vaikystėje taip pat turėjo visišką laisvę rinktis sau patinkančias veiklas ir išbandyti kuo daugiau įvairiausių sričių.

„Mano tėvai vaikystėje leido man viską išbandyt – nuo modelių agentūrų iki muzikos mokyklų. Ir smuiku, ir fortepijonu grojau, ir būrelius įvairius lankiau. Visada jaučiau palaikymą ir niekad nebuvo jokio spaudimo. Aš visada turėjau galimybę pasirinkti ir ta laisvė ieškoti savęs, manau, man davė labai daug. Tą patį noriu suteikti ir savo vaikams“, – pasakoja Gerda.

Vaikų drąsą rodyti savo sugebėjimus skatinančio renginio Vilniuje komisijoje buvusi dainininkė Elena Puidokaitė-Atlanta džiaugėsi tokiu dideliu susirinkusių vaikų būriu. 11 metų dukterį Saulę auginanti dainininkė tikina, kad vaikams yra be galo svarbus tėvų palaikymasir savąją atžalą ji palaikysianti visada, nesvarbu, kokia ji veikla beužsiimtų.

Organizatorių nuotr.

„Drąsa yra vienas tų dalykų, kurio dėka vaikas gali jaustis laisvas, o vidinė laisvė yra labai svarbu. Gebėjimų turi visi vaikai, tačiau ne visi turi drąsos juos parodyti. Mūsų, tėvų, pareiga yra skatinti juos nebijoti atsiskleisti“, – teigia Atlanta.

Klaipėdoje vykusioje atrankoje aktorė Justė Zinkevičiūtė irgi negailėjo gražių žodžių susirinkusiems mažiesiems dalyviams ir tikino, kad tokie šou daro didelę įtaką vaiko, kaip asmenybės, formavimuisi.

Stop kadras

„Ateiti ir parodyti savo talentą vaikams yra labai svarbu ir reikalinga. Išėjimasiš savo komforto zonos, perlipimas per save ir parodymas visiems, ką aš galiu, yra labai didelis pasiekimas ir didelė nauda jam pačiam“, – renginyje sakė Justė.

O štai dainininkas Vilius Tarasovas iš savo vaikystės patirties prisiminė, kokį jaudulį patiria vaikas prieš eidamas į sceną, tačiau žinomas vyras užtikrintas – perlipimas per save ir savo baimių nugalėjimas skatina tobulėjimą.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

„Pats esu dalyvavęs daugybėje konkursų, todėl žinau, kaip vaikams tai yra svarbu, kaip jie jaudinasi, tačiau tokie konkursai tik skatina kūrybiškumą ir vaiko progresą“, – teigė Vilius.

Smagiausias mažųjų talentų šou akimirkas iš visų trijų atrankos etapų galite išvysti čia:

„Siekiame sukurti išskirtinę edukacinę erdvę, kurioje būtų taikoma edukacinė programa su netradiciniais lavinamaisiais metodais. Vaikai geriausiai supranta, kai sudėtingus dalykus pateikiame jiems paprastai. Todėl „Žaidimatikoje“ matematines teoremas, lygtis ir principus mokysimės su edukaciniais ir lavinamaisiais žaidimais“,– naujovę Kauno tvirtovės VII forto edukacinėse erdvėse pristato įstaigos vadovas Vladimiras Orlovas.

Pasak V. Orlovo, ši klasė visada atvira moksleiviams, kuriems dėl skirtingų priežasčių, kaip sudėtingos užsitęsusios onkologinės ar kitos ligos, krizinės situacijos šeimoje, teko praleisti mokyklos pamokas ir būtina pagalba kuo greičiau pasivyti bendramokslius. Anot įstaigos vadovo, čia bus padedama ir vaikams iš socialinės rizikos šeimų, kuriems aktualus švietimo žinių pastiprinimas. Šią iniciatyvą ir klasės įkūrimą užtikrino socialiai atsakinga bendrovė „ACME Grupė“, klasės įkūrimui ir įrengimui skyrusi per 11 tūkst. Eur.

„Džiaugiamės, kad „ACME Grupės“ įrengtoje klasėje moderniosios pedagogikos metodikos sujungtos su naujais infrastruktūros sprendimais. Idėja sudaryti galimybę matematikos mokytis kitaip bei padaryti šią erdvę prieinamą tiems vaikams, kuriems labiausiai to reikia, yra artima mūsų socialiai atsakingoms grupės bendrovėms ir verslo filosofijai. Matematikos dalykas dažnai atrodo labai sudėtingas, o ši klasė bus įrodymas, kad matematikos galima mokytis kitokiu keliu, žaismingai ir inovatyviai“, – teigia „ACME Grupės“ vadovas Sergej Artemiuk.

