ŠVIEŽIŲ AUSTRIŲ SODAS

Caro režimui nepalankia linkme pasisukęs konfliktas dėl įtakos Mandžiūrijoje ir Korėjos pusiasalyje su Tekančios Saulės imperija dar nebuvo pasibaigęs, tačiau kai kurie šviesiausi protai jau suvokė, kad šis 1904 m. vasarį prasidėjęs karas vienaip ar kitaip paveiks kelis šimtmečius Rusijoje vyravusias politines ir socialines normas.

„Baisu! Tačiau be šito neapsieisime. Tegul japonai pajudina mus iš vietos“, – artimiems giminaičiams ir pažįstamiems kartojo žymus pjesių ir apsakymų kūrėjas Antonas Pavlovičius (1860–1904), plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose labiau žinomas Čechovo pavarde.

Prasidėjus karui, daugelį metų tuberkulioze sirgęs ir apolitiškumu pasižymėjęs „Vyšnių sodo“ ir „Dėdės Vanios“ autorius puolė sekti naujienas. Jis mirė Vokietijos žemėse 1904 m. liepą. Čia jį buvo atvežusi gydytis žmona Olga Leonardovna (1868–1959). Jo kūnas į Maskvą buvo nugabentas vagone su šaldymo įranga, skirta „šviežioms austrėms pervežti“.

„Man gniaužia širdį ir norisi iš įsiūčio kaukti, staugti, muštis. Jam – tas pats, nors nešvarių skalbinių pintinėje vežk jo kūną, bet mums, rusų visuomenei, aš negaliu atleisti „austrių vagono“. Šis vagonas ir yra tas rusų gyvenimo vulgarumas, tas jo nekultūringumas, visada taip piktinęs velionį“, – dėl elgesio su kolegos palaikais samprotavo kitas žymus literatas Aleksejus Maksimovičius (1868–1936), labiau žinomas Maksimo Gorkio pseudonimu.

1904 m. gruodį politika besidominčių rusų gretose jau vyravo pesimistinės nuotaikos. Daug kas lygino Port Artūro apsiaustį (1904 m. rugpjūtis –1905 m. sausis) su Sevastopolio apgultimi (1854 m. spalis –1855 m. rugsėjis), o konfliktą su Japonija – su žeminančiu 1853–1856 m. karu.

Beveik tuo pat metu, artėjant šventėms, stačiatikių šventikas Georgijus Apolonovičius (1870–1906), miestui ir pasauliui labiau žinomas Gapono pavarde, kartu kitais bendraminčiais suko galvas, kaip padėti darbininkams, atleistiems iš Nikolajaus Ivanovičiaus (1820–1880), plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose labiau žinomo Putilovo pavarde, gamyklos (dabartinė Kirovo gamykla Sankt Peterburge).

Šio šventiko veikla neapsiribojo religiniais reikalais. Jis daug domėjosi darbininkų ir kitų žemesniųjų sluoksnių bėdomis ir garsėjo kaip charizmatiškas oratorius bei geras organizatorius. Prieš keletą metų Georgijus Apolonovičius buvo paskirtas specialios asamblėjos, kurią globojo caro valdžia, vadovu. Ši asamblėja turėjo siekti darbininkų gyvenimo bei darbo sąlygų gerinimo ir tuo pat metu juos išlaikyti „teisingame kelyje“, t. y. už savo teises ir atlyginimą kovojantys žmonės turėjo išlikti religingi, dori, ištikimi carui, nesigriebti smurto ir nenukrypti į pavojingas lankas (pvz., marksizmą).

Georgijaus užimama tarpininko (širdies) pozicija tarp dirbančiųjų (rankų) ir valdžios bei verslininkų (smegenų) buvo dvilypė. Jis buvo caro statytinis, kurio vadovaujama organizacija turėjo išlaikyti dirbančiųjų mases už trumpo pavadėlio, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių šventikas vis labiau linko darbininkų pusėn.

Asamblėjos nariai žinojo, kad radikalai juos kaltina tarnavimu režimui, ir puikiai suvokė, kad neužstodami iš Putilovo gamyklos atleistų žmonių sulauks visuomenės pasmerkimo. 1905 m. sausį 13 tūkst. žmonių sustabdžius darbus, Putilovo gamykloje prasidėjo streikas.

Protestui persikėlus prie gamyklos pastato, Georgijus Apolonovičius nuo vežimo garsiai pradėjo skaityti reikalavimus (grąžinti atleistuosius į darbą, įvesti aštuonių valandų darbo dieną, panaikinti viršnorminį darbą, pagerinti ventiliaciją cechuose, padidinti darbo užmokestį ir legalizuoti profesines sąjungas).

Palaikančiųjų streikų kilo ir kituose miestuose, tačiau gamyklos direktorius, ekspertų knygose pristatomas Smirnovo pavarde, atsisakė priimti reikalavimus. Jis juk pats tebuvo samdytas vadybininkas, kurį spaudė akcininkai (o akcininkus spaudė caro vyriausybė).

Streikuojančiųjų skaičius vos per kelias dienas pasiekė 150 tūkst., o caras Nikolajus Aleksandrovičius (1868–1918), matyt, išgąsdintas kalbų apie iš Šveicarijos jo nužudyti atvykusius anarchistus (šiose kalbose buvo nemažai tiesos), nusprendė išvykti iš sostinės į Caro kaimu (dabartinis Puškinas) vadinamą priemiestį.

Dabar visos Rusijos (ir ne tik) visuomenės akys buvo nukreiptos į naująja politine Rusijos superžvaigžde tapusį šventiką Georgijų Apolonovičių. Viešumoje jį dažnai lydėdavo gerbėjai, savanoriai apsaugininkai ir korespondentai (taip pat ir užsienio), o jam pačiam teko kiauras dienas sakyti kalbas streikuojančių darbininkų susirinkimuose. Savo privačioje korespondencijoje šventikas užsiminė, kad tą pačią ugningą kalbą jam teko rėžti maždaug 20 ar 30 kartų.

Užsienyje leisti pogrindiniai radikalų leidiniai Georgijų iš inercijos vaizdavo su panieka, tačiau visi buvusieji Sankt Peterburge suvokė, kad jis – padėties šeimininkas, aplink kurį šliejasi ir vadinamieji eserai (Socialistų revoliucionierių partija), ir „Išlaisvinimo sąjunga“ (Sojuz Osvoboždenija), sieta su pokylius dažnai rengusio ir monarchiją smerkiančias kalbas per juos rėždavusio Piotro Berngardoničiaus (1870–1944) asmeniu. Kadaise šis Struvės pavarde labiau žinomas žmogus laikėsi marksistinio kurso ir netgi gana artimai bendravo su būsimuoju bolševikų vadu Vladimiru Iljičiumi Uljanovu (1870–1924), tačiau dabar P. B. Struvė buvo kiek atsiribojęs nuo marksizmo (jis tapo liberalu).

Streikas plėtėsi, gamyklos valdžia nesiteikė vykdyti protestuotojų reikalavimų, tad netrukus piketai dėl darbo sąlygų pasiekė naują lygį.