Turime naujausią užsienio grėsmių sąrašą, kuriame niekas nepasikeitė – Rusija, Baltarusija, Kinija. Šnipinėja, papirkinėja, kvailina. Nuo svetimų apsiginsime. Kai ateis regima bėda, ko gero, visi tapsime vieningi, stosime vienas šalia kito nepaisydami pažiūrų ir atremsime net didžiausius smūgius.

Tačiau kaip apsiginti nuo savų grėsmių? Kodėl mūsų mokslininkai kasmet nerengia ir neatnaujina jų sąrašo? Kurie politiniai gelbėtojai mes Lietuvos žmonėms neskęstantį gelbėjimo ratą, o kurie – švininį?

Juk yra algoritmai, pagal kuriuos jau net ir skirtingiems žmonėms vienoda ligų tikimybė nustatoma. Tiek protų turime. Visą Mokslų akademiją. Bet. Mokslininkai kažkodėl leidžia politikams eksperimentuoti su visuomene. Nors gal pirmiau reikėtų atlikti bandymus su pelėmis. Na, jei šių gaila, gal su kokiais nors virusais. Šių vis kitokių atsiranda.

Tada iš anksto sužinotume, kokios grėsmės tyko. Kodėl visuomenė neturėjo žinoti, kad žalių "valstiečių" pažiūros mažiausiai žalios? Ir, kad socialdemokratai labiau konservatoriai? Kad konservatoriai tokie pat socialdemokratai? Kad vieni liberalai nuo kitų liberalų skiriasi tik pavardėmis, nors liberalioje visuomenėje ir to neturėtų būti? Kad vienas naujas politinis judėjimas nuo kito tokio pat, užsimojusio visus išgelbėti, skiriasi tik tuo, kad vieno sąrašas moka geriau dainuoti, kito – geriau šokti? Kad viena sena suskilusi partija į kitą, dar tik truputį įtrūkusią, nepanaši tik tuo, kad vienos nariai geriau žaidžia šachmatais, kitos – šaškėmis.

Svarbiausia, žmonėms viskas būtų aiškiau, jei pažymoje būtų pažymėta, kad į Seimą išrinkti asmenys jokios grėsmės nekelia, kol sprendimų nepriiminėja, o tik atlyginimą ima. Tyla – auksas. Greičiausiai todėl per kiekvieną kadenciją dauguma parlamentarų tyli. Stengiasi savo buvimu Seime nekenkti Lietuvai. Numoja ranka: ai, tegu vadai sprendžia, aš tik ranką pakelsiu.

Bet. Tiesą pasakius, gal tų grėsmių ir nėra, jei nėra jų sąrašo. Kokios čia grėsmės abejingumas, pavydas, pagieža, neapykanta, melas, dviveidiškumas?