Naujoje klasėje įrangos tiekimo partneriu pasirinkta Vokietijos inovatyvių švietimo sprendimų bendrovė „Hohenloher“. Pasak V. Orlovo, matematikos klasė bus išskirtinė ir tuo, kad joje nebus tradicinių mokyklos suolų, šioje spalvingoje patalpoje kiekvienas galės atrasti sau patogiausią vietą minkštasuolyje ar kėdėje prie patogaus stalo. „Norime maksimaliai prisitaikyti prie skirtingo amžiaus mokinių poreikių ir sieksime, kad čia atrastų kiekvienas sau patogiausią ir komfortišką vietą edukacijai“, – teigia įstaigos vadovas.

Naujai įrengtoje klasėje ir kitose forto erdvėse vasaros metu, be visų vykdomų Kauno tvirtovės VII forto švietimo iniciatyvų ir pamokų, numatoma vykdyti ir vasaros stovyklas, kurios suburs per 500 moksleivių, iš kurių beveik trečdalis – vaikai iš socialiai remtinų šeimų.

Minint Tarptautinę šokio dieną, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba organizavo nacionalinę akciją „Mano teisė – šokio laisvė“. Kaune, pačioje miesto širdyje, jungtiniam šokiui – flashmob‘ui vaiko teisių tema susivienijo kone 100 vaikų.

Tarnybos atstovai pabrėžė, kad šios akcijos tikslas – pasitelkiant šokio formą atskleisti kiekvieno vaiko prigimtines teises į laisvę, kūrybiškumą, turiningą laisvalaikio praleidimą, asmeninių gebėjimų ir talentų ugdymą.

Šokis – tai meno forma, galinti išlaisvinti kiekvieno vaiko fantaziją, įkvėpti jį naujiems ieškojimams ir atradimams. Tai akivaizdžiai atsispindėjo  flashmob‘o metu.

Šia akcija Tarnyba kvietė visuomenę pažvelgti į tam tikrus gyvenimiškus dalykus vaiko akimis – nebijoti suklysti, improvizuoti, pasielgti spontaniškai.

Svarbu, kad žodžiai „laisvė“ ir „teisė“ būtų ne tik skambios frazės, bet jas gebėtumėme įprasminti realiai.

Būtent šokio metu vaikai turėjo galimybę šokti taip, kaip jie moka ir kaip jiems patinka. Šio jungtinio šokio esmė buvo ne tikslus judesių ir žingsnelių atkartojimas, o nevaržoma teisė linksmintis šokant!

Renginyje dalyvavo moksleiviai iš penkių Kauno miesto ugdymo įstaigų: Kauno Žaliakalnio progimnazijos, Kauno Bernardo Brazdžionio mokyklos, Kauno Senamiesčio progimnazijos, Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos bei Kauno Panemunės pradinės mokyklos.

„Buvo labai smagu šokti! Ką tik pasibaigė atostogos, tai šiandien tokia judri valanda buvo lyg jų pratęsimas“, – po šokio kalbėjo viena iš moksleivių.

Šokio namų „Špagatas“ vadovė Silverija Gusaitė specialiai šiai akcijai parengė šokio kompoziciją, kuri buvo tinkama įvairaus amžiaus šokėjams.

„Labai smagu, jog turėjau galimybę prisidėti prie šios akcijos, nes man svarbu, kad žodžiai „laisvė“ ir „teisė“ būtų ne tik skambios frazės, bet jas gebėtumėme įprasminti realiai, kaip šiandien vykusiame renginyje“, – sakė S. Gusaitė.

Jungtinio šokio buvo mokomasi renginio metu, be išankstinio pasiruošimo ir repeticijų. 

„Džiaugiasi širdis matant tokį būrį šokančių vaikų. Man, kaip šokių mokytojai, norisi, kad vaikai nebijotų savęs išreikšti šokiu. Labiausiai džiugina, jog vaikus ginanti institucija nepamiršta pagalvoti ne tik apie jų interesus šeimoje, bet ir visuomenėje – ši iniciatyva tai įrodė“, – pastebėjo šokių mokytoja.

Visi šokėjai buvo pasipuošę ryškiaspalvėmis skarelėmis su „Pagalbos vaikams linija“ logotipu.